Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti: Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Šiaulių AVMI) 2016-12-23 sprendimą Nr. (41.2)FR0682-711, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2017-03-22 sprendimą Nr. 69-26 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (MGK) 2017-06-23 sprendimą Nr. S-144(7-92/2017).

Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį patikrinimą, nors ir perskaičiavo mokėtiną PM, tačiau tik formaliai išnagrinėjo pateiktą skundą (buvo pateikti papildomi paaiškinimai) ir nevertino materialinių vertybių įsigijimo išlaidų visoje ginčo apimtyje, t. y. 2016-10-24 patikrinimo akte Nr. (41.2)FR0680-660 nėra pasisakyta dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, taip pat mokesčių administratorius nevertino visos mokestinio patikrinimo metu surinktos informacijos, o tik tendencingai atkartojo anksčiau priimto sprendimo ir FNNT specialisto išvados argumentus.

Pareiškėjo vertinimu FNTT tyrimai ir 2014-05-02 surašyta išvada Nr. 5/4-35 bei 2014-05-15 surašyta išvada Nr. 5/4-39 dėl pareiškėjo veiklos nėra objektyvūs. Pareiškėjas mano, kad mokesčių administratorius ir FNNT netinkamai taikė teisės aktus.

Pareiškėjas akcentuoja, jog FNTT ir mokesčių administratorius sprendimuose pažymėjo, kad pareiškėjo ūkinių operacijų registracijos žurnaluose pajamų, sąnaudų duomenys už 2009-2012 ataskaitinius metus nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami. Ir FNTT išvadoje ir patikrinimo akte akcentuojama, kad nuo 2011-11-10 iki 2012-12-12 pareiškėjas įsigijo turto už 45 656,69 Lt, kuris ūkinių operacijų registracijos žurnale užregistruotas kaip ilgalaikis turtas, tačiau šiam turtui nesurašytos ilgalaikio turto apskaitos kortelės, nenustatytas nusidėvėjimo laikotarpis, likvidacinė vertė ir neapskaitytas šio turto nusidėvėjimas. Taip pat ginčijamuose sprendimuose pažymėta, kad pareiškėjo inventorizacijos akte šis turtas neužfiksuotas kaip faktiškai rastas turtas. Mokesčių administratoriui, žinodamas faktines aplinkybes, kad pareiškėjo apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai (dėl buhalterės nusikalstamos veiklos vykdomas tyrimas), vadovavosi išskirtinai tik tokiais faktais.

Pareiškėjas pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo ieškinį atsakovei buvusiai bendrovės buhalterei A. R. dėl turtinės žalos atlyginimo, nustatė, kad atsakovė nuo 2008-02-18 iki 2013-07-24 neteisėtai pervedė iš pareiškėjo sąskaitos banke į savo asmeninę banko sąskaitą 390 235,00 Lt ir nepagrindė, kad pervestos lėšos buvo panaudotos pareiškėjo veiklai ir 2014-03-17 nusprendė priteisti pareiškėjui iš atsakovės 378 434,02 Lt žalos atlyginimą.

Mokesčio administratoriaus priimami sprendimai mokesčių mokėjimo klausimais turi būti objektyvūs, t. y. sprendimų išvados turi būti pagrįstos nešališkai surinktais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo nuomone, VMI ir MGK savo sprendimų dėl mokestinės nepriemokos nepagrindė nustatyta tvarka surinktais įrodymais.

Be to, pareiškėjas prašo atleisti nuo papildomai apskaičiuotų PVM ir PM delspinigių mokėjimo, kadangi šie delspinigiai susidarė dėl vyr. buhalterės apgaulingos apskaitos vedimo, t. y. dėl neišsaugotų pirminių buhalterinių dokumentų. Pabrėžia, kad bendrovės direktorius buvo išteisintas teismo, t. y. jo kaltė nebuvo įrodyta.

Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ 58 straipsnio 1 dalį, 84 straipsnio 1 dalį, ir 89 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai sumažino į biudžetą mokėtiną PVM sumą, dėl ko papildomai apskaičiuota mokėtina 4 406,28 Eur PVM suma.

Apskaičiuojant PM, be kita ko, buvo atsižvelgta ir į PM lengvatą, numatančią palankesnes apmokestinimo sąlygas mokesčių mokėtojams, kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys.

Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai nors mokesčių administratorius nustatė pareiškėjo netinkamą pareigų atlikimą – PMĮ ir PVMĮ pažeidimus bei registruose neužfiksuotus dokumentus ir neatitikimus, tačiau PM ir PVM turėjo galimybę apskaičiuoti tiesioginiu būdu pagal pareiškėjo pirminius bei kitus buhalterinės apskaitos dokumentus, pateiktas PVM ir PM deklaracijas. 2016-10-24 patikrinimo akto Nr. (41.2) FR0680-660 1.1?1.7 punktuose nurodyti konkretūs pareiškėjo PVM apskaičiavimo pažeidimai, o šio patikrinimo akto 2 punkte (9?10 psl.) nurodyti konkretūs PMĮ pažeidimai, tačiau pareiškėjas dėl nustatytų konkrečių PVMĮ ir PMĮ pažeidimų nesutikimo motyvų nenurodo. Patikrinimo metu tiek PM bazė, t. y. apmokestinamasis pelnas už atskirus mokestinius laikotarpius apskaičiuotas iš pareiškėjo registrų ir pirminių dokumentų, tiek PVM apskaičiuotas iš pateiktų dokumentų ir registrų. Buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu nustatyta tvarka galima apskaičiuoti į biudžetą mokėtinus mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokie dokumentai yra pateikiami, išlieka objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas. Nagrinėjamu atveju mokestinių prievolių dydžio nustatymui įtakos turinčių apskaitos dokumentų netinkamas tvarkymas mokesčių administratoriui nesudarė prielaidų mokesčių bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. nebuvo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatų.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius patikrinimo metu papildomai apskaičiavo PM ir PVM turimų duomenų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

FNTT dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos 2014-05-02 surašė specialisto išvadą Nr. 5/4-35 (b.l. 84-113), o 2014-05-15 – specialisto išvadą Nr. 5/4-39 (b.l. 114-146) kuriose konstatavo, kad: kadangi tyrimui atlikti nebuvo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. pirminiai apskaitos dokumentai, nebuvo galimybės patikrinti į 2008 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašytų duomenų apie pajamas, pelną ir pelno mokestį teisingumo; UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuodama ir deklaruodama PM už 2009-2012 veiklos metus nevykdė Pelno mokesčio įstatymo (PMĮ) nuostatų, deklaracijose padidino leidžiamus atskaitymus, deklaravo mažiau pajamų, tokiu būdu buvo sumažintas apmokestinamasis pelnas; pareiškėjo grynųjų pinigų apskaita vykdyta pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16, 17, 18 punktų nuostatas; pagal tyrimui pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių ir paslaugų įsigijimo dokumentus, pareiškėjas tiriamuoju laikotarpiu pagal PVM sąskaitas faktūras iš tiekėjų įsigijo buitinės technikos už 11 072,58 Lt, kuri bendrovės apskaitoje kaip ilgalaikis turtas neapskaityta, jos įsigijimo išlaidos nurašytos į sąnaudas; iš tyrimui pateiktų duomenų negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-12-31 ir balansinių sumų likučių tiriamojo laikotarpio pradžioje ir pabaigoje.

Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjo PM ir PVM mokesčio už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2013-07-31 patikrinimą, 2016-12-23 sprendimu Nr. (44.2)FR0682-711 (b.l. 30-44) iš dalies patvirtino 2016-10-24 patikrinimo aktą Nr. (41.2)FR0680-660 ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą: 4 406,28 Eur PVM, 3 142,26 Eur PVM delspinigių ir 440 Eur PVM baudą bei 57 734,31 Eur PM, 28 489,04 Eur PM delspinigių ir 5 773 Eur PM baudą.

2017-03-22 sprendimu Nr. 69-26 (b.l. 46-53) VMI patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (MGK) 2017-06-23 sprendimu Nr. S-144(7-92/2017) (b.l. 13-26) patvirtino VMI 2017-03-22 sprendimą Nr. 69-26 ir neatleido pareiškėjo nuo 3142,26 eur PVM delspinigių bei 28489,04 Eur PM delspinigių mokėjimo.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI 2016-12-23 sprendimo Nr. (44.2)FR0682-711, VMI 2017-03-22 sprendimo Nr. 69-26 ir MGK 2017-06-23 sprendimo Nr. S-144(7-92/2017) teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl ginčijamų sprendimų

Ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai iš esmės pagrįsti FNTT 2014-05-02 specialisto išvadoje Nr. 5/4-35 ir 2014-05-15 specialisto išvadoje Nr. 5/4-39 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis: pagal UAB „Baltik vairas“ pateiktus duomenis ir PVM sąskaitų faktūrų duomenis pareiškėjas į pardavimų apskaitos registrą neįrašė UAB „Baltik vairas“ 2011-04-13 PVM sąskaitos faktūros serija EUG Nr. 10399, pagal kurią įformintas prekių pardavimas UAB „Baltik vairas“ už 4 760,00 Lt, bendra suma su PVM – 5 759,60 Lt; pareiškėjo pirkimų apskaitos registre neužfiksuota UAB „Senukų prekybos centras" 2012-11-09 išrašyta kreditinė sąskaita serija SS Nr. 33144410784, pagal kurią įformintas prekių (elektrinės medž. pjaustyklės LS0714) už 950,41 Lt (su PVM 1150,00 Lt) grąžinimas. Kreditinėje sąskaitoje nurodyta 2012-10-05 PVM sąskaita faktūra Nr. 19208120817, pagal kurią pareiškėjas buvo įsigijęs grąžinamą prekę, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje užfiksuota ir elektrinės medž. pjaustyklės LS0714 įsigijimo išlaidos nurašytos į sąnaudas. Pareiškėjas į apskaitą neįrašęs kreditinės PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią buvo įformintas prekės grąžinimas, 950,41 Lt padidino 2012 m. sąnaudas; į pirkimų apskaitos registrą neįrašyta 18 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias įformintas įvairių atsargų bei paslaugų įsigijimas iš tiekėjų už 15 309,43 Lt, nurodytas PVM 3 214,97 Lt, bendra suma (su PVM) 18 524,40 Lt: UAB „Atletas“ 2011-03-31 PVM sąskaita faktūra serija ATL–D Nr. l 121 už detalių dažymą 1 269,90 Lt sumai; UAB „Komeksimas“ 5 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias įformintas nerūdijančiojo plieno lakštų, vamzdžių bei skardos įsigijimas už 3 137,82 Lt; IĮ „Vailendas“ 2011-04-21 PVM sąskaita faktūra serija VAL Nr. 417098, pagal kurią įformintas poletileno įsigijimas už 2 380,00 Lt; UAB „Šiaulių tauro statyba“ 2011-04-29 PVM sąskaita faktūra serija LAP Nr. 12570, pagal kurią įforminta patalpų nuomos paslaugų suteikimas 2011 m. kovo mėn. už 3 866,37 Lt ir 2011-04-29 PVM sąskaita faktūra serija LAP Nr. 12584, pagal kurią įformintas elektros energijos sunaudojimas už 1 983,59 Lt; UAB „Šiaulių dagris“ 2011-04-04 PVM sąskaita faktūra serija DSD Nr.041743, pagal kurią įformintas atsarginių detalių įsigijimas už 1 058,68 Lt bei PVM sąskaitos faktūros išrašytos KB „Inovesta“, UAB „Sodbeta“, UAB „Interinfo Lietuva“, UAB „Šiaulių lyra“, UAB „Omnitel“ už prekes ir paslaugas iš viso 1 613,07 Lt sumai. Mokesčių administratorius konstatavo, kad minėtų PVM sąskaitų faktūrų neįrašius į pareiškėjo pirkimų apskaitos registrą, jose užfiksuotos atsargų bei paslaugų įsigijimo išlaidos 15 309,43 Lt sumai nebuvo įtrauktos į pareiškėjo ūkinių operacijų registracijos žurnalą kaip sąnaudos ir įmonės skola tiekėjams, taip pat pirkimo PVM 3 214,97 Lt neįtrauktas į PVM atskaitą pateiktose PVM deklaracijose.

Be to, nustatyta, kad pareiškėjas pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose deklaravo mažiau pajamų, negu įforminta pagal FNTT tyrimui pateiktas PVM sąskaitas faktūras, t. y. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2009 m. deklaravo 9 924 Lt mažiau gautų pajamų, už 2011 m. deklaravo 13 416 Lt mažiau gautų pajamų ir už 2012 m. deklaravo 13 615 Lt mažiau gautų pajamų.

Pagal FNTT tyrimui pateiktas ilgalaikio turto apskaitos korteles laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2012-12-31 nustatyti duomenys apie pareiškėjo ilgalaikį turtą ir jo nusidėvėjimą (pagal šiuos duomenis nustatytos ilgalaikio turto nusidėvėjimo išlaidos). Pareiškėjo ūkinių operacijų registracijos žurnaluose pajamų, sąnaudų duomenys už 2009 m. – 2012 m. ataskaitinius laikotarpius nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami.

FNTT tyrimo metu pareiškėjo sąnaudos nustatytos, įvertinus šias aplinkybes: į pareiškėjo pirkimų apskaitos registrą neįrašyta 18 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias 2011 m. kovo – balandžio mėn. įformintas įvairių atsargų bei paslaugų įsigijimas iš tiekėjų už 15 309,43 Lt, šia suma didinant bendrovės 2011 m. materialines išlaidas; į pirkimų apskaitos registrą neįrašyta UAB „Senukų prekybos centras“ 2012-11-09 kreditinė sąskaita serija SS „(duomenys neskelbtini), pagal kurią įformintas prekių (elektrinės medž. pjaustyklės LS0714) už 950,41 Lt grąžinimas. Pareiškėjas į apskaitą neįrašęs kreditinės PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią buvo įformintas prekės grąžinimas, 950,41 Lt padidino 2012 m. sąnaudas, dėl to 950,41 Lt suma mažinamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. materialinės išlaidos; pagal 2012-06-05 PVM sąskaitą faktūrą serija SS Nr. 3236101129 įformintas 6 000 kg vinių įsigijimas iš UAB „Senukų prekybos centras“ už 14 628,00 Lt. Šią PVM sąskaitą faktūrą įrašius į pirkimų apskaitos registrą du kartus, t. y. PVM sąskaitos faktūros serija SS Nr. 3236101129 elektroninį egzempliorių įrašius 2012 m. gegužės mėn., o PVM sąskaitą faktūrą serija SS Nr. 3236101129 su atsakingų asmenų parašais įrašius 2012 m. birželio mėn.; suvestinius pirkimų apskaitos registro duomenis apie įsigytas atsargas du kartus užfiksavus Pareiškėjo ūkinių operacijų registracijos žurnale kaip materialines išlaidas, 14 628,00 Lt buvo padidintos 2012 m. sąnaudos, dėl to FNTT tyrimo metu ir mokestinio patikrinimo metu 14 628,00 Lt suma mažinamos pareiškėjo materialinės išlaidos. FNTT tyrimo metu nustatytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 – 2012 m. sąnaudos pagal pareiškėjo pateiktus apskaitos dokumentus: 2009 m. – 429 940,20 Lt, 2010 m. – 607 649,10 Lt, 2011 m. – 599 176,93 Lt, 2012 m. – 704 264,50 Lt.

Remdamasis, be kita ko, ir anksčiau šiame sprendime aprašytų FNTT specialistų išvadomis, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas ir deklaruodamas PM už 2009 - 2012 m., pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose už minėtus laikotarpius, padidino leidžiamus atskaitymus (sąnaudas) ir deklaravo mažiau gautų pajamų, negu įforminta pagal tyrimui pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Dėl nepagrįstai padidintų leidžiamų atskaitymų (sąnaudų) ir dėl deklaruotų mažesnių pardavimo pajamų, buvo sumažintas pareiškėjo apmokestinamasis pelnas: 2009 m. leidžiami atskaitymai padidinti 336 286,00 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 346 210,00 Lt; 2010 m. leidžiami atskaitymai padidinti 262 104,00 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 262 104,00 Lt; 2011 m. leidžiami atskaitymai padidinti 425 080,00 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 438 496,00 Lt; 2012 m. leidžiami atskaitymai padidinti 349 192,00 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 362 807,00 Lt.

Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais taip pat nustatė, kad pareiškėjas pagal PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2011-11-10 iki 2012-12-12 įsigijo turto už 45 656,69 Lt, kuris ūkinių operacijų registracijos žurnale užregistruotas kaip ilgalaikis turtas, tačiau šiam turtui nesurašytos ilgalaikio turto apskaitos kortelės, nenustatytas nusidėvėjimo laikotarpis, likvidacinė vertė ir neapskaičiuotas šio turto nusidėvėjimas. Pareiškėjo inventorizacijos apraše minėtas turtas neužfiksuotas kaip faktiškai rastas turtas ilgalaikio turto inventorizacijos metu.

Pažymėtina, kad pakartotinio patikrinimo metu, po kurio ir buvo priimti ginčijami mokesčių administratorius sprendimai, buvo atlikti koregavimai pagal pirminius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, pritaikytas nuolaidas) ir registrus. Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010-05-27 iki 2012-11-02 iš tiekėjų įsigijo buitinę techniką bei kitą ilgalaikį turtą už 1 043,74 Lt, kuris pareiškėjo apskaitoje kaip ilgalaikis turtas neapskaitytas, jo įsigijimo išlaidos nurašytos į sąnaudas. Patikrinimo metu, palyginus pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenis su pardavimo ir pirkimo registruose bei ūkinių operacijų registracijos žurnaluose atvaizduotais PVM duomenimis, atsižvelgiant į papildomus 2013 m. sausio – liepos mėn. dokumentus ir registrus, nustatyta, kad pareiškėjas dėl PVM deklaracijose deklaruotų PVM netikslumų atskirais mėnesiais už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2013-07-31 nedeklaravo 7 133 Lt mokėtino į biudžetą PVM. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirminius apskaitos dokumentus ir pardavimo registrus nustatyta, kad pareiškėjas PVM deklaracijoje už 2011 m. balandžio mėn. nedeklaravo apmokestinamosios vertės 10 107 Lt už parduotą metalo laužą UAB „Tolmetas“ pagal 2011-04-05 PVM sąskaitą faktūrą EUG Nr. 10398 ir PVM deklaracijoje už 2012 m. sausio mėn. nedeklaravo apmokestinamosios vertės 11 565 Lt už parduotą metalo laužą pagal 2012-01-19 PVM sąskaitą faktūrą EUG Nr. 10781, kurių pardavimo PVM pagal PVMĮ 96 straipsnio nuostatas išskaičiuoja ir sumoka pirkėjas.

Be to, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas į pirkimų apskaitos registrą neįtraukė 18 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias įformintas įvairių atsargų bei paslaugų įsigijimas iš tiekėjų už 15 309,43 Lt, nurodytas PVM 3 214,97 Lt, bendra suma 18 524,40 Lt. Pareiškėjas į apskaitos registrus už 2011 m. kovo – balandžio mėn. į pirkimo PVM neįtraukė 3 214,97 Lt ir PVM deklaracijose nedeklaravo 3 214,97 Lt pirkimo PVM. Nustatyta, kad pareiškėjas nepagrįstai į PVM atskaitą už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-07-31, atsižvelgiant į 2015-07-22 pateiktą 2015-07-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus paaiškinimą ir 2015-06-30 turto perdavimo – priėmimo aktą, pagal kurį turtas ir prekės už 53 731,27 Lt perduotos akcininkui J. J., kaip dividendų išmoka natūra, įtraukė 7 025,44 Lt pirkimo PVM už įsigytą ilgalaikį turtą (buitinę įrangą bei kitą turtą) ir prekes, kurie nėra skirti naudoti PVM apmokestinamų prekių tiekimui ir paslaugų teikimui.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad FNTT specialistų išvados yra neobjektyvios ir jomis negalėjo būti grindžiami mokesčių administratoriaus sprendimai, tačiau nenurodė jokių pagrįstų argumentų ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų FNTT ir/ar mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, todėl nagrinėjamoje byloje spręstina, ar tinkamai buvo aiškinamos ir pritaikytos aktualios teisės aktų nuostatos.

Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais nustatė, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ 58 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; taip pat pažeidė to paties įstatymo 84 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, 89 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, jog apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą, iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas atimama atskaitoma pirkimo PVM suma, nes už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-07-31 nepagrįstai sumažino į biudžetą mokėtiną PVM sumą 15 214 Lt, dėl ko papildomai apskaičiuota mokėtina 4 406,28 Eur PVM suma. Detaliai pažeidimai aprašyti patikrinimo akto 7-8 psl. (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 48-49).

PM pareiškėjui apskaičiuotas pagal paties pareiškėjo pateiktas metines pelno mokesčio deklaracijas, FNTT tyrimui teiktas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratoriui nustačius, kad apskaičiuodamas ir deklaruodamas PM už 2009-2012 veiklos metus pareiškėjas pažeidė PMĮ 4 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio ir 17 straipsnio nuostatas, t.y. pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose padidindamas leidžiamus atskaitymus (sąnaudas), deklaravo mažiau gautų pajamų, nei įforminta FNTT tyrimui pateiktose PVM sąskaitas faktūras, tokiu būdu sumažindamas apmokestinamąjį pelną. Be to, nustatyta, kad patikrinimo metu apskaičiuojant PM, buvo atsižvelgta ir į PMĮ 58 straipsnio 16 dalies 3 punkte įtvirtintą PM lengvatą, numatančią palankesnes apmokestinimo sąlygas mokesčių mokėtojams, kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys. Ginčo dėl to tarp proceso šalių nėra (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 49-52).

Dėl aritmetinio mokesčių apskaičiavimo pareiškėjas ginčo nekelia. Iš esmės pagrindinis pareiškėjo skundo teismui argumentas yra tas, kad, jo vertinimu, mokestinę prievolę mokesčių administratorius turėjo nustatyti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kadangi jo (pareiškėjo) ūkinių operacijų registracijos žurnaluose pajamų, sąnaudų duomenys už 2009–2012 ataskaitinius metus nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

Teismas pritaria tiek mokesčių administratoriaus, tiek MGK ginčijamuose sprendimuose išdėstytai pozicijai, kad specialūs mokesčių apskaičiavimo būdai, tame tarpe ir MAĮ 70 straipsnyje įtvirtintas, taikomi tik tokiais atvejais, kai mokesčių neapskaičiuoja (neteisingai apskaičiuoja) pats mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius neturi galimybės jų (mokesčių) apskaičiuoti įprastai, t. y. remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais.

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Pritartina mokesčių administratoriaus pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nors ir buvo nustatytas pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, netinkamas pareigų atlikimas – PMĮ bei PVMĮ pažeidimas bei registruose neužfiksuoti duomenys ir /arba jų neatitikimas, tačiau PM ir PVM egzistavo reali galimybė apskaičiuoti tiesioginiu būdu pagal pareiškėjo pirminius bei kitus buhalterinės apskaitos dokumentus, pateiktas PVM ir PM deklaracijas.

Nagrinėjant šį mokestinį ginčą svarbu akcentuoti ir MAĮ 66 straipsnio ir 67 straipsnio nuostatas. MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. MAĮ 67 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Patikrinimo metu tiek PM bazė, t. y. apmokestinamasis pelnas už atskirus mokestinius laikotarpius apskaičiuotas iš pareiškėjo registrų ir pirminių dokumentų, tiek PVM apskaičiuotas iš pateiktų dokumentų ir registrų. Pareiškėjo 2009, 2010, 2011, 2012 metų pateiktų metinių PM deklaracijų duomenų teisingumas mokestinio patikrinimo metu patikrintas palyginus juos su pirminiais dokumentais ir registrais bei įvertinus FNTT pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir aritmetines balansavimo klaidas. PVM papildomai apskaičiuotas palyginus pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenis su pardavimo, pirkimo registruose ir ūkinių operacijų registracijos žurnaluose atvaizduotais duomenimis bei pirkimo ir pardavimų registrų duomenis su pirminiais apskaitos dokumentais, taip pat įvertinus neįtrauktas PVM sąskaitas faktūras. Įvertinus ginčijamus sprendimus ir MGK byloje surinktus duomenis (rašytinius įrodymus), darytina išvada, kad mokesčių administratorius MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą įvykdė tinkamai, tuo tarpu pareiškėjas savo nesutikimo su paskaičiuotomis sumomis nepagrindė. Pareiškėjo argumentą, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai rėmėsi FNTT specialistų išvadomis, paneigia MAĮ 72 straipsnio nuostatos, pagal kurias mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka. Mokestis šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo (MAĮ 72 str. 1 ir 2 d.).

Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2016-02-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016). Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai Taigi, pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles neigiamos pasekmės dėl neįrodytų aplinkybių, paneigiančių mokesčių administratoriaus argumentus, tenka būtent mokesčių mokėtojui (LVAT 2016-11-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3075-575/2016). Kad jokių mokesčių administratoriaus nustatytas mokesčių apskaičiavimui reikšmingas faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų pateikti negali, pats pareiškėjas patvirtino skunde teismui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas tiek skunde teismui (b.l. 1-11), tiek skunde centriniam mokesčių administratoriui (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 17-24), tiek skunde MGK (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 2-7), tiek rašytiniuose paaiškinimuose (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 54-60) dėsto tą pačią poziciją (iš esmės pažodžiui), tačiau nepateikia jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu nesutinka su mokesčių administratoriaus ir/ar MGK atliktu teisiniu faktinės situacijos vertinimu ir padarytomis išvadomis.

Pareiškėjo skundo argumentas, kad mokesčių administratorius ir MGK savo sprendimų nepagrindė nustatyta tvarka surinktais įrodymais atmestinas kaip nepagrįstas. Remiantis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais darytina išvada, kad tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą išnagrinėjusi MGK savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pareiškėjas į nagrinėjamą administracinę bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų ir/arba pagrįstų argumentų, paneigiančių mokestinio patikrinimo metu ir nagrinėjant mokestinį ginčą nustatytas faktines aplinkybes, taip pat nepagrindė ir pozicijos, jog nagrinėjamu atveju netinkamai buvo taikomi teisės aktai. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti ginčijamus sprendimus atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl atleidimo nuo delspinigių

Ginčijamais sprendimais pareiškėjui apskaičiuota 3 142,26 Eur PVM delspinigių ir 28 489,04 Eur PM delspinigių. Pažymėtina, kad dėl aritmetinio jo apskaičiavimo, termino, dydžio ir pan. ginčo nėra.

Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojas (juridinis asmuo) gali būti atleidžiamas nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti tokie atleidimo nuo delspinigių pagrindai: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Kaip matyti iš skundo teismui, pareiškėjas prašymą atleisti nuo delspinigių mokėjimo grindžia iš esmės MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Kaip teisingai pažymėjo VMI, įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Priešingu atveju atleidimas nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą kartu su MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu nėra galimas. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe (LVAT 2012-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1635/2012).

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pagrįsta laikytina mokesčių administratoriaus ir MGK išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių jo kaltę. Už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, kuris privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti (LVAT 2017-05-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-691-556/2017). Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta ūkio subjekto vadovo atsakomybė už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų saugojimą ir šios pareigos nevykdymas negali būti pateisinamas kitų darbuotojų, tame tarpe ir vyr. buhalterės, netinkamu pareigų atlikimu. Ūkio subjekto vadovo ar kito asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ar išteisinimas neturi įtakos paties ūkio subjekto atsakomybei už mokesčių įstatymų pažeidimus pagal mokesčių įstatymus, nes tai skirtingos atsakomybės už skirtingus pažeidimus rūšys. Kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti įmonei – mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčių mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis (LVAT 2013-03-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-453/2013).

Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais ir nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (išaiškinimais) bei vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog jis atleistinas nuo delspinigių, nes dėl padaryto pažeidimo yra kaltas ne jis, o buvusi vyr. buhalterė, vedusi apgaulingą apskaitą, atmestini, kaip nepagrįsti. Todėl nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo jam priskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.