Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Violetos Petkevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini)).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 11 d. priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjui A. M. ((duomenys neskelbtini) piliečiui) panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 1 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad patikrinus VSDFV informacinėje sistemoje duomenis nustatyta, jog Bendrovėje Prašymo nagrinėjimo metu dirbo trys darbuotojai: (duomenys neskelbtini). Taip pat Sprendime nurodyta ir tai, jog Bendrovėje įdarbintų darbuotojų darbo užmokestis, po leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo (2023 m. rugpjūčio mėn.) buvo: (duomenys neskelbtini). Sprendime Migracijos departamentas padarė išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad užsieniečio valdomoje Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis nei Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis (3 578 Eur), bei į tai, kad 2024 m. sausio – vasario mėn., 2024 m. balandžio – gegužės mėn. ir nuo 2024 m. rugpjūčio mėn. Bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, užsieniečio valdoma Bendrovė nuo 2023 m. spalio mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Migracijos departamentas Sprendime vertino ir pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Sprendime nurodyta, jog užsieniečiui nuo 2017 m. gegužės 16 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje dirba periodiškai nuo 2016 m. liepos 7 d., o šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis Migracijos departamentas nenustatė.

7. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

8. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Taip pat Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata siekiama mažinti fiktyvių įmonių steigimo riziką ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., 2017 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės.

Be to, pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

10. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Taip pat leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas).

11. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

12. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo valdomoje Bendrovėje laikotarpyje nuo 2023 m. rugpjūčio 18 d. (Prašymo pateikimo) iki 2024 m. rugsėjo 11 d. (Sprendimo priėmimo) dirbo 3 darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus: (duomenys neskelbtini).

Iš VSDVFV informacinės sistemos duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini).

VSDFV informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, laikotarpyje nuo 2023 m. rugpjūčio 18 d. (Prašymo pateikimo) iki 2024 m. rugsėjo 11 d. (Sprendimo priėmimo) mokamas darbo užmokestis buvo: (duomenys neskelbtini).

Be to, pareiškėjas kartu su skundu pateikė darbuotojų darbo sutartis, kuriose nurodyta, kad: (duomenys neskelbtini) nuo 2023 m. kovo 14 d. nustatytas darbo užmokestis – 1 000 Eur, darbo trukmė 40 valandų per savaitę; pareiškėjas pateikė ir kitų darbuotojų darbo sutartis, tačiau jos nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, kadangi darbo sutartys sudarytos po Sprendimo priėmimo arba darbuotojai nedirbo Bendrovėje ginčo laikotarpiu (nuo Prašymo pateikimo iki Sprendimo priėmimo dienos) arba darbo sutartys sudarytos su darbuotojais, neatitinkančiais Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

13. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė nuo 2023 m. spalio mėn. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes Bendrovės darbuotojams bendrai mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis nei 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžiai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos (VSDFV informacinės sistemos duomenų ir kt.) Bendrovės darbuotojams ginčo laikotarpiu mokamas bendras darbo užmokestis buvo: 2023 m. spalio mėn. – 2 360 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 1 149 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 1 220,36 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 924 Eur, 2024 m. vasario mėn. – 831,6 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 462 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 924 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 504 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 607,89 Eur, 2024 m. liepos mėn. – 2378 Eur, o Prašymo pateikimo metu galiojęs Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 578 Eur. Taigi, nuo 2023 m. spalio mėn. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius. Be to, laikotarpyje nuo 2024 m. balandžio mėn. iki gegužės mėn. ir nuo 2024 m. rugpjūčio mėn. Bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (duomenys neskelbtini). Tad, Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

14. Teisėjų kolegija dar pažymi, kad iš pareiškėjo pateiktų darbo sutarčių matyti, jog (duomenys neskelbtini) darbo užmokestis nuo 2023 m. kovo 14 d. nustatytas 1 000 Eur, tačiau jai jis nė karto visas nebuvo išmokėtas.

15. Pabrėžtina ir tai, jog pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jo valdomos Bendrovės darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu reikalavimus, bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis ginčo laikotarpiu sudarė mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius. Tačiau skunde nurodo priežastis dėl kurių atsirado Bendrovės neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, t. y. Bendrovė ginčo laikotarpiu (nuo Prašymo pateikimo iki Sprendimo priėmimo) patyrė finansinius sunkumus; naujų patalpų paieška; naujų patalpų remontas; darbuotojų trūkumas ir kt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios pareiškėjo nurodytos priežastys iš esmės yra teisiškai nereikšmingos, kadangi pagal LVAT suformuluotą teismų praktiką, Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo, kurios pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017; 2017 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3352-624/2017; ir kt.). Be to, LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr. LVAT 2017 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017; 2017 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; ir kt.).

16. Taigi, atsižvelgiant į teisės normas bei LVAT praktiką, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamentu, jog pastarasis, nustatęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje, netgi ir nevertinant atitinkamų priežasčių (Bendrovės finansinės padėties, darbuotojų trūkumo ir kt.), dėl kurių pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

17. Pareiškėjas dar mano, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra neproporcingas ir sukelia jam itin neigiamas pasekmes. Pareiškėjo teigimu, teismui nepanaikinus skundžiamo Sprendimo, jis būtų priverstas skubiai išvykti iš Lietuvos Respublikos ir įsigyti bilietus į (duomenys neskelbtini), kurioje neturi jokios gyvenamosios vietos ir jokių artimųjų bei būtų priverstas nutraukti ilgamečius verslo ir darbo (vadovavimo) santykius su Bendrove ir savo verslo partnere. Taip pat prarastų pajamų šaltinį. Pareiškėjas nurodo ir tai, jog skundžiamas atsakovo Sprendimas neigiamas pasekmes sukelia Lietuvos valstybei bei Bendrovei – Bendrovei kyla nemokumo grėsmė (Bendrovės veikla be jo neįmanoma), 10 esamų darbuotojų rizikuotų netektų savo darbo vietų, o Lietuvos Respublika netektų Bendrovės reguliariai mokamų mokesčių į valstybė biudžetą.

Teisėjų kolegija, vėl gi, negali pritarti tokiems pareiškėjo skundo argumentams. Teismo vertinimu, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, kadangi, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, ir šio reikalavimo pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitiko. Be to, skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, kiti minėti pareiškėjo argumentai yra perdėti ir deklaratyvūs, neturintys realaus pagrindo.

Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Be to, Migracijos departamento Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.). Teisės aktai taip pat neįtvirtina Migracijos departamento pareigos pranešti asmenims apie planuojamą priimti sprendimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti ir kreiptis į pareiškėją dėl informacijos pateikimo ir / ar pranešti apie planuojamą priimti Sprendimą.

19. Pareiškėjas dar mano, jog atsakovo priimtas Sprendimas paremtas formaliais duomenimis, neišsiaiškinus faktinės situacijos bei Sprendime nurodytos ne visos aplinkybės, aktualios sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas atliko pakankamai išsamų pareiškėjo individualios situacijos tyrimą. Sprendime atsakovas įvertino VSDFV duomenis. Pabrėžtina, kad VSDFV kaupiami oficialūs duomenys, kurie yra sudaryti remiantis pačios Bendrovės teikiama informacija, todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovas pagrįstai jais rėmėsi. Be to, pareiškėjas nagrinėjamu atveju niekaip nepaneigė VSDFV informacinės sistemos duomenų, tad nėra pagrindo jais nesivadovauti. Migracijos departamentas Sprendime taip pat įvertino pareiškėjo ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius. Sprendime nustatė, jog pareiškėjui nuo 2017 m. gegužės 16 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje pareiškėjas dirba periodiškai nuo 2016 m. liepos 7 d., o šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje nenustatyta. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl atlikto neišsamaus tyrimo atmestini kaip nepagrįsti.

20. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau pareiškėjas šių sąlygų neatitiko.

21. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ nuostatas. Sprendime yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija, todėl jis iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus.

Be to, Sprendime įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. jo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai.

22. Apibendrinant konstatuotina, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jį panaikinti nėra jokio pagrindo.

Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

23. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.