Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas D. Jocys Teisėja I. Krušienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-30-361-2013 Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02029-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.18.10.; 1.2.18.11.; 1.2.29.1.; 2.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nUOSPRENDIS

2013 m. sausio 24 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 10 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, iš viso 20 MGL (2600 Lt).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliantas pabrėžia tai, kad tiek O. B., tiek A. M. jau pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio l dalyje, ir nuteisti teismo baudžiamaisiais įsakymais, todėl jis negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį nusikaltimą, t. y. vėlgi tos pačios įmonės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ – apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Ši nuostata yra įtvirtinta BK 2 straipsnio 6 dalyje.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio l d.

Pažymi tai, kad Buhalterinės apskaitos įstatymas apibrėžia dokumentą, kaip dokumentą, turintį būtinus rekvizitus. Dokumentas suprantamas kaip juridinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio l dalyje numatyti būtini rekvizitai ir nesant bent vienam iš jų, dokumentas nebus laikomas dokumentu. Vienas iš svarbiausiu ir būtinų yra parašas. Jis jokių parašų ant dokumentų nepadėjo ir todėl mano, kad jokių dokumentų nesuklastojo. Taigi pats dokumentas nebus dokumentu be privalomo rekvizito – parašo. Bet kokio netikro turinio ar tikro turinio dokumento parengimą galimas laikyti tik kaip dokumento šablono ar formos parengimą. Dokumento galią jis įgaus tik po parašo padėjimo. Taigi nesant parašo (jo pasirašyto už save ar už kitą asmenį) jis tik parengė dokumento šabloną, ir tikrai nepagamino netikrų dokumentų ir negali būti baudžiamas pagal BK 300 straipsnį. Byloje nėra jokių ekspertizės aktų, kad jis būtų suklastojęs kokį nors kito asmens parašą.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba aiškiai netikrą ar aiškiai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų bei juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Kasacinėje praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, kad ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012).

Jam inkriminuojamas netikrų dokumentų pagaminimas, o tiek O. B., tiek A. M. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamaisiais įsakymais pripažinti kaltais suklastoję ir panaudoję tikrus dokumentus. BK 300 straipsnyje numatytos dvi alternatyvios dispozicijos veikos: pagaminimas netikrų dokumentų ir suklastojimas tikrų dokumentų. Kyla pagrįstas klausimas dėl dokumentų tikrumo, jeigu jis kaltinamas pagaminęs netikrus dokumentus, tai kaip tie dokumentai vėliau tapo tikrais, kai tiek O. B., tiek A. M. tik padėjo savo parašus, kad tie dokumentai įgytų teisinę galią ir kaip tuos parašus padėjus jie jau iš netikrų dokumentų vėliau tapo suklastotais tikrais dokumentais. Kalba eina apie tuos pačius dokumentus. Šių abejonių teismas neišsiaiškino ir pačių dokumentų tikrumo ar netikrumo fakto neištyrė. Be to, dar pažymėtina, kad vėlgi išlieka ta pati problema dėl galimo dvigubo nubaudimo už tą pačią nusikalstamą veiką. Už tų pačių dokumentų suklastojimą jau nuteisti O. B. ir A. M.. Antrą kartą už tą patį nusikaltimą jis negali būti baudžiamas. Kaltinimas tų pačių dokumentų suklastojimu perkeltas taip pat ir T. P. bei A. Š.. Pažymėtina tai, kad teismas šių faktų galėjo ir nepastebėti, nes prokuroro sprendimu daugelis bylų atskirta ir perduota teismui dėl baudžiamųjų įsakymų priėmimo. Tačiau šių aplinkybių neištyręs ir neišsiaiškinęs jam pareikštų kaltinimų aplinkybių, teismas pažeidė BPK reikalavimus. Esant prieštaringiems kaltinimams ir esant bent menkoms abejonėms dėl jo kaltės teismas jas turėjo aiškinti jo naudai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio l dalyje.

Teismas jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Pripažintas kaltu, kadangi neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų. Su šiuo kaltinimu nesutinka, kadangi teismas veiką netinkamai kvalifikavo, nuteisė jį pagal nekonkretų kaltinimą, kuriame nėra detalizuota jo tyčia. Teismas nurodė, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė veikdamas dėl neatsargumo. Tačiau BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik esant tyčiai, nes pagal BK 16 straipsnio 4 dalies nuostatą už veikas, padarytas dėl neatsargumo, asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik BK specialiosios dalies straipsniuose numatytais atvejais. BK 223 straipsnyje nenurodyta, kad asmuo atsako pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai veika yra padaryta dėl neatsargumo. Taigi, teismui konstatavus, kad jo veikoje nėra tyčios, teismas neteisingai kvalifikavo padarytą veiką ir, netinkamai pritaikęs BK 223 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal šį straipsnį ir taip esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.

Teismas nustatė, kad dėl aplaidaus dokumentų tvarkymo nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio. Iš jam pateikto kaltinimo yra visiškai neaišku, kokia kaltės forma jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Jam neaišku, ar dėl tyčios ar dėl neatsargumo jis neišsaugojo dokumentų. Nors teismas nuosprendyje vėliau pasisako, kad veikė nusikalstamai nerūpestingai, tačiau pats jam pareikštas kaltinimas ir vėliau jo formuluotė nuosprendyje yra aiškiai netiksli ir nedetalizuota tyčia. Mano, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ją netinkamai išnagrinėjo ir neišsiaiškino, ar jis suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jo psichinis santykis su daroma veika ir taip pažeidė BPK reikalavimus. Juolab pati kaltinimo formuluotė „prarado dokumentus“, o ne juos neišsaugojo, taip pat dviprasmiška, duoda nuorodą į tam tikrus galimus tyčinius, o ne neatsargius jo veiksmus.

Nėra ir jo kaltę įrodančių faktinių duomenų. Perimdamas įmonę jis buvo įsitikinęs, kad dokumentų saugojimo tvarka įmonėje turi būti nustatyta, tokia praktika yra visose įmonės ir jos yra laikomasi. Todėl naujo įsakymo dėl dokumentų saugojimo tvarkos jis ir neparuošė. Iš bylos aplinkybių matyti, kad ankstesnis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. Š. nebuvo nustatęs dokumentų saugojimo tvarkos. Liudytojas M. B. parodė, kad dokumentų saugojimo tvarka UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo nustatyta, buhalterinių dokumentų jam jis neperdavė, o vėliau dalį jų pateikė FNTT. Nors A. Š. parodė, kad perdavė jam visus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, liudytojo M. B. parodymai teigia priešingai. Taigi byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad jam buvo perduoti visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai. Jo kaltės dalis pasireiškia tik tuo, kad jis jų nesutikrino pagal sąrašą ir juos pasitikėdamas prisiėmė. Taigi jam inkriminuoti dokumentai galėjo būti prarasti pačios įmonės ankstesnio vadovo ir vėliau užrašyti sąraše kaip perduodami jam ir tai padaryta piktnaudžiaujant jo pasitikėjimu.

Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Kaltinimo dalyje dėl aplaidžios apskaitos tvarkymo jam inkriminuotas apskaitos dokumentų praradimas. Įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę ne už dokumentų praradimą, o už nesaugojimą buhalterinės apskaitos dokumentų nustatytą laiką. Be to, iš kaltinimo neaišku, nei kokiu laiku, nei kokioje vietoje jis neišsaugojo dokumentų. Laikotarpis nuo ir iki apima tris su puse mėnesio. Kaltinime nenurodytos aplinkybės, kuriomis jis prarado ar neišsaugojo šių dokumentų. Taigi ši jam pateiktų kaltinimų dalis yra nekonkreti, pažeidžianti jo teisės, jis nežino, nuo kokių kaltinimų jam gintis. Prie šių pažeidimų paminėtinas ir anksčiau minėtas pažeidimas, kad nedetalizuota tyčia, kuria jis tyčia ar dėl neatsargumo nesaugojo dokumentų. Kaltinime pavartotas žodis „prarado“ dokumentus gali turėti daug reikšmių ir, kaip minėta, reikšti netgi tyčinius veiksmus. Lietuvių kalbos žodynas žodį „prarasti“ apibrėžia ir pateikia artimiausius sinonimus tokius kaip „netekti“, „išeikvoti“, ‚išleisti“, „parduoti“. Šie sinonimai aiškiai byloja apie galimą tyčinį šio nusikaltimo pobūdį. Nors toliau kaltinime ir mėginta atskleisti jo pažeidimo esmę, nurodyta, kad dokumentus neišsaugojo dėl nusikalstamo nerūpestingumo, tačiau pats kaltinimas dėl neteisingai ir dviprasmiškai pavartotų sąvokų, jo struktūros ir loginio išdėstymo jam yra nesuprantamas. Jis mano, kad negalėjimas tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų yra šiurkštus jo teisių pažeidimas ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu.

Teismas taisydamas kaltinimo klaidas ir aiškindamas kaltinimą savo nuožiūra pažeidžia BPK 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vieno iš esminių baudžiamojo proceso principų nuostatą, kad draudžiama kam nors teikti privilegijas. Tokiu būdu teismas aiškiai parodo palankumą kaltinimo pusei, teikia jai privilegijas ir kaltinimo naudai aiškina tam tikras aplinkybes. Tai šiurkštus BPK ir jo teisių pažeidimas. Toks teisminis nagrinėjimas pažeidžia ir kitą BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą. Šis principas pažymi tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises. Taigi teismas rodydamas palankumą kitai šaliai, šiuo atveju kaltinimui, pažeidžia jo gynybos teises. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas šių BPK reikalavimų, pažeisdamas BPK nuostatas dėl teisingo ir objektyvaus teismo, įstatyme numatyto rungimosi principo pažeidimo padarė esminius BPK pažeidimus, tai numatyta BPK 369 straipsnio 3 dalyje.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. nuteistas dėl apgaulingo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pagal BK 222 str. 1 d., dėl netikrų dokumentų – trijų sutarčių bei darbų atlikimo aktų pagaminimo pagal BK 300 str. 1 d. bei dėl neišsaugojimo buhalterinės apskaitos dokumentų pagal BK 223 str. 1 d.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 222 str. 1 d. teigia, jog nėra šio nusikaltimo subjektas, nes nebuvo darbo santykiais susijęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tik konsultavo, ruošdavo dokumentų šablonus. Taip pat nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde remiasi ir LAT senato 2005-12-29 nutarimu, kuriame nurodyta, jog tuo atveju, kai asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, buhalterinę apskaitą tvarko apgaulingai, atsako tik už nusikaltimus, kuriuos siekia padaryti apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, o šiuo atveju apylinkės teismas tokių nusikaltimų nenustatė. Kaip matyti, pozicijos, jog nėra atsakomybės pagal BK 222 str. 1 d. subjektas, apeliantas laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvuota, kodėl A. J. vis dėlto pripažįstamas BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Apygardos teismas su šiais motyvais sutinka. Pats A. J. pripažįsta, jog su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo tam tikra prasme susijęs, nes teikė konsultacijas, ruošdavo dokumentus, tarp jų ir minimus kaltinime, direktorius pasirašydavo. Tačiau realų A. J. vaidmenį UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje atskleidžia byloje ištirti įrodymai. Liudytojų (O. B., A. M.) parodymais yra nustatyta, jog oficialūs įmonės vadovai įmonėje realių funkcijų nevykdė, tik pasirašydavo A. J. pateiktus dokumentus, A. J. namuose kratos metu rastas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo reali įmonė, įregistruota Juridinių asmenų registre (b. l. 5–13, t. 2). A. J. rengdavo įmonės buhalterinius dokumentus, kuriuos tik pasirašydavo įmonės vadovai, taigi objektyviai A. J. tvarkė teisiškai įregistruotos įmonės buhalterinę apskaitą ir tai darė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, o dėl to tapo negalima iš dalies nustatyti minėtos įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (būtent tokios pasekmės nustatytos 2011-03-01 specialisto išvadoje Nr. 5-3/24). Iš bylos aplinkybių matyti, jog A. J. ruošė dokumentus apie neva įvykusias ūkines operacijas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kitų įmonių, taigi akivaizdu, jog tokiu būdu buvo siekiama neteisingai pavaizduoti ūkinių įvykių sistemą, taigi apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą. Esant išdėstytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad apeliantas yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, nėra klaidinga.

Nuteistasis apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog O. B. ir A. M. jau yra pripažinti kaltais pagal BK 222 str. 1 d., todėl jis negali būti antrą kartą baudžiamas už tą patį nusikaltimą. Tačiau tai, jog oficialūs įmonės vadovai yra nubausti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nepašalina ir nepaneigia A. J. atsakomybės už tuos veiksmus, kuriuos jis, o ne kas kitas atliko.

A. J. apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, jog buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 str. ir remiasi minėtu Senato 2005-12-29 nutarimu, teigdamas, jog tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 222 str., o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos dokumentai, veika kvalifikuojama pagal BK 222 str. 1 d. ir BK 300 str. atitinkamą dalį kaip ideali nusikaltimų sutaptis. Kolegija sutinka su šiais apelianto argumentais. Buhalterinės apskaitos įstatymas apskaitos dokumentus apibrėžia kaip popierinį arba elektroninį liudijimą, patvirtinantį ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintį rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Byloje yra nustatyta, kad A. J. apgaulingai tvarkydamas buhalterinę UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įformino tariamas transportavimo ir krovos paslaugas pagal sąskaitas faktūras, bei pagamino netikrus dokumentus – sutartis bei darbų atlikimo aktus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, netikrose sutartyse nurodoma konkreti ūkinė operacija, kuri tariamai turi būti atlikta, nustatoma kaina, kuri atitinka tas, kurios nurodomos ir sąskaitose faktūrose, tariamų darbų atlikimas užfiksuojamas aktuose (b. l. 88–90; 96–98; 108–110, t. 1). Taigi sutartys buvo pagrindas atsirasti sąskaitoms faktūros už tariamai atliktus darbus, vadinasi, visų netikrų dokumentų paskirtis buvo užmaskuoti apgaulingą buhalterinę apskaitą ir tiek netikrų dokumentų pagaminimą, tiek apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, panaudojant minėtus netikrus dokumentus, sieja bendra tyčia. Įvertinus tai, jog apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą buvo suklastoti joje panaudoti buhalteriniai dokumentai, kolegijos nuomone, A. J. veiką kvalifikuoti tiek pagal BK 222 str., tiek pagal BK 300 str. nėra pagrindo. Kaip pripažįstama ir teismų praktikoje, šiuo atveju yra visumos ir dalies konkurencija, nes dvi normos – BK 222 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. – numato atsakomybę už padarytą veiką, tačiau bendroji norma (BK 222 straipsnio 1 dalis) atitinka veiką tiksliausiai, todėl, esant tokiai normų konkurencijai, būtina taikyti tą normą, kuri išsamiau apibūdina veikos turinį (LAT byla Nr. 2K-23/2006). Taigi keistina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. J. nuteisimo, perkvalifikuojant jo veiką iš BK 300 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. į BK 222 str. 1 d., dėl to šiek tiek mažėja ir A. J. skirta galutinė bausmė.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su tuo, jog klastojo dokumentus, teigia tik parengęs dokumentų šablonus, kurie buvo nepasirašyti, todėl neatitiko dokumento požymių. Su tuo sutikti nėra pagrindo. Byloje ištirtais įrodymais yra nustatyta, kad netikrus dokumentus, panaudotus buhalterinėje apskaitoje, parengė A. J., o pasirašė įmonių direktoriai, tačiau pastarieji atliko tik formalų vadovų vaidmenį, o realus ir faktinis vadovas buvo pats A. J.. Taigi A. J., kaip sąmoningai apgaulingai buhalterinę apskaitą tvarkiusio asmens, tyčia suklastoti buhalterinei apskaitai reikšmingus dokumentus buvo aiški ir kryptinga, o tai, jog dokumentai buvo pasirašyti ne jo paties, neleidžia nuvertinti šių jo parengtų reikšmingų dokumentų, ir nelaikyti jų dokumentais baudžiamosios teisės prasme. Taip pat aplinkybė, jog oficialūs įmonių vadovai jau yra nubausti baudžiamaisiais įsakymais už tikrų dokumentų suklastojimą ir panaudojimą, nepašalina ir nepaneigia A. J. atsakomybės už tuos veiksmus, kuriuos jis, kaip neginčijamai nustatyta šioje byloje, atliko.

Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 223 str. 1 d., kelia klausimą dėl jo kaltės formos, remiasi teismų praktika. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 223 str. 1 d. A. J. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi, neišsaugojo tam tikrų buhalterinės apskaitos dokumentų. Apygardos teismas sutinka su nuosprendyje išdėstytais motyvais, jog A. J. padarė šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais buvo nustatytos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės: A. J. buvo paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi, taigi įgijo konkrečias teisės aktuose apibrėžtas pareigas, tarp jų ir apskaitos dokumentų ir registrų saugojimo pagal iš anksto nustatytą tvarką. Byloje esantis 2009-10-30 lydraštis (b. l. 172, t. 1) patvirtina, jog bankroto administratoriui A. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius perduoda atitinkamus įmonės dokumentus. Pirmosios instancijos teisme apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė D. Z. patvirtino, jog jai kaltinime nurodyti neišsaugoti dokumentai taip pat nebuvo pateikti. 2010-10-21 specialisto išvadoje konstatuota, jog dėl teisės aktuose numatytų reikalavimų nesilaikymo tiriamuoju laikotarpiu negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog perimdamas įmonę buvo įsitikinęs, kad įmonėje yra nustatyta dokumentų saugojimo tvarka, todėl naujos dokumentų saugojimo tvarkos neruošė, nėra neginčijamai nustatyta, jog jam iš tikrųjų ir buvo perduoti visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai. Įrodymų tyrimo metu apygardos teisme A. J. paaiškino, jog pasitikėjo įmonės direktoriumi, tačiau pats perduodamų dokumentų neperžiūrėjo. Visi šie apelianto argumentai vertinami tik kaip bandymas sušvelninti savo atsakomybę ir tik patvirtina neatsargią A. J. kaltę. Kaip minėta, A. J. buvo paskirtas įmonės bankroto administratoriumi, todėl ne kieno nors kito pareiga buvo tiksliai išsiaiškinti, kokie buhalteriniai dokumentai yra jam perduodami, ar jie sutampa su tais, kurie nurodyti lydraštyje, jei nėra nustatyta dokumentų saugojimo tvarka, ją nustatyti ir jos laikytis, priešingu atveju jam kyla atsakomybė. A. J. savo paaiškinimuose neneigia, jog šių veiksmų neatliko. Specialisto išvadoje yra konstatuotos atitinkamos baudžiamąją atsakomybę užtraukiančios pasekmės, todėl, atsižvelgiant į įrodymų visumą, A. J. pagal BK 223 str. 1 d. nuteistas pagrįstai. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog jam neaiški kaltės forma, tačiau teismų praktikoje, kuri minima tiek nuosprendyje, tiek apeliaciniame skunde, yra išaiškinta, jog aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 223 str.), kuriuo laikomas ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, pripažįstamas neatsargiu nusikaltimu (kasacinė byla Nr. 2K-P-305/2009), būtent tokiu, padarytu dėl nusikalstamo nerūpestingumo, pirmosios instancijos teismas ir pripažino A. J. padarytą BK 223 str. 1 d. numatytą veiką. Apeliaciniame skunde nurodomi įvairūs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, susiję su kaltės formos patikslinimu nuosprendyje, nėra pagrįsti, nelaikytini palankumu kaltinimo pusei ar kitaip pažeidžiantys įstatymą, kadangi teismas, nurodydamas kaltės formą, pažeidimo nepadarė, netgi priešingai, trūkumas būtų neįvardyti, kokia kaltės forma kaltininkas padaro nusikalstamą veiką.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalis dėl A. J. nuteisimo pagal BK 300 str. 1 d. už netikrų dokumentų pagaminimą bei pagal BK 300 str. 1 d. paskirtos baudos bendrinimo su kitomis bausmėmis.

Nustatyti, jog pagal BK 222 str. 1 d. ir BK 223 str. 1 d. A. J. yra paskirta galutinė subendrinta 54 MGL (7020 Lt) bauda.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.