Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-63-425/2021

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-17
Bylos Nr.: e2A-63-425/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė, Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
Ieškovas: V. M.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos

Civilinė byla Nr. e2A-63-425/2021.Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31727-2018-0.Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.3.4.; 2.4.2.2.; 2.4.4.4; 2.6.16.8.; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 17 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-52-1055/2020 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo suteikti sklypo dalį pastato eksploatacijai ir sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus vystymo kompanija“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija, uždaroji akcinė bendrovė „NT startas“, uždaroji akcinė bendrovė „DV17“, L. B., V. B., A. M., K. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu ieškovė prašė įpareigoti atsakovę nustatyti dalį valstybiniame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), būtiną ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ūkinis pastatas), eksploatacijai, taip pat įpareigoti atsakovę išnuomoti ieškovei dalį Žemės sklypo, būtiną ūkinio pastato eksploatacijai.

2. Nurodė, kad ieškovė yra Ūkinio pastato savininkė nuo 2014 m. gruodžio 2 d. Taip pat ji yra buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Ūkinį pastatą Vilniaus miesto savivaldybė 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 41 000 Lt pardavė A. M., G. V. ir R. M., kitų, vėlesnių sandorių pagrindu, pastato savininke tapo ieškovė. Pažymi, kad pastato būklė nuo 2005 metų nėra pakitusi. 2016 m. gruodžio 16 d. ieškovė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu leisti išsinuomoti po ūkiniu pastatu esančią valstybinę žemę bei išduoti leidimą ūkinio pastato rekonstrukcijai, atsakymo į prašymus ji nėra gavusi iki šiol. Atsakovė atsiuntė ieškovei 2017 m. liepos 3 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atlikto valstybinės žemės naudojimo patikrinimo“, kuriame nurodė, jog ūkinis pastatas yra nenaudojamas, todėl jam eksploatuoti žemės sklype dalis negali būti skiriama. Taip pat atsakovė 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalavo, kad ieškovė ūkinį pastatą nugriautų ir išregistruotų iš Nekilnojamojo turto registro. Dėl abiejų raštų ieškovė pateikė skundus, kuriuos atsakovė 2017 m. spalio 4 d. raštu atmetė. Šį raštą ieškovė apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – panaikino įpareigojimą dėl ūkinio pastato pašalinimo bei išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, likusioje dalyje bylą nutraukė kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai. Po komisijos sprendimo ieškovė ne kartą telefonu ir raštu kreipėsi į atsakovę, siūlydama klausimą išspręsti taikiai, tačiau išspręsti ginčo nesikreipiant į teismą nepavyko. Pažymėjo, kad atsakovė 2018 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą „Dėl kitos paskirties valstybinės žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalių dydžio nustatymo“ Nr. (duomenys neskelbtini), įgyvendinant kitų sklype esančių statinių savininkų interesus, tačiau ieškovės ūkiniam pastatui eksploatuoti būtina dalis jame nėra nustatyta.

3. Pabrėžė, kad atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad pastatas nėra naudojamas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį; yra sunykęs ir neatitinka Lietuvos Respublikos Statybos įstatyme nurodytos statinio sąvokos bei kad tokiu būdu yra vykdomas Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. gegužės 29 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi Ūkinis pastatas nėra sunykęs, o nutarime nėra nurodomą, jog atsakovė imtųsi priemonių, kad konkrečiai ieškovė nugriautų savo pastatą ir išregistruotų jį; taip pat jame konstatuota, kurių pastatų faktiškai nėra sklype bei kurie statiniai neatitinka esminių statinio reikalavimų, tačiau tarp išvardytų ieškovei nuosavybės teise priklausančio pastato nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Skundžiamu Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

5. Teismas sprendė, kad byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovė privalo nustatyti dalį valstybiniame žemės sklype, būtiną ieškovės nuosavybės teise valdomam Ūkiniam pastatui eksploatuoti, ir dėl ieškovės teisės sudaryti su atsakove valstybinės žemės išnuomojimo ne aukciono būdu (lengvatine tvarka) sutartį. Atsižvelgdamas į tai, kad pastato būklė nuo kadastro duomenų nustatymo 2005 m. kovo 29 d. praktiškai nebuvo pakitusi, tačiau jo įsigijimo iš valstybės (savivaldybės) metu jis buvo laikomas tinkamu pirkimo – pardavimo sutarties objektu, ūkinio pastato registracija Nekilnojamojo turto registre nėra panaikinta, bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teisme byla dėl įpareigojimo nugriauti Ūkinį pastatą ir išregistruoti jį iš Nekilnojamojo turto registro ieškovės atžvilgiu nėra iškelta, vertino, kad, vadovaujantis teisingumo, protingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir kitais teisės principais, ieškovė turėjo pagrįstus lūkesčius, kad žemės sklypo dalis, reikalinga jos pastato eksploatacijai bus nustatyta.

6. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovė, kreipdamasis su ieškiniu nagrinėjamoje byloje, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, kadangi turėjo taip pat prašyti panaikinti administracinius sprendimus, kuriais buvo nutarta neskirti ieškovei jos prašomos sklypo dalies, tačiau tokio reikalavimo nereiškė. Taigi, esant tokiam, koks nurodytas ieškinyje, suformuluotam ieškinio reikalavimui, nėra pagrindo tenkinti šio ieškinio reikalavimo, todėl jis atmetamas. Kartu teismas pažymėjo, jog ieškovė nepraranda galimybės tinkamai suformulavus reikalavimus, kreiptis į teismą su kitu ieškiniu bendra tvarka.

7. Dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovę išnuomoti ieškovei dalį žemės sklypo, būtiną Ūkinio pastato eksploatacijai, teismas nurodė, kad šios bylos atveju, ieškovė, pašydama įpareigoti atsakovę su ja sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį be aukciono, privalėjo pagrįsti, jog egzistuoja visos teisės aktuose nustatytos sąlygos, kurioms esant valstybinės žemės sklypas turi būti jai išnuomojamas ne aukciono tarka. Nurodė, kad vien tik tokio statinio, kuris turi aiškią funkcinę priklausomybę ir apibrėžtą naudojimo paskirtį, buvimas valstybinėje žemėje, nėra pakankamas pagrindas automatiškai taikyti valstybinės žemės išnuomojimo ne aukcionu būdu sąlygą. Teismas pažymėjo, kad statinio buvimo valstybinėje žemėje faktas pats savaime nėra pakankamas teisei į užstatytos valstybinės žemės nuomą lengvatine tvarka įgyti. Šios teisės įgijimas sietinas su būtinumu užtikrinti statinio savininko (nuomininko) galimybę įgyvendinti savo turimas teises į statinį, t. y. teisė nuomos pagrindu valdyti ir naudotis valstybine žeme turi būti reikalinga statinio savininko (nuomininko) teisėms į statinį įgyvendinti. Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą.

8. Kartu teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) nuostatas, reglamentuojančias žemės tikslinę paskirtį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.551 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28 punktą, taip pat remiantis šiuo klausimu formuojama teismų praktika, yra pagrindas spręsti, kad šioje byloje neegzistuoja visuma sąlygų, suteikiančių ieškovei teisę nuomotis žemę ne aukciono būdu, kadangi ieškovei priklausantis Ūkinis pastatas yra remontuotinos būklės, dėl didelio fizinio nusidėvėjimo negali būti ir nėra realiai naudojamas, todėl negalima daryti išvados, kad ieškovei priklausantis pastatas yra naudojamas pagal tokio statinio paskirtį (pagalbinio ūkio). Ieškovės teiginiai, kad ji ketina statinį atstatyti, rekonstruoti, nėra pagrindas sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį be aukciono, kadangi pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą žemės sklypai išnuomojami esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, o ne būsimiems statiniams, kurie galbūt bus pastatyti (ar rekonstruoti) ir pradėti eksploatuoti ateityje. Pažymėtina, kad teisės aktuose nenustatyta galimybė be aukciono nusipirkti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. Tokie veiksmai prieštarautų sąžiningos konkurencijos principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje.

9. Apibendrindamas pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra materialiųjų sąlygų tenkinti ieškovės pareikšto reikalavimo dėl žemės sklypo išnuomojimo ne aukciono tvarka. Nagrinėjama situacija susidarė iš esmės dėl ieškovės klaidos vertinant žemės sklypo nuomos sąlygų teisinę reikšmę. Nutardama įsigyti žemės sklype buvusį pastatą, prieš tai neįvertinusi ir neįsitikinusi, ar toks pastatas gali būti naudojamas pagal paskirtį, vėliau nesiimdama veiksmų pastatui suremontuoti, ieškovė be pagrindo tikėjosi, kad jai bus suteikta galimybė lengvatine – ne aukciono – tvarka nuomotis žemės sklypą ir jame vykdyti ūkinę veiklą. Vis dėlto tokios aplinkybės neužkerta kelio ieškovei siekti išsinuomoti žemės sklypą įprasta tvarka – aukcione pasiūlius didžiausią sklypo nuomos kainą. Taip pat pažymėtina, kad atlikus nors dalinį pastato remontą, kuris leistų bent dalinai naudotis ūkiniu pastatu pagal paskirtį, galimai atsiras pagrindas kreiptis ir išnuomoti žemės sklypo dalį, reikalingą statiniui eksploatuoti, ir ne aukciono būdu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė V. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; taip pat priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10.1. Nurodo, kad jai priklauso visas Ūkinis pastatas kartu su po Ūkiniu pastatu esančiu rūsiu, kuris, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nepriklauso valstybei. Be to, ieškovė gyvena šalia Ūkinio pastato esančiame name, kuriame yra židinys, todėl Ūkinis pastatas yra reikalingas kieto kuro laikymui, kas patvirtina, kad siekiamas rekonstruoti Ūkinis pastatas bus naudojamas pagal paskirtį.

10.2. Pabrėžia, jog ginčas byloje yra ne dėl Ūkinio pastato ir jo funkcinių dalių nuosavybės bei įsigijimo teisėtumo, o dėl to, kokio pastato faktinio naudojimo lygio reikia tam, kad įgyvendinti įstatymo suteikiamą teisę išsinuomoti ūkinio pastato eksploatacijai būtiną sklypo dalį, bendrame sklype ne aukciono tvarka. Apeliantės vertinimu, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pakanka įrodyti, jog savininkas ketina naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausioje praktikoje nurodyta, kad valstybinė žemė gali būti išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji yra užstatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančiu statiniu, kuris turi aiškią funkcinę priklausomybę, apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, ir yra būtina šio asmens, kaip savininko (nuomininko), turimoms teisėms į statinį įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-313/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčus, taip pat yra pažymėjęs, jog lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, t. y. kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau vystyti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-545-261/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-228/2013).

10.3. Šiuo atveju ieškovės ketinimą naudoti ūkinį pastatą pagrindžia tai, kad ji pastatą nuolatos tvarkė, nors kaimynai jį užversdavo šiukšlėmis; siekdama nustatyti pastato geografinę padėtį kreipėsi į matininką; dar 2014-11-19 Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto Aiškinamajame rašte nurodyta, kad ieškovė yra žemės naudotoja; ieškovė 2016 m. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl archyvinės medžiagos išdavimo bei prašymu leisti išsinuomoti po Ūkiniu pastatu esančią valstybinę žemę bei išduoti leidimą Ūkinio pastato rekonstrukcijai, tačiau atsakymų iki šiol nėra gavusi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos teismų praktikos.

10.4. Kartu apeliantė pažymi, jog ne pastato faktinis naudojimas pagal jo paskirtį, bet paties pastato buvimo valstybiniame žemės sklype faktas, yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinės žemės sklypų naudojimo srityje.

10.5. Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad Ūkinis pastatas buvo tinkamas pirkimo – pardavimo sandorio objektas bei kad vien nefunkcionuojančio pastato turėjimas valstybiniame žemės sklype nesudaro pagrindo pasinaudoti valstybinės žemės nuomos lengvatomis, padarė prieštaringas išvadas.

10.6. Be to, ieškovė vertina, kad ji, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, neprivalo ginčyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2018 m. liepos 4 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atsisakyta pakeisti sprendimą dėl žemės sklypo dalies, būtinos ieškovės pastato eksploatacijai, nustatymo, kadangi kilus akivaizdžiam ginčui dėl žemės naudojimo fakto, dėl teisės į žemės sklypo nuomą, ieškovė įgijo teisę kreiptis į teismą, kuris iš esmės išspręstų kilusį ginčą ir tai sukeltų savarankiškus teisinius padarinius, juo labiau kad pastato eksploatacijai būtinos dalies bendrame valstybiniame žemės sklype nustatymas yra būtinas ir sukeltų teisinius padarinius ateityje, kadangi yra reikalingas siekiant įsigyti žemės sklypą aukciono būdu.

10.7. Papildomai apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas, siūlydamas ieškovei pirmiausia suremontuoti pastą, atlikti jo kapitalinį remontą, t. y. sukurti dirbtinę pastato naudojimo iliuziją, o tuomet kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą, neįvertino ir aplinkybės, jog ieškovė nuosekliai siekia pastato rekonstrukcijos, todėl pirmiausia yra būtina gauti žemės savininko sutikimą, kurio nesant, situacija tarsi ,,užkonservuojama“, o ieškovė patenka į ,,užburto rato“ situaciją, kuomet formaliais pagrindais ieškovei užkertamas kelias naudotis, valdyti ir disponuoti jos turtu, sukuriama galimybė neigti nuosavybės teises, kas neturėtų būti toleruojama teisinėje valstybėje.

Atsiliepimas

11. Atsiliepimu į ieškovės pateiktą apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo ginčą spręsti atsižvelgiant į aktualių teisės aktų nuostatas bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką.

11.1. Nurodo, kad sutiktina su apeliante, jog teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovę atlikti veiksmus, neabejotinai sukeltų teisinius padarinius atsakovei, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnį, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams, pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vadovaujantis CPK 2 straipsniu, vienas iš civilinio proceso tikslų yra kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Pasak kasacinio teismo, CPK 2 straipsnio nuostata kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių aiškintina kaip apimanti du siekius (tikslus) – proceso koncentruotumą ir teisinės taikos atkūrimą; pastarasis siekis (tikslas) laikytinas įgyvendintu, kai teismas priima procesinį sprendimą, kuriuo išsprendžia teisinį konfliktą, nesutarimą, ginčą ir pan., dėl kurio išsprendimo asmenys kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019). Manytina, jog nurodytas proceso tikslas šioje byloje nėra pasiekiamas, teismui skundžiamu sprendimu atmetant ieškinio reikalavimus ir formaliai nurodant ieškovei skųsti atskirus atsakovės sprendimus, atlikti dalinius ūkinio pastato remonto darbus bei pakartotinai kreiptis į atsakovę dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo.

12. Atsiliepimu trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ prašo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą bei priteisti trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12.1. Pabrėžia, jog byloje net nebuvo ginčo dėl to, jog tam, kad apeliantė galėtų rekonstruoti jai priklausantį gyvenamąjį namą, jai reikia būti įsigijusiai arba išsinuomojusiai žemės sklypą, jai yra reikalingas atsakovo leidimas, kurio atsakovė neduoda ir neketina duoti, o žemės sklypą ieškovei išnuomoti atsisako. Tačiau išnuomoti žemės sklypą atsakovas atsisako motyvuodamas tuo, kad ieškovei priklausantis statinys yra blogos, remontuotinos, būklės. Taigi ieškovė neturi galimybių atlikti nė vieno veiksmo, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima ir neturi būti toleruojama.

13. Atsiliepimu trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) savininku bendrija prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13.1. Nurodo, kad ieškovė žinojo, kokios būklės Ūkinį pastatą perka, todėl pati prisiėmė riziką. Be to, kyla klausimas, ar reikalingas židinio kurui laikyti 89 kv. m. pastatas ir ar nebuvo pažeistos kitų čia gyvenamųjų namų savininkų teisės į jiems priklausančias pagalbinio ūkio paskirties pastato dalis, nes dėl ūkinių pastatų pasidalinimo tvarkos protokole, kuris pateiktas teismui, nebuvo gauti visi (duomenys neskelbtini) esančių gyvenamųjų namų savininkų parašai.

13.2. Be to, apeliantės niekaip nevaržė teisės aktai prižiūrėti ir naudotis sandėliu pagal paskirtį. Jos sutuoktinis (dabar buvęs) E. M. 2004m prašymo pagrindu išsipirkti iš valstybės pagalbinio ūkio paskirties pastatą turėjo prievolę įrodyti, kad naudojasi juo pagal jo tiesioginę paskirtį šiuo objektu. Byloje liudininkai ir pati ieškovė teigia, kad statinys įsigijimo momentu neatitiko statinio kategorijos: buvo be stogo ir durų. Iš Nacionalinės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atliktų patikrų vietoje ir faktinių aplinkybių nustatymo protokolų matyti, kad tokia būklė yra iki šiol, kas įrodo neginčijamą faktą, kad ieškovė nesirūpino statiniu. Apeliantės teigimas, kad ji negali remontuoti pastato neturėdama žemės nuomos sutarties neatitinka tikrovės, ką įrodo pateiktas byloje dokumentas iš Valstybinės statybų ir teritorijų planavimo inspekcijos.

13.3. Be to, pagalbinio ūkio pastatų paskirtis ir funkcinė priklausomybė yra tarnauti pagrindiniam daiktui (butams). Šiuo atveju žemės sklypas suformuotas gyvenamiesiems namams eksploatuoti, o ne pagalbiniams pastatams, todėl jiems negali būti išskirtos valstybinės žemės sklypo dalys bei sudaromos nuomos sutartys lengvatinėmis sąlygomis.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

14.1. Nurodo, kad žemė sklypas gali būti įgyjamas ar išsinuomojamas tik esant konkrečiai sąlygai, t.y. kai toks žemės sklypas yra būtinas šiame žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti. Aplinkybė, kad statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, savaime nereiškia, kad statinys yra naudojamas. Lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet ir faktinės situacijos vertinimas.

14.2. Nagrinėjamu atveju ieškovė nuo statinio įsigijimo momento nenaudojo jo pagal tiesioginę paskirtį bei kitais poreikiais, ką patvirtino ir pati ieškovė bylos nagrinėjimo metu. Taigi, esant tokiai situacijai, atsakovas visiškai pagrįstai atsisakė atlikti ieškovės prašomus veiksmus.

14.3. Atsakovo vertinimu, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad siekiant atlikti pastato rekonstrukciją bei imtis kitų veiklų jame yra reikalinga valstybinės žemės nuoma, nėra pakankama sąlyga, leidžianti nukrypti nuo imperatyvių teisės normų reikalavimų, t.y. būtinų formaliųjų sąlygų dėl valstybinės žemės nuomos lengvatine tvarka.

14.4. Be to, ieškovė, įsigydama Ūkinį pastatą, turėjo ir privalėjo įvertinti ne tik jo būklę, tačiau ir savo finansines galimybes įsigytu turtu tinkamai pasirūpinti bei išsinuomoti žemės sklypą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to ginčas nekyla, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos. Pagal Nekilnojamojo turto registre esančius statinių išdėstymo planus sklypas užstatytas statiniais. Ieškovei V. M. 2012 m. rugsėjo 7 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. lapkričio 26 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuosavybės teise priklauso ūkinis pastatas, kurio baigtumo procentas yra 24 %, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 %. 2016 m. gruodžio 16 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu leisti išsinuomoti po ūkiniu pastatu esančią valstybinę žemę bei išduoti leidimą pastato rekonstrukcijai. Nacionalinė žemės tarnyba 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalavo, kad ieškovė jai nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą nugriautų (pašalintų) ir išregistruotų iš Nekilnojamojo turto registro. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies tenkino ieškovės skundą ir panaikino atsakovės įpareigojimą dėl ūkinio pastato pašalinimo.

17. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs matininko S. Z. 2017 m. kovo 13 d. prašymą pakartotinai suderinti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), planą su nustatytomis dalimis savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti ir planą, kuris buvo pakoreguotas, atsižvelgiant į pastatų, esančių žemės sklype, savininkų pastabas, 2017 m. birželio 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė planą pataisyti, nurodant be kitų trūkumų tai, kad plane Ūkiniam pastatui, kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei, išskirta 283 kv. m. dalis, tačiau, kaip nustatyta 2017 m. birželio 7 d. žemės naudojimo patikrinimu aktu Nr. (duomenys neskelbtini), šis statinys nenaudojamas, todėl jam negali būti skiriama žemės sklypo dalis. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), atsižvelgdamas į matininko S. Z. 2017 metų gruodžio mėnesį parengtą (pataisytą) žemės sklypo planą, nustatė žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti reikalingas dalis. Ieškovė šį įsakymą apskundė, skundu prašė pakeisti įsakymą ir nustatyti jai priklausančio ūkinio pastato eksploatacijai tenkančią žemės sklypo dalį. 2018 m. liepos 4 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė buvo informuota, kad ūkiniam pastatui eksploatuoti negali būti išskirta žemės sklypo dalis ir atsisakė pakeisti įsakymą. Šio rašto-atsakymo ieškovė neskundė.

18. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo išskirti dalį Žemės sklypo, nėra realiai įvykdomas, kadangi ieškovė ieškiniu neprašė panaikinti minėto 2018 m. liepos 4 d. administracinio akto Nr. (duomenys neskelbtini), o jam esant galiojančiam, teismo sprendimas tenkinti ieškinį ir įpareigoti išskirti dalį Žemės sklypo nėra realiai įgyvendinamas. Kartu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog įvertinus ŽĮ nuostatas, reglamentuojančias žemės tikslinę paskirtį, CK 6.551 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 28 punktą, taip pat remiantis nurodyta teismų praktika, nagrinėjamu atveju neegzistuoja visuma sąlygų, suteikiančių ieškovei teisę nuomotis žemę ne aukciono būdu, kadangi statinys ne tik yra remontuotinos būklės, bei tokios buvo nuo jo įsigijimo, tačiau jis nuo ieškovės įsigijimo nebuvo naudojamas pagal paskirtį, o ieškovė ir šiuo metu negali nurodyti, kokiai konkrečiai veiklai šis pastatas bus naudojamas. Skundžiamu sprendimu teismas taip pat konstatavo, jog susiklosčiusios aplinkybės neužkerta kelio ieškovei siekti išsinuomoti žemės sklypą įprasta tvarka – aukcione pasiūlius didžiausią sklypo nuomos kainą. Taip pat pažymėtina, kad atlikus nors dalinį pastato remontą, kuris leistų bent dalinai naudotis ūkiniu pastatu pagal paskirtį, galimai atsiras pagrindas kreiptis ir išnuomoti žemės sklypo dalį, reikalingą statiniui eksploatuoti, ir ne aukciono būdu.

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus bei šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, vertina, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės nuostatas bei vertino esančius įrodymus, dėl ko skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

20. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame sprendime, sprendžiant byloje kilusį ginčą dėl ieškovės reikalavimo suteikti sklypo dalį pastato eksploatacijai ir sudaryti žemės nuomos sutartį ne aukciono būdu dėl to, kad jai nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kurio būklė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra 24 proc. baigtumas bei 70 proc. fizinis nusidėvėjimas, yra reikšmingos ne tik CK, ŽĮ bei kituose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos, tačiau ir šiuo klausimu formuojama teismų praktika.

21. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis instituto paskirtis – sudaryti sąlygas pastatų savininkams – nuomininkams – užtikrinti tinkamą jų valdomų statinių ar įrenginių eksploataciją (ŽĮ 9 straipsnis, CK 6.551 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad statinių ar įrenginių buvimas atitinkamame valstybinės žemės sklype ir žemės sklypo naudojimas jiems eksploatuoti yra būtina tokios valstybinės žemės nuomos sąlyga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pateikti išaiškinimai dėl statiniams eksploatuoti būtino valstybinės žemės sklypo naudojimo pobūdžio: pažymėta, kad teisiniu reguliavimu siekiama perduoti valstybinės žemės sklypų naudojimosi teises, skirtas savininko turimų nuolatinių statinių ar įrenginių eksploatavimui įgyvendinti. Tai reiškia, kad asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jos realiu faktiniu naudojimu atitinkamam konkrečiam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šiam pastatui naudoti reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę; savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą. Teisės normos, nustatančios statinių savininko teisę nuomoti statiniams eksploatuoti reikalingą valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka, šio asmens naudai suvaržo žemės savininko, t. y. valstybės, teisę disponuoti žeme kitais, efektyvesniais būdais, teikiančiais valstybei didžiausią naudą. Dėl to ši teisė suteikiama tik esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Atitinkamai šių sąlygų nelikus, teisinis pagrindas valstybinę žemę nuomoti lengvatine tvarka išnyksta. Taigi privalomos sąlygos, kurioms esant valstybinė žemė gali būti nuomojama ne aukciono būdu, yra pakankamai aiškiai suformuluotos nurodytose teisės normose ir teisminė praktika, jas aiškinant, yra nuosekliai plėtojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-177-421/2021, Nr. 3K-3-281-695/2017, Nr. 3K-3-425-421/2017, Nr. 3K-3-133-219/2018).

22. Papildomai pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose nenustatyta galimybė be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. Tokie veiksmai prieštarautų sąžiningos konkurencijos principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013). Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčus, taip pat yra pažymėjęs, jog lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau vystyti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-06-27 nutartys administracinėse bylose Nr. A-545-261/2018, Nr. A-438-228/2013).

23. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovei priklausantis statinys tiek įsigijimo metu, tiek šiuo metu yra remontuotinos būklės, o be to, ieškovė neįrodė, kad šiuo statiniu naudojasi ar turi realių įrodymų, kokiai veiklai aptariamas pastatas bus naudojamas, kai registro dokumentuose yra įtvirtina konkreti jo paskirtis – ūkinis pastatas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, su tokiu vertinimu visiškai sutinka.

24. Išties, aptariamu atveju byloje nustatyta, jog ieškovei priklausančio pastato būklė yra prasta nuo jo įsigijimo momento iki kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos, o be to ieškovė, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nepateikė duomenų, kad būtų ėmusi aktyvių ir konkrečių veiksmų dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo ir pan. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys įrodymai – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento atlikto 2017 m. kovo 30 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, leidžia vertinti, kad ieškovei priklausantis ūkinis pastatas yra be stogo, be sienų ir kitų statiniams/pastatams apibūdinti būtinų parametrų ir dėl to nebuvo ir nėra naudojamas pagal paskirtį (eksploatuojamas). Taigi esama pastato būklė neleidžia vertinti, kad jis yra eksploatuojamas pagal paskirtį.

25. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog ieškovė tame pačiame prašyme dėl žemės nuomos buvo išdėsčiusi prašymą dėl leidimo rekonstruoti pastatą išdavimo, nepatvirtina realaus ketinimo pastatą naudoti pagal paskirtį, juolab kad jokie statinio projektiniai dokumentai, leidžiantys spręsti apie realų ketinimą atkurti pastatą ir naudoti jį pagal paskirtį, t.y. realiai eksploatuoti, pateikti nebuvo. Be to, apeliantės nurodomi veiksmai, susiję su šiukšlių iš statinio pašalinimu ar jo aptvėrimu, atsižvelgiant į tai, kad šio pastato paskirtis yra ūkinė, neleidžia vertinti, kad statinys yra naudojamas pagal paskirtį.

26. Nagrinėjamu atveju taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog statinio buvimo valstybinėje žemėje faktas pats savaime nėra pakankamas pagrindas į valstybinės žemės nuomą lengvatine tvarka, o susiklosčiusi situacija, priešingai nei tvirtina apeliantė, neužkerta jai kelio atitinkamai kreiptis dėl pastato rekonstrukcijos/ remonto leidimo išdavimo bei žemės savininko sutikimo atitinkamiems darbams atlikti, jei tokie leidimai ar sutikimai yra reikalingi, juo labiau kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte be kitų duomenų nurodyta, jog reikalavimas valdyti žemę nuosavybės ar kita teise netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.). Kita vertus, byloje nėra pateiktų įrodymų, jog ieškovė būtų kreipusis dėl rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto atlikimo, tačiau toks kreipimąsis būtų atmestas būtent dėl reikalavimo valdyti žemę po statiniu neatitikimo.

27. Aplinkybė, kad ieškovei nėra užkirstas kelias kreiptis dėl pirmiau aptartų leidimų ar sutikimų gavimo bei skųsti priimtus, galimai jai nepalankius procesinius sprendimus šiais klausimais, patvirtina, kad skundžiamu sprendimu nėra sukuriama tokia teisinė situacija, kuria ieškovei būtų eliminuota galimybė įgyvendinti ar ginti savo teises, susijusias su ginčo ūkinio pastato naudojimu. Ieškovės reiškiamų reikalavimų tenkinimas gali sukurti teisinio neapibrėžtumo situaciją, kada nustatytomis žemės nuomos sąlygų išimtimis būtų pasinaudojama, nesant pateiktiems konkretiems įrodymams dėl tokių sąlygų buvimo ir/ar atitikimo įstatymu nustatytiems reikalavimams..

28. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, nurodydamas, jog statinys galėjo būti pirkimo – pardavimo objektu, tačiau šiuo metu jis iš esmės nėra naudojamas pagal paskirtį ir dėl to nėra pagrindo nuomoti žemę ieškovei lengvatine tvarka. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu bei išvadomis, kadangi, kaip jau buvo minėta, vien egzistuojanti nuosavybės teisė neįrodo žemės nuomos lengvatine tvarka sąlygų egzistavimo. Šiuo atveju, ieškovės nuosavybės teisė nėra ginčijama ar kvestionuojama, tačiau vien nekilnojamojo turto nuosavybės teise turėjimas automatiškai nesukuria žemės savininkui (šiuo atveju valstybei) pareigos išnuomoti žemę ne aukciono tvarka, juo labiau kad valstybinės žemės nuomos lengvatine tvarka institutas yra specialusis teisinis reguliavimas, įtvirtinantis išimtinį žemės nuomos atvejį įstatymu nustatytoms sąlygoms. Taigi, aptariamas apeliacinio skundo argumentas dėl neva prieštaringų pirmosios instancijos teismo išvadų atmetamas kaip nepagrįstas.

29. Pateiktame apeliaciniame skunde taip pat dėstoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės pareikštas reikalavimas yra netinkamas, kadangi ji neprašo panaikinti atsakovės priimtų administracinių sprendimų, kuriais buvo nuspręsta netenkinti ieškovės prašymo ir neišnuomoti jai ginčo žemės lengvatinėmis sąlyginis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisminės gynybos principo įtvirtinimą Lietuvos Respublikos teisės aktuose, sprendžia, jog ieškovės pareikštas ieškininis reikalavimas iš esmės yra pakankamas jos nurodomų pažeistų teisių gynybos būdas. Tačiau net ir vertinant, kad ieškiniai reikalavimai yra pakankama teisinės gynybos priemonė, tai nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl statinio nenaudojimo ir realių ketinimų jį naudoti neįrodymo, o taip pat nekeičia išvados, kad ieškovė neįrodė, jog atitinka valstybinės žemės nuomos lengvatine tvarka sąlygas ir dėl to įgijo teisę išsinuomoti žemę lengvatine tvarka.

30. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jų vertinimas neturi jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui, be to dėl apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių bei argumentų išsamiai yra pasisakęs pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, dėl ko papildomai jas vertinti nėra pagrindo.

31. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs skundžiamame sprendime išdėstytas išvadas, faktinius bylos duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė materialinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio ar faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą priešingai šaliai ar priešingą suinteresuotumą turintiems asmenims atlyginamos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tačiau nagrinėjamu atveju priešingą suinteresuotumą turintys asmenys prašymų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, dėl ko bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstomos.

33. Papildomai pažymėtina, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Analogiška norma įtvirtina ir CPK 98 straipsnio 1 dalyje, kurioje paskirstyta tarp šalių išlaidų advokato ar advokato padėjėjo apmokėti atlyginimo prievolė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tam asmeniui, kuris materialiuoju teisiniu požiūriu laikomas laimėjusiu bylą.

34. Šiuo atveju trečiasis asmuo Vilniaus vystymo kompanija nagrinėjamoje civilinėje byloje turėjo tokį patį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, kaip ir ieškovė, todėl šio trečiojo asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pagrįstas ir todėl iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos šiam asmeniui nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė ČeknienėRita DambrauskaitėLaimantas Misiūnas