- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-14
- Bylos Nr.
- e2A-1256-259/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20606-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Arvydas Žibas, Tomas Romeika
- Ieškovas
- M. D.
- Atsakovas
- R. S.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Tomo Romeikos ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. D. ir atsakovės R. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. D. ieškinį atsakovei R. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. D. teisme pareiškė ieškinį, kuriame suformulavo reikalavimus priteisti iš atsakovės R. S. ieškovės naudai 6 611,66 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 3-7). Nurodė, kad iki 2018-05-22 ieškovė M. D. su Z. S. bendrosios dalinės nuosavybės valdė pastatą – gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ieškovei priklausė 1/3 gyvenamojo namo dalis, o Z. S. 2/3 gyvenamojo namo dalys. Po Z. S. mirties 2/3 Z. S. nuosavybės teise valdytas gyvenamojo namo dalis (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu paveldėjo jos dukra R. S.. Dar tuo metu kai gyvenamojo namo bendrasavininkė buvo Z. S., dėl netinkamos buvusiai bendrasavininkei priklausančios gyvenamojo namo dalies priežiūros buvo sugadintos namo konstrukcijos, taip pat ir ieškovei priklausanti gyvenamojo namo dalis. Sugadintų namo konstrukcijų faktas nustatytas 2009-11-04 dalyvaujant ir pačiai Z. S.. Ekspertizės metu nustatyta, kad trūkumams pašalinti turi būti atlikti šie darbai: Z. S. privalo pašalinti vandenį iš patalpų R-4, R-18, R-19 ir vandenį, nutekantį lietvamzdžiais, pajungti į lietaus nuotekų sistemą, įrengiant arba atstatant gyvenamojo namo drenažinę sistemą; sutvirtinti pamatus toje vietoje, kurioje yra atsiradęs pamatų trūkimas, suderinus su šios srities specialistais; išorinėje pamatų pusėje visu pamatų perimetru atlikti pamatų vertikalią hidroizoliaciją; įrengti arba atstatyti nutrauktą lietaus nuotekų surinkimo sistemą, suvedant vandenis į magistralinius lietaus surinkimo tinklus. Po ekspertizės atlikimo Z. S. ieškovę tikino, kad bus pradėti atsiradusių trūkumų šalinimo darbai, bet iki jos mirties taip ir nebuvo nieko pradėta daryti. Po Z. S. mirties atsakovė, paveldėjusi gyvenamojo namo dalį, taip pat nesiėmė jokių veiksmų, kad jai nuosavybės teise priklausanti gyvenamojo namo dalis būtų pradėta tvarkyti. Laikui bėgant situacija pradėjo darytis vis sudėtingesnė, pastato būklė tik blogėjo ir tolesnis tokio namo naudojimas pradėjo kelti pavojų. Ieškovė, įvertinusi esamą situaciją, pati savo iniciatyva ir savo lėšomis ėmėsi šalinti gyvenamojo namo trūkumus, kad užkirstų kelią bet kokiai grėsmei. Atlikus darbus, ieškovė iš viso dėl atsakovės kaltės patyrė 6 611,66 Eur žalą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė R. S. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 139-148). Nurodė, kad atsakovės, kuri perėmė palikėjos Z. S. teises ir pareigas paveldėjimo pagrindu, neteisėtus veiksmus ieškovė įrodinėja Z. S. įsipareigojimu pašalinti dar 2009 metais atliktos ekspertizės metu nustatytus statinio defektus ir jos neveikimu nepašalinant šių defektų iki pat savo mirties ((duomenys neskelbtini) metais), tokiu būdu esą pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškovė nenurodo tikslios žalos atsiradimo priežasties. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad gyvenamas namas yra nebaigtas ir ne vieną kartą rekonstruotas. Ieškovė yra antrojo ir trečiojo aukšto statytoja, t. y. išplėtusi statinį ant senų pamatų. Todėl labiau nei tikėtina, kad statinys yra statytas netinkamai įvertinus pamatų tvirtumą ir dėl to yra pačios ieškovės kaltė. Apžiūrėjus namą vizualiai, aiškiai matyti išorinių sienų, taip pat lubų įskilimai, kurie yra praktiškai visose atsakovės patalpose. Ieškovė, teigdama, kad už žalą yra atsakinga atsakovė, neįrodo jokių atsakovės kaltų priešingų teisei veiksmų. Priešingai, ji teigia, jog žala buvo padaryta dar 2009 metais, kai namo dalį valdė palikėja, be to ir palikėjos veiksmų (neveikimo), neva įtakojusių žalos atsiradimą, buvimas yra daugiau nei abejotinas. Ieškovės pateiktas ekspertizės aktas turi trūkumų. Tiek ieškinyje, tiek ekspertizės akte minimos rūsio patalpos R-18 ir R19 plane ar brėžinyje apskritai nėra nurodytos, todėl neaišku, ar tikrai žala atsirado dėl šių patalpų nepriežiūros. Be to, nuvykus į vietą, matyti, jog nei vienoje iš minimų rūsio patalpų nėra jokio vandens, kaip teigia ieškovė. Galima sutikti tik su tuo, jog nuo ieškovės rekonstruotos namo dalies nėra įrengtas nuo stogo nutekančio lietaus vandens surinkimas, tačiau tai akivaizdi pačios ieškovės kaltė, kadangi ji, organizuodama antro ir trečio aukšto namo statybos darbus jų pati nepabaigė, t. y. nepajungė lietaus nuotekų vamzdžių su esama sistema. Taip pat nėra duomenų apie eksperto, surašiusio aktą, kvalifikaciją. Šio eksperto nebuvo ekspertizės surašymo metu galiojusiame ekspertų sąraše, jo nėra ir šiuo metu galiojančiame ekspertų sąraše. Ieškovė patirtą žalos dydi grindžia pamatų sutvirtinimo metu patirtomis išlaidomis, kurias visas reikalauja priteisti iš atsakovės, tačiau primintina tai, kad ieškovei priklauso 1/3 dalis statinio, o atsakovei 2/3 dalys statinio, todėl 1/3 dalį išlaidų už bendro statinio priežiūrą patirtų išlaidų bet kuriuo atveju priskirtina pačiai ieškovei. Ta aplinkybė, jog ieškovė šiuo metu sutvirtino pamatus, taip pat negali būti vertinama kaip padėsianti išspręsti susidariusią problemą: pastato defektų atsiradimo priežastimi akivaizdu yra netinkami pačios ieškovės vykdyti statybos darbai antrame ir trečiame aukštuose neproporcingai išdidinant statinį ant senų pamatų, kurie buvo numatyti vieno aukšto statiniui, ir šiems negebant atlaikyti ieškovės rekonstruoto statinio (papildomų dviejų aukštų) svorio. Atkreipė dėmesį, kad iš pareikšto ieškinio turinio ir esmės matyti, jog ieškovė, laikydama, kad yra mirusios Z. S. kreditorė, reiškia reikalavimą atlyginti žalą iš mirusios Z. S. palikimą priėmusio asmens – atsakovės, tačiau ieškovė, reikšdama ieškinį priteisti, jos manymu, asmens, kuris yra miręs, veiksmais padarytą žalą iš palikimą priėmusios atsakovės, kartu su ieškiniu nepateikia įrodymų apie tai, kad įstatyme nustatytais terminais yra pareiškusi kreditorinį reikalavimą įpėdiniui, o tai reiškia, jog šiuo metu reikalavimas paveldėtojai atlyginti žalą yra akivaizdžiai nepagrįstas. Dar vienas savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti yra tai, kad nuo ieškovės sužinojimo apie jos teigimu atsiradusią žalą praėjo daugiau nei 10 metų, nes ieškovė pati nurodo, kad žala atsirado dar 2009 metais, o žalos dydį ir faktą grindžia ekspertizės aktu, surašytu 2009 m. lapkričio 4 d. Taigi, sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra akivaizdžiai praleistas ir praleistas žymiai, be to, jo neprašoma atnaujinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei M. D. iš atsakovės R. S. 3 305,83 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 305,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 532,57 Eur bylinėjimosi išlaidas, o kitoje dalyje ieškinį atmetė (2 t., e. b. l. 117-122).
4. Teismas nustatė, kad tarp šalių konkreti naudojimosi namo dalimis (1/3, 2/3) tvarka nenustatyta, konkrečios šalių naudojamos patalpos nenurodytos, šalių atstovai paaiškino, kad namo dalimis naudojamasi pagal nusistovėjusią tvarką, teismui pateiktą 1991 m. taikos sutartį. Vėliau ieškovė atliko remonto darbus ir po atliktos rekonstrukcijos, kai ieškovės statiniai (mansarda ir ūkio pastatas) priimti 2000 m. rugpjūčio 21 d. statinio priėmimo naudotis aktu, ieškovės faktiškai valdomo namo plotas yra 211,62 kv.m., o atsakovės - 242,63 kv.m. Taigi, Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys apie ieškovės ir atsakovės turimas namo dalis neatitinka faktinių duomenų. Byloje neginčijama, kad pateiktame rūsio plane (ranka įrašyta: Z. S.) nurodytomis patalpomis naudojosi Z. S.. Atsakovės atstovas sutiko, kad atsakovei R. S. priklauso patalpa R-1. Šalių atstovai teismo posėdyje paaiškino, kad jokių kitų rūsio planų neturi. 2009 m. lapkričio 4 d. buvo atlikta gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ekspertizė, kurioje nustatyta, kad gyvenamojo namo kampinis pamatas rūsio patalpoje R-1 įstrižai įtrūkęs dėl pamatų sėdimo (plyšio plotis 2–3 mm). Namo kampe virš rūsio patalpos R-1 įtrūkusi silikatinių plytų mūro siena. Plyšio plotis 1–3 mm. Gyvenamojo namo II aukšte M. D. patalpų viduje dėl sienos įtrūkimų yra sutrūkęs tinkas ir sugadinta sienų apdaila; rūsio pamatuose dėl pastoviai esančios drėgmės vyksta pamatų irimas. Šios drėgmės atsiradimo priežastis gali būti tai, kad bendrasavininkės Z. S. patalpose R-4, R18, R-19 (manoma, kad R-8, R-9, nes patalpų R-18, R-19 prie ieškinio pateiktame rūsio plane nėra) nėra įstatyti langai bei durys. Vanduo per šias atviras angas patenka į rūsio patalpas ir ardo pamatų konstrukcijas; išorinėje namo pusėje laikosi vanduo, kuris pastoviai skverbiasi į namo konstrukcijas, dėl ko drėksta vidaus rūsio sienos ir ardoma patalpos R-12 bei kitų patalpų apdaila. Patalpos, kuriose laikosi vanduo, t. y. R-19, R-4, R-18 patalpos, priklauso Z. S.. Dėl pastoviai esančios drėgmės drėksta sienos bendro naudojimosi patalpose R-2, R-3 bei M. D. priklausančiose patalpose R-11, R-12, dėl ko yra ardoma vidaus patalpų apdaila; Z. S. kiemo pusėje neįrengtas nuo stogo nutekančio lietaus vandens surinkimas, todėl vanduo, nutekantis iš lietvamzdžių, pastoviai bėga po pamatais iš lauko pusės ir tuo gadina namo konstrukcijas. Naujos ekspertizės byloje skirti šalių atstovai neprašė.
5. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė M. D. (užsakovė) ir N. B. (vykdytojas) 2019 m. rugsėjo 2 d. sudarė darbų atlikimo sutartį, pagal kurią sutarta atlikti namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio pamatų nuo gatvės pusės sustiprinimo darbus, betonuojant dvi kampines sienas iš vidaus, suankeruojant su senomis pastato sienomis. Darbų kaina 5 300,00 Eur. Už atliktus remonto darbus ieškovė M. D. atsiskaitė 2019 m. rugsėjo 10 d., sumokėdama 2 650,00 Eur, ir 2019 m. rugsėjo 18 d., sumokėdama 2 760,00 Eur. Ieškovė M. D. papildomai turėjo kitų remonto išlaidų už prekes, medžiagas, kurių įsigijimą laikotarpyje nuo 2019 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 18 d. patvirtina PVM sąskaitos–faktūros ir čekiai, kurių bendra suma 1 201,66 Eur. Iš viso ieškovė M. D. už bendro turto remonto darbus patyrė 6 611,66 Eur išlaidų.
6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalyje bendrosios nuosavybės teisė apibrėžiama kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas bendraturčių nevykdo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą, kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.
7. Teismas nurodė, kad šalys, būdamos bendraturtės, namo remonto klausimais nebendradarbiavo, ieškovė atsakovei, jai tapus motinos turto paveldėtoja, nepateikė 2009 m. ekspertizės akto, nepranešė apie numatomą namo pamatų remontą 2019 metais, nesuderino darbų kainos. Tuo tarpu atsakovė nesidomėjo paveldėto turto būkle, pati pamatų neremontavo. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad ieškovė savo lėšomis suremontavo ir sustiprino dvi kampines sienas iš vidaus, t.y. atsakovės namo dalies sienas. Nors ieškovė sutvirtino faktiškai naudojamos atsakovės namo dalies pamatus, jos pastato dalis yra pastatyta ant atsakovės faktiškai valdomos namo dalies, todėl ieškovė taip pat suinteresuota, kad atsakovės valdomoje namo dalyje pamatai būtų tvarkingi ir atlaikytų aukščiau pastatytas namo dalis.
8. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nenustatyta atsakovės kaltė dėl namo pamatų įtrūkimo, ji savavališkos statybos nevykdė, neįrodyta, kad apie trūkumus, nustatytus 2009 m. ekspertizės akte, jai buvo žinoma iki bylos iškėlimo. Todėl šalių santykiams taikomos CK 6.266 straipsnio nuostatos, nes žala atsirado dėl statinio trūkumo. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto savininko (valdytojo) veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto. Už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas arba savininkai – t.y. ir atsakovė R. S.. Teismas vertino, kad ieškovės atlikti pamatų sutvirtinimo darbai yra susiję su privalomaisiais statinio naudojimo ir jo priežiūros reikalavimais, siekiant užtikrinti, kad bylos šalims priklausantis gyvenamasis namas visą jo naudojimo laikotarpį atitiktų jam teisės aktų keliamus privalomuosius reikalavimus. Todėl nesant nustatytos konkrečios naudojimosi turtu tvarkos, tačiau nustačius, kad faktiškai ieškovė ir atsakovė naudojasi iš esmės lygiomis namo dalimis, teismas sprendė, jog išlaidos pamatų sutvirtinimui dalijamos tarp šalių lygiomis dalimis – po 3 305,83 Eur. Todėl ieškinys tenkinamas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteisiant 3 305,83 Eur.
9. Teismas, vertindamas atsiliepimo į ieškinį argumentus dėl ieškinio senaties termino, termino kreditoriniams reikalavimams pareikšti, pažymėjo, kad 2009 m. lapkričio 4 d. ekspertizės aktu konstatuota ne turtinės žalos suma, bet nurodytos priežastys, dėl ko įtrūko namo pamatai, nurodyti darbai, kuriuos būtina atlikti, siekiant užskirti kelią pamatų gadinimui. Konkretūs nuostoliai, žala atsirado 2019 metais rugsėjo mėnesį, kai ieškovė savo lėšomis sutvirtino namo pamatus ir dėl to patyrė žalą. Ieškovė kreipėsi į teismą 2019 m. gruodžio 13 d., todėl teismas sprendė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas nepraleistas. Teismas vertino kaip nepagrįstus ir atsakovės argumentus dėl termino kreditoriaus reikalavimui pareikšti palikėjo įpėdiniams praleidimo, nes prievolė remontuoti turtą yra ir atsakovės R. S., kaip namo bendraturtės.
10. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, teismas sprendė, jog iš atsakovės priteisiamos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalys, 6.210 straipsnio 1 dalis).
11. Teismas, spręsdamas dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, nurodė, kad ieškovė šioje byloje patyrė 2 243,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė - 1 178,36 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį patenkinus iš dalies (50 procentų), iš atsakovės R. S. priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – 1 121,75 Eur ( 2 243,50/2), o atsakovei iš ieškovės priteistinos 589,18 Eur (1 178,36/2) bylinėjimosi išlaidos proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (1 121,75 Eur – 589,18 Eur), teismas sprendė, kad iš atsakovės R. S. ieškovei M. D. priteistina 532,57 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniame skunde ieškovė M. D. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti pilnai, priteisti ieškovei M. D. iš atsakovės R. S. 6 611,66 Eur Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6 611,66 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 243,50 Eur bylinėjimosi išlaidų bei atlyginti ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 93 Eur žyminis mokestis ir 484 Eur išlaidos advokato pagalbai (2 t., e. b. l. 127-129). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ieškinį ieškovė pareiškė dėl žalos atlyginimo, nes dėl netinkamos atsakovės namo dalies eksploatavimo ir priežiūros buvo paplauti pamatai ir pastatui padaryta žala. Ieškinį ieškovė įrodinėjo faktiškai patirtomis netinkamo turto naudojimo pasekmių likvidavimo išlaidomis. Žalą ieškovė patyrė po to, kai paveldėjusi turtą atsakovė pati nesiėmė jokių paveldėto turto priežiūros ir išsaugojimo veiksmų. Būtent dėl netinkamos atsakovei priklausančios gyvenamojo namo dalies priežiūros buvo sugadintos namo konstrukcijos, taip pat ir ieškovei priklausanti gyvenamojo namo dalis. Atsakovė turto sugadinimų netaisė. Todėl pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo, nenustatęs, kad žala atsirado ir dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, žalos dydį padalino per pusę abiems bendrasavininkams.
Žemesnės instancijos teismas
12.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė būtent atsakovės kaltę dėl atsiradusios žalos, nes pamatas buvo paplautas dėl netinkamo atsakovės naudojamo turto dalies eksploatavimo ir priežiūros. Duomenų, kad ieškovė kalta dėl pamatų sėdimo ir trūkimo, byloje nėra. Taigi, turėjo būti taikoma CK 6.263 straipsnio 2 dalies nuostata, kad žalą visiškai turi atlyginti atsakingas asmuo. Įstatymas nenumato galimybės patirtą žalą padalinti tarp ją padariusio asmens ir nukentėjusio (žalą patyrusio) asmens. Nurodytos teisės normos netaikymas turėjo lemiamos įtakos neteisingo teismo sprendimo dalies priėmimui.
12.3. Padalindamas žalos sumą pusiau teismas atitinkamai proporcingai sumažino ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, jas įskaitė su atsakovės patirtomis bylinėjimosi išlaidomis. Ieškovė šioje byloje pirmosios instancijos teisme patyrė 2 243,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Todėl tenkinus apeliacinį skundą turi būti pakeistas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
Atsiliepimas
13. Atsakovė R. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, tenkinti atsakovės apeliacinį skundą (2 t., e. b. l. 161-165). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Priešingai, nei teigia ieškovė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas aiškiai konstatavo, kad neteisėti atsakovės veiksmai, kurie būtų lėmę žalos kilimą, nėra įrodyti, t. y. atsakovė nevykdė savavališkų statybų, apie jokį žalos kilimo faktą nebuvo informuota, todėl negalėjo nei sukelti žalos, nei atitinkamai ją pašalinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, sprendimu nutaręs taikyti atsakomybę be kaltės (su kuo nesutinka ir atsakovė, pareiškusi apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo šioje dalyje), plačiau neanalizavo atsakovės velionės motinos Z. S. ar pačios atsakovės veiksmų jų neteisėtumo aspektu, nors ir įvertino, kad atsakovės kaltės dėl žalos kilimo nėra.
13.2. Įvertinus pačios ieškovės veiksmus rekonstruojant namą, manytina, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas vadovautis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, numatančia, jog kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kadangi nagrinėjamu atveju labiau tikėtina situacija, kad pati ieškovė, rekonstruodama statinį (jo antrą ir trečią aukštus), jam padarė žalos, taigi ieškinys dėl žalos atlyginimo, neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų, turėjo būti patenkintas iš dalies, tačiau nenustačius jokių atsakovės neteisėtų veiksmų, turėjo būti visiškai atmestas vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neįvardijo konkrečios materialiosios teisės normos, kuria remiantis priėmė konkretų sprendimą, pati savaime negali suponuoti sprendimo neteisėtumo, jei sprendimas būtų iš esmės teisingas.
Šalies argumentai
14. Apeliaciniame skunde atsakovė R. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės M. D. ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai ir atlyginti atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 74 Eur žyminis mokestis ir 1 000 Eur už advokato pagalbą (2 t., e. b. l. 135-149). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo grindžiamas CK 4.76 straipsnio, reglamentuojančio bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant, nuostatomis, taip pat bendromis civilinę atsakomybę ir jos sąlygas apibrėžiančiomis nuostatomis (CK 6.245 - 6.249 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nors ir aptarė CK 4.76 straipsnio nuostatas, kartu nurodė, kad tais atvejais, kai vienas ar keli bendraturčiai patiria žalos dėl kito bendraturčio neteisėtų veiksmų ar neveikimo, jų tarpusavio santykiai reguliuojami deliktų teisės normomis (CK 6.263 straipsnis), todėl tam, kad atsirastų bendraturčio pareiga atlyginti nuostolius, reikalinga nustatyti žalą ir jos dydį, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai), tačiau, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs vienos iš atsakovės atsakomybės sąlygų, t. y. kaltės dėl namo pamatų įtrūkimo, nusprendė ne atmesti ieškinį, kaip nepagrįstą ir neįrodytą, tačiau šalių santykiams taikė visiškai šiuo atveju netaikytiną materialiąją teisės normą – CK 6.266 straipsnį, pažymėdamas, esą žala atsirado dėl statinio trūkumo, todėl atsakovė, kaip dalies statinio valdytoja, atsako be kaltės.
14.2. Pagal faktines aplinkybes matyti, kad ieškovė be kitos bendraturtės (atsakovės) sutikimo savo lėšomis atliko bendrai valdomo turto paprastąjį remontą: pagerino bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo statinio bendrai naudojamą dalį – sustiprino esą įskilusius pamatus, ir pareikštu ieškiniu prašė priteisti šias išlaidas, neprašydama priteisti jokių kitos jai asmenine nuosavybe priklausančios dalies turto sugadinimo išlaidų, todėl tokio atlikto remonto išlaidos apskritai negalėtų būti vertinamos kaip bendraturčio civilinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ginčo teisiniams santykiams pritaikęs materialiąją teisės normą – CK 6.266 straipsnį - neįvertino to, kad šiuo atveju nebuvo padaryta žala tretiesiems asmenims, o teisiniai santykiai susiklostė tarp dviejų bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2009). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas netinkamą materialiosios teisės normą, be jokio teisėto pagrindo atleido ieškovę nuo pareigos įrodyti visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, dėl ko be jokio teisėto pagrindo atsakovės kaltė ir neteisėti veiksmai, nors jų teismo sprendimu ir nebuvo nustatyta, tapo preziumuojami (taikyta griežtoji civilinė atsakomybė). Šie pažeidimai daro skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje ieškinys, remiantis aptartais argumentais buvo patenkintas, neteisėtu ir naikintinu.
14.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi 2009 m. lapkričio 4 d. gyvenamojo namo ekspertizės aktu. Šis ekspertizės aktas nenustato konkrečios pamatų deformacijos priežasties, ar tai yra skilimas dėl sėdimo, ar deformacija dėl drėgmės, taip pat nenustato konkrečių asmenų, galimai atsakingų už tokį poveikį, jo išvados yra tiktai tikėtinos. Ekspertas teigia, kad pamatų deformacijos priežastį butų galima nustatyti tik atsikasus pamatus iki altitudės, taip pat, kad pamatų skilimą galėjo lemti lietaus nuotekų vandens sistemos neįrengimas. Be to, svarbu ir tai, kad aktas pateiktas teismui ne visoje apimtyje: kartu su aktu turėjusi būti fotofiksacija teismui iš viso nepateikta, kas neleidžia tinkamai vizualiai įvertinti, kokia buvo pamatų būklė ekspertizės atlikimo metu. Kartu svarbu ir tai, kad nepateikus jokių kitokių naujesnių duomenų, t. y. pavyzdžiui, fotofiksacijos prieš atliekant pamatų sutvirtinimo darbus, negalima spręsti dėl buvusios pamatų būklės prieš jų sutvirtinimą, taip pat dėl remonto atlikimo būtinumo, kas leidžia abejoti tuo, ar kažkokie pamatų stiprinimo darbai buvo būtini 2018 metais, kartu ir tuo, ar tuo metu tie darbai buvo realiai atlikti ir ar jie buvo būtini. Pirmosios instancijos teismas neįvertinų šių pateikto ekspertizės akto trūkumų dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą.
14.4. Ieškovės pateiktas ekspertizės aktas turi akivaizdžių trūkumų. Tiek ieškinyje, tiek ekspertizės akte minimos rūsio patalpos R-18 ir R19 plane ar brėžinyje apskritai nėra nurodytos, todėl neaišku, ar tikrai žala atsirado dėl šių patalpų nepriežiūros (pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo išsiaiškinta, kad tai kitos patalpos - R-8, R-9). Be to, nuvykus į vietą matyti, jog nei vienoje iš rūsio patalpų nėra jokio vandens, kaip teigia ieškovė. Byloje nebuvo paneigta versija, kad lietaus vandens nuotekų sistemą, toje dalyje kur buvo stiprinami pamatai, privalėjo įrengti pati ieškovė, nes virš šios šalių bendro gyvenamojo namo dalies, ji rekonstravo savo statinio dalį – vykdė antro aukšto su mansarda statybas, šlaitiniu būdu uždengė naują stogą, įrengė lietvamzdį, tačiau lietaus nuotekų sistemos nepajungė, nors tai padaryti privalėjo pati. Tai, kad atsakovė vykdė priestato statybą visai kitoje gyvenamojo namo pusėje ir, kad ši statyba iki šiol nepabaigta, savaime atsakovės kaltės ir/ar neteisėtų veiksmų neįrodo vien dėl to, kad ginčo pamatai yra priešingoje statinio pusėje. Šios aplinkybės, kaip ir kiti byloje pateikti įrodymai, taip pat nepagrindžia žalos atsiradimo fakto ir priežastinio ryšio tarp atsakovės, o nagrinėjamu atveju, jos velionės motinos neteisėtų veiksmų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl neteisėtų veiksmų buvimo (nebuvimo), turėjo vertinti ne tik ekspertizės, kurios įrodomoji reikšmė abejotina, ir kurios atlikimo metu atsakovė (ar jos velionė motina) pati nedalyvavo, akte nurodytus duomenis, tačiau byloje surinktų įrodymų visetą, kuris leidžia daryti aiškią ir nedviprasmišką išvadą, kad: 1) atsakovė nėra ginčo santykio dalyvė, o tik teisių ir pareigų paveldėtoja, todėl tiesiogiai jos neteisėtų veiksmų nėra ir negali būti; 2) ieškovė neįrodo, kad žala buvo padaryta dėl palikėjos, juo labiau dėl atsakovės kaltų veiksmų (neveikimo).
14.5. Ieškovė atsakovės neteisėtus veiksmus įrodinėjo Z. S. įsipareigojimu pašalinti dar 2009 metais atliktos ekspertizės metu nustatytus statinio defektus ir jos neveikimu iki pat savo mirties ((duomenys neskelbtini) metais) nepašalinant šių defektų, tokiu būdu esą pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), tačiau toks įsipareigojimas teismui net ir nebuvo pateiktas, Z. S. nėra pasirašiusi ekspertizės akte. Pirmosios instancijos teismas, nutaręs taikyti atsakomybę be kaltės, plačiau neanalizavo Z. S. ar atsakovės veiksmų jų neteisėtumo aspektu, nors įvertino, kad atsakovės kaltės dėl žalos kilimo nėra. Pateiktas VĮ Registrų centro 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimas dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakeitimo ir nuosavybės teisių registravimo nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad namo rekonstrukcija, pradėta 2008 metais, 2014 metais nurodant 87 proc. baigtumą, dar buvo neįregistruota. Ji buvo įregistruota ne 2000 metais, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o tik 2017 metais. Būtent ieškovė yra antrojo ir trečiojo aukšto statytoja (šias aplinkybes patvirtina 2000 m. rugpjūčio 21 d. Individualaus statinio priėmimo naudoti aktas), rekonstravusi statinį, t. y. jį išplėtusi ant senų pamatų. Apžiūrėjus namą vizualiai, aiškiai matyti sienų, lubų skilimai, kurie yra praktiškai visose patalpose – šias aplinkybes patvirtina kartu su atsiliepimu į ieškinį atsakovės pateiktos fotonuotraukos. Todėl labiau nei tikėtina, kad statinys yra statytas netinkamai įvertinus pamatų tvirtumą ir dėl to yra pačios ieškovės kaltė. Taigi, ieškovė, teigdama, kad už žalą yra atsakinga atsakovė, neįrodė jokių atsakovės kaltų priešingų teisei veiksmų.
14.6. Iš skundžiamo teismo sprendimo galima daryti išvadą, kad teismas iš bendraturčių lygiomis dalimis nusprendė priteisti išlaidas, patirtas dėl bendro turto išlaikymo, tačiau ieškovė ieškinyje, taip pat ir jos atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad prašoma priteisti žalą remiantis deliktinės atsakomybės nuostatomis, kuri kilo išimtinai dėl atsakovės (ir (ar) jos velionės motinos) neteisėtų veiksmų, todėl prašė priteisti ne dalį, atsižvelgiant į valdomo turto dalis, tačiau visą su remontu susijusią pinigų sumą vien tik iš atsakovės. Tačiau net ir tokiu atveju, jei būtų prašoma priteisti bendro turto pagerinimo, išsaugojimo, ar išlaikymo suma vadovaujantis bendraturčių tarpusavio santykius reguliuojančiomis teisės nuostatomis (CK 4.76 straipsnis), byloje nebuvo nustatytos tokiam sprendimui reikšmingos aplinkybės: išlaidų bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti būtinumo ir protingumo kriterijai. Ieškovė, reikalaudama atlyginti jos patirtas remonto išlaidas, tokiu atveju privalėjo pagrįsti, kad jos atlikti statybos darbai buvo būtini atlikti dėl netinkamos gyvenamojo buto būklės ir jo neatitikimo privalomiesiems reikalavimams, dėl ko ji, vykdydama savininkės pareigą tinkamai išlaikyti turtą, ėmėsi šių darbų, tačiau kokia buvo pamatų būklė prieš atliekant darbus 2018 metais byloje nėra pagrindžiama jokiais duomenimis. Dar 2009 metais atliktas ekspertizės aktas nepatvirtina faktinės turto būklės iki teikiamų trūkumų ištaisymo momento, kas sudaro prielaidas abejoti tuo, ar ekspertizės akte dar 2009 metais konstatuoti kažkokie trūkumai nebuvo pašalinti anksčiau, ir nesant užfiksuotai dabartinei pamatų būklei, negalima spręsti apie tai, kokie trūkumai konkrečiai buvo pašalinti prašoma priteisti išlaidų suma. Ieškovė be kita ko net neįrodinėjo, ar atlikti darbai buvo susiję su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.
14.7. Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai pritaikius CK 6.266 straipsnį, netinkamai nustačius žalos atsiradimo momentą, nepagrįstai nebuvo taikytas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos pareikšti, taip pat netinkamai įvertintos sąlygos dėl kreditorinio reikalavimo paveldėjimo byloje pateikti, kuriam taip pat yra praleistas terminas. Ieškovė pati nurodo, kad apie statinio defektus (pamatų skilimą) sužinojo dar 2009 metais, t. y. paaiškėjus pamatų defektams ir juos vėliau konstatavus ekspertizės aktu, surašytu 2009 m. lapkričio 4 d. Taigi, priešingai, nei vertino pirmosios instancijos teismas, ne 2019 metais, kai buvo pašalinti defektai, prasidėjo ieškinio senaties eiga, o nuo ieškovės sužinojimo apie jos teigimu atsiradusią žalą momento, t. y. anksčiau nei 2009 m. lapkričio 4 d., ir nuo to momento akivaizdu praėjo daugiau nei 10 metų, kas reiškia, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra akivaizdžiai praleistas ir praleistas žymiai, be to, jo neprašoma atnaujinti, o tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. Kadangi ieškinyje nurodoma, kad ieškovei priklausančios namo dalys esą yra apgadintos dėl jau mirusios Z. S. kaltės, t.y. vykdant statybas ne pagal projektą, neužbaigiant tam tikrų darbų (neįrengiant durų, langų, lietvamzdžių ir t. t.), nesirūpinant turto išsaugojimu, tai ieškovė, reikšdama ieškinį priteisti jos manymu asmens, kuris yra miręs, veiksmais padarytą žalą iš palikimą priėmusios atsakovės, kartu su ieškiniu nepateikė įrodymų apie tai, kad įstatyme nustatytais terminais yra pareiškusi kreditorinį reikalavimą įpėdiniui, o tai reiškia, jog reikalavimas paveldėtojai atlyginti žalą yra akivaizdžiai nepagrįstas, dėl ko pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo pagrindą atmesti ieškinio reikalavimus.
Atsiliepimas
15. Ieškovė M. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, prijungti naujus įrodymus ir tenkinti ieškovės apeliacinį skundą (2 t., e. b. l. 154-159). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Ieškovė šioje byloje atsakovės kaltę grindė pastarosios neveikimu, t.y. atsakovė priėmusi palikimą neatliko jokių veiksmų, kad jos paveldėta turto dalis būtų naudojama taip, jog nebūtų daroma žala pastatui, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų sustabdytas lietaus vandens patekimas per atsakovės naudojamo rūsio langus ir duris, nepašalino dėl vandens patekimo į atsakovės naudojamą rūsio dalį atsiradusių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs šias faktines aplinkybes, šias aplinkybes neteisingai įvertino, nurodydamas, kad atsakovės kaltės dėl žalos nėra, dėl ko ieškovė pateikė apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė žalos atsiradimo momentą, žalos atsiradimo priežastis, žalos dydį, tačiau be jokio teisinio pagrindo, vienoje sprendimo dalyje konstatavęs neteisėtą atsakovės neveikimą, kitoje sprendimo dalyje neteisėtai neveikiančios atsakovės nepripažino kalta dėl padarytos žalos. Konstatavęs atsakovės neteisėtą neveikimą, dėl to atsiradusią žalą ir priežastinį ryšį tarp jų, pirmosios instancijos teismas neteisėtai žalos dydį padalino per pusę abiem bendrasavininkėms. Žalą ieškovė patyrė šalindama tiek žalos priežastis, tiek pasekmes ir sumokėjusi už pamatų sutvirtinimo darbus, t.y. jau po to, kai atsakovė buvo priėmusi palikimą, buvo pastato dalies savininkė.
Šalies argumentai
15.2. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovė be kitos bendraturtės (atsakovės) sutikimo savo lėšomis atliko bendrai valdomo turto paprastąjį remontą ir pareikštu ieškiniu prašė priteisti šias išlaidas, neprašydama priteisti jokių kitos jai asmenine nuosavybe priklausančios dalies turto sugadinimo išlaidų. Tokių aplinkybių atsakovė bylą nagrinėjant teisme neįrodinėjo, teismas tokių aplinkybių nenustatė ir ieškovė su tokia apeliantės pozicija nesutinka. Su apeliaciniu skundu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė pagerino namo pamatus, po to, kai pastarieji suskilo dėl neteisėtų bendrasavininko veiksmų: atsakovės mama neužtikrino, kad per jos naudojamo rūsio langus bei duris į pastatą nepatektų vanduo, pastatė savavališką priestatą, nuo kurio bėgo vanduo ir vanduo paplovė pamatus, o atsakovė priėmusi palikimą ilgą laiko tarpą jokių savo patalpų priežiūros veiksmų neatliko: langų ir durų į rūsio patalpas neįstatė, padarinių nepašalino. Jeigu atsakovė savo turto dalimi būtų naudojusis taip, kad nebūtų daroma žala pastatui, ieškovė jokios žalos nebūtų patyrusi.
15.3. Ieškinį ieškovė pareiškė būtent dėl žalos atlyginimo, nes dėl netinkamos atsakovės namo dalies eksploatavimo ir priežiūros buvo paplauti pamatai ir pastatui padaryta žala. Ieškinį ieškovė įrodinėjo faktiškai patirtomis netinkamo turto naudojimo pasekmių likvidavimo išlaidomis ir ieškinys atsakovei nebuvo reiškiamas kaip palikėjos teisių perėmėjai, ieškovė nelaiko savęs palikėjos kreditore, žala jai atsirado ir teisę ją atlyginti ieškovė įgijo po to, kai atsakovė jau buvo paveldėto turto savininkė, tačiau nesiėmė jokių veiksmų savo naudojamų patalpų priežiūrai. Ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į atsakovės mirusią mamą, nes iki jos mirties nebuvo patyrusi materialinės žalos. Ieškinį ieškovė grindė rašytiniais įrodymais, o atsakovė tik savo paaiškinimais, kurie nepaneigė ieškovės pateiktų įrodymų. Šioje byloje nustatyta, kad pamatai suskilo dėl to, jog neužtikrintas vandens nepatekimas į atsakovei priklausančias ir jos naudojamas rūsio patalpas. Atsakovė jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė ieškinio motyvų, kad pamaitai suskilo dėl kitų priežasčių, o ne dėl atsakovės naudojamos turto dalies nepriežiūros ir netinkamo eksploatavimo, todėl ieškovė nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo motyvu, jog ieškovė neįrodė būtinosios žalos atlyginimo sąlygos- atsakovės kaltės.
15.4. Pirmosios instancijos teisme atsakovė neįrodinėjo, kad be atsakovės žinios buvo sutvirtinti pamatai, todėl ieškovei nekilo pareigos į tokį teiginį atsikirsti. Be to, minėtas apeliacinio skundo teiginys dėl atsakovės neinformavimo neatitinka faktinių aplinkybių. Dar prieš pradedant darbus atsakovė telefonu buvo informuota apie padėtį jos naudojamame rūsyje ir apie pasekmes. Atlikus remontą atsakovė žadėjo kompensuoti išlaidas, nes pati turtu negalėjo rūpintis, kadangi gyvena ne Lietuvoje. Tą patvirtina ieškovės susirašinėjimas su atsakove žinutėmis, kuris paneigia apeliacinio skundo motyvą. Anksčiau šis įrodymas neteiktas, nes atsakovė nebuvo nurodžiusi, kad pamatų sustiprinimas atliktas jai nežinant. Atsiradus būtinybei šį įrodymą pateikti vėliau, jis prijungtinas prie bylos. Be to, atsakovė net teismui nenurodė savo gyvenamojo adreso, o nurodo adresą, kur negyvena, t.y. paveldėto namo dalies adresą. Atsakovė nuo palikimo priėmimo nei karto per paskutinius tris metus nebuvo atvykusi į paveldėtą namą, ieškovė su atsakove bendravo sms žinutėmis ir el. paštu, informavo ją apie žalą pastatui. Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma apie ieškovės nebendradarbiavimą su atsakove.
15.5. Šioje byloje atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įrodinės kitokias nei nurodoma ieškinyje pastato pamato bei sienos nuo pamato skilimo priežastis, pateiks specialistų išvadą, tačiau jokios išvados nepateikė. Atsakovės atstovas ne kartą prašė teismo atidėti bylos nagrinėjimą, motyvuodamas tuo, kad nori pateikti į bylą ieškovės įrodymus paneigiančius įrodymus, tačiau atidėjus kelis kartus posėdį, ne tik nebuvo pateikti į bylą jokie atsakovės nurodyti įrodymai, bet ir su prieštaravimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė jų nepateikė. Bylą antrą kartą nagrinėjant teisme atsakovė jokių ieškinį paneigiančių įrodymų nepateikė. Dėl tokių prašymų buvo užvilkintas bylos procesas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.
17. Byloje sprendžiamas šalių ginčas susijęs su gyvenamojo namo bendrasavininkių teisėmis ir pareigomis naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant (CK 4.76, 4.83 straipsniai).
18. Teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovei M. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini). Z. S., kuri yra mirusi (duomenys neskelbtini) metais, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė 2/3 dalys šio pastato (pirminio ieškinio priedas Nr. 1). Po Z. S. mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovė R. S. paveldėjo Z. S. priklausiusias 2/3 minėto gyvenamojo namo dalis. Tarp bendrasavininkių naudojimosi gyvenamojo namo dalimis tvarka, atskiromis patalpomis įstatymo nustatyta tvarka nenustatyta, šalys namą valdo, juo naudojasi tarpusavio žodiniu sutarimu, byloje yra duomenų, jog ieškovė naudojasi viršutiniais namo aukštais, o atsakovė pirmuoju gyvenamojo namo aukštu. Iš byloje pateiktų įrodymų visumos matyti, kad su pirmesniąja namo savininke Z. S. ieškovė bendravo dėl gyvenamojo namo bendrų konstrukcijų remonto ir atsiradusių trūkumų remonto, buvo tiriama jų būklė, surašytas 2009 metais defektinis aktas. Nustatyta, kad ieškovė M. D. (užsakovė) ir N. B. (rangovas) 2019 m. rugsėjo 2 d. sudarė darbų atlikimo sutartį, pagal kurią sutarta atlikti namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio pamatų sustiprinimo darbus, betonuojant dvi kampines sienas iš vidaus, suankeruojant su senomis pastato sienomis. Sutarta darbų kaina 5 300,00 Eur. Iš bylos medžiagos matyti, kad darbai nedelsiant buvo pradėti vykdyti, ir užbaigti iki 2019 m. rugsėjo 18 d. Už atliktus remonto darbus gyvenamajame name ieškovė M. D. su rangovu atsiskaitė 2019 m. rugsėjo 10 d., sumokėjo 2 650,00 Eur sumą, o 2019 m. rugsėjo 18 d. sumokėjo 2 760,00 Eur sumą. M. D. už įsigytas remontui medžiagas laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 18 d. sumokėjo dar 1 201,66 Eur, viso ieškovė M. D. pateikė įrodymus, kad turėjo 6 611,66 Eur išlaidų gyvenamojo namo pamatų remonto darbams apmokėti. 2019 m. spalio 14 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją, kurioje nurodė, jog ji atliko ginčo namo betoninių konstrukcijų remontą, remonto išlaidos yra 6 611,66 Eur, tai ieškovė vertino kaip jai atsiradusią turinę žalą, siūlė atsakovei sumokėti jai šią sumą iki nurodomo termino (pirminio ieškinio priedas Nr. 13). Atsakovė pinigų nesumokėjo, todėl ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašė priteisti ieškovei iš atsakovės 6 611,66 Eur sumą žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 3-7).
19. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei M. D. iš atsakovės R. S. 3 305,83 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 305,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 532,57 Eur bylinėjimosi išlaidas, o kitoje dalyje ieškinį atmetė (2 t., e. b. l. 117-122). Apeliaciniais skundais pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovė ir atsakovė, ieškovė teigia, jog žala pastatui atsirado tik dėl atsakovės kaltės, todėl teismas be teisinio ir faktinio pagrindo atmetė dalį ieškovės ieškinio ir priteisė tik pusę ieškovės turėtų išlaidų, panaudotų sugadintoms namo konstrukcijoms taisyti, tuo tarpu įstatymas numato, kad visą žalą turi atlyginti atsakingas už jos atsiradimą asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Atsakovė skunde nurodė, jog teismas netinkamai kvalifikavo kilusį ginčą, be pagrindo taikė įstatymines nuostatas, reglamentuojančias deliktinės atsakomybės sąlygas ir pagrindus, nors byloje nėra nustatyta jokių atsakovės kaltų, priešingų teisei veiksmų, neįrodyta atsakovės kaltė sugadinant namo pamatus, dėl to deliktinė atsakomybė negalima. Teismas, priteisdamas dalį reikalaujamos sumos, taikė netinkamą teisės normą – CK 6. 266 straipsnį, nurodęs, kad žala atsirado dėl statinio trūkumo, todėl teismo vertinimu atsakovė, kaip dalies statinio valdytoja, atsako be kaltės. Atsakovė mano, kad teismas turėjo taikyti ieškovės reikalavimui priteisti žalos atlyginimą ieškinio senatį, nes ieškinys grindžiamas 2009 metų defektiniu aktu, tuo metu ir prasidėjo ieškinio senaties eiga, ieškinio pateikimo momentu senatis pasibaigusi, tuo teisiniu pagrindu ieškinys turėjo būti atmestas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
20. Nustatyta, kad kartu su atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą, ieškovė pateikė naujus įrodymus – ieškovės ir atsakovės buvusį susirašinėjimą elektroninėmis ryšio priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismui pateikti elektroninio susirašinėjimo įrašai datuojami nuo 2019 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. rugsėjo 29 d. Šiais rašytiniais įrodymais ieškovė grindžia tas aplinkybes, jog apie ieškovės atliekamą ginčo gyvenamojo namo remontą atsakovė žinojo, žadėjo su ieškove atsiskaityti, tačiau pažado nevykdė. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija persiuntė atsakovei ieškovės pateiktus naujus įrodymus, nustatė terminą pareikšti nuomonę dėl šių įrodymų prijungimo, tokiu būdu suteikė galimybę atsikirsti į pateiktus įrodymus bei pateikti savo įrodymus šioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 42 straipsnis, 177 straipsnis, 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui atsakovė nuomonės ir atsiliepimo į ieškovės prašymą prijungti naujus įrodymus nepateikė.
21. Iš ieškovės pateiktų naujų įrodymų esmės ir turinio matyti, kad šie įrodymai susiję su byloje nagrinėjamo ieškinio faktiniu pagrindu ir dalyku, iš pateikto susirašinėjimo matyti, kad šalys 2019 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje bendravo dėl atliktų darbų ir jų kainos ginčo gyvenamajame name, ieškovė siūlė atsakovei sumokėti už atliktus remonto darbus, atsakovė žadėjo atsiskaityti už juos. Aplinkybės dėl gyvenamojo namo bendrasavininkių bendravimo iki atliekant pamatų remonto darbus ir po jų atlikimo buvo tiriamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pasisakė ir skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime. Kadangi ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovė buvo informuota ir žinojo apie būsimą namo konstrukcijų remontą, o atsakovė skunde teigia, kad sutinkamai su CK 4.76 straipsnio nuostatomis jai nebuvo pranešta apie būsimą remontą ir sutikimo ji tam nedavė, ieškovės naujai pateikti įrodymai leis apeliacinės instancijos teismui patikrinti ir įvertinti pirmiau nurodomas ginčo aplinkybes (CPK 185 straipsnis). Sprendžiama, jog ieškovės pateiktų naujų rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo priėmimo CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodomais pirmiau motyvais priima į bylą pateiktus naujus įrodymus – ieškovės ir atsakovės susirašinėjimą elektroninėmis ryšio priemonėmis laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. rugsėjo 29 d., o dėl šių įrodymų teisinės reikšmės kolegija pasisakys vertindama byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 177, 185 straipsniai).
Dėl ginčo teisinio santykio kvalifikavimo
22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir to pagrindu nustatytas bylos aplinkybes, sprendė, jog dėl buvusios namo bendrasavininkės Z. S., o vėliau ir atsakovės R. S., kuri paveldėjo Z. S. turtą, neteisėtų veiksmų, jai priklausančios turto dalies netinkamos priežiūros, netinkamos savo turto dalies eksploatavimo, neįrengus nuo stogo nutekančio lietaus vandens surinkimo, buvo padaryta žala pastato konstrukcijai, t. y. rūsio pamatams. Todėl teismas, spręsdamas šalių ginčą, ieškinį tenkino CK 6.266 straipsnyje nurodomu teisiniu pagrindu, teismo sprendime konstatavęs, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas, jam neįrodžius, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės (jeigu toks asmuo neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo). Pirmosios instancijos teismas vertino, jog veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto savininkės (R. S.) veikimu ar neveikimu, o atsakovės rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto. Todėl teismas sprendė, jog už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkė (arba savininkai) – t. y. ir atsakovė R. S.. Atsižvelgiant į tai, teismas kilusią žalą ieškovei dėl konstrukcijų remonto paskirstė šalims pagal valdomų nuosavybės teise nekilnojamojo turto dalių balansą – pusę žalos sumos priteisė ieškovei iš atsakovės, o kitą pusę žalos sumos paliko ieškovei. Teisėjų kolegija su tokia ginčo teisinio santykio kvalifikacija ir taikytos civilinės teisinės atsakomybės pagrindais nesutinka.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.266 straipsnyje numatytos civilinės teisinės atsakomybės taikymo, yra išaiškinęs, kad šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. statinio savininko ar jo valdytojo atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti tam tikro objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, trečiajam asmeniui žalos padarymo faktą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų, bei padarytos žalos priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-687/2015). Taigi CK 6.266 straipsnyje įstatymų leidėjas įtvirtino civilinės teisinės atsakomybės rūšį, kai statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriuvimo ar kitokių valdomo statinio trūkumų padarytą žalą tretiesiems asmenims ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žala neatsirastų. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, vienos iš gyvenamojo namo bendrasavininkių atliktas bendrosios nuosavybe teise valdomų namo konstrukcijų remontas ir dėl to patirtos išlaidos, neatitinka CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodomų civilinės teisinės atsakomybės sąlygų ir pagrindų.
24. Nustatyta, kad ieškovei M. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis pastato – gyvenamojo namo, o atsakovei R. S. nuo 2018 metų 2/3 dalys šio namo, esančio (duomenys neskelbtini). Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog namų ir butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti; ši teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu (CK 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl to, jog viena iš bendrasavininkių savo lėšomis atliko gyvenamojo namo pamatų remonto darbus ir siekia prisiteisti iš kitos savininkės tam turėtas išlaidas. Teisėjų kolegija vertina, jog nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl gyvenamojo namo dviejų bendrasavininkių teisių ir pareigų vykdymo, prievolės apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ir kitaip tvarkyti (CK 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.83 straipsnio 3 dalis). Nurodomų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog tarp bylos šalių susiklostę santykiai reglamentuojami CK Ketvirtosios knygos V skyriuje išdėstytomis normomis. Teisėjų kolegija, spręsdama kilusį šalių ginčą, toliau pasisakys dėl bylos šalių veiksmų, vykdant pareigas, susijusias su turimo bendro turto išlaikymu ir remontu, bendros valios suderinimo, informacijos apie būsimą remontą pateikimo ir sutikimo remontui gavimo.
Dėl ginčo esmės
25. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji (CK 4.20, 4.37, 4.72 straipsniai). Byloje nustatyta, kad ginčo gyvenamasis namas priklauso ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ginčui spręsti aktualioje CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Nekilnojamojo turto bendrasavininkiai bendro naudojimo objektus privalo tinkamai prižiūrėti, remontuoti ir kitaip tvarkyti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Minėta įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto naudojimo, valdymo, išlaikymo, pagerinimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo.
26. Byloje nustatyta, kad atsakovė gyvenamojo namo bendraturte tapo (duomenys neskelbtini) metais, kai paveldėjo iš motinos jos turėtą turto dalį. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė, atsakovei tapus namo bendrasavininke, jokių pretenzijų dėl namo netinkamos priežiūros nepareiškė, nepateikė informacijos apie namo pamatų netinkamą būklę ir neinformavo apie ketinimą savo lėšomis remontuoti bendro naudojimo objektą – gyvenamojo namo pamatą. Kauno apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai konstatavo, jog „šalys, būdamos bendraturtės, namo remonto klausimais nebendradarbiavo, ieškovė atsakovei, jai tapus motinos turto paveldėtoja, nepateikė 2009 m. ekspertizės akto, nepranešė apie numatomą namo pamatų remontą 2019 metais, nesuderino būsimo remonto darbų kainos“ (teismo sprendimo 4 lapas, pirma pastraipa). Šias aplinkybes pagrindžia ir ieškovės pateikti nauji įrodymai byloje, kuriuos teisėjų kolegija prijungė prie bylos medžiagos. Iš šalių 2019 m. rugsėjo 27 d. – 2019 m. rugsėjo 29 d. vykusio susirašinėjimo turinio matyti, kad ieškovė informuoja atsakovę, kad jau yra atliktas gyvenamojo namo pamato remontas ir atsakovei siūloma sumokėti ieškovės patirtas išlaidas. Iš bylos medžiagos matyti, kad sutartis dėl pamato remonto sudaryta 2019 m. rugsėjo 2 d., galutinai su rangovu atsiskaityta 2019 m. rugsėjo 18 d. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė su atsakove būtų derinusi būsimą pamato konstrukcijų remontą, remonto kainą, nėra gautas atsakovės sutikimas atlikti gyvenamojo namo bendro naudojimo objekto remontą. Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti bendraturčio turtinių teisių apsaugą nuo kito bendraturčio neteisėto veikimo, įtvirtino nuostatą, jog bendrasavininkis neprivalo apmokėti išlaidų, panaudotų bendro naudojimo objektams remontuoti, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (CK 4.83 straipsnio 4 dalis). Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės parengtas ir atliktas gyvenamojo namo pamatų remontas buvo susijęs su įstatymo numatytais būtinais namo naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Teisėjų kolegija jau yra paminėjusi, kad dviejų bendrasavininkių gyvenamasis namas turi būti naudojamas ir prižiūrimas tik pačių bendrasavininkių bendru sutarimu. Nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog ieškovė, negavusi atsakovės sutikimo atlikti bendro naudojimo objekto remontą, nesuderinusi būsimo remonto darbų apimties, remonto darbų lokacijos, kainos, vienasmeniškai sudariusi 2019 m. rugsėjo 2 d. sutartį su rangovu, veikė savo rizika, todėl neturi reikalavimo teisės į atsakovę atlyginti turėtas išlaidas gyvenamojo namo pamato remontui (CPK 178 straipsnis, CK 4.83 straipsnio 4 dalis).
27. Pirmiau nurodomai motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovei iš atsakovės dalį jos turėtų išlaidų gyvenamojo namo remontui išlaidų CK 6.266 straipsnio pagrindu yra teisiškai nepagrįstas. Be to, byloje ieškovė neįrodė, jog laikėsi nustatytos įstatymo tvarkos ir procedūrų, kad gautų bendrasavininkės sutikimą remontuoti bendro naudojimo objektą name, dėl ko jos ieškinys dėl turėtų išlaidų remonto darbams atlikti priteisimo iš namo bendrasavininkės yra nepagrįstas ir CK Ketvirtosios knygos V skyriuje nurodomais pagrindais ((duomenys neskelbtini) straipsnis, CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.83 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, byloje priima naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio1 dalies 2 punktas)
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
28. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė turėjo 1 178,36 Eur bylinėjimosi išlaidų: sumokėjo 38 Eur žyminį mokestį už pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, turėjo 1 100 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, sumokėjo 14 Eur už dokumentų paiešką archyve, sumokėjo 31,61 Eur sumą VĮ Registrų centrui. Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, ieškovės ieškinį apeliacinės instancijos teismui atmetus, šios išlaidos priteisiamos atsakovei iš ieškovės (CPK 93, 98 straipsniai). Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo 1 000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, be to, sumokėjo 74 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, viso 1 074 Eur. Teisėjų kolegijai patenkinus apeliacinį skundą, atsakovės turėtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos (2 252,36 Eur) priteisiamos iš ieškovės (CPK 93, 98 straipsniai).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
29. Nustatyta, kad ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui pirmosios instancijos teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, areštavo ieškovės M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) reikalavimų įvykdymo užtikrinimui atsakovei R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį pastatą – 2/3 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), uždraudė atsakovei 2/3 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį (disponuoti), paliekant atsakovei teisę šį nekilnojamąjį daiktą valdyti ir juo naudotis. Teisėjų kolegijai ieškovės ieškinį byloje atmetus, ieškovės ieškiniui užtikrinti taikytos laikinosios priemonės byloje panaikinamos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti.
Byloje priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 252,36 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-31782-840/2019, kuria ieškovės M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuotas atsakovei R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantis pastatas – 2/3 dalys gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), uždrausta atsakovei 2/3 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį (disponuoti), paliekant atsakovei teisę šį nekilnojamąjį daiktą valdyti ir juo naudotis.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.