Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarties ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Energo Development“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. A2-5972-656/2015 pagal pareiškėjos (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Energo Development“ pareiškimą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-622-258/2012 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Energo Development“ dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymo dalies panaikinimo, valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir įpareigojimo atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Energo Development“ priešieškinį ieškovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos bei atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui dėl nuostolių atlyginimo; byloje dalyvaujantys tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja (atsakovė) UAB „Energo Development“ pateikė teismui pareiškimą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-622-258/2012, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-551/2014 vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo ir priimtas sprendimas šioje byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė teismui atskirąjį skundą, jame prašė atnaujinti praleistą terminą atskirajam skundui paduoti, tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kitų atsiliepimų į pareiškėjos atskirąjį skundą nėra gauta.

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą, prašo atnaujinti ieškovės praleistą terminą atskirajam skundui paduoti, tenkinti atskirąjį skundą. Nurodo, jog pirmiausia turėtų būti nustatyta, ar yra tikimybė, jog bus priimtas pareiškėjai palankus sprendimas. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios ir negali daryti įtakos įsiteisėjusiam teismo sprendimui. Pareiškėjai įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi yra priteista kompensacija už jai nuosavybės teise priklausančių aikštelių praradimą, t. y. teisės į žemės sklypą praradimo pasekmių klausimas išnagrinėtoje byloje jau išspręstas.

Kitų atsiliepimų į ieškovės atskirąjį skundą nėra gauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartimi byla pagal pareiškėjos ir ieškovės atskiruosius skundus buvo paskirta nagrinėti vienasmeniškai teisėjai Danguolei Martinavičienei, tačiau įvertinus bylos sudėtingumą tenkintas pareiškėjos 2016 m. kovo 10 d. pareikštas prašymas dėl teisėjų kolegijos sudarymo ir 2016 m. kovo 14 d. nutartimi bylai išnagrinėti sudaryta trijų teisėjų kolegija.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą ir teismo nutarties, kuria iš dalies sustabdytas teismo sprendimo vykdymas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl bylos žodinio nagrinėjimo ir papildomų įrodymų prijungimo

CPK 336 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjos nurodyti klausimai – ar būtent kaltės klausimas, t. y. pripažinimas atsakovės kalta, sudarant įstatymų reikalavimų neatitinkančią sutartį, įtakojo žemesniųjų instancijų teismų išvadą dėl negalimumo toliau naudotis sklypu jokiu kitu teisėtu būdu; ar būtent tokia teismo išvada sąlygojo sprendimo įpareigoti nedelsiant atlaisvinti sklypą priėmimą ir kt., reikštų neleistiną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarties aiškinimą, nes Lietuvos apeliacinis teismas neturi kompetencijos aiškinti kito teismo priimto procesinio sprendimo, taip pat sprendimo aiškinimu negali būti pakeistas jo turinys ir esmė ar išeinama už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (CPK 278 str.). Pareiškėjos pateikti papildomi įrodymai (Generalinės prokuratūros skundas, suinteresuotų asmenų įgaliojimai ir kt.) nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, o su Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjama administracine byla Nr. eI-4749-189/2016 pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą tretiesiems asmenims, paveldėjimo teisės liudijimų, sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo, bei to paties teismo išnagrinėta administracine byla Nr. eI-4458-244/2016 pagal pareiškėjos UAB „Energo Development“ skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą tretiesiems asmenims, panaikinimo (sprendimas neįsiteisėjęs). Todėl pareiškėjos pateikti papildomi įrodymai kaip nesusiję su nagrinėjamo ginčo dalyku prie bylos nepridėtini (CPK 177 str. 1 d.) ir grąžintini juos padavusiam asmeniui.

Dėl 2015 m. spalio 9 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo

Ieškovė pateikė teismui atskirąjį skundą, jame prašė atnaujinti praleistą terminą atskirajam skundui paduoti, tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį. Pirmosios instancijos teismas rezoliucija atnaujino terminą atskirajam skundui pateikti ir pateiktą atskirąjį skundą priėmė. Todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl praleisto termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo nebepasisakys (CPK 338 str., 335 str. 1 d., 315 str. 1 d., 78 str. 5 d.).

Ieškovės atskirasis skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad nors prašymas sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties vykdymą stricto sensu (lot. k. griežtai kalbant; tiksliai sakant) nėra prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vis dėlto sprendimo vykdymo sustabdymas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra glaudžiai susiję, nes taikant abu institutus gali būti siekiama išsaugoti tą pačią faktinę ir teisinę situaciją (status quo) tam, kad būtų realiai apgintos bylą laimėjusios šalies teisės ir išvengta tolesnių teisinių ginčų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-119/2014; 2014 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-696/2014; 2015 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-495-516/2015).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog CPK 372 straipsnio 2 dalyje numatytas sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo, taikomas, nepažeidžiant sprendimo privalomumo principo ir tik tuo atveju, jei yra pakankamas pagrindas manyti, kad teismo sprendimo ar nutarties vykdymo nesustabdžius, nebus galimas ar bus itin komplikuotas reikalavimo atgręžimo įvykdymas, taip pat preliminariai įvertinus pareikšto prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-273-178/2016).

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tą aplinkybę, kad ginčo žemės sklype yra pareiškėjai priklausantys statiniai – stovėjimo aikštelės (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), ir nugriovus šiuos statinius, proceso atnaujinimas faktiškai gali tapti beprasmiu, todėl pagrįstai padarė išvadą, jog nesustabdžius teismo sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo vykdymo, nebus galimas ar bus itin komplikuotas reikalavimo atgręžimo įvykdymas.

Taip pat sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu dėl antros sąlygos, reikalingos CPK 372 straipsnio 2 dalies taikymui, t. y. dėl preliminaraus pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo. Šiuo atveju teismo nutarties pagrįstumas vertintinas atsižvelgus į jos priėmimo dieną buvusias aplinkybes. Ieškovės argumentai dėl pareiškėjos prašymo pagrįstumo įvertinimo yra susiję ne su pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo preliminariu įvertinimu, bet jo pagrįstumo įvertinimu iš esmės išnagrinėjus pareiškėjos prašymą. Teismas, spręsdamas prašymą sustabdyti teismo sprendimo dalies vykdymą, įvertinęs nagrinėjamos bylos sudėtingumą, pagrįstai padarė išvadą apie preliminarų pareiškėjos prašymo pagrįstumą ir iškilusią grėsmę iš esmės pažeisti pareiškėjos interesus.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad teismas pagrįstai 2015 m. spalio 9 d. nutartimi sustabdė teismo sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo, todėl nutarties keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl 2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo

Pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas.

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas, be kita ko, taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublik?s generalinis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal UAB „Vilpra“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-31/2014).

Pritartina pirmosios instancijos vertinimui, jog pareiškėjos nurodoma aplinkybė negali būti vertinama kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013, perdavus nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui klausimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia teisinių padarinių, inter alia, kompensacijos dydžio nustatymo ir priteisimo atsakovei, kartu konstatuota, kad valstybinės žemės nuomos sutartis buvo sudaryta neteisėtai, o pareiškėjai negali būti suteikta teisė kitu teisėtu būdu naudotis sutarties dalyku esančiu (duomenys neskelbtini) kv. m valstybinės žemės sklypu (duomenys neskelbtini), pareiškėja pagrįstai įpareigota ieškovės prašomu terminu atlaisvinti sklypą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. liepos 4 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad ginčo valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia metu pastatų, dėl kurių ne aukciono būdu galėjo būti išnuomotas valstybinės žemės sklypas, šiame sklype nebuvo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartyje priminė, kad 2013 m. liepos 4 d. nutartyje jis konstatavo, jog valstybinės ginčo žemės nuomos sutartis sudaryta neteisėtai, o pareiškėjai negali būti suteikta teisė kitu teisėtu būdu naudotis ginčo žemės sklypu, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje įpareigojo pareiškėją per tris mėnesius atlaisvinti žemės sklypą bei nurodė, kad dėl to kasacinio skundo prašymas pripažinti jo teises naudotis žemės sklypu, sudarant valstybinės žemės nuomos ar servituto sutartis arba nustatant servitutą teismo sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka, ir su šiuo prašymu susiję argumentai, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, jie nėra vertinami.

Atmestinas pareiškėjos argumentas, kad kasacinės instancijos teismą ribojo kasacinio skundo ribos ir tik todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutarties dalis dėl ginčo žemės sklypo atlaisvinimo palikta nepakeista. Pareiškėja kasaciniu skundu prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti jo teises naudotis žemės sklypu, sudarant valstybinės žemės nuomos ar servituto sutartis, arba nustatant servitutą teismo sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau kasacinis teismas jų nevertino ne dėl to, kad jį ribotų kasacinio skundo ribos, tačiau dėl to, kad šie kasacinio skundo argumentai jau buvo išspręsti 2013 m. liepos 4 d. kasacinio teismo nutartimi ir todėl nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartyje pažymėjo, kad jo pateikti išaiškinimai dėl atsakomybės už valstybės institucijų neteisėtų aktų priėmimą tarp valstybės ir privačių asmenų padalijimo turi reikšmės kompensacijai už turtinius praradimus privačiam asmeniui (atsakovui) dydžio nustatyti ir priteisti, t. y. kasacinio teismo išaiškinimai pateikti būtent šiame kontekste, o ne vertinant pareiškėjos teigiamą teisę toliau naudotis ginčo žemės sklypu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja prašo atnaujinti procesą ir panaikinti tik tą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį, kuria atsakovė įpareigota per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti (duomenys neskelbtini) kv. m valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau paliekant pareiškėjai iš valstybės priteistą kompensaciją už stovėjimo aikštelių praradimą, nors kompensacija pareiškėjai kaip tik ir buvo priteista siekiant teisingai atlyginti pareiškėjai nuostolius dėl įpareigojimo atlaisvinti ginčo žemės sklypą.

Sistemiškai vertinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 4 d. ir 2015 m. kovo 2 d. nutartis, kasacinio teismo konstatuotą faktą, kad ginčo valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia metu pastatų, dėl kurių ne aukciono būdu galėjo būti išnuomotas valstybinės žemės sklypas, šiame sklype nebuvo, akivaizdu, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė buvo žinoma tiek pareiškėjai, tiek bylą nagrinėjusiems teismams, kurie šią aplinkybę priimdami procesinius sprendimus įvertino. Vien pareiškėjos nesutikimas su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl pareiškėjos teisės toliau naudoti ginčo žemės sklypą negali būti pagrindu proceso atnaujinimui ir pakartotiniam bylinėjimuisi. Dėl tos pačios priežasties pareiškėjos nurodoma aplinkybė negali būti laikoma turinti esminę reikšmę priimto teismo sprendimo teisėtumui. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė negali būti vertinama kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos cituojamoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutarties dalyje pateikti trečiojo asmens argumentai, o ne teismo vertinimas: „Pasak trečiojo asmens, tokiais veiksmais atsakovas siekia, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Jei teismas patenkintų ieškinį, atsakovas prarastų galimybę nuomoti šį žemės sklypą iš valstybės, statyti jame, o sklypas grįžtų valstybei ir galėtų būti išnuomotas ar parduotas aukciono tvarka. Atsakovas, pastatęs statinius ginčo sklype, įgytų teisę ne aukciono tvarka jį nuomotis, o teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas (LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 27 p.)“. Todėl pareiškėja klaidingai, atsietai nuo viso nutarties konteksto, interpretuoja Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus kaip, pareiškėjos nepagrįstu manymu, reiškiančius jos teisę toliau naudotis ginčo žemės sklypu.

Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, pareiškėjos skundo pagrindu Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-4430-629/2016, kurioje ir bus išspręstas 2015 m. liepos 29 d. ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos rašto Nr. 49SJN-1287-(14.49.105), kuriuo buvo atsisakyta suteikti pareiškėjai teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, pagrįstumas ir teisėtumas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šis ieškovės raštas nėra susijęs su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, negali turėti įtakos nagrinėjamoje byloje priimto galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad ieškovės pareigūnai su pareiškėja vedę derybas dėl ginčo žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo su pareiškėja, nėra pagrįsta jokia bylos medžiaga (CPK 178 str.). Todėl sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas praleido 3 mėnesių terminą pateikti prašymą atnaujinti procesą, skaičiuojant jį nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarties priėmimo, juo labiau, kad, kaip minėta, pareiškėjos nurodoma aplinkybė apskritai negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe, sudarančia pagrindą procesui išnagrinėtoje byloje atnaujinti. Dėl tų pačių priežasčių pareiškėjos nurodyta, bet įrodymais nepagrįsta, aplinkybė, apie pareiškėjos teisėtus lūkesčius, nulemtus galimo ieškovės pareigūnų elgesio, kad su juo bus sudaryta nauja ginčo žemės sklypo nuomos sutartis, negali būti laikoma pagrindu praleistam terminui atnaujinti.

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą bei panaikino 2015 m. spalio 9 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl nutarties keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334 – 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. ir 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis palikti nepakeistas.