Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. gynėjo advokato R. Mazurovo ir nuteistojo R. K. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023-08-18 nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir paskirta 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda; R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda, kuri, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, subendrinta visiško sudėjimo būdu su Kauno miesto apylinkės teismo 2009-05-19 baudžiamuoju įsakymu R. K. paskirta ir neatlikta galutine subendrinta bausme – 19 MGL (715,36 Eur) dydžio bauda, t. y. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 100 MGL baudos pridėta visa 19 MGL (715,36 Eur) dydžio bauda pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2009-05-19 baudžiamąjį įsakymą ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 119 MGL (4480,36 Eur) dydžio bauda, sumokant ją per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu nukentėjusiajam D. M. iš nuteistųjų K. B. ir R. K. solidariai priteista 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Be to, nukentėjusiajam D. M. priteista 900 Eur teisinės pagalbos išlaidų lygiomis dalimis iš nuteistųjų R. K. ir K. B., t. y. iš kiekvieno nuteistojo po 450 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. B. ir R. K. nuteisti už tai, kad 2017-09-23, apie 23.45 val., viešoje vietoje - kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, įžūliu elgesiu, be jokios pateisinamos priežasties demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. K. B. sudavė rankoje laikomu peiliu vieną smūgį nukentėjusiajam D. M. į galvos sritį, kuris nuo suduoto smūgio parkrito ant grindų, tada K. B., ranka apkabinęs gulinčiojo kaklą, galvą atlošė atgal, tuo metu R. K. viso ne mažiau penkis kartus spyrė nukentėjusiajam į dešinį šoną, į dešinę ranką, K. B. rankomis nukentėjusiojo galvą stumtelėjo žemyn, dėl ko nukentėjusysis D. M. veido kaire puse trenkėsi į laipto pakopą. Tokiais smurtiniais veiksmais K. B. nukentėjusiajam D. M. sukėlė fizinį skausmą bei padarė muštines žaizdas pakaušio ir kairio skruosto srityje, minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas kairės akiduobės srities minkštuosiuose audiniuose, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, R. K. nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą bei padarė minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas dešiniame klube, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

2.9. Apeliaciniame skunde vertinama, jog pagal tiek šioje, tiek R. K. sužalojimo baudžiamojoje byloje nustatytus faktus, yra visos būtinosios ginties reikalingumą patvirtinančios sąlygos. K. B. iš pradžių bandė apginti savo žmoną, kuriai D. M. kėlė skausmą, skaudžiai suėmęs už rankos ir šaukdamas ant jos. Po to, kai po netyčinio susidūrimo D. M. ir K. B. atsikėlė nuo grindų, K. B. iš D. M. riktelėjimo bei povyzos, anksčiau žmonos atžvilgiu parodytos agresijos suprato, kad tuoj bus užpultas. Tai, kad toks kėsinimasis galėjo būti realus, patvirtina vėlesni įvykiai, kai D. M. tyčia peiliu sužalojo R. K.. R. K. sužalojimo bylą išnagrinėjęs teismas nenustatė jokių kitų galimų nusikalstamų veikų, apie ką galėjo informuoti prokurorą. Vertinant D. M. padarytą nusikalstamą veiką, nebuvo nustatyta tokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių - veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

6. Nuteistieji K. B. ir R. K. apeliaciniuose skunduose nesutinka su jų pripažinimu kaltais, įrodymų vertinimu, prašo išteisinti. Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų K. B. ir R. K. kaltės, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Vien tai, kad apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir manoma, jog bylos duomenys turėjo būti įvertinti tik taip, kaip laikoma esant teisinga, nereiškia nuosprendžio nepagrįstumo. Šiuo atveju kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais išsamiais argumentais bei itin plačiai motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo K. B. ir R. K. pripažinti kaltais pagrįstai, jų kaltę patvirtina įrodymų visuma.

7. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. B. ir R. K. nuteisti dėl to, kad byloje nustatytu laiku ir vietoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, įžūliu elgesiu, be jokios pateisinamos priežasties demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. K. B. sudavė rankoje laikomu peiliu vieną smūgį nukentėjusiajam D. M. į galvos sritį, kuris nuo suduoto smūgio parkrito ant grindų, tada K. B., ranka apkabinęs gulinčiojo kaklą, galvą atlošė atgal, tuo metu R. K. viso ne mažiau penkis kartus spyrė nukentėjusiajam į dešinį šoną, į dešinę ranką, K. B. rankomis nukentėjusiojo galvą stumtelėjo žemyn, dėl ko nukentėjusysis D. M. veido kaire puse trenkėsi į laipto pakopą, tokiais smurtiniais veiksmais K. B. nukentėjusiajam D. M. sukėlė fizinį skausmą bei padarė muštines žaizdas pakaušio ir kairio skruosto srityje, minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas kairės akiduobės srities minkštuosiuose audiniuose, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, R. K. nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą bei padarė minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas dešiniame klube, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dėstoma, kokiais įrodymais pirmosios instancijos turėjo, apeliantų vertinimu, vadovautis (kaip patikimi akcentuojami pačių nuteistųjų, K. B., M. M. parodymai, juos atitinkanti specialisto P. P. konsultacinė išvada, o nepatikimais laikomi nukentėjusiojo D. M., liudytojų K. D., A. G. parodymai). Apygardos teismas apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas itin didelį dėmesį skyrė byloje ištirtų įrodymų analizei, jų palyginimui tarpusavyje, sutapimų, neatitikimų bei to priežasčių nustatymui ir savo išvadas grindė būtent įrodymų, kuriuos sudėliojo į nuoseklią grandinę bei atkūrė įvykio aplinkybes, visuma, kaip to ir reikalauja įstatymas.

8. Apeliaciniuose skunduose laikomasi pozicijų, jog K. B. sudavė kartą nukentėjusiajam į veidą, po ko šis nugriuvo ant laiptų, tačiau konflikto iniciatorius esą buvęs pats nukentėjusysis, kuris kabinėjosi prie K. B., K. B. nukentėjusiajam sudavė gindamasis, kai pastarasis, atsistojęs po to, kai ant jo K. B. netyčia užkliuvęs užvirto, puolė muštis, peilio K. B., kaip teigiama, neturėjo. R. K. taip pat neigia, kad jis spardė nukentėjusįjį, nurodydamas, kad tik bandė išskirti besigrumiančius nukentėjusįjį D. M. ir K. B.. Iš esmės tokių gynybinių pozicijų laikytasis ir pirmosios instancijos teisme ir skundžiamame nuosprendyje jos plačiai analizuotos ne tik visų byloje surinktų bei ištirtų įrodymų kontekste, bet ir viso baudžiamojo proceso metu bei motyvuotai įvertinta, jog nuteistųjų parodymai nenuoseklūs ir prieštaraujantys tarpusavyje, jais siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija tokioms nuosprendžio išvadoms pritaria. Nuteistųjų pateikiamos konflikto versijos, priešingai nei bandoma įrodinėti apeliaciniuose skunduose, aiškiai tarpusavyje nesutampa. Teisiamajame posėdyje K. B. pasakojo, jog su R. K. nuėjo prie baro atsiskaityti ir išgirdo šaukiant sutuoktinę, puolė jos gelbėti, pamatė, kad nukentėjusysis laikė už striukės jo sutuoktinę, ir netyčia, bėgdamas užkliuvęs, užvirto ant D. M., o jiems atsistojus ir nukentėjusiajam pradėjus šaukti, elgtis agresyviai, gindamasis sudavė D. M. į veidą po ko nukentėjusysis krito ant laiptų ant nugaros, atsistojęs paklausė, už ką, ir išbėgo, kur tuo metu buvo R. K., neprisimena, gal padėjo atsistoti. R. K. teisiamajame posėdyje teigė, jog nuėjo prie baro atsiskaityti ir pamatė, kaip K. B. pakeltu tonu aiškinasi su D. M., tarp jų prasidėjo kivirčas, bandė juos išskirti, tačiau nepavyko, K. B. ir D. M. susikibo ir nugriuvo, tada jis, R. K. iškart išėjo iš baro. Tačiau K. B. teigė puolęs gelbėti sutuoktinės ir užkliuvęs nugriuvo ant nukentėjusiojo, kur buvęs R. K., nematė, nors pats R. K. teigė konfliktuojančius K. B. ir nukentėjusįjį skyręs (dėl ko logiškai K. B. turėjo R. K. matyti) dar iki pastarųjų nugriuvimo, kuris, pasak K. B., nutikęs jam bebėgant gelbėti nukentėjusiojo neva už striukės laikomos sutuoktinės, apie kokį nors aiškinimąsi ir kivirčą iki tol K. B. nenurodė. Akivaizdu, jog abiejų nuteistųjų pasakojimas tarpusavyje nesutampa, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nuteistųjų parodymus laikė nepatikimais, išsamiai aptardamas jų neatitikimus bei nenuoseklumą.

9. K. B. gynėjo advokato apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pabrėžė 2017-09-24 K. B. ikiteisminio tyrimo metu atliktą apklausą, kurios metu šis davė kitokius parodymus, nurodė, kad neprisimena, ar jis, ar R. K. stūmė nukentėjusįjį, nenurodė netyčinio pagriuvimo, smūgio sudavimo ginantis faktų, tačiau K. B. buvo šoko būsenoje, jo draugui R. K. esant gyvybei pavojingoje būklėje, be to, K. B. buvo apklausiamas kaip liudytojas, nors galėjo duoti parodymus apie galimai savo padarytą nusikalstamą veiką, nedalyvaujant gynėjui, o baudžiamojo proceso tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo principas iš viso neleidžia grįsti nuosprendžio tokiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog jis negrindžiamas 2017-09-24 apklausoje duotais K. B. parodymais, kurie paminėti kontekste, kaip viena iš nuteistojo pozicijos nenuoseklumo išraiškų. Iš byloje esančių ankstesniojo teisminio proceso, kuriame nagrinėtas R. K. sužalojimas, duomenų matyti, jog K. B. jame turėjo liudytojo statusą, kas lėmė ir jo dalyvavimo ankstesniame baudžiamajame procese ypatumus.

10. Priešingai nei nuteistųjų, nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu dėl esminių aplinkybių buvo aiškūs, neprištaringi ir nuoseklūs. D. M. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme teigė, jog išėjęs iš tualeto, pajuto smūgį į pakaušį, parkrito, ant jo užgriuvo stambus vyriškis (pagal bylos aplinkybes K. B.), ranka atlošė kaklą, juto, kad tuo metu spiriama į dešinį šoną, ranką, K. B. jo, D. M., galvą stumtelėjo žemyn, dėl ko nukentėjusysis veido kaire puse trenkėsi į laiptelį. Nors abiejuose apeliaciniuose skunduose akcentuojama, jog D. M. nepatikimas, kerštauja, nes buvo nuteistas dėl R. K. sunkaus sužalojimo netrukus po nagrinėjamo šioje byloje įvykio, tačiau tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėta, jog esminiai prieštaravimai nukentėjusiojo skirtingu proceso metu duotuose parodymuose nėra nustatyti, parodymus teisme jis davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nuosekliai nurodė visas tiriamo įvykio aplinkybes, išsamiai atsakė į teismo ir proceso dalyvių pateiktus tikslinančius klausimus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo nuosekliais ir neprieštaringais parodymais, kuriuos atitinka ir kiti bylos duomenys, tarp jų liudytojos K. D. įvykio metu dirbusios kavinėje bei mačiusios konfliktą parodymai, kuriuose ji tvirtino mačiusi K. B. rankose peilį, jog K. B. sudavė D. M. į galvą iš nugaros pusės, nuo smūgio D. M. parvirto ir iškart ant D. M. nuvirto K. B., šalia buvęs R. K. įspyrė gulinčiajam tris ar daugiau spyrių į šoną, pirmas atsistojo K. B., tada atsistojo D. M. ir išbėgo iš kavinės. Liudytojos parodymai procese neprieštaringi. Nors apeliaciniuose skunduose bandoma sumenkinti liudytojos parodymų patikimumą, atkreipiant dėmesį į K. D. ir nukentėjusiojo pusės bendravimą ikiteisminio tyrimo metu, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jo pirmosios instancijos teismas tokias aplinkybes aiškinosi bei motyvuotai išsklaidė abejones dėl liudytojos parodymų patikimumo, akcentuodamas, jog liudytoja buvo įspėta dėl galimos atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje esančių telefoninių pokalbių turinys nepatvirtina, kad nukentėjusysis ar jo artimi giminaičiai kaip nors būtų įtakoję liudytojos K. D. parodymus, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, logiški, neprieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams, ar, kad liudytoja K. D. būtų gavusi bet kokio pobūdžio atlygį už parodymus. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio argumentais.

11. Nukentėjusiojo nurodytą įvykio versiją atitinka ir liudytojos A. G. parodymai. Apylinkės teisme liudytoja teigė mačiusi, kaip K. B. iš nugaros pusės stūmė ir D. M. krito ant terasos grindų, gulinčiam D. M. R. K. du kartus, o gal ir daugiau, spyrė kažkur į kūną, gerai nepamena pusės. Akistatos su įtariamuoju R. K. metu liudytoja A. G. minėjo, kad jai įeinant į kavinę iš lauko, pastebėjo kaip stambus vyriškis, K. B., rankomis iš nugaros pusės pastūmė ar tai sudavė D. M. ir pastarasis parkrito ant grindinio, ant laiptų, pamena, kad D. M. iš galvos bėgo kraujas, pastebėjo žemesnį vyriškį, kuris įspyrė gulinčiam D. M. kelis kartus kažkur į šoną, kažkur į nugaros sritį. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja A. G. taip pat nurodė, kad R. K. galbūt spyrė gulinčiam D. M. iš dešinės pusės į pilvo sritį, tačiau pirmą kartą bylą nagrinėjant teisme, ši liudytoja nurodė, kad R. K. nukentėjusiajam spyrė į kairę pilvo srities pusę. Apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės liudytojos patikimumu, teigiama, jog ji nukentėjusiojo draugė, nenuosekli. Panašios abejonės gynybos keltos ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kas analizuota ir skundžiamame nuosprendyje. Liudytoja buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nenustatyta duomenų, kad A. G. būtų buvusi suinteresuota duoti melagingus ar nukentėjusiajam palankius parodymus, ji viso proceso metu nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, kurios neprieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo minima liudytoja. Be to, pirmosios instancijos teismas pastebėjo ir liudytojos tam tikrus parodymų neatitikimus šiame ir ankstesniajame baudžiamajame procese (dėl R. K. sužalojimo), tačiau esminėse aplinkybėse liudytoja buvo nuosekli, apklausiama nurodė, kad ne kas kitas, o K. B. rankomis iš nugaros pusės pastūmė ar tai sudavė D. M. ir pastarasis parkrito ant grindinio, laiptų, o gulinčiam D. M. kelis kartus kažkur į šoną, nugaros sritį, koja įspyrė R. K., taigi liudytoja nuosekliai teigė smurtavus abu nuteistuosius, kas atitinka įrodymų visumą dėl ko šios liudytojos parodymais skundžiamame nuosprendyje pagrįstai vadovautasi.

12. Apeliaciniuose skunduose kritikuojamos nuosprendžio išvados dėl M. M. parodymų patikimumo. Apylinkės teismo posėdyje liudytojas parodė, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo tik K. B., nematė, kad pastarasis būtų turėjęs peilį, pastebėjo, kad K. B. užgriuvo ant D. M. iš nugaros/šono, abu atsistojo, persimetė keliais žodžiais, tada K. B. sudavė smūgį D. M. į veidą, po kurio D. M. griuvo ir trenkė galvą į akmeninius laiptus, D. M. kraujas buvo po antro smūgio, kelių minučių laikotarpyje, D. M. atsistojo ir paklausė „Už ką? Už ką?“ ir netrukus išėjo, o kad kas nors būtų sudavęs D. M., išskyrus K. B., nematė. Skundžiamame nuosprendyje pastebėta, jog šio liudytojo parodymai iš esmės yra identiški K. B. gynybinei pozicijai, šis liudytojas įvykio metu dirbo kaltinamojo K. B. giminaičių kavinėje, dėl ko M. M. gali būti neobjektyvus duodamas parodymus apie bylos aplinkybes. Kita vertus, jo parodymai iš dalies neatitinka ir R. K. parodymų, kuriuose pastarasis minėjo, jog buvo priėjęs prie D. M. ir K. B., apie ką M. M. nenurodė, kai tuo tarpu nukentėjusysis, liudytojos A. G., K. D. aiškiai minėjo apie prie D. M. buvusius abu nuteistuosius. Be kita ko, apie K. B. turėtą peilį dar ikiteisminio tyrimo metu užsiminė ir R. K. sutuoktinė I. K., tačiau apylinkės teisme ji jau teigė nebegalinti pasakyti, ar matė peilį, ar pakabuką ir tokį pozicijos keitimą pirmosios instancijos teismas pastebėjo pažymėdamas, jog liudytoja, būdama R. K. sutuoktinė, nelinkusi nurodyti objektyvios tiesos ir suinteresuota duoti palankesnius nuteistiesiems parodymus. Todėl, vertinant M. M. parodymus kitų įrodymų kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo jų patikimumu ir tai išsamiai nuosprendyje motyvavo.

13. Apeliaciniuose skunduose minimi ir liudytojo A. N. parodymai, K. B. advokato skunde teigiant, jog liudytojas paties smūgio sudavimo nukentėjusiajam nematė, o nuteistojo R. K. skunde nurodant, jog A. N. parodė, kad šalia gulinčio D. M. matė K. B. ir kitą žmogų, kuris jį ramino. K. B. rankose peilio nematė, po įvykio D. M. nieko nesakė apie peilį, o apie tai, kad K. B. turėjo peilį, pradėjo kalbėti vėliau. Apeliantų argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog liudytojo A. N. parodymai, kaip ir E. M. bei R. P., pirmosios instancijos teismo vertinti kaip netiesioginiai, kadangi liudytojas matė tik tam tikras detales, kurios atitinka būtent nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes (K. B. šaukimą, jog užmuš, stambaus vyriškio mosikavimą rankomis, suklupusį D. M. kruvinu veidu bei šalia K. B.). Taigi kolegija neturi pagrindo manyti, jog liudytojo A. N. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino netinkamai, o priešingai, vertino įrodymų visumos kontekste bei pagrįstai sprendė, kad jie pagrindžia nuteistųjų kaltę dėl viešosios tvarkos sutrikdymo.

14. Apeliaciniuose skunduose kritikuojant skundžiamą nuosprendį, remiamasi specialistų išvadomis dėl D. M. sužalojimų, teigiama, jog išvados nėra kategoriškos, o specialisto P. P. konsultacinė išvada logiškai paaiškina D. M. sužalojimą. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Specialistų išvados bylose pačios savaime išskirtinės įrodomosios reikšmės neturi, o yra vertinamos su kitais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas skyrė dėmesio specialistų išvadų, tarp jų ir pateiktos konsultacinės, analizei, jų gretinimui su apylinkės teisme apklaustų specialistų D. V., P. P. parodymais, kitais bylos duomenimis bei motyvuotai sprendė, jog šie įrodymai visgi patvirtina kaltinimo aplinkybes. Specialistai apklausiami teisme nebuvo kategoriški, neatmetė įvairių nukentėjusiojo sužalojimo tikimybių vertino, jog nukentėjusiojo sužalojimai galėjo atsirasti ir tokiu būdu, kuris faktiškai nurodytas kaltinime (galėjo būti kažkokiu daiktu suduota nukentėjusiajam į galvą, kelis kartus spirta į šoną). Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas specialistų išvadų duomenis sugretino su kitais ištirtais įrodymais ir padarė teisingas, įrodymų visumą atitinkančias išvadas.

15. Apeliaciniuose skunduose dalis argumentų susiję su tuo, jog teigiama, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas inkriminuotos nusikalstamos veikos – viešosios tvarkos pažeidimo – būtinasis požymis – padariniai, kadangi viešoji rimtis sutrikdyta dėl D. M. veiksmų, kai jis netrukus po nagrinėjamo konflikto dūrė peiliu R. K., M. M. po konflikto valė R. K. kraują. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo požymiai aptarti bei nustatyti ištirtais įrodymais. K. B. ir R. K. smurtiniai veiksmai viešoje vietoje buvo nepriimtini, rodė nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, buvo pastebėti kitų asmenų, ne vienas apklaustas asmuo iškart po būtent nagrinėjamo konflikto matė kruviną nukentėjusįjį ir apeliantų minimas liudytojas M. M. teigė ėjęs valyti kraujo būtent po nagrinėjamo konflikto. Taigi apeliacinių skundų argumentai nepaneigia itin išsamių skundžiamo nuosprendžio išvadų dėl visų būtinų viešosios tvarkos pažeidimo požymių buvimo nuteistųjų veiksmuose.

16. K. B. gynėjo advokato apeliaciniame skunde keliama ir būtinosios ginties versija, jog K. B. iš pradžių gynė žmoną, paskui, supratęs, jog bus užpultas nuo grindų atsikėlusio D. M., smūgiavo pastarajam pirmas. Apie esą netinkamą nukentėjusiojo elgesį su ja nurodė ir K. B., minėjusi, kad nukentėjusysis su ja kalbėjo pakeltu tonu, tampė rūbus. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje analizavo ir šią gynybos keliamą versiją bei sprendė, jog smurtinio elgesio modelį K. B. pasirinko pats, neįžvelgtas joks pavojingas kėsinimasis nei prieš K. B., nei prieš kitą asmenį. Pats K. B. pripažįsta, jog smogęs D. M. esą preventyviai gindamasis nuo veiksmų, kurių nukentėjusysis net nebuvo atlikęs, o nuo žemės pakilęs D. M. (kuris nugriuvo ant jo užvirtus ne kam kitam, o K. B.), kaip teigiama, klausęs, už ką toks elgesys su juo. Nėra jokio pagrindo manyti, jog D. M. galėjo kaip nors grėsmingai elgtis su K. B. sutuoktine, dėl ko būtų reikėję ją ginti, o netgi priešingai, konflikto iniciatoriumi, remiantis bylos duomenų visuma, pagrįstai pripažintas būtent K. B.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. B. veiksmų nepripažino būtinąja gintimi.

17. Nuteistojo K. B. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nesutinkama su bausmės individualizavimu, vertinama, jog teismas nepagrįstai nustatė abi K. B. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, neįrodyta, kad jis veikė bendrininkų grupėje su R. K., kad apsvaigimas nuo alkoholio galėjo turėti įtakos jo veiksmams, nenustatyta atsakomybę lengvinančios aplinkybės - veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 straipsnio l dalies 10 punktas), nes dėl D. M. veiksmų K. B. atžvilgiu ir prasidėjo konfliktas, be to, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad K. B. išlaiko du nepilnamečius vaikus, į itin gerą jį charakterizuojančią medžiagą. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. K. B. apsvaigimas nuo alkoholio buvo nustatytas iškart po įvykio, nuteistieji neneigė vartoję alkoholinius gėrimus, tai patvirtino ir liudytojos K. B., I. K., be to, kaip teisingai atkreiptas dėmesys skundžiamame nuosprendyje, apie K. B. neblaivumą ir dėl to agresyvų elgesį, užsiminė ir liudytoja K. D., tuo metu dirbusi bare. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog K. B. būdamas viešoje vietoje – bare pasielgė agresyviai smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, kas sutrikdė viešąją tvarką. Įvertinus visumą bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. B. nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos veikos padarymui. Pagrįstai nustatyta ir kita atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje. Nusikalstama veika padaryta bendrais nuteistųjų veiksmais. Bendrininkavimui nebūtinas išankstinis detalus susitarimas, galimas prisijungimas konkliudentiniais veiksmais, kas šiuo atveju ir nutiko. K. B. pradėjus elgtis neteisėtai, prie jo prisidėjo ir R. K..

18. Nepagrįsti K. B. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentai dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos, atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87/2007, 2K-538-788/2015). Šiuo atveju vertinti, jog K. B. veikė fiziologinio afekto būsenos nėra jokio objektyvaus pagrindo. D. M. elgesys net ir apelianto nurodytomis aplinkybėmis (tariamai kilo konfliktas su nuteistojo žmona) nevertinamas kaip galėjęs sukelti fiziologinį afektą.

19. K. B. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog nuteistasis išlaiko du nepilnamečius vaikus, itin gerai charakterizuojamas yra pakankamai įvertintos individualizuojant bausmę, parenkant švelnią sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nustatant mažesnį nei vidurkis jos dydį.

20. Nuteistojo K. B. gynėjo advokato skunde nesutinkama ir su nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu, vertinama, jog jis turėjo būti priteistas mažesnis, nes įvykis prasidėjo po neteisėtų D. M. veiksmų K. B. atžvilgiu. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog neturtinės žalos dydžio nustatymas yra labai išsamiai motyvuotas, remtasi neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų visuma. Apygardos teismas nemato pagrindo nepritarti išsamiems pirmosios instancijos teismo argumentams. Nukentėjusiajam nustatytas 1 300 Eur neturtinės žalos dydis atitinka byloje nustatytų aplinkybių visumą, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, atitinka kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, neprieštarauja teismų praktikai, yra racionalus ir nepažeidžia priešingų pusių interesų pusiausvyros. Pirmosios instancijos teismas nusikalstama veika padarytos atlygintinos neturtinės žalos dydį nustatė vadovaudamasis minėtomis neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančiomis įstatymo nuostatomis ir pagal šioje konkrečioje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, kaip to ir reikalauja įstatymas. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie netinkamą neturtinės žalos dydį tokios išvados nepaneigia. Priešingai nei bandoma įrodinėti apeliaciniame skunde, ne D. M., o K. B. buvo nusikaltimo iniciatorius, puolęs ant nukentėjusiojo. Nors teisinamasi, kad buvo siekiama gelbėti K. B., tačiau byloje nenustatytas pavojingas, agresyvus nukentėjusiojo elgesys prieš nuteistąjį ar jo sutuoktinę, tačiau įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog būtent K. B. sudavė nukentėjusiajam, D. M. nugriuvus, jis, K. B., užgriuvo ant jo, nuteistasis tęsė smurtinius veiksmus, prie kurių prisijungė ir R. K..

21. Taigi atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje itin motyvuotai įvertino K. B. ir R. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką, išnagrinėjo bei motyvuotai ir detaliai išanalizavo ištirtus įrodymus, padarė būtent įrodymų visuma paremtas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, nuosprendyje jokių prieštaravimų nėra. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. B. gynėjo advokato Ruslano Mazurovo ir nuteistojo R. K. apeliacinius skundus atmesti.