Vilniaus apygardos teismo nutartis

3. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį dalyje, kuria S. F. buvo išteisintas nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį: S. F. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir skirti jam laisvės apribojimo 1 metams 3 mėnesiams bausmę, įpareigojant per 6 mėnesių laikotarpį neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir uždraudžiant bendrauti su L. L.; patenkinti nukentėjusiosios L. L. pareikštą civilinį ieškinį.

3.1. Prokuroras skunde nurodo, jog kaltinimas S. F. buvo grindžiamas nukentėjusios L. L. parodymais, kuriuos patvirtino ne tik kitas nukentėjusysis L. K., bet ir liudytojas M. B.. Pastarasis parodė matęs, kad po to, kai dėl kilusio konflikto buvo laukiama jo iškviestų policijos pareigūnų, S. F., vienoje rankoje laikydamas telefoną, kuriuo filmavo, savo „korpusu“ vieną kartą pastūmė L. L., dėl ko ji atsitrenkė į sieną. Kaip nurodė minėtas liudytojas, iškart po to, L. L. buvo susiėmusi už vienos iš savo rankų, skundėsi, kad ranka sužalota. Ji rodė pakeltą ranką, kuri, kaip jis matė, buvo sužeista, t. y. buvo paraudusi. Jo manymu, nukentėjusioji galėjo atsitrenkti į pačią sieną arba į staktą ar kitą aštrų kampą. Prokuroras pažymi, kad tai, jog nukentėjusiosios ranka buvo paraudusi, nurodė ir netiesioginė įvykio liudytoja policijos pareigūnė E. S.. Nukentėjusiųjų ir liudytojo M. B. parodymus iš esmės atitiko ir duomenys, įvykio metu užfiksuoti paties S. F. mobilaus ryšio telefonu. Nors konflikto metu S. F. telefonu nebuvo nufilmuota, kaip jis pastūmė L. L., tačiau užfiksuota, kad vienu metu (įrašo 5.33 min.), konfliktuojantiems asmenims esant buto koridoriuje, prie buto durų, pasigirdo kaip nukentėjusioji suriko ir pasakė, jog S. F. jai sukėlė skausmą. Po to (įrašo 5.58 min.), įraše buvo užfiksuota, kaip L. K. parodė L. L. ranką, ant kurios matėsi du nubrozdinimai, ir pasakė, kad šiuos sužalojimus nukentėjusiajai padarė S. F.. Be to, nukentėjusiajai padarytų sužalojimų faktą patvirtino ir specialių teismo medicinos žinių reikalaujantis tyrimas. Specialistė R. G. 2019 m. birželio 3 d. atliktos L. L. apžiūros pagrindu nukentėjusiosios kūne nustatė nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą atitinkančius ir įprastinėmis sąlygomis fizinį skausmą sukeliančius sužalojimus. Nors nustatytų sužalojimų vietose nebuvo užfiksuota individualių požymių, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie žalojusį daiktą ar įrankį, specialistė neatmetė galimybės, kad sužalojimai buvo padaryti atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Vieno trauminio epizodo metu dėl kieto buko daikto(-ų) poveikio galėję atsirasti sužalojimai, anot specialistės, galėjo būti padaryti prieš 2-5 paras iki apžiūros (tai iš esmės atitinka įvykio datą – 2019 m. gegužės 30 d.).

3.2. Prokuroras teigia, kad nėra jokio pagrindo abejoti liudytojo M. B. objektyvumu. Šio liudytojo parodymai negali būti atmetami kaip klaidinantys ar mažareikšmiai vien dėl to, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog tuo metu, kai L. L., išreikšdama skausmo ar nepasitenkinimo jausmus, sušuko, S. F. staigių judesių neatlikinėjo (vaizdo įrašas buvo stabilus). Prokuroras atkreipia dėmesį, jog iškart po M. B. nurodyto L. L. pastūmimo sekė jau minėtas įraše užfiksuotas nukentėjusiosios riksmas ir sužeistos rankos aplinkiniams rodymas. Išteisinamajame nuosprendyje laikoma paneigtu, kad vaizdo įraše užfiksuoti du ant L. L. kairės rankos plaštakos nugarinės dalies buvę įbrėžimai galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodytu būdu (jai nuo pastūmimo ranka atsitrenkus į pakabos lentos briauną), kadangi ekspertinio tyrimo rezultatai ir specialistų paaiškinimai leido konstatuoti, kad dėl sužalojimų pobūdžio jų atsiradimas kontaktuojant su briauną turinčiais paviršiais sunkiai paaiškinamas, be to, šie įbrėžimai, tikėtina, padaryti daugiau nei vienu trauminiu poveikiu. Be to, ta aplinkybė, kad įraše užfiksuoti įbrėžimai savo tikslia išsidėstymo ant plaštakos nugarinės dalies vieta skyrėsi nuo vėliau kelių dienų bėgyje specialisto L. L. nustatytų rankos sužalojimų, suponavo teismo išvadą, kad nukentėjusioji konflikto su S. F. metu negalėjo patirti ir pirminėje specialisto išvadoje nurodytų sužalojimu. Su tokiomis teismo išvadomis prokuroras nesutinka ir nurodo, jog asmens kūno dalių kontaktas su įvairiausiais objektais ir sužalojimų atsiradimas kaip to pasekmė – tai įvairių aplinkybių nulemtas ir daugybe variantų galintis pasireikšti dinaminis procesas, kurio tam tikrais atvejais, net ir pasitelkus specialias žinias, negalima nei iš anksto prognozuoti, nei vėliau pilnai nustatyti, todėl specialistai teikia išvadas tik su tam tikro laipsnio tikimybe. Išnagrinėtoje byloje nebuvo galimybės pilnai nustatyti L. L. rankos kontakto su kitu objektu pobūdį ir eigą, tuo pačiu ir visas kontakto sąlygotų sužalojimų atsiradimo detales. Liko iki galo neišsiaiškinta, ar kelių dienų bėgyje po įvykio specialisto užfiksuoti L. L. sužalojimai, kaip ir užfiksuotieji išteisintojo nufilmuotame vaizdo įraše, turėjo būti vizualiai matomi iškart po jų padarymo. Susidariusią situaciją sąlygojo objektyvių ir informatyvių duomenų trūkumas. Galiausiai, tam įtakos galėjo turėti ir pačios nukentėjusiosios gebėjimas stresinėje būsenoje suvokti visas jos patirtų sužalojimų atsiradimo detales bei tiksliai jas įvardinti, tai sudarė terpę nuosprendyje dėstomoms išvadoms dėl proceso metu gautų duomenų, susijusių su L. L. patirtais sužalojimais ir jų padarymo mechanizmu, prieštaringumo ir nepatikimumo. Prokuroras pažymi, kad šiuo atveju minėti teismo įvardinti trūkumai pernelyg sureikšminti kaip kliūtis nustatyti esmines tyrimui reikšmingas aplinkybes. Prokuroro manymu, būtent dėl išteisintojo veiksmų nukentėjusioji patyrė trauminį kontaktą su kitu objektu, kuris dėsningai baigėsi rankos sužalojimu. Prokuroras pabrėžia, kad iškart po liudytojo M. B. nurodyto L. L. pastūmimo ir nukentėjusiosios riksmo, sekė neginčijamai nustatyta aplinkybė – nukentėjusioji aplinkiniams parodė savo sužalotą ranką (ant jos delno nugarinės pusės buvo du įbrėžimai). Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad esą L. L. negalėjo šių sužalojimų patirti dėl S. F. fizinio poveikio, vien dėl to, nes specialisto buvo paaiškinta esant tikėtinu, jog aptariami du įbrėžimai (pabrėžtina - išsidėstę vienas šalia kito) buvo daugiau nei vieno poveikio rezultatas. Nors nuosprendyje paliekama nesvarsčius, kada ir kokiu būdu tokiu atveju įraše užfiksuoti L. L. sužalojimai galėjo atsirasti, tačiau tai gali būti paaiškinta tik S. F. parodymais, esą nukentėjusioji pati save sužalojo. Tačiau, prokuroro nuomone, tokia versija laikytina akivaizdžiai neteisinga, kad nukentėjusioji kitų asmenų akivaizdoje būtų pati save sužalojusi nagais ar kitu būdu ir iškart po to aplinkiniams demonstruodama sužalojimus įtikinėtų, kad tai buvusio sutuoktinio smurto pėdsakai. Analogiška išvada turėtų būti daroma ir dėl prielaidų, esą nukentėjusioji galėjo būti kažkokiu būdu susižalojusi ranką anksčiau, dar iki 2019 m. gegužės 30 d. konflikto, tačiau po to, konflikto metu, imituodama ar išprovokuodama fizinį kontaktą su S. F., ji, visus suklaidindama, kaip smurto padarinius nurodė savo senus sužalojimus. Taigi, priešingai nuosprendyje daromoms išvadoms dėl įrodymų kaltinant S. F. trūkumų, prokuroras teigia, jog byloje nustatytų ir įvertintų duomenų visuma leidžia tvirtinti, jog L. L. rankos plaštakos nugarinės dalies sužalojimai, 2019 m. gegužės 30 d. konflikto metu užfiksuoti S. F. naudotu telefonu, buvo pastarojo smurto pasekmė.

3.3. Skunde teigiama, jog atsižvelgiant į tai, kad nuosprendyje ne kartą buvo nurodyta, kad bylos duomenimis 2019 m. gegužės 30 d. konflikto metu aktyvesni (neigiama prasme) buvo nukentėjusieji, kas pasireiškė S. F. stumdymu, papildomai paminėtina, kad šie fizinio poveikio veiksmai, nesukėlę išteisintajam jokių žalingų padarinių, buvo sąlygoti siekio, jog pastarasis pasišalintų iš nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos (svetimo būsto), į kurią pateko be leidimo ir atsisakė išeiti. Tuo tarpu išteisintojo argumentai, kad jis taip principingai elgėsi tariamai susirūpinęs jų su L. L. bendrų vaikų, su kuriais 2019 m. gegužės 30 d. turėjo įvykti jo pasimatymas, saugumu, neturi jokio pagrindo.

4. Apeliaciniame skunde nukentėjusiųjų L. L. ir L. K. atstovas advokatas V. Martyšius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – S. F. pripažinti kaltu ir nuteisti jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį bei tenkinti nukentėjusiųjų L. L. ir L. K. pareikštus civilinius ieškinius; dalinai atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą dėl nukentėjusiosios L. L. sužalojimo ir fizinio skausmo sukėlimo fakto, nusikalstamais ir smurtiniais S. F. veiksmais nukentėjusiosios namuose; priteisti iš S. F. nukentėjusiosios L. L. naudai advokato V. Martyšiaus atstovavimo išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o tiriant bei vertinant nusikalstamus S. F. požymius (situaciją, pobūdį, intensyvumą ir trukmę, ankstesnius išteisintojo ir nukentėjusiosios santykius) teismas toleravo S. F. melą, o visumą leistinų ir patikimų įrodymų ignoravo. Skundžiamas nuosprendis yra dalykiškai nemotyvuotas, procesiniu teisiniu požiūriu nepagrįstas ir neteisėtas, o baudžiamosios teisės požiūriu ir neteisingas proceso aktas, nes pirmosios instancijos teismas gana akivaizdžiai vienpusiškai ir tendencingai S. F. kaltinančių duomenų nepripažino įrodymais bei netinkamai atliko kitų įrodymų vertinimą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalies reikalavimus. Apeliantas pažymi, jog šioje byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino pabrėžtinai atsietai, neįvertino jų visumos, o kitų duomenų visai nevertino, todėl padarė nepagrįstas, faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir nepagrįstai S. F. išteisino. Prokurorų R. K. ir L. G. bei nukentėjusiųjų L. L. ir L. K. atstovo advokato V. Martyšiaus, S. F. kaltinantys argumentai nebuvo išklausyti, nuosprendyje buvo nutylėti pagrindiniai argumentai ir nenurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui.

4.2. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas niekaip nevertino S. F. padarytos veikos pobūdžio (pavojingumo laipsnio), t. y. aplinkybės, kad išteisintasis S. F. su sūnumi A. F. (abu buvę boksininkai), 2019 m. gegužės 30 d. apie 17.00 val. neteisėtai įsibrovė į nukentėjusiosios L. L. motinos butą ir būdamas tame bute, kaltinamasis su L. L. ir kitu nukentėjusiuoju L. K. aktyviai konfliktavo – sužalojo nukentėjusiajai L. L. kairės rankos plaštaką, tuo jai sukėlė skausmą, be to, tyčiojosi ir provokavo nukentėjusiuosius, taip pat sugadino nukentėjusiojo L. K. rankinį laikrodį „M. K.“, kol įsibrovėlius iš buto išvedė iškviesti policijos pareigūnai.

4.3. Anot apelianto, S. F. buvo išteisintas tik pagal niekuo nepatvirtintus jo bei jo sūnaus A. F. tarpusavyje suderintus parodymus. Tokiais parodymais aklai vadovautis negalima, juos reikia vertinti tik kaip siekį žūtbūt vengti gresiančios atsakomybės dėl nukentėjusiajai L. L. padaryto kūno sužalojimo ir sukelto fizinio skausmo bei L. K. turto (laikrodžio) sugadinimo. Apylinkės teismas, remdamasis kardinaliai priešingomis 2021 m. kovo 18 d. teismo medicinos ekspertizės ir 2019 m. birželio 3 d. teismo medicinos tarnybos specialisto išvadomis, nepagrįstai nustatė, jog S. F. tariamai nesmurtavo prieš buvusią sutuoktinę L. L.. Be to, teismas nesiėmė jokių priemonių 2021 m. kovo 18 d. ekspertizės akto ir 2019 m. birželio 3 d. specialisto išvados prieštaravimams pašalinti. Be to, baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, jog nukentėjusioji L. L. yra linkusi fantazuoti ar kalbėti netiesą.

4.4. Apeliantas pabrėžia, kad apylinkės teismas skubotai, be jokio pagrindo panaikino S. F. skirtą įpareigojimą nesiartinti prie L. L. arčiau kaip 100 metrų ir neieškoti ryšių ir nebendrauti su ja bei kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Toks skubotas sprendimas yra ydingas ir dviprasmiškas, nes jis leidžia išteisintajam S. F. (neįsiteisėjus 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiui) vėl psichologiškai smurtauti ir tyčiotis iš nukentėjusiosios L. L..

4.5. Skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai nutylėjo aplinkybę, kad S. F. su savo pilnamečiu sūnumi A. F., 2019 m. gegužės 30 d. apie 17.00 val., į L. L. šeimos būstą įsibrovė neteisėtai ir tai laikytina BK 165 straipsnio pažeidimu. Apeliantas pažymi, jog šio fakto nutylėjimas, kaip įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie pilnai atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus, sąlygojo įrodymų vertinimo klaidas ir tai sukliudė pirmos instancijos teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Apelianto teigimu, S. F., įsibraudamas į L. L. būstą ne tik pažeidė būsto neliečiamumą, kurio gynyba yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, bet dar padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje bei 187 straipsnio 3 dalyje.

4.6. Kaip skunde nurodo apeliantas, apylinkės teismas visiškai nevertino aplinkybės, ar nukentėjusiajai L. L. 2019 m. gegužės 30 d. konflikto metu buvo sukeltas fizinis skausmas, nes nuosprendžio motyvuojamoje dalyje yra tiesiog perrašytas faktinių duomenų turinys, bet nėra nei vieno motyvo, kodėl teismas atmetė kitus įrodymus bei neatsakė nė į vieną nukentėjusiųjų argumentą. Apelianto manymu, tai buvo padaryta sąmoningai, grubiai pažeidžiant nukentėjusios L. L. teises, nes fizinį skausmą profesionaliai nustatyti yra sudėtinga ir gana komplikuota, fizinis skausmas yra labai individualus - kiekvienas žmogus skausmą pakelia skirtingai. Tai priklauso ne tik nuo paties žmogaus individualių savybių, tačiau ir nuo aplinkos sąlygų (vienaip fizinis skausmas jaučiamas esant šaltame ore, visiškai kitaip būnant šiltoje patalpoje; skirtingas fizinis skausmas jaučiamas apsvaigus nuo alkoholio ir esant blaiviam, ir t. t.). Pagaliau, fizinis skausmas nėra nustatomas teismo medicinos specialistų, jie dažniausiai vertina patį poveikį žmogaus kūnui ir daro tik tikimybines išvadas, kad vienas ar kitas poveikis gali būti skausmingas ar ne. Skunde pažymi ir tai, kad sudėtingą įrodinėjimą lemia ir baudžiamųjų bylų, susijusių su smurtu artimoje aplinkoje, specifika - dažniausiai smurtaujama aplinkoje, kurioje būna tik kaltininkas ir nukentėjusysis. Todėl, svarbią reikšmę tokiose bylose įgyja ne tik tiesioginiai (pačių konflikto dalyvių ir liudytojų parodymai), tačiau ir netiesioginiai įrodymai (pvz. asmenų, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie konfliktą), ypač atvejais, kuomet nukentėjusiajam sukeliamas tik fizinis skausmas, nepadarant jam sunkesnių sužalojimų, kurie po kelių dienų dažniausiai nustatomi teismo medicinos specialistų išvadomis.

4.7. Anot apelianto, apylinkės teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, nes skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl S. F. pateikto vaizdo įrašo patikimumo (ištyrimo ar ekspertizės skyrimo), dėl S. F. techninėmis priemonėmis (mobiliuoju telefonu) užfiksuotų vaizdų. Apelianto nuomone, S. F. pateikti vaizdo įrašai nėra ištisiniai, buvo galimas 2019 m. gegužės 30 d. įvykio provokavimas bei vaizdo montavimas ar trynimas, nes 25.38 minučių trukmės vaizdo įrašas policijos įstaigoje buvo apžiūrėtas ir aprašytas praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, t. y. 2019 m. birželio 19 d. Be to, S. F. pateikus apžiūrai jo mobilųjį telefoną „MRT Nokia“, „iPhone 7“ su skilusiu stikliuku, kompiuterio sisteminio bloko su įrašytu konflikto vaizdo įrašu ir kompaktinės laikmenos netyrė ekspertai, todėl šiose laikmenose užfiksuoti duomenys nukentėjusiesiems kelia pagrįstų abejonių. Nepaisant to, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šiais tinkamai neištirtais ir abejotinais duomenimis vadovavosi ir galimai klaidingai pasisakė dėl reikšmingų šios bylos aplinkybių vaizdo ir garso fiksavimo, panaudojant S. F. mobilaus ryšio telefoną.

4.8. Apeliantas teigia, jog teismas, vertindamas eksperto J. M. P. išvadas apie L. L. padarytus sužalojimus bei jų mastą ir jo apklausos teisme metu duotus parodymus apie tas pačias aplinkybes, eksperto pateiktus duomenis įvertino kaip nuoseklius, nekeliančius abejonių dėl jų pagrįstumo ir leistinumo. Teismas šią išvadą padarė remdamasis vienintele aplinkybe, kad 2021 m. kovo 18 d. ekspertizės akto Nr. PEKD 3 (40)/2021 išvadose ekspertai nurodė, jog „nuotraukose matomi balkšvi linijiniai odos pakitimai nei pagal lokalizaciją plaštakos nugariniame paviršiuje, nei pagal savo formą, dydį, nei pagal pobūdį neatitinka Specialisto išvadoje (CD Nr. GI803/2019 01) konstatuotų ir aprašytų sužalojimų.“ Teismas eksperto J. M. P. teiginius pripažino prioritetiniais, nors 2021 m. kovo 18 d. teismo ekspertizės akte jis L. L. nustatytų sužalojimų ir jų lokalizacijos neginčijo. L. L. padarytų sužalojimų vietą ir laiką patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, jog kairės rankos sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti 2019 m. gegužės 30 d. Tai įrodo techninėmis priemonėmis užfiksuoti duomenys, pačios nukentėjusiosios parodymai, liudytojų parodymai. Kartu apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad medicinos praktikoje galimi atvejai, kai sužalojimų tyrimas gali būti atliekamas iš vaizdo įrašo, tačiau vaizdo įrašai (nuotraukos) šioje baudžiamojoje byloje nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad prieš nukentėjusiąją L. L. buvo smurtaujama.

4.9. Kaip teigiama skunde, vienus iš pagrindinių techninio pobūdžio duomenų, kurie įrodo nukentėjusiosios sužalojimų faktą, laiką, lokalizaciją, pirmosios instancijos teismui pateikė pati nukentėjusioji L. L.. Teismas šiuos duomenis privalėjo patikrinti apklausdamas nukentėjusiąją, liudytojus specialistus ir ekspertus. Teismas, išanalizavęs bei įvertinęs teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų įrodymų visumą, įrodymų nesusiejo į vientisą loginę grandinę nuosprendžio aprašomoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl L. L. padaryto nusikaltimo įrodytinumo, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, S. F. kaltinančius, įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog S. F. kaltė dėl nukentėjusiosios L. L. sužalojimo yra neįrodyta.

4.10. Skunde pažymi, jog ekspertizės aktas prieštarauja tokią pat įrodomąją galią turinčiai specialisto išvadai, tačiau pirmos instancijos teisme šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Esant esminiams ekspertizės akto trūkumams, tų pačių specialistų pateiktų išvadų prieštaravimui, teisingas bylos išnagrinėjimas neįmanomas neskiriant pakartotinės ekspertizės. Be to, remiantis teismų praktika, specialisto išvada, kaip įrodymų šaltinis yra lygiavertė ekspertizės aktui. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismas pažeidė nukentėjusiosios L. L. teisę į nešališką teismą, todėl apeliacinės instancijos teismas šį pažeidimą gali ir privalo ištaisyti.

4.11. Pasak apelianto, nagrinėjamoje byloje ne visos įrodinėtinos aplinkybės buvo nustatytos remiantis pirmosios instancijos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais. Ant nukentėjusiosios L. L. kairės rankos atsiradimo sužalojimo mechanizmas nustatytas specialistės išvadoje. Nėra jokio pagrindo abejoti šia specialistės išvada, ją pateikusi specialistė asmeniškai apžiūrėjo nukentėjusiąją. Pažymėtina, kad teismo medicinos specialisto išvada dėl L. L. padaryto kairės rankos sužalojimo (odos nubrozdinimo) laiko ir būdo yra tikimybinė. Šios aplinkybės (sužalojimo padarymo laikas ir būdas) nustatytos ne tik teismo medicinos specialisto išvada bei liudytojų parodymais, patvirtinančiais specialisto išvadoje nurodytus duomenis bei paneigiančiais išteisintojo S. F. ir jo gynėjų keltas versijas. Nors skundžiamame nuosprendyje teismo nepasisakyta dėl nukentėjusiosios L. L. psichinės sveikatos būklės ir jos įtakos parodymų patikimumui, byloje esantys duomenys rodo, kad nukentėjusioji nėra linkusi fantazuoti ar kalbėti netiesą, jos parodymai apie bylai reikšmingas aplinkybes viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti teismo ištirti ir įvertinti duomenys.

4.12. Anot apelianto, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad S. F. veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nors byloje nustatyta jo tyčia sutrikdyti nukentėjusiosios L. L. sveikatą ir sukelti jai fizinį skausmą, taip pat yra nepaneigtų duomenų, kad jis suvokė savo veiksmais keliantis nukentėjusiajai skausmą. Teismo nustatyti faktai rodo, kad įsiveržęs be leidimo į svetimą bustą, S. F. elgėsi labai grėsmingai - pastūmė nukentėjusiąją ir ji trenkėsi į durų staktą, susižalodama ranką ir dėl to pajusdama stiprų fizinį skausmą. Šios bylos aplinkybės, kurias patvirtino ir nesuinteresuoti liudytojai M. B., E. S. ir T. K. bei nukentėjusysis L. K., leidžia daryti išvadą, kad dėl tokių S. F. veiksmų nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, o išteisintasis S. F., būdamas suaugęs, psichiškai sveikas žmogus, turintis ne tik gyvenimišką, bet ir šeimyninę patirtį, suvokė, jog stipriai stumdamas moterį sukelia jai fizinį skausmą ir to norėjo, t. y. veiką padarė tyčia.

4.13. Be to, gynėjas skunde nurodo, kad ir pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog konflikto vietoje buvusių asmenų parodymai yra prieštaringi – ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis L. K. aiškino, kad laikrodį nuo rankos jam nutraukė S. F., nukentėjusioji L. L. teigė, jog S. F. rankos mostu griebė L. K. už rankos riešo, nutraukė laikrodį, kuris krisdamas sudužo; M. B. aiškino, kad L. K. stovėjo prie S. F. ištiesęs ranką, pastarasis norėdamas ranką patraukti, nutraukė nuo nukentėjusiojo rankos laikrodį, kuris nukritęs sudužo; teismo posėdžio metu M. B. nurodė, kad nemano, jog S. F. norėjo nuplėšti nuo L. K. rankos laikrodį. Liudytojas A. F. nuosekliai aiškino, kad L. K. laikrodis nuo rankos nukrito tuo metu, kai šis stumdė tėvą (S. F.), bandė uždaryti duris ir laikrodis užkliuvo už durų; tuo metu tėvas viena ranka laikėsi už durų, kita – filmavo. S. F. nuosekliai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė, kad konflikto metu buvo sugriebęs L. K. už rankos, tvirtino, kad laikrodžio nenutraukė, nes tokio tikslo ir neturėjęs.

Šalies argumentai

5. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji L. L. ir jos atstovė advokatė Eglė Latauskienė prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir baudžiamąją bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – pripažinti S. F. kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalies padarymo nukentėjusiosios L. L. atžvilgiu, arba panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, taip pat panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 10 d. nutartį.

5.1. Skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis buvo paskelbtas ir pateiktas nukentėjusiosios atstovei elektroniniu paštu 2021 m. rugsėjo 9 dieną, tačiau po nuosprendžio paskelbimo šioje baudžiamojoje byloje 2021 m. rugsėjo 10 d. buvo priimta teismo nutartis, kuri nebuvo viešai skelbiama, o su ja buvo galima susipažinti tik atskira susipažinimo su baudžiamąja byla tvarka. Apeliantė teigia, jog šios bylos nagrinėjimo eigoje tokie kitų asmenų – nukentėjusiųjų L. L. ir L. K. nusikalstami veiksmai nebuvo atskleisti, apie juos visiškai nieko nepasisakyta skundžiamame nuosprendyje, todėl laikytina, kad buvo pažeisti BPK nuostatų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymo reikalavimai, pvz. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas. Anot apeliantės, vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį ir teismo teisinančius S. F. teiginius bei 2021 m. rugsėjo 10 d. teismo priimtą nutarties dėl neva nukentėjusiesiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų teisinę prigimtį ir teismo priimamų sprendimų koreliacinį sistemiškumą, matyti, kad teismo nuosprendis ir nutartis yra vienas kito atžvilgiu nepagrįsti ir neteisėti, ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu dėl nuosprendžio surašymo reikalavimų laikymosi, tokiu atveju, šie teismo priimti procesiniai sprendimai, t. y. išteisinamasis nuosprendis ir nutartis turi būti naikintini.

5.2. Apeliantė skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai ir neobjektyviai vertino visas baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, įrodymų tyrimą atliko selektyviai ir fragmentuotai, kaltinamąjį galimai teisinančioms aplinkybėms suteikė prioritetą, o vienas iš pagrindinių įrodymų šaltinių – vaizdo įrašas, pateiktas S. F. Nr. IMIG_8606.MOV, vertintas tik iš dalies.

5.3. Skunde nurodoma, jog teismas išteisinamąjį nuosprendį pagrindė iš esmės centriniu įrodymu – vaizdo įrašu, atliktu S. F. nusikalstamos veikos padarymo dieną, t. y. 2019 m. gegužės 30 d. Nr. IMIG_8606.MOV, kuriame užfiksuota vaizdinė ir garsinė informacija. Šio vaizdo įrašo pagrindu S. F. pateikė ištraukas iš vaizdo įrašo – 3 nuotraukas, kurios nulėmė skirtingų teismo specialistų išvadas. Kitų faktinių aplinkybių, užfiksuotų procesiniuose dokumentuose, teismas netyrė, nes dėl jų visiškai nieko nepasisakė. Skunde teigiama, jog nuosprendžiu pateisinami S. F. veiksmai, t. y. neteisėtas įsibrovimas į fizinio asmens gyvenamąsias patalpas, konflikto sukėlimas, nuosavybę valdančio asmens prašymų palikti jos gyvenamąją vietą (būtinoji gynyba) ignoravimas, fizinės jėgos ir psichinio smurto atlikimas, kurie sukėlė priverstinį nukentėjusiosios L. L. aborto atlikimą. Anot apeliantės, tokia situacija yra absurdiška ir neteisinga.

5.4. Pasak apeliantės, S. F. neteisėtas įsibrovimas į nukentėjusiosios L. L. gyvenamąsias patalpas užfiksuotas nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose, specialisto išvadose ir teismo ekspertizės akte ir, visų svarbiausia, vaizdo įraše, kurį pateikė kaltinamasis, ir vaizdo įraše, kurį pateikė nukentėjusysis L. K.. Dėl visų šių aplinkybių teismas nutyli apie vaizdo įraše esančius duomenis. S. F. konflikto sukėlimas ir išprovokavimas neteisėtai patekus į nukentėjusiosios gyvenamąsias patalpas, užfiksuotas nukentėjusiųjų ir liudytojų, įskaitant policijos pareigūnų E. S., T. K., A. F., S. K. parodymuose. Vaizdo įraše matyti, kad S. F., gavęs informaciją apie tai, kad jo ieškomų vaikų nėra tame bute, iš buto nepasišalino daugiau kaip 10 minučių. Dėl visų šių aplinkybių teismas nutyli. Išteisintasis nukentėjusios L. L. prašymus palikti jos gyvenamąją vietą (būtinoji gynyba) ignoravo, be to, jis pats provokavo visą konfliktą ir galimai siekė išprovokuoti nukentėjusiojo L. K. gynybinio pobūdžio fizinius veiksmus. Dėl visų šių aplinkybių teismas nutyli, tik skundžiamame nuosprendyje bendrojo pobūdžio teiginiais nurodo, kad „<...> kaltinamasis S. F. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad L. L. konflikto metu nei karto nepastūmė, jai nesudavė ir nesužalojo <...>“. Apeliantės teigimu, teismas yra neteisus ir neobjektyvus, nes vaizdo įraše net kelis kartus galima matyti aktyvius kaltinamojo veiksmus – jis stumdėsi, priešinosi palikti butą, sužalojo nukentėjusiąją L. L., net apie 10 minučių provokavo konfliktą bei aktyviais veiksmais nesileido būti išprašytas iš buto, neleido uždaryti to buto lauko durų.

5.5. Apeliantė pažymi, kad S. F. aktyvūs veiksmai nulėmė nukentėjusiajai fizinės ir psichinės žalos pasekmių kilimą, įskaitant priverstinį nukentėjusiosios L. L. aborto atlikimą. Tai patvirtina byloje esantys faktiniai duomenys iš įvykio vietos, policijos pareigūnų parodymai ir sveikatos priežiūros specialistės S. R. parodymai. Šių visų faktinių duomenų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Apeliantė atkreipia dėmesį, jog dėl tokių išteisintojo veiksmų nukentėjusiajai L. L. policijos pareigūnė kvietė greitosios pagalbos sveikatos priežiūros specialistus ir pastarieji jai suteikė pirmąją pagalbą dėl patirto streso ir psichologinio ir fizinio smurto, kas galiausiai nulėmė aliuzinį nukentėjusiosios sprendimą nutraukti nėštumą. Liudytoja S. R. nurodė, kad moters patiriamas stresas daro tiesioginę įtaką nėštumui ir jo galimoms neigiamoms pasekmėms. Apeliantės teigimu, teismas nevertino tokių faktinių aplinkybių, kurios sudaro vientisą priežastinį ryšį tarp kaltinamojo S. F. aktyvių veiksmų ir pasekmių, nulėmusių nukentėjusiajai neigiamas jos nėštumo pasekmes, įskaitant fizinį smurtą, kurį ji patyrė konflikto bute iš S. F. pusės ir tai aiškiai atsispindi vaizdo įraše ir kitų asmenų parodymuose. Maža to, teismas tai laiko pačios nukentėjusiosios provokuojančiais veiksmais, neva nulėmusiais nepagrįstą kaltinamajam S. F. kaltinimą.

5.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teisminio nagrinėjimo metu teismas privalo esamus prieštaravimus ir abejones pašalinti, o ne siekti to neatlikus išteisinti kaltinamąjį, neva nebuvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, kas neleidžia skundžiamo nuosprendžio laikyti pagrįstu ir teisėtu, o byloje esančių įrodymų viseto nepakanka, siekiant priimti išteisinamąjį nuosprendį. Tokiu atveju, teismo teiginiai apie nukentėjusiosios galimai melagingus aktyvius veiksmus, siekiant patraukti S. F. baudžiamojon atsakomybėn yra nepagrįsti ir neteisėti, pažeidžiantys konstitucinį asmens nuosavybės neliečiamumo ir baudžiamojo proceso teisės teisingumo vykdymo, teismo nešališkumo, objektyvumo ir išsamumo principus ir kitas BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

5.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nesiaiškino ir nepašalino šioje baudžiamojoje byloje prieštaravimų, esančių tarp dviejų teismo medicinos specialistų išvadų: 2019 m. birželio 3 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 1803/2019(01) ir 2021 m. kovo 16 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. PEKG 3(40)/2021 (01). Teismas nepagrįstai padarė kategoriškas išvadas, kad „<...> L. L. sužalojimų patirti jos nurodytomis aplinkybėmis, t. y. S. F. konflikto metu nugara pastūmus nukentėjusiąją ir šiai delno išorine dalimi atsitrenkus į pakabos elemento lentos paviršiaus briauną ar plokščią paviršių (sieną), negalėjo, <...> darytina išvada, kad L. L. 2019 m. birželio 3 d. apžiūros metu specialistei pateikė kairės plaštakos sužalojimus, kurių nebuvo patyrusi 2019 m. gegužės 30 d. konflikto metu, taip sąmoningai klaidindama tiek apžiūrą atlikusią specialistę dėl sužalojimo aplinkybių (pati L. L. medicininės apžiūros metu nurodė, kad sužalojimus patyrė 2019 m. gegužės 30 d. konflikto metu), tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnus <...>“ dėl tokių aplinkybių: vaizdo įrašo pagrindu S. F. teismui pateikė tris fotonuotraukas, kurių vaizdinė kokybė kelia pagrįstų abejonių, dėl kurių ir suabejojo teismo medikė R. G., teikdama papildomus parodymus; teismo medicinos ekspertizės išvados grindžiamos būtent abejotinos kokybės fotonuotraukomis iš vaizdo įrašo, ir paties vaizdo įrašu, kuris teismo medicinos požiūriu nebuvo toks informatyvus, tai nurodo teismo ekspertas J. M. P.. Gynėjos vertinimu, nesuprantama, kokiomis aplinkybėmis ir kas nusprendė, kad teismo medicininės ekspertizės akte pateiktos fotonuotraukos atitinka L. L. parodymuose nurodytas identiškas smurtinio veiksmo aplinkybes, tai yra, paties S. F. manymu, iš viso įrašo parinktos buto interjero detalės, į kurias neva ranka atsitrenkė nuo jo stūmio nukentėjusioji. Nukentėjusioji nurodė, kad kaltinamasis ją pastūmė savo nugara ir ji ranka trenkėsi į durų staktą, sieną, į kažkokį aštrų daiktą, tą patį patvirtina ir vaizdo įrašas nuo 5.34 min., visiškai neaišku, į ką ji pataiko ranka po susistumdymo su kaltinamuoju. Gynėjos nuomone, teismas vadovavosi teismo ekspertizės aktu ir teismo medicinos eksperto vertinimu, kad faktinės bylos aplinkybės skiriasi, nes fotonuotraukose nurodyti vaizdai, neatitinka pirminių teismo medicinos specialisto išvadų, tačiau teismas kitų faktinių bylų kontekste esančių prieštaravimų dėl tokių teismo medicinos ekspertų nuomonės nepanaikino ir nesiekė išsiaiškinti.

5.8. Anot apeliantės, kiti faktiniai duomenys (nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, specialisto išvados ir teismo medicinos ekspertizės aktas dėl fizinio skausmo ir sužalojimo laipsnio, vaizdo ir garso medžiaga), atlikti procesiniai veiksmai patvirtina, kad S. F. veiksmuose yra nusikaltimo požymių, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje. Aktyviais veiksmais S. F. pateko į nukentėjusiosios butą, sukėlė konfliktinę situaciją, pasipriešinimą ir kliudymą ginti būsto neliečiamybę, psichologinio pobūdžio smurtą ir sudarė materialines pasekmes – nukentėjusiesiems padaryta fizinė, turtinė ir neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas daugumos šių aplinkybių net nevertino ir nenurodė išteisinamajame nuosprendyje.