Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja G. Taraškevič Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00446-2008-7

2011 m. birželio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. M., nuteistojo M. F. gynėjo advokato S. Juodelio ir nuteistojo J. S. bei jo įstatyminio atstovo M. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-04-12 nuosprendžio, kuriuo:

B. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 3 d. laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 187 str. 3 d. areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su 2007-10-09 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi ir B. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. F. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 3 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 92 str. paskirtos bausmės vykdymas M. F. atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti, būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., uždraudžiant be šias priemones kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 3 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 str. paskirtos bausmės vykdymas J. S. atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjimo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti, būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., uždraudžiant be šias priemones kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Taip pat nuosprendžiu priteista iš B. M., M. F., J. S. solidariai 2296,08 Lt civiliniam ieškovui Lietuvos Nacionaliniam muziejui turtinei žalai atlyginti. Nuteistajam J. S. neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, priteista civilinio ieškovo naudai iš civilinio atsakovo įstatyminio atstovo M. S. subsidiariai 765,36 Lt turtinei žalai atlyginti, nustatant, kad civilinio atsakovo M. S. pareiga pasibaigia, kai J. S. sulaukia pilnametystės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. M., M. F., J. S. nuteisti už tai, kad įsibrovę į patalpą, pagrobė didelės vertės bei didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčias vertybes, t.y. jie, veikdami kartu, 2008-02-20 nuo 17.00 val. iki 18.00 val. nuplėšę Lietuvos Nacionalinio muziejaus filialo – Vilniaus gynybinės sienos bastėjos, esančios Bokšto g. 20, Vilniuje, tris lentas, kuriomis buvo užkaltos atsarginio įėjimo pirmos durys, taip pateko į muziejaus patalpas, kur B. M. koja išlaužė duris, pro kurias jie pateko į ekspozicijų sales, ir iš antrame aukšte esančios ekspozicijos salės nuo sienų pagrobė didelės vertės bei didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turintį muziejaus turtą – eksponatus, o būtent: tris XVI-XVII a. šarvines pirštines – 21000 Lt vertės, du XVII a. šalmus – 22000 Lt vertės, XVIII a. šarvus krūtinei – 17000 Lt vertės, vieną porą XVII a. šarvų dilbiui – 10000 Lt vertės, tuo padarydami Lietuvos nacionaliniam muziejui 70000 Lt turtinę žalą.

B. M. taip pat nuteistas už tai, kad sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, t.y. jis, 2008-02-20 nuo 17.00 val. iki 18.00 val., turėdamas tikslą įsibrauti į Lietuvos Nacionalinio muziejaus filialą – Vilniaus gynybinės sienos bastėją, esančią Bokšto g. 20, Vilniuje, tyčia, spyręs koja išlaužė duris, vedančias į ekspozicijų sales, taip sugadindamas Lietuvos Nacionaliniam muziejui priklausantį nedidelės – 300 Lt vertės turtą.

Taip pat apelianto nuomone, teismas galėjo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Teigia, jog jis įvykdė nusikalstamą veiką būdams nepilnamečiu. Mano, kad jo padaryta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal LR BK 178 str. 2 d., kuri nėra priskirtina prie sunkių nusikaltimų. Nusikaltimo padarymo aplinkybės ir nuteistųjų elgesys iš karto po nusikaltimo padarymo rodo aibę lengvinančių atsakomybę aplinkybių: pranešė apie pavogtų daiktų buvimo vietą ir iš toli stebėjo kaip jie bus surasti ir tik po to, kai įsitikino, kad pavogtus daiktus paėmė policija pasišalino iš stebėjimo vietos. B. M. nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atlygino padarytą žalą, šiuo metu mokosi ir nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio paskelbimo byloje neįvykdė jokių nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų. Mano, kad teismas B. M. atžvilgiu skirdamas bausmę turėjo vadovautis LR BK 91-92str. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti, nes tai būtų teisinga jauno žmogaus pradedančio savarankišką gyvenimą atžvilgiu ir atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei galimybę perauklėti be kriminalinės bausmės skyrimo.

Taip pat, skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai priteisė iš nuteistųjų solidariai Lietuvos Nacionaliniam muziejui 2 296,08 Lt turtinei žalai atlyginti, kadangi ši suma yra pervesta nukentėjusiam ir byloje yra tai patvirtinantis įrodymas – mokėjimo pavedimas, kuris buvo atliktas baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu.

Gynėjo teigimu, teismas nuosprendyje teisingai nustatė kaltinamųjų objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, tačiau visiškai neanalizavo ir nevertino subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, o jeigu ir vertino, tai tas vertinimas ir teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Akivaizdu tai ,kad nei vienas iš kaltinamųjų neplanavo ir nesirengė iš muziejaus grobti didelės vertės, didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turintį turtą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, visi trys kaltinamieji davė analogiškus parodymus apie tai, kad vagystės iš anksto jie neplanavo. Vagiant iš pastato, nežinojo, kad tai yra Nacionalinis muziejus, bei kad vogė muziejaus eksponatus. Kai sužinojo, kad pavogė tikrus eksponatus, galvojo, kokiu būdu juos grąžinti. Gynėjo nuomone, patekę pro tokias duris ir taip saugomą patalpą, kaltinamieji negalėjo suvokti, kad tai yra muziejus, kuriame saugomi didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turintys eksponatai. Šiam kvalifikuojančiam požymiui būtina tiesioginė apibrėžta tyčia, t.y. kaltinamieji turėjo suvokti, kur pateko ir kokiu tikslu ten pateko, turėjo suvokti, kad grobia didelės vertės, didelės istorinės kultūrinės reikšmės turtą. Tai, kad kaltinamieji neturėjo tiesioginės tyčios pagrobti tokį turtą, rodo jų pačių elgesys po pagrobimo – policijos iškvietimas ir eksponatų grąžinimas.

Gynėjo nuomone, bet kuriam brandžiam ir sąmoningam žmogui pavadinimas „Lietuvos nacionalinis muziejus“ asocijuotųsi su saugomu nacionalinės svarbos objektu, į kurį nepateksi koja spyrus į kelias durų lentas. Tokio objekto apsaugai yra nustatyti specialūs reikalavimai. Šiuo atveju kaltinamieji neturėjo nei informacijos, nei tinkamų įrankių, kuriuos preziumuotinai turėtų turėti asmenys einantys grobti eksponatų iš nacionalinio muziejaus. Taip pat kaltinamieji nežinojo, kur pateks eidami pro užkaltas duris (ant durų nebuvo jokio užrašo, jos nebuvo niekaip pažymėtos jų turimuose žemėlapiuose). Iš to galima daryti išvadą, kad kaltinamieji neketino įsibrauti į muziejų. Labai abejotina, kad vėliava, kaip nurodyta nuosprendyje, tai yra tas iš anksto paruoštas tinkamiausias audinys, suvynioti pagrobtiems eksponatams.

Taip pat gynėjo teigimu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pagrobto turto vertė yra 70 000 Lt. Byloje nėra jokių duomenų, kad šias didelę istorinę ir kultūrinę vertę turinčias vertybes muziejus įsigytų pagal pirkimo pardavimo sandorį. Byloje nėra jokių duomenų apie šių vertybių sukūrimo, įsigijimo kaštus. Byloje nėra šių vertybių jokių pajamavimo dokumentų. Specialistas T. Š. yra muziejaus darbuotojas, tačiau jis nėra įtrauktas į oficialų ekspertų – specialistų sąrašą. Jis gali spręsti ar konkretus daiktas – eksponatas yra istorinė – kultūrinė vertybė, tačiau nustatyti daikto vertę pinigine išraiška nėra jo kompetencija. Byloje nėra atlikta prekinė ekspertizė. Tai, kad šie eksponatai yra įtraukti į 1979 m. Lietuvos TSR Istorijos – etnografijos muziejaus katalogą apie ginklus, tai, kad jie turi savo identifikacinį numerį, dar nereiškia, kad jie yra autentiški, t.y. pagaminti 16-18 amžiuje. Šių eksponatų autentiškumo taip pat niekas netyrė, o nuo tai priklauso ir eksponato kaina.

Dėl skunde išdėstytų motyvu, gynėjo nuomone, M. F. padaryta veika – svetimo turto, šarvų dilbiui, kurių vertė ne daugiau kaip 10 000 Lt pagrobimas, įsibraunant į patalpą, turėtų būti perkvalifikuota iš BK 178 str. 3 į BK 178 str. 2 d. Iš kaltinimo turi būti pašalintas kvalifikuojantis požymis – didelę kultūrinę ir istorinę reikšmę turinčių vertybių pagrobimas, didelės vertės turto pagrobimas. Taip pat iš nuosprendžio turi būti pašalinta M. F. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t.y. tai, kad veiką padarė bendrininkų grupėje, nes šis kvalifikuojantis požymis ikiteisminio tyrimo metu jo ginamajam nebuvo inkriminuotas.

Skunde teigiama, kad teismas nustatydamas nusikalstamo sumanymo turinį apsiribojo pirmine jo forma, tačiau nesiaiškino jo dinamikos visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltinamasis. Kai yra veiką kvalifikuojančių požymių, būtina nustatyti, kad kaltininkas šiuos požymius suvokė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. S., būdamas vaikiškai naivus, net nesuvokė, kad pateko į muziejaus patalpas, nesuvokė, kad įsibrauna į svetimas patalpas, dėl savo jauno amžiaus ir gyvenimiškos patirties stokos buvo įsitikinęs, kad pateko į požemį, tai taipogi patvirtina ir naivus B. M. pasakymas, „einam, paimsim, niekam ten jų nereikia“.

Be to, skunde teigiama, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. S. atžvilgiu, neatsižvelgė į jo socialinės brandos amžių. Teismui bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro specialisto konsultacinė išvada Nr. 203, bei valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akspertizės aktas. Ekspertizės akte yra konstatuota, kad J. S. būdingi individualūs psichologiniai ypatumai – brandumo stoka. „Tiriamojo elgesys veikos padarymo metu buvo paviršutiniškas <...> jis paviršutiniškai vertino savo veiksmų tolimąsias pasekmes, nenumatė juridinių pasekmių – tiriamojo teigimu jis nesuvokė vykdąs nusikaltimą, ir tai galėtų patvirtinti jo būsena iškart po to, kai sužinojo jog buvo muziejuje (išgąstis), bei jo tolimesni veiksmai (iškart grąžino daiktus), jo tolimesnė būsena (buvo stebimas užsitęsęs baimingumas, emocinė įtampa, tapo uždaras, susimąstęs, užsidaręs savyje dėl susiklosčiusios situacijos)“. Tačiau ekspertizės akte pripažįstama, kad nėra galimybių nustatyti tiriamojo socialinės brandos atitikimą jo biologiniam amžiui. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. 203 yra nustatyta, kad: 1. Tiriamasis J. S. jam inkriminuojamos veikos metu negalėjo pilnai suvokti savo veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei numatyti galimų pasekmių, nes psichologiniai tyrimai parodė nebrandžią, besiformuojančią emociškai labilaus tipo asmenybę, kurios socialinė branda gerokai atsilieka nuo biologinio amžiaus. 2. Tiriamojo J. S. branda jam inkriminuojamos veikos metu pagal savo veiksmų pobūdį, galimų pasekmių suvokimą atitiko 12-13 metų asmenybės socialinę brandą. 3. Dėl nepakankamai išvystytos kontrolės, pasidavimo kitų įtakai, socialinės adaptacijos sunkumų, socialinės brandos atsilikimo, „vaikiško“ suvokimo būdo, neatidumo, nedrausmingumo, tiriamasis J. S. jam inkriminuojamos veikos metu galėjo nenumatyti ir nenumatė, kad vykdė nusikaltimą“. Atsižvelgiant į tai, J. S. atžvilgiu baudžiamoji byla turi būti nutraukta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji B. M., M. F. ir jų gynėjai prašė skundus patenkinti, nuteistasis J. S., jo įstatyminis atstovas ir gynėjas prašė skundus patenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Nuteistojo B. M., nuteistojo M. F. gynėjo advokato S. Juodelio ir nuteistojo J. S. bei jo įstatyminio atstovo M. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d.

Remiantis 2005-12-16 Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-716 patvirtinta Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija, muziejuose veikiančios Rinkinių komisijos yra įgaliotos teikti išvadas dėl muziejuose saugomų eksponatų kainos. Rinkinių komisijos sudaromos iš muziejuose dirbančių specialistų ir veikia pagal muziejuje patvirtintą darbo reglamentą. Kaip matyti iš byloje esančio 2008-02-22 Lietuvos Nacionalinio muziejaus rinkinių komplektavimo komisijos posėdžio protokolo, iš Bastėjos pavogtų eksponatų vertinamas buvo atliekamas lyginant su Europoje žinomais analogais. Byloje esančiuose Nacionalinio muziejaus pateiktuose išrašuose iš inventorizavimo knygų ir katalogų nurodyta, kad iš muziejaus pagrobti eksponatai yra originalūs ir laikomi turinčiomis istorinę bei kultūrinę reikšmę vertybėmis (t. 2, b.l. 179-185).

Kad pavogti eksponatai yra autentiški, jų kilmė – 17-19 amžius, patvirtino ir apylinkės teisme apklaustos liudytojos Lietuvos Nacionalinio muziejaus darbuotojos H. P. ir A. D.. Tą patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas T. Š., kuris yra Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresnysis muziejininkas (šaltųjų ir šaunamųjų ginklų, karinės amunicijos ekspertas). Liudytojas T. Š. teismui išsamiai paaiškino, kuo vadovaujantis buvo nustatinėjama pavogtų muziejaus eksponatų vertė. Liudytojas nurodė, jog komisija dėl eksponatų vertinimo rinkosi kelis kartus, tikrino informaciją. Pagrindiniai kriterijai nustatant eksponatų kainą buvo rinkos kaina, už kiek perkama aukcionuose, buvo atsižvelgta ir į tai, kad tai yra muziejaus kolekcijos dalis, kad tokių eksponatų yra labai mažai. Liudytojas taip pat parodė, kad eksponatų autentiškumas nustatomas pagal inventorinę knygą, kurioje kiekvienas eksponatas yra aprašomas, pagal 1979 m. katalogą bei pagal specialisto, kuris atskiria autentiškus eksponatus nuo neautentiškų, vertinimą. Autentiškumas nustatomas vizualiai: atskirti galima pagal eksponato atlikimo techniką, pagal sukniedėjimą, pagal sulydymą, metalą ir faktūrą. Nors šis liudytojas ir nėra įrašytas į oficialų teismo ekspertų sąrašą, tai dar nereiškia, jog jis nėra kompetentingas duoti paaiškinimus teismui savo srities klausimais. T. Š. yra Lietuvos Nacionalinio muziejaus darbuotojas, savo veikloje besivadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Liudytojas T. Š. apylinkės teisme buvo apklausiamas kaip asmuo, turintis specialių žinių bei įgūdžių, prieš tai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 str. Byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad šis liudytojas būtų suinteresuotas duoti kaltinamiesiems nepalankius parodymus. Kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo T. Š. kompetencija ir jo parodymų patikimumu.

Kolegijos nuomone, vertinant aukščiau nurodytus bylos duomenis įrodymų leistinumo bei liečiamumo principai pažeisti nebuvo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi paminėtais įrodymais byloje, nustatydamas iš muziejaus pavogtų eksponatų vertę bei konstatuodamas jų autentiškumą bei istorinę ir kultūrinę reikšmę, todėl kaltinamųjų padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d.

Motyvuojamoji dalis

Dėl B. M. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam B. M., nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Už B. M. padarytas nusikalstamas veikas skirdamas bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį – B. M. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą. Aplinkybę, jog prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, apylinkės teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia bei atsižvelgė į ją skirdamas bausmę nuteistajam. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalto veikdamas bendrininkų grupėje. Skirdamas bausmę B. M., kaip ir kitiems kaltinamiesiems, apylinkės teismas įvertino B. M. skunde nurodytą aplinkybę, kad kaltinamieji po nusikalstamos veikos padarymo grąžino pagrobtas vertybes, nors ir palikdami jas miške, tačiau apie tai nedelsiant pranešdami policijai. Už padarytas nusikalstamas veikas skirdamas bausmes ir nustatydamas jų dydį nuteistajam B. M. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog jis nors ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą, mokosi, tačiau praeityje teistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, paleistas lygtinai, nusikalstamas veikas, už kurias teisiamas, padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, žinodamas apie nusikalstamos elgesio lygtinio paleidimo metu pasekmes, kas rodo, kad B. M. teigiamų išvadų nepadarė, nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra teisinga. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai B. M. atžvilgiu gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Dėl civilinio ieškinio

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011-04-12 nuosprendyje pagrįstai patenkinto Lietuvos Nacionalinio muziejaus civilinį ieškinį ir priteisė iš B. M., M. F. ir J. S., o pastarajam neturint turto iš jo įstatyminio atstovo M. S., solidariai 2296,08 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, bylos nagrinėjimo metu, kaltinamasis B. M., kaip nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos atlyginimą, įnešė į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sąskaitą 2296,08 Lt (t.2, b.l. 178). Šis veiksmas laikytinas priteistinos žalos atlyginimo užtikrinimu ir teismas pagrįstai į šią aplinkybę atsižvelgė už padarytas nusikalstamas veikas skirdamas bausmes kaltinamiesiems. Tačiau tai nelaikytina nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos atlyginimu, kadangi nukentėjusysis – Lietuvos Nacionalinis muziejus – šių pinigų negavo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sąskaitoje kaltinamųjų įneštos piniginės sumos nukreipimo civiliniam ieškiniui padengti klausimas turėtų būti sprendžiamas nuosprendžio vykdymo metu. Nuosprendžio vykdymo metu nukentėjusysis arba kaltinamieji gali kreiptis į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, prašydami depozitinėje sąskaitoje esančius kaltinamųjų įmokėtus 2293,08 Lt pervesti į nukentėjusiojo sąskaitą.

Dėl nuteistojo M. F. gynėjo advokato S. Juodelio apeliacinio skundo

Nuteistojo M. F. gynėjas advokatas S. Juodelis apeliaciniame skunde teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad M. F. nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje, kadangi tai nebuvo inkriminuota ikiteisminio tyrimo metu. Šie gynėjo teiginiai nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad M. F. nusikalstamą veiką padarė ne vienas, bet kartu su B. M. ir J. S.. Bylos duomenimis M. F. veikė bendrai su kitais kaltinamaisiais ir su jais turėjo bendrą tyčią pagrobti didelę istorinę ir kultūrinę vertę turintį Lietuvos Nacionaliniam muziejui priklausantį turtą. Teismų praktikoje kaltinamųjų bendrininkavimas kaltinime ne visuomet įvardijamas kaip veikimas bendrininkų grupėje. Kaltinimuose dažnai veikimas bendrininkų grupėje įvardijamas kaip veikimas kartu ar veikimas bendrai, tačiau tai kaltinimo esmės nekeičia, kadangi veikimas „kartu“ ar veikimas „bendrai“ yra sąvokos „bendrininkų grupė“ sudėtinė dalis. BK 25 str. 2 d. nurodyta, kad bendrininkų grupė yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje kartu pradėti daryti, tęsti ar užbaigti jau pradėtą nusikalstamą veiką. Organizuota grupė ir nusikalstamas susivienijimas yra daug pavojingesnės bendrininkavimo formos už bendrininkų grupę. Organizuota grupė nuo bendrininkų grupės paprastai skiriasi tuo, kad kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Nusikalstamame susivienijime jo narius sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Iš bylos duomenų matyti, kad M. F., B. M. ir J. S. veikė pagal susitarimą, visi trys buvo nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 3 d., vykdytojai, visi trys kėsinosi į ypatingai svarbų bei vertingą baudžiamojo įstatymo saugomą objektą, visi atliko analogiškus veiksmus. Iš pačių kaltinamųjų parodymų matyti, kad jie nebuvo iš anksto pasiskirstę vaidmenimis ar pasidalinę užduotimis, bet jie tik veikė kartu, turėdami vieningą tyčią, todėl jų veiksmai pagrįstai teismo buvo įvertinti kaip veikimas bendrininkų grupėje ir ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jų atsakomybę sunkinančia.

M. F. gynėjas skunde taip pat teigia, jog apylinkės teismas netinkamai vertino nusikaltimo subjektyviuosius požymius, nurodo, jog kaltinamieji neturėjo tiesioginės tyčios pagrobti muziejaus eksponatus.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai įvertino kaltinamųjų tyčios turinį. Nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad kaltinamieji suprato, jog pateko į muziejų, o vagiami šarvai yra muziejaus eksponatai, kurie yra didelės vertės bei didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės. Šią išvadą teismas padarė remdamasis pačių kaltinamųjų parodymais, taip pat vertindamas jų elgesį nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Iš M. F., B. M. ir J. S. parodymų matyti, kad jie iš anksto buvo suplanavę eiti į Vilniaus požemius, turėjo požemių žemėlapį, buvo pasiėmę žibintuvėlį, įsibrovę į muziejaus pastatą matė, kad pastatas yra saugomas – matė judesio daviklius. Supratę, kad įsibrovė į saugomą pastatą jie išsigando, suprato, kad gali atvažiuoti apsauga. Palaukę pamatė, kad apsauga neatvažiavo, tuomet nuėjo į muziejaus salę, pasiėmė muziejaus eksponatus, suvyniojo juos į B. M. turėtą vėliavą ir išsinešė. Eksponatus B. M. nusivežė namo. Naktį kaltinamieji bendravo mobiliojo ryšio telefonais, tarėsi, ką darys toliau. Vertinant šias aplinkybes bei kaltinamųjų amžių ir brandą, darytina išvada, jog jie negalėjo nesuprasti, kad įsibrovė į muziejų ir kad jų paimami daiktai nėra bešeimininkiai, niekam nereikalingi ir beverčiai, o yra istorinę reikšmę turintys vertingi muziejaus eksponatai.

Dėl M. F. gynėjo skunde ginčijamos pagrobtų muziejaus eksponatų vertės bei autentiškumo kolegija jau pasisakė.

Dėl nuteistojo J. S. ir jo įstatyminio atstovo M. S. apeliacinio skundo

Dėl muziejaus eksponatų vertės ir autentiškumo bei dėl kaltinamųjų tyčios kolegija pasisakė.

J. S. ir jo atstovo skunde teigiama, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. S. atžvilgiu, neatsižvelgė į jo socialinės brandos amžių, kuris yra mažesnis, nei jo tikrasis amžius. Šis apeliantų teiginys atmestinas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apylinkės teismui J. S. gynėja pateikė 2009-11-20 Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro specialisto konsultacinę išvadą, kurioje nurodyta, jog J. S. jam inkriminuojamos veikos metu negalėjo pilnai suvokti savo veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei numatyti galimų pasekmių, nes psichologiniai tyrimai parodė nebrandžią, besiformuojančią emociškai labilaus tipo asmenybę, kurios socialinė branda gerokai atsilieka nuo biologinio amžiaus. Dėl nepakankamai išvystytos kontrolės, pasidavimo kitų įtakai, socialinės adaptacijos sunkumų, socialinės brandos atsilikimo, „vaikiško“ suvokimo būdo, neatidumo, nedrausmingumo, tiriamasis J. S. jam inkriminuojamos veikos metu galėjo nenumatyti ir nenumatė, kad vykdė nusikaltimą.

Kadangi minėta išvada tik konsultacinė, siekiant išsiaiškinti, ar J. S. nusikalstamos veikos padarymu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas paskyrė teismo psichiatrinę psichologinę ekspertizę. 2010-10-21 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, jog J. S. jam inkriminuojamos veikos metu galėjo pilnai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. J. S. nusikalstamos veikos padarymo metu nenustatyta tokių individualių psichologinių (tame tarpe ir socialinės brandos) ypatumų, kurie neatitiktų jo amžiaus tarpsnio normų. Remiantis subjektyviais ir objektyviais duomenimis, tikėtina, jog J. S. nusikalstamos veikos padarymo metu paviršutiniškai vertino savo veiksmų tolimąsias pasekmes, nenumatė juridinių pasekmių, ir tai atitiko jo amžiaus tarpsnį. J. S. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, kurie iš esmės galėjo nulemti jo veiksmus nusikalstamos veikos metu. Apylinkės teisme buvo apklausta ekspertė R. D., kuri patvirtino savo išvadas. Ekspertė taip pat nurodė, kad brandumo stoka, kuri buvo nustatyta J. S. nėra toks defektas, dėl kurio asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų (t. 2, b.l. 221-223).

Apylinkės teismas pagrįstai pripažino Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos išvadą įrodymu byloje ir, remdamasis ja bei liudytojos ekspertės R. D. parodymais, pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad J. S. nusikaltimo padarymo metu suprato savo veiksmų esmę, jis yra tinkamas nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 3 d., subjektas ir atitinka amžių, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-04-12 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti ar pakeisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo B. M., nuteistojo M. F. gynėjo advokato S. Juodelio ir nuteistojo J. S. bei jo įstatyminio atstovo M. S. apeliacinius skundus.