Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

V. C. (V. C.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), vedęs, nedirbantis, vidurinio išsilavinimo, administracine tvarka baustas, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. C. vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, nes vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent jis:

2018 m. gegužės 30 d. 7 val. Vilniaus r., Kalvelių k., Vilniaus gatvėje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (2014-10-03 nutarimo Nr. 1086 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį ,,Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kai jo kraujyje rasta 2,27 promilės etilo alkoholio,

t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 7 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Byla išnagrinėta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnyje nustatyta sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka.

Vertindamas kaltinimo pagrįstumą, atsižvelgęs į byloje esančius teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nuosekli įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinamasis pažeidė KET 14 punkto reikalavimus, vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jo kraujyje rasta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, todėl jo nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Esant tokiam įstatyminiam reglamentavimui, tik visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės.

BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, ar priešingai – polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, ar jis nėra linkęs nusikalsti, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, vadinasi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad V. C. nors ir nusikalto pirmą kartą, tačiau praeityje buvo baustas administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam: 2014 m. vasario 20 d. (b. l. 29-30). Ir nors nagrinėjamo įvykio metu nuobauda nebegaliojo, toks kaltinamojo elgesys praeityje patvirtina, kad pastarasis nepadarė tinkamų išvadų dėl padaryto administracinio pažeidimo, o skirta nuobauda nebuvo efektyvi ir nepasiekė savo tikslų bei neigiamai charakterizuoja kaltinamąjį kaip asmenį, nes jis vėl sėdo prie vairo neblaivus.

Taip pat šios aplinkybės leidžia teismui abejoti J. C., kaip laiduotojos, tinkamumu, atsižvelgdamas į tai, kad realios įtakos kaltinamajam, kaip asmeniui, sutuoktinė negalėjo padaryti nei praeityje, nei, teismo nuomone, negalės daryti ateityje. Nors kaltinamąjį ir jo sutuoktinę sieja artimi ryšiai, jie kartu gyvena, kaltinamasis teigia, kad sutuoktinė yra jam pavyzdys, tai nesudaro pagrindo teigti, kad laiduotoja savo sutuoktiniui gali daryti kokią nors realią teigiamą įtaką, taip pat ir laisvalaikiu, nes kaltinamasis bendraudamas su J. C., visgi elgėsi priešingai teisei, ir, būdamas nubaustas už vairavimą esant neblaiviu, nepakeitė savo elgesio ir nuo nusikalstamos veikos padarymo tai jo nesulaikė, t. y. nepadarė jokios teigiamos įtakos.

Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys; teismas, priimdamas sprendimą dėl laiduotojo tinkamumo, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Vadinasi, kad pagal BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas laiduotoju gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Pažymėtina, kad teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010, 2K- 160/2010).

Šiuo konkrečiu atveju administracinės nuobaudos buvimas praeityje už šiurkštų KET pažeidimą vertintinas BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto aspektu, t. y. sprendžiant, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Vadinasi, nesant visų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, prašymas dėl laidavimo negali būti tenkinamas.

Dėl skirtinos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių

Kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o ją sunkinančių aplinkybių nėra.

Skiriant bausmę atsižvelgta į nusikaltimo padarymo aplinkybes, pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į jo pasekmes, nustatyto neblaivumo sunkumą (2,27 promilės alkoholio), į kaltinamojo asmenybę, šeimyninę ir turtinę padėtį (nedirba, vedęs, turi kreditorinių įsipareigojimų), į tai, kad neteistas, už KET pažeidimus baustas 1 kartą (kitos nuobaudos nebegalioja), todėl esant vienai jo atsakomybę lengvinančiai ir nesant sunkinančių aplinkybių, jam skirtina mažesnė nei vidutinė sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatyta bausmė – bauda, kuri mažintina vienu trečdaliu (BK 64¹ straipsnis).

Valstybinis kaltintojas prašė taikyti kaltinamojo atžvilgiu BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir išieškoti konfiskuotino įvykio metu vairuoto automobilį vertę atitinkančią pinigų sumą bei uždrausti naudotis specialia teise – dvejus metus.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. kriminalizavus atsakomybę už vairavimą esant neblaiviam, kai kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (BK 281 straipsnio 7 dalis), buvo siekiama padidinti saugumą kelyje ir užkirsti kelią neblaiviems vairuotojams dalyvauti eisme. Todėl atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, į tai, kad kaltinamasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo nustatyta net 2,27 promilių alkoholio bei siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, kaltinamajam skirtina BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones. Nors kaltinamasis kaltinamas nesunkaus nusikaltimo padarymu, savo kaltę visiškai pripažino, nuoširdžiai gailisi, teisiamas pirmą kartą, tačiau praeityje buvo baustas už šiurkščius KET pažeidimus (važiavo viršydamas greitį bei neblaivus), kas neleidžia jo teigiamai charakterizuoti kaip vairuotojo, todėl terminas, uždraudžiantis naudotis specialia teise nustatytinas maksimalus, o būtent - treji metai.

Kaltinamojo gynėja prašė netaikyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo.

Pažymėtina, kad BK 67 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės, turinčios padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, šio straipsnio trečiojoje dalyje yra nurodytos baudžiamojo poveikio priemonių rūšys, tarp jų ir – turto konfiskavimas, kurios gali būti skiriamos kartu su bausme. Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje jau yra suformuluotos pagrindinės teisinės taisyklės tais atvejais, kada sprendžiama dėl asmens, nuteisto pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, transporto priemonės konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-699/2018, 2K-51-699/2018 ir 2K-392-699/2017, 2K-80-511/2018). Ši praktika taikytina ir sprendžiant klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo. LAT yra pasisakęs, kad: 1) BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Automobilis yra BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo priemonė; 2) asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį ir nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis); remiantis BK 72 straipsniu, tokiu atveju teismas privalomai skiria įstatyme nurodyto turto konfiskavimą. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Kartu LAT savo nutartyse yra pažymėjęs, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

Nagrinėjamoje byloje V. C. vairavo automobilį ,,Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio savininkė pagal VĮ ,,Regitra“ duomenis yra jo sutuoktinė, būdamas neblaivus, kai jo kraujyje nustatyta 2,27 promilių etilo alkoholio koncentracija, t. y. būdamas vidutiniškai apsvaigęs (sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. V-505 „Dėl medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo ir bendros asmens būklės įvertinimo metodikų patvirtinimo“ (2017 m. lapkričio 20 d. redakcija Nr. V-1312) 10.4.2 punktas). Bylos duomenys rodo, kad kaltinamasis praeityje yra baustas už KET pažeidimus, susijusius su greičio viršijimu ir vairavimu esant neblaiviam (b. l. 29-30) ir skirtos nuobaudos buvo neefektyvios, nes jis ir vėl pažeidė KET nuostatas bei vairavo automobilį būdamas neblaivus. Todėl pagrįstai darytina išvada, kad jam paskiriant dvi tarpusavyje logiškai susijusias ir suderinamas baudžiamojo poveikio priemones, kaip numato ir BK 67 straipsnio 6 dalis – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą trejiems metams ir įvykio metu vairuoto ir konfiskuotino automobilio vertės išieškojimą, nebus pažeisti proporcingumo ir teisingumo principai, bei kad tai neprieštarauja ir suformuotai teismų praktikai. Pabrėžtina ir tai, kad BK 281 straipsnio pakeitimais įstatymo leidėjas siekė didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir kalto asmens nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu nusikaltimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 273 straipsnio 1 dalimi, 291 straipsnio 1 dalimi, 254 straipsnio 5 dalimi, 303 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

V. C. (V. C.) pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 7 dalyje ir paskirti 75 MGL, t. y. 3750 (trijų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties) Eur dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinti 1/3 dalimi, t. y. iki 50 MGL - 2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) Eur dydžio baudos.

Bauda turi būti sumokėta į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (AB banke ,,Swedbank”, Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitos Nr. LT247300010112394300, kodas 73000, įmokos kodas 6801) per 20 (dvidešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš kaltinamojo V. C. konfiskuotino automobilio ,,Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią sumą – 1230 (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt) Eur.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsniu, skirti V. C. baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejus) metus.

Nuosprendžiui įsiteisėjus kardomąją priemonę - dokumentų paėmimą - panaikinti, o dokumentą - vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), perduoti teisę Lietuvos Respublikoje vairuoti transporto priemones suteikiančiai institucijai - VĮ ,,Regitra‘‘.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.