Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė vienasmeniškai, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lindorff OY apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo Lindorff OY, veikiančio per struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Kasacinis teismas, aiškindamas LR CK 6.109 str. 1 d. ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką pažymi, kad CK 6.109 str. 1 d. formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 str. 1 d. prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Apeliantas papildomai 2011 m. gruodžio 23 d. Reikalavimo teisių į skolų pirkimo - pardavimo sutarties bei jos Priedo ištraukų kopijas pridėjo prie 2013 m. liepos 12 d. ieškinio. Apeliantas jog CK 2.17 str. 3 d. konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant fizinio asmens, šiuo atveju atsakovo, pareigą raštu informuoti kreditorių apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Apeliantas informuoja, kad nei pradinis kreditorius UAB „Omnitel“, nei apeliantas informacijos apie atsakovo gyvenamosios vietos pasikeitimą nėra gavę. Gyventojų Registro Tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis atsakovas gyvenamosios vietos adreso nėra deklaravęs. CPK 130 str. įtvirtintas vienas iš procesinių dokumentų įteikimo būdų, t. y. procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu. Dėl aukščiau įvardytų priežasčių apeliantas, ieškinyje nurodė paskutinės žinomos atsakovo gyvenamosios vietos adresą bei teismo prašė atsakovui neįteikus procesinių dokumentų paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresu, įteikti juos viešo paskelbimo būdu. Kauno Apygardos Teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-3021-259/2011 pažymėjo, jog „skolininko informavimas apie reikalavimo perleidimo sutarties buvimą ir jos pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimą. <...> Teismas pabrėžia, kad, pranešus skolininkui apie reikalavimo perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateiktus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia jam teisinius padarinius nuo ieškinio ir jo priedų gavimo momento. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo informavimas apie reikalavimo teisės perleidimą atitiko įstatymo leidėjo nustatytą procesinį pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimą reglamentavimą, todėl buvo galimas.“ Taip pat LAT pažymėjo, kad kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka LR CK 6.109 str. 7 d. nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovas apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą buvo informuotas tinkamai, civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (CPK 111 str., 117 str., 130 str.), todėl teismo nurodytas motyvas ieškinį atmesti, nes atsakovas realiai apie cesijos faktą nieko nežino, neįvykdžius CK 6.109 str. reikalavimo bei tai, jog CPK 130 str. įtvirtintas tinkamas procesinių dokumentų įteikimo būdas, yra akivaizdžiai prieštaraujantis bylos aplinkybėms, kurias nevisapusiškai ir neobjektyviai pirmosios instancijos teismas ištyrė, ir dėl ko pažeidė CK 6.109 str., CPK 185 str. bei nukrypo nuo šiuo klausimu aukštesnės instancijos teismų formuojamos teisės taikymo aiškinimo praktikos (CPK 4 str.).

Pirmos instancijos teismas, priimdamas 2014 m. sausio 15 d. teismo sprendimą už akių neatskleidė bylos esmės, nevisapusiškai ir objektyviai įvertino bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos, netinkamai pritaikė procesines bei materialines teisės normas, nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų suformuotos teisės taikymo aiškinimo praktikos ir dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išspręsta byla.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. sprendimas už akių naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

LR CPK 327 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 str. 1 d. 2 p. apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 str. 1 d. 2 p. taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 str.). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas sprendimu už akių ieškinį atmetė, padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių jog atsakovas gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Darė išvadą, kad nepateikta duomenų, jog atsakovui buvo įteiktas pranešimas apie ieškovo ir UAB „Omnitel“ (pradinio kreditoriaus) sudarytą cesijos sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, mano esant pagrindui daryti išvadai, jog pirmos instancijos teismas, priimdamas 2014 m. sausio 15 d. sprendimą už akių, neatskleidė bylos esmės, nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, bei netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, todėl dėl padarytų pažeidimų buvo neatskleista bylos esmė, kas sudaro pagrindą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime nurodė, kad net ir esant visoms teigiamoms sąlygoms sprendimui už akių priimti, teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl sprendimo už akių priėmimo, t.y. turi teisę nepriimti sprendimo už akių. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas mano esant pagrindui daryti išvadai, kad šiuo atveju kai pirmos instancijos teismas spręsdamas skolos priteisimo pagrįstumo klausimą, privalėjo aiškintis apie tinkamą skolininko informavimą apie reikalavimo teisės perleidimą, teismas galėjo vadovautis inter alia teisingumo, protingumo principais ir nuspręsti ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.109 str. 1 d. formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis apie cesiją, CK 6.109 str. 1 d. prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Tuo tarpu CK 2.17 str. 3 d. numatyta kreditoriaus teisė siųsti pranešimą bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Kaip patvirtino ieškovas, pranešimą apie reikalavimo teisės iš pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ perleidimą, atsakovui siuntė paskutiniu apeliantui žinomu atsakovo gyvenamosios vietos adresu. Kaip teisingai nurodė apeliantas, skolininko informavimas apie reikalavimo perleidimo sutarties buvimą ir jos pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, tai pat laikytinas tinkamu pranešimu, nes toks pranešimas neriboja skolininko teisės, kadangi jis turi teisę reikšti atsikirtimus į naujojo kreditoriaus reikalavimą. Pažymėtina ir tai, kad skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, todėl kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausio Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka, laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tai skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Šiuo atveju reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui į naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad procesiniai dokumentai byloje atsakovui buvo įteikti CPK 130 str. pagrindu, viešo paskelbimo būdu. Būtent teismas sprendė, kad toks procesinių dokumentų įteikimo būdas šioje byloje yra galimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese numatyti ir kiti procesinių dokumentų įteikimo būdai. Todėl pirmos instancijos teismas sutikęs su tokiu įteikimo būdu, neaišku kodėl, tokį procesinių dokumentų įteikimo būdą pavadino fikcija. Būtent pirmos instancijos teismas esant tokiam procesinių dokumentų įteikimo būdui, galėjo spręsti ar teisinga šioje situacijoje priimti sprendimą už akių. Esant nustatytoms aplinkybėms, jog apeliantas, siekdamas jog atsakovas būtų tinkamai informuotas apie reikalavimo teisių perleidimo faktą, ne tik raštu informavo skolininką paskutiniu žinomu jo gyvenamosios vietos adresu, kadangi būtent atsakovas turėjo pareigą informuoti pradinį kreditorių UAB „Omnitel“ apie savo gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, bet ir papildomai 2011 m. gruodžio 23 d. Reikalavimo teisių į skolą pirkimo – pardavimo sutartį pridėjo prie ieškinio, laikytina, kad ieškovas visais įmanomais būdais vykdė jam numatytą CK 6.109 str. pareigą pranešti apie reikalavimo perleidimą.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo reikalavimų, nebuvo ištirtos visos įrodinėtinos aplinkybės, išvada padaryta skubotai ir neatskleidus bylos esmės. Todėl teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės, nes apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti reikalavimų (skolos dydžio ir kita), kurių nenagrinėjo ir neišsprendė pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme pareikštą, bet neišnagrinėtą reikalavimą, apeliacijos dalyku tampa ne pirmosios instancijos teismo sprendimas, o šalių teisinis ginčas, kurio turinį sudaro pareikšto reikalavimo teisinis ir faktinis pagrindai, ieškovo atsikirtimai. Tačiau tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, apibrėžiančioms apeliacijos paskirtį, apeliacinės instancijos teismo procesines galias, ir taip būtų pažeistas šalių rungimosi principas.

Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti pirmos instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. sprendimą už akių panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.