Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas), Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. V. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. M. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo V. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. M. privataus kaltinimo tvarka pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. liepos 4 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme ((duomenys neskelbtini)), nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), teisiamojo posėdžio metu, girdint teisėjai R. B., teismo posėdžių sekretorei T. D. ir advokatui V. K., apšmeižė privatų kaltintoją, nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą V. V., paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją: viešai kreipėsi į teismą prašydamas inicijuoti privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto jo – kaltinamojo P. M. – asmens kodo gavimo ir taip apkaltino privatų kaltintoją, nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą V. V. neteisėtai gavus jo – kaltinamojo P. M. asmens kodą. Kadangi kaltinamojo P. M. prašymas užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole ir teisiamojo posėdžio garso įraše, su šiais šmeižikiškais teiginiais galėjo susipažinti ir kiti asmenys – teismo raštinės darbuotojos, dariusios 2016 m. liepos 4 d. teisiamojo posėdžio protokolo kopijas, taip pat teismo informatikos specialistė, kuri padarė teisiamojo posėdžio garso įrašą. Nukentėjusysis skundžia Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nuosprendį, prašo jį pakeisti, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.Skunde ginčijama apylinkės teismo išvada, kad P. M. išsakyti teiginiai, dėl kurių jis buvo kaltinamas, vertintini kaip jo asmeninė nuomonė. Apelianto manymu, išteisintasis paskleidė tikrovės neatitinkančią, konstatuojamojo pobūdžio informaciją kaip objektyviai egzistuojantį faktą. P. M. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad V. V. neteisėtai gavo jo asmens kodą. Be to, išteisintojo išsakytame teiginyje nėra vertinamąjį jo pobūdį žyminčių žodžių, tokių kaip „tikriausiai“, „galbūt“ ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015) nurodė, kad konstatuojamojo pobūdžio teiginiai turi remtis faktais, kuriuos galima patikrinti, o vertinimai, samprotavimai, nuomonės privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą. Apeliantas nurodo, kad P. M. tikrovės neatitinkantys, šmeižikiški teiginiai išreiškė apie jį negatyvią informaciją, išteisintasis tokiu būdu siekė pažeminti nukentėjusiojo garbę ir orumą. P. M. sumenkino, diskreditavo nukentėjusįjį, pakenkė jo reputacijai. Išteisintasis suvokė savo paskleistos informacijos neatitikimą tikrovei, suprato, kad taip daro žalą nukentėjusiajam ir to norėjo, tai yra veikė tyčia. Pažymima, kad savo asmens kodą P. M. nurodė pats, dar iki baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) iškėlimo, 2011 m. kovo 17 d. parašęs skundą privataus kaltinimo tvarka Kauno miesto apylinkės teismui, kurio pagrindu apeliantui buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjusi teisėja R. B. teisiamojo posėdžio metu išteisintajam nurodė, kad jo asmens kodas buvo pateiktas jau pačiame skunde. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusysis P. M. asmens kodą gavo tik šiek tiek anksčiau nei 2016 metais, kadangi nukentėjusiajam jis tapo žinomas 2011 metais. Be to, skundžiamame nuosprendyje netiksliai nurodyta, jog V. V. tik galimai panaudojo jam žinomą išteisintojo asmens kodą, kadangi bylą nagrinėjančiai teisėjai nukentėjusysis pateikė savo ieškinio civilinėje byloje, kuri buvo nagrinėjama, kopiją su P. M. asmens kodu. Tai patvirtina, kad išteisintajam buvo žinoma aplinkybė, jog nukentėjusysis turėjo jo asmens kodą jau anksčiau.Anot apelianto, P. M., pats būdamas teisininkas, nurodydamas konkretų asmenį – V. V., teigdamas: „Ar nereikėtų pradėti tyrimo, kaip jis (V. V.) gavo P. M. asmens kodą“, žinojo ir suprato, kad teismas gali kreiptis į kitas institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį („Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas“) pradėjimo, nustatęs tam pagrindą. Todėl nepagrįsti skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo argumentai, jog išteisintasis turėjo omenyje teismo vidinį tarnybinį tyrimą dėl asmens duomenų apsaugos nuostatų laikymosi. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su apylinkės teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, jog V. V. parašė ir išspausdino keletą publikacijų apie P. M., ir nuo to laiko išteisintasis nukentėjusiajam kerštauja, jie nuolat bylinėjasi teismuose. V. V. teigimu, jis niekada nėra rašęs straipsnių apie išteisintąjį. Ši aplinkybė nebuvo nagrinėta teisme, nukentėjusiajam nežinoma. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas. BK 154 straipsnio 1 dalyje atsakomybė už šmeižimą numatyta tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – pavojinga veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta šmeižimu, būtina nustatyti šių požymių visumą.Nagrinėjamu atveju P. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. liepos 4 d. apie 14 val. Kaišiadorių rajono apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), teisiamojo posėdžio metu viešai kreipėsi į teismą prašydamas inicijuoti nukentėjusiojo V. V. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto kaltinamojo P. M. asmens kodo gavimo ir taip apkaltino nukentėjusįjį neteisėtai gavus jo asmens duomenis, tokiu būdu paskleisdamas apie V. V. tikrovės neatitinkančią informaciją. Iš byloje esančios minėto teisiamojo posėdžio protokolo kopijos matyti, kad P. M., pasisakydamas dėl V. V. teismui išreikštų prašymų, nurodė: „Man tik buvo labai keista, kad V. V., kažkaip nutekėjo mano asmeninė informacija, jis gavo mano asmens kodą kažkokiu būdu ir galimai, kad tas asmens kodas gautas jam susipažįstant su byla. Ar čia nereikėtų pradėti tyrimo kaip jis gavo asmens kodą. <...> man tiesiog keista, kaip žmonės gauna.“. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu išteisintasis paaiškino, jog pripažįsta (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. teisiamojo posėdžio metu prašęs teismo pradėti tyrimą, siekiant išsiaiškinti, kokiu būdu V. V. buvo pateikti jo asmens duomenys, tačiau jis neprašė V. V. atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą. Jis norėjo išsiaiškinti, ar nukentėjusiajam susipažįstant su byla, jam nebuvo pateikti P. M. asmens duomenys, kurie neturėtų būti pateikti. Nors nukentėjusysis tokius išteisintojo žodžius supranta kaip konstatuojamojo pobūdžio teiginius, faktus, kaltinant jį nusikalstamos veikos padarymu, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas apylinkės teismo motyvams, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, išteisintojo parodymus pirmosios instancijos teisme, su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Analizuojant P. M. išsakytas frazes, dėl kurių jis kaltinamas privataus kaltinimo tvarka, nėra pagrindo spręsti, kad jis pateikė teismui prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą V. V. atžvilgiu. Pats nukentėjusysis apylinkės teismo teisiamųjų posėdžių metu patvirtino, jog išteisintojo asmens kodas jam tapo žinomas iš kitose bylose, kuriose proceso dalyviais buvo jis ir P. M., procesinių dokumentų. Ši aplinkybė laikytina nustatyta, apelianto patvirtinta, todėl pagrindo spręsti, jog išteisintasis pateikė melagingą informaciją apie tai, kad V. V. tapo žinomi jo asmens duomenys, nėra. Nagrinėjamu atveju spręstina, ar P. M. teiginiai dėl tokių jo asmens duomenų gavimo pagrįstumo ar teisėtumo gali būti vertinami kaip šmeižiantys nukentėjusįjį. Iš analizuojamos išteisintojo išsakytos frazės turinio matyti, jog jis teisiamojo posėdžio metu prašė pradėti tyrimą, kokiu būdu, kaip asmenys gauna proceso dalyvių asmens duomenis, kadangi, jam dirbant policijos pareigūnu, yra žinoma, jog anketiniai duomenys turi būti saugomi atskirame aplanke, o esantys procesiniuose dokumentuose turi būti uždengiami, pateikiant dokumentų kopijas proceso dalyviams. Jokių užuominų apie V. V. nusikalstamus veiksmus ar prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu, įtariant jį padarius nusikaltimą numatytą BK 167 straipsnyje (kaip nurodo pats nukentėjusysis), išteisintojo išsakytuose teiginiuose nėra. P. M., ryšium su tuo, kad jo asmens kodas tapo žinomas V. V., išreiškė abejones dėl asmens duomenų saugumo institucijose, prašydamas atlikti tyrimą, tai yra įvertinti, kaip yra laikomasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymo, kai bylos medžiaga yra pateikiama susipažinti kitiems su byla susijusiems asmenims. Tokios pozicijos nuosekliai laikėsi ir pats išteisintasis, tiek taikinamajame posėdyje prašydamas nutraukti bylą, egzistuojant aiškioms aplinkybėms, darančioms procesą negalimą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tiek ir perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, duodamas paaiškinimus dėl jam pareikšto kaltinimo.Duomenų, kad, remiantis P. M. parodymais, V. V. atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 167 straipsnį, byloje nėra. Tai yra Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja, nagrinėjusi baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), patikslinusi išteisintajam, kokiu būdu jo asmens kodas atsirado procesiniuose dokumentuose, P. M. teiginių nevertino kaip galimai V. V. padarytos nusikalstamos veikos požymių atskleidimo. Pats išteisintasis taip pat neigė savo siekį, kad būtų pradėtas nukentėjusiojo baudžiamasis persekiojimas dėl neteisėto asmens duomenų rinkimo, patikslino, kad jam tiesiog yra keista, kaip tokius duomenys asmenys gauna. Pažymėtina, kad paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir to siekti. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad nukentėjusysis savaip interpretuoja išteisintojo išsakytus žodžius, juos vertindamas kaip P. M. intenciją baudžiamajam nukentėjusiojo persekiojimui, nesudaro pagrindo išteisintojo veiksmus vertinti kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad asmuo prieš skleisdamas informaciją neprivalo įsitikinti jos tikrumu, nes šmeižimo tyčios turinį sudaro suvokimas ir norėjimas paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012). Šiuo atveju P. M. apklausiamas 2016 m. liepos 4 d. teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl V. V. privataus kaltinimo skundo, nurodęs aplinkybes apie tai, kad jo asmens duomenys galimai neteisėtai buvo atskleisti kitam proceso dalyviui – V. V., tokiu būdu išreikšdamas savo abejones, nuomonę, turėjo tikslą išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai, reglamentuojantys asmens duomenų atskleidimą tretiesiems asmenims, o ne apšmeižti nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismui su apeliaciniu skundu nepateikti jokie objektyvūs duomenys, dėl kurių būtų galima spręsti priešingai, todėl, nepasitvirtinus nukentėjusiojo skunde privataus kaltinimo tvarka nurodytoms aplinkybėms, nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos asmens, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, naudai. Aukštesnės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dispoziciją šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai melagingos informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams, institucijoms dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija nėra pranešama tretiesiems asmenims (nesusijusiems su prašymo, pareiškimo tyrimu). Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad P. M. išsakytos frazės teisiamojo posėdžio metu, neatitiktų tikrovės, būtų neteisingos, įžeidžiančios ar šmeižiančios pareiškėją ir būtų paskleistos tretiesiems asmenims. Teiginyje „Man tik buvo labai keista, kad V. V., kažkaip nutekėjo mano asmeninė informacija, jis gavo mano asmens kodą kažkokiu būdu ir galimai, kad tas asmens kodas gautas jam susipažįstant su byla. Ar čia nereikėtų pradėti tyrimo kaip jis gavo asmens kodą. <...> man tiesiog keista, kaip žmonės gauna“ nėra jokių neteisingų duomenų, leidžiančių juos vertinti kaip pareiškėją šmeižiančius teiginius. Pats V. V. pripažino, jog P. M. asmens duomenys jam buvo žinomi, jais jis teisėtai disponavo, tad jokios melagingos informacijos P. M. teismo posėdžio metu nepateikė. Išreikštos abejonės tuo, ar V. V. asmens duomenis gavo teisėtai ir prašymas ištirti šią aplinkybę, negali būti pripažįstamos šmeižikiškais teiginiais. Be to, išreikšdamas nuomonę, P. M. įgyvendino savo teisę duoti parodymus teisme apie jam žinomas su nagrinėjamu dalyku susijusias aplinkybes. Šiuos jo parodymus be paties nukentėjusiojo, girdėjo bylą nagrinėjanti teisėja, valstybės tarnautoja – teismo posėdžių sekretorė ir nukentėjusiojo atstovas advokatas, kuriam be kita ko taikomi konfidencialumo reikalavimai. Be to, nors ir nėra pateikta objektyvių tai patvirtinančių duomenų, parodymų turinys galėjo tapti žinomas kitiems teismo darbuotojams – garso įrašo kopiją dariusiam informatikui ir teisiamojo posėdžio protokolo kopiją dariusiam raštinės darbuotojui. Šiems asmenims, kurie yra saistomi Asmens duomenų apsaugos įstatymo, vykdant savo tiesiogines funkcijas valstybinėje institucijoje, tarnybinių pareigų pagrindu galimai susipažinus su bylose esančia informacija, tai negali būti vertinama kaip informacijos perdavimas tretiesiems asmenims. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad P. M. parodymuose išsakyta nuomonė, be kita ko, netgi nesant duomenų, kad ji tapo žinoma teismo darbuotojams darant procesinių dokumentų kopijas, negali būti laikoma tikrovės neatitinkančios ir nukentėjusįjį žeminančios informacijos paskleidimu. Apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, jog V. V. parašė ir išspausdino keletą publikacijų apie P. M., ir nuo to laiko išteisintasis nukentėjusiajam kerštauja, jie nuolat bylinėjasi teismuose. V. V. teigimu, jis niekada nėra rašęs straipsnių apie išteisintąjį. Ši aplinkybė nebuvo nagrinėta teisme, nukentėjusiajam nežinoma. Su tokiais nukentėjusiojo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Iš 2016 m. spalio 4 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinio (b. l. 53) matyti, kaip pats nukentėjusysis, teikdamas paaiškinimus ir atsakydamas į P. M. klausimus, nurodo, kokius straipsnius yra publikavęs spaudoje. Be kita ko: „publikavau straipsnį laikraštyje „Karštas komentaras“ ir internetiniame puslapyje, ten jūsų inicialai eina, bijo dėti jūsų pavardę ir pan. Praeitais 2015 metais straipsnių buvo kažkur iki 10 <...>“. Akivaizdu, jog apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos išvados, remiantis šiais nukentėjusiojo paaiškinimais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negali būti vertinamos kaip neatitinkančios bylos aplinkybių. Apeliantas skunde taip pat išreiškia abejones dėl nuosprendį priėmusio teismo motyvų, jog jam išteisintojo asmens kodas tapo žinomas tik šiek tiek anksčiau nei 2016 metais; jog V. V. tik galimai panaudojo jam žinomą išteisintojo asmens kodą ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuotoje teismų praktikoje, analizuojant teismų pareigas pagrįsti priimtą sprendimą, nurodyta, jog ši pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją ir kt.). Kaip matyti iš skundžiamo žemesnės instancijos teismo nuosprendžio, apylinkės teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius duomenis, vertinant juos nukentėjusiojo privataus kaltinimo kontekste, aiškiai pasisakė dėl jo skundo argumentų ir aukštesnės instancijos teismas sutinka su šių sprendimų motyvais bei išvadomis. Minėti apeliacinio skundo argumentai, įvertinus tai, jog P. M. veiksmuose nenustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymiai, vertintini kaip neesminiai, nesudarantys pagrindo priimti priešingą nei aptartas sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas jų papildomai nevertina ir atskirai nepasisako. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliantą išteisinęs dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvaus teisinio pagrindo, todėl nukentėjusiojo V. V. apeliacinis skundas atmestinas. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos P. M., išlaidas iki 2017 m. balandžio 19 d. sudaro 69,48 eurų dydžio advokato užmokestis. Pateiktoje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažymoje nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš asmens, kaltinto nusikalstamos veikos padarymu. Be to, pažymėtina, kad BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad dalyvaudamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, išteisintasis P. M. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas šiuo atveju gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pasinaudoti tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš P. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.