Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-419-800/2014 pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovams O. L., P. P., tretiesiems asmenims notarei J. V., notarei R. V., UADBB „PANDA Insurance“ Ltd., Allianz Global Corporate & Specialty, Nordic Region, dėl prarasto valdymo gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

1. Apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, civilinėje byloje konstatuodamas nusikalstamų veikų įvykdymą, peržengė savo kompetencijos ribas yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais – ikiteisminio tyrimo Nr. Nr. 65-1-00152-13 bylos medžiaga bei šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, atsižvelgiant į šiuose įrodymuose esančią informaciją, jos pakankamumą ir gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą, pagrįstai konstatavo, kad įgaliojimas, išduotas D. S. vardu, patvirtintas Kauno miesto 20-ojo notaro biuro notarės R. Y., reg. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išduotas nusikalstamų veiksmų pasekmėje, o įgaliojimo pagrindu sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta veikiant nusikalstamai asmenų grupei. Byloje esanti 2013 m. lapkričio 26 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(1664)-IS1- 6066 suteikė pagrindą konstatuoti nusikalstamos veikos buvimo faktą, juolab, tai patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai. Teismas nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, kadangi skundžiamu teismo sprendimu nėra konstatuota konkrečių asmenų kaltė veikus nusikalstamai, t. y. joks asmuo teismo sprendimu nėra apkaltintas nusikaltimo padarymu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus vadovavosi logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais ir pagrįstai konstatavo nusikalstamos veikos faktą. Nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens. Šioje civilinėje byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad butas, priklausantis D. S., buvo perleistas 2012 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi neteisėtai, suklastojus dokumentus, todėl nusikaltimo faktas yra akivaizdus, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.

2. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog teismo sprendimas dalyje dėl notarės R. V. veiksmų turi būti pakeistas, nurodant, kad notarė tvirtindama D. S. įgaliojimą nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 11 str. 5 d. numatyta, kad gyventojų registro tarnyba gali teikti notarams asmens veido atvaizdą, kai to reikia kaip identifikavimo priemonės asmens tapatybei nustatyti. Vis dėlto, šiame straipsnyje nenumatyta imperatyvi pareiga notarams išimtinai visais atvejais tikrinti asmens veido atvaizdą pagal Gyventojų registro duomenis. Minėta teisės norma suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas asmens atvaizdo tikrinimą akivaizdžiai sieja su papildoma, bet neprivaloma priemone asmeniui identifikuoti. Notaras tik kilus pagrįstiems įtarimams, kad asmuo, pateikęs savo identifikacinį dokumentą, iš tiesų nėra tas asmuo, gali, bet neprivalo patikrinti šį faktą. Kadangi dokumentuose, pateiktuose notarei R. V., nebuvo vizualiai pastebimų klastojimo ar kitokių požymių, kurie leistų suabejoti jų tikrumu, notarė R. V. neturėjo pagrįsto pagrindo įtarti, esant suklastotai D. S. asmens tapatybės kortelei, bei šias aplinkybes patikrinti, reikalaujant Gyventojų registro tarnybos pateikti asmens veido atvaizdą. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, darytina išvada, kad notarė R. V., vykdydama savo funkcijas, padarė viską, ko yra pagrįsta ir protinga iš jos reikalauti, juolab, kad notaras nėra specialistas, turintis specialių kriminalistikos/grafologinių ar kitokių žinių, kurios įgaliojimo sudarymo metu leistų nustatyti asmens tapatybės ar parašų netikrumą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju notarė R. V. tinkamai atliko veiksmus, kuriuos ji privalo atlikti pagal Notariato įstatymo 31 straipsnio reikalavimus, t. y. nustatė įgaliojimą sudarančių fizinių asmenų tapatybę pagal pateiktus tapatybę.

3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad byloje nėra ieškovės D. S. patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti detalizacijos. Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateiktas 2014 m. balandžio 8 d. prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, kuriame buvo nurodyta tiksli išlaidų už teisines paslaugas detalizacija.

1. Nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas notarės R. V. civilinės atsakomybės taikymo klausimas, kurio vertinimui lemiamos įtakos galėtų turėti įgaliojimo notarinio tvirtinimo metu atliktų veiksmų teisėtumas. Šioje byloje pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad notarė R. V. nėra atlikusi jokių neteisėtų kaltų veiksmų, kurie būtų pagrindas jos civilinės atsakomybės taikymui dabar ar ateityje tvirtinant D. S. įgaliojimą. Notaras, prieš tvirtindamas sandorį, be kita ko, nustato fizinių asmenų, jų atstovų arba juridinių asmenų atstovų asmens tapatybę, o Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais patikrina sandorių dalyvių ir kitų asmenų, kurie prašo atlikti notarinius veiksmus, parašų tikrumą (Notariato įstatymo 31 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju D. S. prisistačiusios moters asmens tapatybė buvo nustatyta pagal D. S. asmens tapatybės kortelę. Sandorio sudarymo metu buvo patikrintas ir jos parašo tikrumas, sulyginant išduodamame įgaliojime bei asmens tapatybės kortelėje esančius parašus. Notarei jokių abejonių nei dėl asmens tapatybės kortelės autentiškumo, nei dėl ieškovės parašo tikrumo nekilo. Notarė papildomai patikrinti asmens tapatybės kortelės autentiškumo negalėjo, išskyrus tai, kad galėjo vizualiai sulyginti asmens tapatybės kortelėje esančios nuotraukos ir ją pateikusio asmens atvaizdą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, jeigu notarui, tvirtinant sandorius ir tinkamai atlikus Notariato įstatymo 31 straipsnyje nustatytus veiksmus (nustačius asmens tapatybę pagal pateiktą asmens tapatybės kortelę, patikrinus parašų tikrumą) bei ėmusis kitų objektyviai įmanomų atsargumo priemonių, nekyla pagrįstų abejonių dėl sandorį sudarančių asmenų tapatybės ir/ar parašų tikrumo, notaras ne tik negali, bet ir neturi teisinio pagrindo atsisakyti tvirtinti sandorio. Faktinė aplinkybė, kad ieškovės asmens tapatybės kortelė buvo suklastota, buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, t. y. atliekant specialius ikiteisminio tyrimo veiksmus. Pagal notarei R. V. pateiktą asmens tapatybės kortelę, joje esanti nuotrauka sutapo su ją pateikusio asmens atvaizdu, todėl nebuvo jokio pagrindo abejoti pateikto dokumento tikrumu bei jame esančiais įrašais. Be to, nei įgaliojimo išdavimo metu, nei šiuo metu, nei vienas teisės aktas, tarp jų ir LR notariato įstatymas, nenustatė notarui pareigos naudoti specialias žinias, įgūdžius ir priemones, kad būtų galima atpažinti dokumentų klastotes ir/ar parašų netikrumą.

2. Pirmos instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas pagrįstai nustatė, kad trečiasis asmuo notarė R. V. šioje byloje turėjo 3000,00 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų (III t., b.l. 144-146). Bylinėjimosi išlaidos buvo detalizuotos. Atsižvelgdamas į šios bylos sudėtingumą, bylos nagrinėjimo terminus, bei į tai, jog įvertinus pateiktą išlaidų detalizaciją, teismas nustatė, jog nurodyto dydžio išlaidos neviršija 2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus, ir pagrįstai nurodyto dydžio advokato pagalbos išlaidas priteisė iš atsakovų trečiojo asmens notarės R. V. naudai.

1. Nusikaltimo fakto konstatavimas yra galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių dar neišspręstas baudžiamojo proceso metu nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Taigi, nors šiuo metu ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 65-1-00152-13 dėl nusikalstamų veikų nėra baigtas ir nėra nustatyti galimai nusikalstamą veiką padarę asmenys, tačiau pats padaryto nusikaltimo faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka. Trečiojo asmens nuomone, ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės buvo pakankamos ieškovės atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos konstatavimui bei išvadoms, jog įgaliojimas, išduotas D. S. vardu, 2012 m. rugsėjo 27 d. patvirtintas Kauno miesto 20-ojo notaro biuro notarės R. V., buvo išduotas nusikalstamų veiksmų pasekmėje, o šio įgaliojimo pagrindu 2012 m. spalio 22 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinta Kauno miesto 7-ojo notaro biuro notarės J. V., buvo sudaryta taip pat veikiant nusikalstamai asmenų grupei. Aplinkybė, kad skundžiamu sprendimu konstatuotas nusikalstamos veikos faktas ir ją galimai padarę asmenys, t. y. civilinėje byloje kaip liudytojai apklausti asmenys, neturi ir neturės jokios reikšmės sprendžiant šių asmenų baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą baudžiamojoje byloje. Nurodytų asmenų veiksmų nusikalstamumas yra įvertintas tik šios civilinės bylos nagrinėjimo ribose, sprendžiant klausimą dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir nėra laikomas nekaltumo prezumpcijos pažeidimu.

2. Apeliantė, cituodama LR gyventojų registro įstatymo 11 straipsnio 5 dalį, sąmoningai iškraipo šios normos tikrąjį turinį. Minėtos normos aktuali redakcija nustato, jog „Veido atvaizdas teikiamas sveikatos priežiūros įstaigoms nenustatytos asmens tapatybės pacientų asmens tapatybei patvirtinti ir (ar) nustatyti, taip pat notarams ir antstoliams - teisės aktų nustatytoms funkcijoms atlikti, kai to reikia kaip papildomos asmens identifikavimo priemonės asmens tapatybei nustatyti." Taigi, LR GRĮ 11 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta tik notarų teisė, tačiau ne pareiga, prieš atliekant kiekvieną notarinį veiksmą patikrinti juos inicijuojančių asmenų (sandorių šalių) veidų atvaizdus. Be to, tokios pareigos notarams nenustato ir joks kitas galiojantis Lietuvos Respublikos teisės aktas, įskaitant ir Lietuvos Respublikos notariato įstatymą. Priešingai, kaip matyti iš pateiktos teisės normos turinio, šia teise notarai gali naudotis kaip papildoma identifikavimo priemone asmens tapatybei nustatyti, jeigu jiems kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar asmens dokumentą pateikęs asmuo yra jo savininkas (išimtiniais atvejais). Teismas, neišeidamas už šios civilinės bylos nagrinėjimo ribų, sprendime pagrįstai konstatavo, jog šioje civilinėje byloje nebuvo pateikta objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog dokumentuose, pateiktuose notarei R. V., buvo vizualiai pastebimų klastojimo ar kitokių požymių, kurie leistų suabejoti jų tikrumu, taip pat kad notaro veiksmai, tikrinant asmens tapatybę, pagal pateiktus tapatybę patvirtinančius dokumentus, pasirašiusiųjų asmenų parašus, pagal lyginamus parašus pateiktuose dokumentuose buvo neapdairūs ar neatidūs, tuo labiau, kad notarui buvo pateikta tik viena asmens tapatybės kortelė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog notarė R. V. nagrinėjamu atveju net neprivalėjo kreiptis su prašymu į Gyventojų registro tarnybą, kad būtų pateiktas D. S. veido atvaizdas, todėl tai nesudaro pagrindo spręsti dėl jos atliktų veiksmų neteisėtumo.

3. Teismo atliktas Allianz AGCS patirtų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas atitinka 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato pagalbos išlaidas nustatytą valandinį tarifą, todėl nėra jokio faktinio ir/ar teisinio pagrindo keisti sprendime nurodytą apskaičiavimą. Apeliantės prašymas sumažinti teismo nustatytą valandinio įkainio dydį yra grindžiamas išimtinai subjektyvia nuomone ir prielaidomis. Nors Allianz AGCS šioje civilinėje byloje dalyvavo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų teisėmis, tačiau tai neįrodo, jog jo suinteresuotumas civilinės bylos baigtimi buvo mažesnis nei kitų proceso dalyvių. Šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo nusikalstamos veikos įtakoje sudarytų sandorių pripažinimas negaliojančiais ir ieškovės teisėtų interesų gynimas, tačiau tai nesumažino Allianz AGCS dalyvavimo šioje byloje reikšmės. Iš sprendimo turinio matyti, jog Allianz AGCS aktyvus dalyvavimas šioje byloje nebuvo savitikslis, kadangi aplinkybių, jog bent viena byloje dalyvavusi notarė būtų atlikusi kokius nors neteistus veiksmus - nustatyta nebuvo dėl tokių veiksmų paneigimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovė apeliantė siekia, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo būtų pašalinti kai kurie motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė teismo sprendimo išvadas, prašoma perskirstyti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka nustatė, jog 2012-10-02 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. KV-4664, kuria D. S. atstovas P. P., veikdamas D. S. 2012 09 21 įgaliojimo pagrindu, pardavė atsakovei O. L. butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 53-60). Byloje nustatyta, jog ieškovė D. S. įgaliojimo atsakovui P. P. nedavė ir šį faktą patvirtina 2013-11-26 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(4987)-ISI-6088, kurioje nurodoma, kad įgaliojime notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), įrašai yra atlikti ne D. S., o kito asmens ranka. Taip pat eksperto išvada Nr. 140-(4540)-ISI-6103 patvirtina, kad 2012-09-27 įgaliojime Nr. (duomenys neskelbtini), įrašai atlikti ne P. P., o kito asmens ranka (t. 3, b.l.15-25).Taip pat nustatyta, kad byloje esanti D. S. asmens tapatybės kortelė (t.1, b.l. 113), kurią notarei R. V. pateikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, įgaliojimo išdavimo tikslu, visais savo duomenims atitinka ieškovės vardu išduotai asmens tapatybės kortelei ( t. 1, b.l. 27), tačiau joje yra ne ieškovės D. S. nuotrauka.

Šių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu ieškovė pateikė ieškinį teisme atsakovei O. L., atsakovui P. P. tretiesiems asmenims notarei J. V., notarei R. V., UADBB „PANDA Insurance“ Ltd., Allianz Global Corporate & Specialty, Nordic Region prašė pripažinti negaliojančiu D. S. vardu 2012 m. rugsėjo 27 d. išduotą įgaliojimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Kauno m. 20-ojo notaro biuro notarės R. V.; pripažinti negaliojančia 2012 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno m. 7-ojo notaro biuro notarės J. V., reg. Nr. (duomenys neskelbtini); taikyti vienašalę restituciją - grąžinti D. S. butą su rūsiu, Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), natūra.

Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pripažino negaliojančiu Kauno miesto 20-ojo notarų biuro notarės R. V. patvirtintą 2012 m. rugsėjo 27 d. išduotą įgaliojimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini); pripažino niekine Kauno m. 7-ojo notaro biuro notarės J. V. patvirtintą 2012 m. spalio 22 d. pirkimo - pardavimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo; taikė vienašalę restituciją - grąžino D. S. butą su rūsiu, Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), natūra; priteisė iš atsakovų O. L. ir P. P. iš kiekvieno po 2000 Lt advokato pagalbos išlaidų ieškovės D. S. naudai, iš kiekvieno po 1500 Lt advokato pagalbos išlaidų trečiojo asmens notarės R. V. naudai, iš kiekvieno po 3000 Lt advokato pagalbos išlaidų trečiojo asmens Allianz Global Corporate & Specialty, Nordic Region naudai; priteisė iš atsakovų O. L. ir P. P. iš kiekvieno po 538 Lt žyminio mokesčio ir iš kiekvieno po 113,28 Lt pašto išlaidų valstybei.

Apeliaciniu skundu atsakovė O. L. prašo: pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014-11-28 sprendimą - pašalinti iš sprendimo teismo nuorodas apie įvykdytas nusikalstamas veikas ir, teismo nuomone, jas įvykdžiusius asmenis, o būtent: 1) „Teismas daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nusikalstamų veiksmų pasekmėje, galimai suklastojus ieškovės D. S. asmens tapatybės kortelę, buvo išduotas įgaliojimas Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui šioje byloje P. P., kuris su kitais nusikalstamai veikusiais asmenimis, pardavė D. S. vardu registruotą butą, su rūsiu, Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).“ (sprendimo 6 lapo., 4 pastr.); 2) „Visos šios bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad butas buvo parduotas veikiant nusikalstamai asmenų grupei.“ (sprendimo 7 lapo, 3 pastr.); 3) „Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, jog dėl nusikalstamų, šioje byloje tik liudytojais apklaustų asmenų veiksmų buvo parduotas atsakovei priklausantis butas“ (sprendimo 8 lapo, 3 pastr.); pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014-11-28 sprendimą - nurodyti, kad notarė R. V. turėjo galimybę patikrinti D. S. veido atvaizdą ir, atitinkamai, įvertinti ar asmuo prisistatęs D. S. ir pateikęs suklastotą šio asmens tapatybės kortelę iš tiesų yra D. S., dėl ko 2012-09-27 išduotas įgaliojimą reg. Nr. (duomenys neskelbtini) nebūtų buvęs išduotas bei nebūtų įvykę buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) perleidimo sandorio. Tačiau notarė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, kad šiuos veiksmus atliktų, nors tam turėjo technines galimybes; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-11-28 sprendimo dalį, kuria iš atsakovų O. L. ir P. P. ieškovei D. S. priteista 4000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir trečiajam asmeniui notarei R. V. priteista 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų; pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014-11-28 sprendimą - sumažinti iš atsakovų O. L. ir P. P. trečiojo asmens Allianz Global Corporate & Speciality Nordic Region naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas nuo 6000 Lt iki 2282,42 Lt, jas padalinant tolygiai abiem atsakovams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismas nagrinėjamoje byloje nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, jas tinkamai įvertino, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (LR CPK 178 str., 185 str.), materialiosios teisės normas, nustatančias sandorių negaliojimo pagrindus, pasekmes (LR CK 1.80 str. 1 d., 2 d., 6.145 str., 6.146 str.), teismo sprendimo išvados yra pagrįstos ir teisėtos, todėl skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas yra paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR CPK 178 str. , 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl apeliantės reikalavimo pašalinti iš sprendimo teismo nuorodas apie įvykdytas nusikalstamas veikas ir, teismo nuomone, jas įvykdžiusius asmenis

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Materialiosios ir procesinės civilinės teisės normos nepateikia nusikaltimo sąvokos. Baudžiamųjų įstatymų prasme nusikaltimas yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (LR BK 11 str. 1 d.). Baudžiamieji įstatymai suformuluoja ir baudžiamojo nusižengimo sąvoką, kuriuo pripažįstama pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu (LR BK 12 str.), o atsakomybė už nusikalstamas veikas galima ne tik nuosprendžio, bet ir baudžiamojo įsakymo pagrindu (LR BK 29, 41 str.). Baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Pagal konstitucinį asmens nekaltumo prezumpcijos principą ši prezumpcija, kaip oficiali teisinė padėtis, siejama su konkrečiai įvardijamu asmeniu. Nuostata dėl konkretaus asmens nekaltumo prezumpcijos nebegalioja nuo tada, kai teismas, kaip teisingumą baudžiamosiose bylose vykdanti institucija, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu pripažįsta jį kaltu. Be to, baudžiamojo proceso įstatymuose nustatyta pakankamai objektyvių pagrindų, kuriems esant baudžiamasis procesas apskritai negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nors nusikaltimas ir buvo padarytas (LR BPK 3 str.). Be to, galimi objektyvūs pagrindai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje negali būti baigtas, pvz., jei nežinia, kur yra kaltinamasis, jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kita sunkia liga, jeigu nenustatomas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, jeigu iš užsienio valstybės neišduodamas kaltinamasis ir pan. Nurodytos nuostatos dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, kas realiai paaiškinama tuo, kad esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Padaryto nusikaltimo faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui (Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007).

Vadovaujantis šiais išaiškinimais darytina išvada, kad nusikaltimo fakto konstatavimas yra galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių dar neišspręstas baudžiamojo proceso metu nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Taigi, nors šiuo metu ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 65-1-00152-13 dėl nusikalstamų veikų nėra baigtas ir nėra nustatyti galimai nusikalstamą veiką padarę asmenys, tačiau pats padaryto nusikaltimo faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės buvo pakankamos ieškovės atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos konstatavimui bei išvadoms, jog įgaliojimas, išduotas D. S. vardu, 2012 m. rugsėjo 27 d. patvirtintas Kauno miesto 20-ojo notaro biuro notarės R. V., buvo išduotas nusikalstamų veiksmų pasekmėje, o šio įgaliojimo pagrindu 2012 m. spalio 22 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinta Kauno miesto 7-ojo notaro biuro notarės J. V., buvo sudaryta taip pat veikiant nusikalstamai asmenų grupei. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad skundžiamu apeliacine tvarka teismo sprendimu konstatuotas nusikalstamos veikos faktas ir ją galimai padarę neįvardijami asmenys, t.y. civilinėje byloje kaip liudytojai apklausti asmenys, neturi ir neturės jokios reikšmės sprendžiant šių asmenų baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą baudžiamojoje byloje. Nurodytų asmenų veiksmų nusikalstamumas yra įvertintas tik šios civilinės bylos nagrinėjimo ribose, sprendžiant klausimą dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir nėra laikytinas nekaltumo prezumpcijos, tame tarpe apeliantės nekaltumo prezumpcijos pažeidimu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog skundžiamame apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendime nėra konstatuota, jog apeliantė O. L. būtų atlikusi nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius veiksmus, ar tai, jog konkrečiai ji dalyvavo konstatuotoje nusikalstamoje veikoje. Teismas konstatavo tik tai, kad apeliantė nebuvo sąžininga buto įgijėja, kadangi ji neatliko jokių veiksmų prieš įsigyjant butą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog šie atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo nėra susiję su jos materialinėmis bei procesinėmis teisėmis, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos atmestini kaip nepagrįsti (LR CPK 178 str.).

Dėl reikalavimo papildomai sprendime nurodyti, kad notarė R. V. turėjo galimybę patikrinti D. S. veido atvaizdą ir kad notarė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga tvirtinant sandorį

Apeliaciniame skunde teigiama, jog remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo (toliau - LR GRĮ) 11 str. 5 d., kuri numato, jog Gyventojų registro tarnyba gali teikti notarams asmens veido atvaizdą, kai to reikia kaip identifikavimo priemonės asmens tapatybei nustatyti. Dėl to motyvuojama, kad notarė R. V. galėjo kreiptis į Gyventojų registro tarnybą ir nustatyti, ar asmuo, prisistatęs D. S. ir pateikęs, kaip paaiškėjo ikiteisminio tyrimo metu, suklastotą D. S. asmens tapatybės kortelę, iš tiesų yra D. S.. Kadangi notarė to nepadarė, apeliantės nuomone, galima daryti išvadą, kad ji, tvirtindama D. S. įgaliojimą, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, kad įsitikintų įgaliojančio asmens tapatybe.

Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė, cituodama LR GRĮ 11 str. 5 d., sąmoningai iškraipo šios normos tikrąjį turinį, tokiu būdu siekdama pagrįsti tariamą notarės R. V. atliktų veiksmų neteisėtumą ir suklaidinti apeliacinės instancijos teismą. LR GRĮ 11 str. 5 d. aktuali redakcija nustato, jog „Veido atvaizdas teikiamas sveikatos priežiūros įstaigoms nenustatytos asmens tapatybės pacientų asmens tapatybei patvirtinti ir (ar) nustatyti, taip pat notarams ir antstoliams - teisės aktų nustatytoms funkcijoms atlikti, kai to reikia kaip papildomos asmens identifikavimo priemonės asmens tapatybei nustatyti." Iš šio įstatymo turinio ir esmės matyti, kad LR GRĮ 11 str. 5 d. yra įtvirtinta tik notarų teisė, tačiau ne pareiga prieš atliekant kiekvieną notarinį veiksmą patikrinti juos inicijuojančių asmenų (sandorių šalių) veidų atvaizdus. Be kita ko, tokios pareigos notarams nenustato ir joks kitas galiojantis Lietuvos Respublikos teisės aktas, įskaitant ir Lietuvos Respublikos notariato įstatymą. Priešingai, kaip matyti iš pateiktos teisės normos turinio, šia teise notarai gali naudotis kaip papildoma identifikavimo priemone asmens tapatybei nustatyti, jeigu jiems kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar asmens dokumentą pateikęs asmuo yra jo savininkas (išimtiniais atvejais). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, neišeidamas už šios civilinės bylos nagrinėjimo ribų, skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai konstatavo, jog šioje civilinėje byloje nebuvo pateikta objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog dokumentuose, pateiktuose notarei R. V., buvo vizualiai pastebimų klastojimo ar kitokių požymių, kurie leistų suabejoti jų tikrumu, taip pat kad notaro veiksmai, tikrinant asmens tapatybę, pagal pateiktus tapatybę patvirtinančius dokumentus, pasirašiusiųjų asmenų parašus, pagal lyginamus parašus pateiktuose dokumentuose buvo neapdairūs ar neatidūs, tuo labiau, kad notarui buvo pateikta tik viena asmens tapatybės kortelė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog notarė R. V. nagrinėjamu atveju neprivalėjo kreiptis su prašymu į Gyventojų registro tarnybą, kad būtų pateiktas D. S. veido atvaizdas, todėl apeliantės nurodomi argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadų dėl notarės atliktų veiksmų tvirtinant ginčijamą sandorį neteisėtumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliantės manymu teismas byloje neteisingai paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas, nes nors ir sumažino šalių prašomas priteisti patirtas teisinės pagalbos išlaidas, tačiau tai padarė nepakankamai. Apeliantė atskirai nurodo, jog Allianz AGCS interesas šioje byloje - potenciali notarės civilinė atsakomybė - nėra tiesiogiai susijęs su bylos dalyku. Todėl apeliantė teigia, jog byla Allianz AGCS atžvilgiu yra itin paprasta, joje nesprendžiami jokie nauji klausimai, nereikalingas specialių žinių poreikis. Atsakovė nurodo, jog Allianz AGCS bendra priteista suma turėjo būti ne didesnė nei 2282,42 Lt.

Šie apeliantės argumentai laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija vertina, kad Kauno apylinkės teismas pagrįstai, teisėtai ir motyvuotai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, jas priteisdamas iš apeliantės ir atsakovo P. P., todėl skundas šioje dalyje yra nepagrįstas ir atmestinas. Kadangi apeliantės skundas didžiąja dalimi grindžiamas tomis aplinkybėmis, jog neteisingai priteistos Allianz AGCS turėtos išlaidos dėl šio trečiojo asmens suinteresuotumo bylos baigtimi, jog bendra priteista suma turėjo būti ne didesnė nei 2282,42 Lt, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliantės motyvų pasisako plačiau. Nustatyta, jog nors Allianz AGCS šioje civilinėje byloje dalyvavo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų teisėmis statusu, tačiau tai neįrodo, jog jo suinteresuotumas civilinės bylos baigtimi buvo mažesnis nei kitų proceso dalyvių. šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo nusikalstamos veikos įtakoje sudarytų sandorių pripažinimas negaliojančiais ir ieškovės teisėtų interesų gynimas, tačiau tai nesumažino Allianz AGCS dalyvavimo šioje byloje reikšmės. Iš sprendimo turinio matyti, jog Allianz AGCS aktyvus dalyvavimas šioje byloje nebuvo savitikslis, kadangi aplinkybių, jog bent viena byloje dalyvavusi notarė būtų atlikusi kokius nors neteistus veiksmus - nustatyta nebuvo dėl tokių veiksmų paneigimo. Nustatyta, jog Kauno apylinkės teismas Allianz AGCS atstovų taikomą valandinį įkainį sumažino iki 150 Lt, dėl ko bendrą priteistiną sumą sumažino nuo 11 190,51 Lt iki 6000,00 Lt, t.y. beveik per pusę (net 46,38 procentais). Teisėjų kolegija vertina, jog teismo atliktas Allianz AGCS patirtų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas atitinka 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato pagalbos išlaidas nustatytą valandinį tarifą, todėl nėra jokio faktinio ir/ar teisinio pagrindo keisti sprendime nurodytą apskaičiavimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog apeliantės prašymas sumažinti Kauno apylinkės teismo sprendimu nustatytą 150 Lt dydžio valandinio įkainio dydį iki 100 Lt, yra grindžiamas išimtinai subjektyvia nuomone ir prielaidomis, teigiant, kad ši byla Allianz AGCS atžvilgiu buvo itin paprasta, joje nebuvo sprendžiami jokie nauji klausimai ir byloje Allianz AGCS atstovams net nereikėjo specialių žinių. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka, jie nepagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (LR CPK 177 str., 178 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys).

Nustatyta, jog O. S. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo 434 eurus bylinėjimosi išlaidų (4 t. b.l. 51-53), o Allianz AGCS - 433,34 eurus bylinėjimosi išlaidų. O. L. apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos priteistinos iš apeliantės (LR CPK 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti D. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš O. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) 434 eurus turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti Allianz Global Corporate & Specialty, Nordic Region (Pilestraede 58, DK-1112, Kopenhaga, Danija) iš O. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) 433,34 eurus turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.