Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 straipsnio 1 dalį 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo M. D. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

M. D. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir periodinė registracija policijos įstaigoje paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiu visiškai patenkintas nukentėjusiojo A. U. civilinis ieškinys ir iš M. D. nukentėjusiojo naudai priteista 5000,00 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendžiu patenkintas civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys ir priteista iš M. D. 2531,81 Lt (du tūkstančiai penki šimtai trisdešimt vienas litas 81 ct) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiojo A. U. gydymą.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 140 str. 1 d. ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, tačiau ši nuosprendžio dalis neskųsta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su D. P. 2011-08-30 apie 00.45 val., prie pirties pastato, kuris yra (duomenys neskelbtini), namų valdos teritorijoje, konflikto su nukentėjusiuoju A. U. metu, D. P. tyčia kumščiu sudavus vieną kartą A. U. į veido sritį, padarius muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, poodinę kraujosruvą po dešine akimi, t. y. nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo A. U. sveikatą, tyčia sudavė ne mažiau kaip du kartus nenustatytu metaliniu daiktu, panašiu į L raidės formos veržliaraktį, nukentėjusiajam į galvos sritį, padarydamas jam muštinę žaizdą pakaušio-viršugalvio kairėje ir kaktos-viršugalvio sužalojimą, pasireiškusį muštine žaizda su kaktikaulio spaustiniu lūžiu, taip sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo A. U. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-10-03 apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir jį pagal LR BK 135 str. 1 d. išteisinti kaip nedalyvavusį nusikaltimo padaryme.

Skunde nurodo, kad teismas nuosprendį priėmė ir paskelbė rekordiškai greitai – per 1 valandą ir 15–20 minučių, dėl to apeliantas abejoja tokios apimties darbo atlikimo realia galimybe, kadangi buvo sprendžiamas dviejų kaltinamųjų kaltės klausimas, o nuosprendį sudaro 8 lapai. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis daro išvadą, kad nuosprendis buvo priimtas iš anksto, o teismas buvo šališkas.

Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai tvirtino, kad smurto prieš A. U. nevartojo, metalinio daikto, panašaus į veržliarakštį, neturėjo ir nė karto nukentėjusiajam nesudavė. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisme apklaustas nuteistasis D. P., taip pat nukentėjusysis A. U. bei liudytoja R. U. nepatvirtino, kad jis (apeliantas) su kuo nors būtų sudavęs nukentėjusiajam. Nurodo, kad A. U. patvirtino, jog jo (apelianto) nepažįsta ir pirmą kartą pamatė tik teisme, o nukentėjusiojo žmona liudytoja R. U. parodė, jog įvykio vietoje nuteistojo nebuvo. Taip pat nurodo, kad liudytoja R. U. atvykusiam tirti įvykio policijos pareigūnui pareiškė, jog jos vyras A. U. patyrė traumą susistumdęs su draugu, A. U. po įvykio jį apžiūrėjusiems medicinos darbuotojams pareiškė, jog jį sužalojo nepažįstami asmenys (duomenys neskelbtini) gatvėje, A. U. ir R. U. nurodytos sužalojimo versijos nebuvo tirtos ir nebuvo vertintos. Nurodo, kad teisiamojo D. P. parodymai teisme ir iš dalies ikiteisminiame tyrime, nukentėjusiojo A. U., liudytojos R. U. parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisme, bei liudytojų J. K., P. P., D. T., R. K. parodymai teisme, duoti iki papildomų priminimų apie baudžiamąją atsakomybę, apelianto smurtavimo prieš nukentėjusįjį ar apie tai, kad turėjo metalinį daiktą, nepatvirtino. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas teisiamojo D. P. ir liudytojų J. K., P. P., D. T., R. K., V. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, motyvuojant tuo, kad parodymai sutampa ir liudytojai teisme pareiškė, jog juos tvirtina, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad D. P. nurodė, jog po įvykio sužinojęs, kad A. U. gydosi ligoninėje, sumanė atsakomybę pasidalyti ir pasirinko jį (apeliantą), surengė susitikimą su draugais – bylos liudytojais, jiems pasakė jo vardą ir pavardę.

Apelianto teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad D. P. nesiekė padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, bet dirbtinai su savo draugų pagalba siekė ją jam užtraukti. Nurodo, kad teisiamojo D. P. ir liudytojų J. K., P. P. ir kitų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, sutampa, nes jie visi yra draugai, o jų parodymai buvo suderinti, tačiau jie parodymus teisme keitė, o parodymų pakeitimo priežastys faktiškai nebuvo tirtos, nekeltas liudytojų baudžiamosios atsakomybės už parodymų pakeitimą pagal LR BK 235 str. klausimas. Apelianto teigimu, niekas nepatvirtino, kad jis smurtavo prieš A. U. ir padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 1 d.

Nurodo, kad tuo metu, kai prasidėjo D. P. muštynės su A. U., jis (apeliantas) buvo namuose, o ne muštynių vietoje, todėl veikti kartu nebuvo galimybės, policijos pranešime nurodyta, kad A. U. nurodė, jog jį sužalojo nepažįstami žmonės, ir juo netikėti, M. D. teigimu, nėra pagrindo. Taip pat nuteistasis nurodo, kad nėra pagrindo netikėti ir nukentėjusiojo žmonos R. U. parodymais, jog nukentėjusysis namuose sustumdė su draugu ir patyrė traumą. M. D. teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad A. U., pradėjęs vakarą nuo muštynių su D. P., tą pačią naktį ar vakarą dalyvavo dar dvejose muštynėse ir kiekvienu atveju patyrė traumą. Nurodo, kad teismo medicininiai duomenys nepatvirtina, jog A. U. būtų sužalotas smūgiuojant būtent metaliniu daiktu, metalinis daiktas nebuvo surastas. Nurodo, kad tyrimo metu paaiškėjo, jog įvykio vakarą A. U. patyrė traumą, o teisiamasis D. P. pareiškė, kad jį (apeliantą) apkalbėjo, o byloję liudiję jo draugai pakeitė savo parodymus į teisingus, tačiau teismas pasielgė populistiškai ir jį nuteisė.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo M. D. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis M. D. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir išvada, kad M. D. tyčia sudavė ne mažiau kaip du kartus nenustatytu metaliniu daiktu, panašiu į L raidės formos veržliaraktį, nukentėjusiajam į galvos sritį, padarydamas jam muštinę žaizdą pakaušio-viršugalvio kairėje ir kaktos-viršugalvio sužalojimą, pasireiškusį muštine žaizda su kaktikaulio spaustiniu lūžiu, taip padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, kvalifikuojamą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas išsamiai išanalizavo nuteistųjų, liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, byloje esantiems įrodymams patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu perskaitė nukentėjusiojo A. U. (2 t., 176, 177 b. l.), nuteistojo D. P. (2 t., 189 b. l.), liudytojų D. T. (2 t., 184 b. l.), R. K. (2 t., 185 b. l.), J. K. (2 t., 186 b. l.), R. P. (2 t., 187 b. l.) ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, gretino juos tarpusavyje bei su kitais įrodymais, tinkamai juos įvertino ir motyvuotai nurodė, kuriais jų rėmėsi, kuriuos ir dėl ko juos atmetė. Nuteistojo M. D. versija, kad A. U. galėjo sužaloti kiti asmenys, nes, nuteistojo teigimu, nukentėjusysis pradėjęs vakarą nuo muštynių su D. P., vėliau dalyvavo dar dvejose muštynėse ir kiekvienu atveju patyrė traumą, yra motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Nors nuteistasis M. D. ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu neigė sužalojęs nukentėjusįjį A. U., tačiau apklausiami ikiteisminio tyrimo metu kitas nuteistasis D. P. bei liudytojai D. T., R. K., J. K., P. P. nurodė, kad daiktu, panašiu į metalinį raktą, nukentėjusiajam A. U. smūgiavo D. P. draugas (1 t., 53–54, 55–56, 60–61, 62–63, 67–68, 69–70, 75–76, 78–79 b. l.). 2012-01-10 asmens parodymų atpažinti pagal nuotraukas protokoluose užfiksuota, kaip J. K. atpažino M. D. kaip asmenį, kuris įvykio metu metaliniu raktu sumušė A. U. (1 t., 57–59 b. l.), R. K. atpažino M. D., kaip asmenį, kurį matė įvykio vietoje pirmą kartą, o po savaitės D. P. tą asmenį pristatė kaip pusbrolį, vardu Mindaugas (1 t., 64–66 b. l.), P. P. atpažino M. D., kaip asmenį, kurį matė įvykio metu prie pirtelės ir kuris prieš A. U. buvo užsimojęs rankoje laikydamas metalinį daiktą (1 t., 71–73 b. l.).

Kolegija pažymi, kad teismas pagrįstai rėmėsi kito nuteistojo D. P. pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie įvykio aplinkybes, susijusias su kaltinamojo pusbrolio M. D. nukentėjusiajam A. U. padarytu sunkiu sveikatos sužalojimu, kadangi šias aplinkybes visiškai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtinti liudytojų J. K., R. K., P. P., D. T. parodymai apie tai, kad įvykio metu su D. P. M. D. buvo ir būtent jis – M. D. su daiktu, panašiu į L raidės formos veržliaraktį, du kartus smūgiavo nukentėjusiajam į galvą. Tai paneigia M. D. iškeltą versiją, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenį, o į įvykio vietą jis buvo atvykęs tik pasiimti pusbrolio D. P. ir nieko nemušė. Nuteistasis D. P. dėl pirminių parodymų pakeitimo teisme įtikinamų argumentų nepateikė, teismui aiškino, kad praėjus po įvykio daugiau nei metams negali prisiminti visų aplinkybių, o pusbrolį apkalbėjo tik bijodamas prisiimti visą kaltę (2 t., 189 b. l.). Nors nuteistasis M. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad D. P., praėjus po įvykio maždaug savaitei ir sužinojęs, kad A. U. gydosi ligoninėje, iš baimės sugalvojo atsakomybę pasidalyti ir pasirinko jį, o susitikęs su draugais, kurie šioje byloje liudytojai, jiems nurodė jo vardą, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad kaip liudytojai J. K. ir P. P. buvo apklausti iš karto po įvykio 2011-09-01, t. y. praėjus tik 2 dienoms, ir jau tų apklausų metu nurodė, kad D. P. su draugu sumušė A. U., ir tas draugas daiktu, panašiu į metalinį raktą, smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, o po to D. P. su draugu staigiai iš įvykio vietos pasišalino (1 t., 53–54, 67–68 b. l.). Analogiškus parodymus 2011-09-01 apklausiama davė ir liudytoja R. U. (1 t. 49–50 b. l.). Vėlesnėse apklausose J. K. ir P. P. tą draugą įvardijo kaip D. P. pusbrolį M. D. ir atpažino jį iš nuotraukų. R. U., J. K. ir P. P. 2011-09-01 apklausų metu duoti parodymai paneigia nuteistojo M. D. iškeltą versiją, jog D. P., siekdamas išvengti atsakomybės, po įvykio praėjus savaitei susitarė su savo draugais, kurie byloje davė parodymus, apkalbėti M. D.. Nepagrįstu laiko teismas ir apeliacinio skundo argumentą, kad A. U. galėjo būti sužalotas kitoje vietoje, o ne (duomenys neskelbtini) kieme, kadangi visi byloje apklausti liudytojai nurodė, kad sužalotą A. U. matė (duomenys neskelbtini) kieme prie pirties, o jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad jis prieš sužalojimą buvo kur nors pasišalinęs ir galėjo būti sužalotas kitoje vietoje, byloje nėra. Tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 1226/11 (04) nenurodyta, kad A. U. buvo sužalotas smūgiuojant būtent metaliniu daiktu, o nusikaltimo įrankis nerastas, nepaneigia aptartų M. D. kaltės įrodymų ir nesudaro pagrindo kitaip spręsti kaltės klausimą, taip pat neturi jokios įtakos sužalojimo aplinkybėms nustatyti. Be to, minėtoje specialisto išvadoje aiškiai nurodyta, kad sužalojimai buvo padaryti kietu buku daiktu (1 t., 24–25 b. l.), o apklausti ikiteisminio tyrimo metu R. U., J. K., P. P., D. T. nurodė, kad su D. P. buvęs vaikinas rankose laikė daiktą, panašų į metalinį raktą, todėl nuteistasis be pagrindo apeliuoja į tai, kad dėl to, jog nusikaltimo įrankis nebuvo surastas, to įrankio visai ir nebuvo.

Apeliantas M. D. taip pat nesutinka, kad jis veikė kartu su D. P., kadangi, jo tvirtinimu, kai D. P. mušė A. U., jo (M. D.) įvykio vietoje nebuvo, o jis buvo namuose. Iš nustatytų įvykio aplinkybių matyti, kad D. P. su nukentėjusiuoju A. U. konfliktavo kelis kartus – pirmą kartą jam būnant P. P. namuose su kitais vaikinais, kai kartu su jais šokančią A. U. žmoną A. U. pamatė ir trenkė D. P., o D. P. – A. U., o kitą kartą – po to, kai D. P. pasikvietė atvykti M. D. ir, šiam atvykus, jie kartu nuėjo į pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje buvo ir A. U., ir pasikvietę jį į kiemą, kieme A. U. sumušė – D. P. kumščiu sudavė vieną kartą A. U. į veido sritį, o M. D. sudavė ne mažiau kaip du kartus nenustatytu metaliniu daiktu nukentėjusiajam į galvos sritį. Iš pateikto kaltinimo matyti, kad M. D. ir D. P. buvo inkriminuotas jų smurtas prieš A. U., kurį jie naudojo kieme (duomenys neskelbtini). Byloje esančioje specialisto išvadoje konstatuota, kad A. U. padaryta muštinė žaizda dešinio antakio srityje, padarant muštinę žaizdą dešiniame antakyje ir kraujosruva po dešine akimi, muštinė žaizda pakaušio – viršugalvio kairėje ir muštinė žaizda kaktos – viršugalvio srityje, padarant muštinę žaizdą su kaktikaulio spaustiniu lūžiu. Muštinė žaizda dešinio antakio srityje ir muštinė žaizda pakaušio – viršugalvio kairėje įvertintos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, muštinė žaizda su kaktikaulio spaustiniu lūžiu – sunkiu sveikatos sutrikdymu. Kadangi, bylos duomenimis, nusikalstami veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo atlikti abiems nuteistiesiems veikiant kartu, kiekvieno jų atliktas veiksmas šios veikos darymo metu konkrečiai nustatytas, todėl nagrinėjamu atveju kiekvieno iš jų veiksmai įvertinti pagal jų nustatytų veiksmų pasekmes ir atitinkamai nustatyta ir jų atsakomybė už jas.

Taigi nuteistojo M. D. kaltė dėl A. U. sunkaus sveikatos sutrikdymo neginčijamai įrodyta ir aukštesniam teismui abejonių nekelia. Priimdamas M. D. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

BPK 302 str. 4 d. nustatyta, kad nuosprendis turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo apie jo paskelbimo laiką ir vietą dienos, o jei byla sudėtinga ir didelės apimties, per teismo nustatytą įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas. Pirmosios instancijos teismas byloje įrodymų tyrimą pradėjo 2012-07-17, 2012-09-19 teismo posėdyje buvo pabaigtas įrodymų tyrimas, o 2012-10-03 10.30 val. tęsiamame teismo posėdyje buvo išklausytos baigiamosios kalbos ir kaltinamųjų D. P. ir M. D. paskutinis žodis, po to teismas pranešė, kad nuosprendis bus skelbiamas tos pačios dienos 16.00 val. Skundžiamas nuosprendis paskelbtas tą pačią pranešimo apie nuosprendžio paskelbimo laiką ir vietą dieną. Nors apeliantas skunde nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas galėjo būti šališkas dėl to, kad nuosprendis buvo priimtas tą pačią dieną, kai buvo paskelbta apie jo priėmimo laiką, teismas pažymi, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio paskelbimo terminų, o juo labiau nėra jokio pamatuoto pagrindo tvirtinti, jog tai rodo nuosprendžio nepagrįstumą, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, byla buvo nagrinėjama trijuose teismo posėdžiuose, kuriuose buvo apklausti nukentėjusysis, liudytojai ir kaltinamieji, ištirta rašytinė bylos medžiaga, išklausytos baigiamosios kalbos ir kaltinamųjų paskutinis žodis, t. y. įrodymų tyrimas atliktas ir nuosprendis priimtas vadovaujantis Baudžiamojo proceso normomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.