Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr.eB2-3812-302/2015 dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Espotransa“, kuria buvo netenkintas ieškovo prašymas apriboti juridinio asmens vadovo teises, netenkinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo apriboti bankrutuojančios įmonės vadovo teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovų pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teisėtumo ir pagrįstumo.

Ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Espotransa“. Ieškovas taip pat prašė apriboti bendrovės vadovo R. Š. teisę 5 metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nurodydamas, kad vadovas apie itin sunkią bendrovės finansinę situaciją žinojo ilgą laiką, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su bankroto proceso bendrovei inicijavimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Espotransa“, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Projektų investicijos“.

2015 m. balandžio 10 d. ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties dalies ir prašė perduoti bylą pakartotinai nagrinėti pirmos instancijos teismui dalyje dėl VMI prašymo UAB „Espotransa“ direktoriui R. Š. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Atskirąjį skundą grindė tuo, jog Vilniaus apygardos teismas priėmęs nutartį, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla, nieko nepasisakė dėl ĮBĮ 10 str. 14 d. numatytos sankcijos taikymo bendrovės direktoriui R. Š..

2015 m. balandžio 16 d. nutartimi ieškovo atskirąjį skundą tenkino iš dalies, prašymą dėl sankcijos atsakovo vadovui taikymo, atmetė. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis CPK 334 str. 2 d. 1 p., gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas per tris darbo dienas nuo jo gavimo, sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 str. numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka pats panaikina skundžiamą nutartį. Skundžiamoje nutartyje, kuria UAB „Espotransa“ iškelta bankroto bylą, teismui per klaidą nepasisakius dėl kito ieškovo VMI prie LR FM pareiškime pareikšto reikalavimo- UAB „Espotransa“ direktoriui R. Š. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu ir egzistuojant pagrindui šį reikalavimą išspręsti, teismas sutiko su atskiruoju skundu ir reikalavimą išnagrinėjo. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalis numato, jog teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Atsižvelgdamas į byloje susidariusią situaciją, bendrovės vadovo R. Š. elgesį, teismas sprendė, jog šioje proceso stadijoje, taikyti direktoriui minėtas sankcijas, nėra pagrindo, pažymėjo, kad atsakovo vadovas R. Š. pateikęs atsiliepimą į pareiškimą, nesutiko su bankroto bylos iškėlimu UAB „Espotransa“, nurodydamas, kad vis dar tikisi reabilituoti įmonės veiklą bei atsiskaityti su vieninteliu kreditoriumi – VMI, bei sprendė, jog vien dėl to, kad įmonės vadovas nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, taikyti įmonės vadovui ieškovo prašomą bei įstatyme nustatytą sankciją, kol kas pagrindo nėra. Teismas taip pat pažymėjo, kad galimai ateityje, įmonės vadovui nebendradarbiaujant su bankroto administratoriumi bei nevykdant kitų įstatyme nurodytų ar teismo nustatytų įpareigojimų, atsirastų pagrindas tokį prašymą svarstyti iš naujo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas (toliau – apeliantas) VMI atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį, kuria buvo netenkintas ieškovo prašymas apriboti UAB „Espotransa“ direktoriaus teisę 5 metams eiti viešojo ir / ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą tenkinti. Atskirajame skunde nurodo, jog vertinant, ar atsakovo direktorius turėjo pareigą teismui pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, yra svarbu nustatyti ar bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iki VMI pateikto 2015 m. sausio 29 d. pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, kiti kreditoriai į teismą nesikreipė. Tačiau dar 2010 m. spalio 11 d. VMI priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš atsakovo turto ir pateikė jį vykdyti antstoliui. Per sprendimo vykdymo laiką nebuvo išieškota piniginių lėšų. Neabejotinai įmonės direktorius žinojo, kad įmonėje nėra likviduotino turto, o tai lems situaciją, jog kreditoriai negalės patenkinti savo reikalavimų. Turto įmonėje nebuvimas, esant pradelstiems ir nepatenkintiems kreditorių reikalavimams, savaime suponuoja išvadą, kad įmonė nemoki, o įmonės vadovas, esant įmonės nemokumui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau direktorius šios pareigos nevykdė, todėl, siekiant ateityje užkirsti kelią nesavalaikiams bankrotams, jam taikytina ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta sankcija.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyti pagrindai taikyti atsakovo direktoriui paminėtoje normoje numatytą sankciją – apriboti bankrutuojančios įmonės vadovo teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

CPK 1straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja ĮBĮ, kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras, kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų).

ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Šios sankcijos taikymo galimybė nėra susieta su bankroto byloje dalyvaujančio asmens (pvz., bankroto administratoriaus ar kreditoriaus) kreipimusi į teismą dėl jos taikymo. Tai reiškia, kad teismas, nustatęs faktus apie bent vieną iš aukščiau nurodytų aptariamos sankcijos taikymo pagrindų (konkrečius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus (neveikimą)), turi ex officio (savo iniciatyva) spręsti dėl tokiam įmonės vadovui teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-583/2014). Visais atvejais, taikydamas teisinę atsakomybę bei spręsdamas dėl konkrečios sankcijos dydžio (masto), teismas turi atsižvelgti ir įvertinti visas svarbias bylos aplinkybes, laikytis proporcingumo principo, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 str. 4 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-583/2014).

Bankroto procesas sąlyginai skirstomas į civilinės bylos iškėlimo stadiją, pasirengimo svarstyti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo stadiją, bankroto bylos iškėlimo stadiją, bankroto bylos nagrinėjimo stadiją, bankrutavusios įmonės likvidavimo stadiją. Kiekviena iš šių stadijų turi tik jai būdingus tikslus ir paskirtį, užtikrinančius sklandų, nuoseklų ir operatyvų bankroto bylos nagrinėjimą. Nagrinėjamoje situacijoje VMI prie FM pareiškimu prašė atsakovui iškelti bankroto bylą nemokumo (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas) pagrindu, kuris nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1330-178/2015). Taigi, sprendžiant dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo nemokumo pagrindu, teismas vertina tik įmonės finansinius dokumentus, registrų duomenis ir kitus prieinamus šaltinius, iš kurių galima spręsti apie įmonės finansinę padėtį, tačiau neanalizuoja ir nesiaiškina priežasčių, privedusių įmonę prie bankroto, nevertina įmonės vadovo veiksmų (neveikimo) ir kt., t. y. šie veiksmai atliekami nuosekliai einančioje kitoje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1230-381/2015).

Kita vertus, sprendžiant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo klausimus, privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymąsi ir verslo (ūkinės-komercinės veiklos) laisvės ribojimo, t. y. nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų. Dėl to, kaip jau pasisakyta pirmiau, asmens teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu negali būti apribota vien tik dėl formalių priežasčių. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis c. b. Nr. 2-1057-196/2015). Taigi, prašymą taikyti įmonės vadovui teisinę sankciją ir apriboti jo teises išnagrinėti bankroto bylos įmonei iškėlimo stadijoje paprastai nėra galimybės. Todėl, atsižvelgiant į civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų reikalavimus (CPK 7 straipsnis), suinteresuotieji asmenys tokio pobūdžio prašymus turėtų reikšti bankroto procedūrų įmonei iškeltoje bankroto byloje vykdymo (bankroto bylos nagrinėjimo iš esmės) metu. Jeigu prašymas apriboti asmeniui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu visgi pareiškiamas ieškinyje dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir klausimo teisingam išnagrinėjimui šioje stadijoje nepakanka duomenų, teismas motyvuota nutartimi turėtų jo sprendimą atidėti vėlesnei bankroto procedūrų vykdymo stadijai ir tokia nutartis ar jos dalis atskiruoju skundu neskundžiama (CPK 334 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1230-381/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1214-196/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovo manymu teismas turėjo pagrindą apriboti UAB „Espotransa“ direktoriaus R. Š. teisę 5 metams eiti viešojo ir / ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nes jis neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors žinojo, kad įmonė neturi jokio turto ir negali įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

Kadangi, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas tikrina neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų ir nutarčių pagrįstumą ir teisėtumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), o pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismui sprendžiant dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos (ne)taikymo, pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas vertinamas pagal 2015 m. balandžio 16 d. buvusią faktinę situaciją. Atsižvelgdamas į ankstesnius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien dėl to, kad įmonės vadovas nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, taikyti įmonės vadovui ieškovo prašomą bei įstatyme nustatytą sankciją, kol kas pagrindo nėra, juolab, kad pagal formuojamą teismų praktiką ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymui reikalinga turėti pagrįstų įrodymų, patvirtinančių sąmoningą, akivaizdų įmonės vadovo aplaidumą (nerūpestingumą) einant savo pareigas. Pažymėtina, kad kaip ir kiekvienos kitos teisinės atsakomybės taikymo atveju, ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytai sankcijai taikyti be neteisėto veikimo (neveikimo) yra būtina nustatyti ir atsakomybės subjekto kaltę. Be to, bendrieji teisės į sąžiningą, tinkamą procesą principai (teisės būti išklausytam, rungimosi ir kt.) reikalauja, kad klausimas dėl teisinės atsakomybės tam tikram subjektui taikymo ir jo civilinių teisių apribojimo neturėtų būti sprendžiamas neišklausius atsakomybėn traukiamo asmens (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1230-381/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1214-196/2015).

Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad direktoriaus R. Š. vadovavimo laikotarpiu buvo pažeista įstatyme numatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Espotransa“ iškėlimo. Apeliantas nurodo ir kitus pagrindus taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją (nurodo, kad juridinių asmenų registrui nuo 2006 metų nėra pateiktas nė vienas metinis finansinių ataskaitų dokumentų rinkinys), tačiau, atsižvelgiant į paminėtą, jie nėra teisiškai reikšmingi šio klausimo sprendimui, nes šioje byloje nėra pateikta duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad vadovo veiksmai / neveikimas buvo akivaizdžiai nesąžiningi, tyčiniai, sąmoningai nukreipti į bankroto procedūrų vilkinimą ar kitokį trukdymą. Be to, kaip nurodė pirmos instancijos teismas, direktorius nesutiko su bankroto bylos įmonei iškėlimu, nurodydamas, kad siekia reabilituoti įmonė, turi vienintelį kreditorių – VMI, o teismo įpareigojimą pateikti įmonės dokumentus, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, prievolę įvykdė tinkamai ir laiku.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, kuria netenkintas ieškovo prašymas apriboti UAB „Espotransa“ direktoriui R. Š. teisę 5 metams eiti viešojo ir / ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsisakymas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją įmonės vadovui, neužkerta kelio apeliantui su nauju prašymu kreiptis į teismą ir, pateikus įrodymus, pagrindžiančius vadovų netinkamą elgesį, prašyti taikyti minėtą sankciją. Be to, teismų praktikoje pažymima, kad juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė deliktinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui gali kilti deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-344/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1230-381/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1214-196/2015). Taigi, bankroto proceso metu surinkus pakankamai įrodymų apie atsakovo vadovo netinkamą veikimą (neveikimą), lėmusį nuostolių atsiradimą, galimas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, įrodžius visas įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.