Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką ir apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Apeliaciniu skundu ieškovė AB „BnP Finance“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas priteisti pelno palūkanas. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis apeliacine tvarka neapskųsta, todėl apeliacijos dalykas apibrėžiamas apeliacinio skundo ribomis.Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2015 m. kovo 31 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Finverta“ ir atsakovo A. R. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 50005. Šia sutartimi atsakovui suteiktas 100 Eur vartojimo kreditas 60 kalendorinių dienų terminui. Kreditą gavęs atsakovas įsipareigojo sumokėti bendrą 119,75 Eur sumą iki 2015 m. gegužės 30 d. Paskola nustatytu terminu negrąžinta. Pradinė kreditorė 2017 m. vasario 13 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP20170213/01 perleido ieškovei AB „BnP Finance“ reikalavimo teises į atsakovą pagal minėtą Vartojimo kredito sutartį. Byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas sutartinius įsipareigojimus įvykdė.Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino prašomų priteisti 270,91 Eur palūkanų pobūdį ir mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir netesybų (delspinigių) santykį. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šiuo ieškinio reikalavimu prašoma priteisti palūkanas, atliekančias kompensuojamąją funkciją. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, dar vadinamos pelno (mokėjimo) palūkanomis (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Jos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Mokėjimo palūkanų paskirtis – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Vadovaujantis CK 6.870 straipsniu, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.882 straipsnis, 6.872 straipsnio 1 dalis). CK 6.872 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta.Nagrinėjamu atveju Vartojimo kredito sutarties bendrosiose sąlygose nustatyta, kad bendra kredito gavėjo mokama suma – kredito sumos ir bendros vartojimo kredito kainos suma. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad bendra kredito gavėjo mokama suma yra 119,75 Eur. Šioje nuostatoje taip pat pažymėta, kad įtrauktos palūkanos už naudojimąsi suteiktomis kredito lėšomis nuo kredito išmokėjimo iki kredito grąžinimo dienos. Kaip minėta, kredito grąžinimo diena šalių sutarimu buvo numatyta 2015 m. gegužės 30 d., tačiau, bylos duomenimis, atsakovas suteikto kredito negrąžino, tad naudojimasis kredito gavėjui suteiktomis kredito lėšomis tęsėsi. Ieškinyje ieškovė nurodo, kad 19,75 Eur nesumokėtų mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dalis buvo apskaičiuota už 60 dienų, o atsakovui negrąžinus suteiktos vartojimo kredito sumos, mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos buvo skaičiuojamos toliau ir šių palūkanų suma už 823 dienas sudarė 270,91 Eur.Vartojimo kredito sutarties bendrosiose sąlygose nustatyta, kad metinė palūkanų norma – tai palūkanų norma, kasmet taikoma išmokėtam kreditui, ir ją kredito gavėjas įsipareigoja mokėti kredito davėjui sutartyje nustatyta tvarka už naudojimąsi jam suteiktomis kredito lėšomis. Bendrųjų sąlygų 6.1 punkte taip pat nustatyta, kad už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodoma, jog metinė palūkanų norma yra 120,15 proc. Minėtos sutarties specialiosiose sąlygose, aptariant palūkanų normos taikymo sąlygas, nurodyta, kad 120,15 proc. fiksuotoji metinė palūkanų norma bus skaičiuojama nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos, taip pat numatyta, kad palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo kredito davėjui. Minėtos sutartinės nuostatos sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Vartojimo kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodytos 120,15 proc. palūkanos, numatytos už naudojimąsi kredito gavėjui suteiktomis kredito lėšomis ir mokėtinos iki visiško kredito grąžinimo, yra pelno palūkanos, o ne palūkanos, atliekančios kompensuojamąją funkciją. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu vertinamas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra – sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyti apribojimai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomoms netesyboms. Taigi pelno palūkanoms Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis netaikoma. Pelno palūkanų dydis reguliuojamas Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje.Vartojimo kredito sutartis sudaryta 2015 m. kovo 31 d. Šios sutarties sudarymo metu galiojusi Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Tuo metu galiojusioje Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pasirašydamas vartojimo kredito sutartį, sutiko su 120,15 procento metinėmis palūkanomis. Su atsakovu sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė 199,35 proc. ir formaliai sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto apribojimo neviršijo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės pateiktų duomenų nepakanka išvadai, kad Reikalavimų perleidimo sutartimi buvo perleista ir reikalavimo teisė į vėlavimo palūkanas. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog kaip vėlavimo palūkanos ieškinyje įvardytos būtent pelno palūkanos, kurių priteisimo siekia ieškovė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Reikalavimų perleidimo sutarties nuostatas, nesutinka su pirmosios instancijos išvada, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į pelno palūkanas.Reikalavimų perleidimo sutarties 1.1 punkte apibrėžtas sutarties objektas: „(...) reikalavimo teisės, kurias sudaro <...> vartojimo kreditai, į šios Sutarties 1 priede nurodytus pradiniam kreditoriui skolingus asmenis.“ Pagal Sutarties 1.2 punktą pradinis kreditorius perleidžia, o naujasis kreditorius įgyja reikalavimo teisę į skolininkus pagal dokumentus, esančius kiekvieno skolininko dokumentų byloje, pagal kuriuos pradinis kreditorius šios Sutarties pasirašymo dieną turi reikalavimo teisę į skolininkus ir kurie bus perduoti naujajam kreditoriui. Be to, Sutarties 1.3 punktu šalys susitarė, jog nors šios Sutarties 1.1 punkte nurodytos reikalavimų sudėtinių dalių sumos yra fiksuotos Sutarties sudarymo dieną, tačiau naujajam kreditoriui pagal šią Sutartį perleidžiamos reikalavimo teisės į skolininkus neapsiriboja Sutarties 1.1 punkte nurodytomis sumomis – šia Sutartimi pradinis kreditorius perleidžia naujajam kreditoriui teisę gauti reikalavimų patenkinimą iš skolininkų tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos teisės aktai bei reikalavimus pagrindžiantys dokumentai; o naujasis kreditorius turi teisę toliau skaičiuoti palūkanas, delspinigius bei kitus mokesčius, mokėtinus pagal pateiktus dokumentus. Aptartų Vartojimo kredito įstatymo ir Reikalavimų perleidimo sutarties nuostatų pagrindu konstatuotina, jog ieškovė (apeliantė) turi reikalavimo teisę į mokėjimo funkciją atliekančias (pelno) palūkanas. Tačiau, šios nutarties 18 punkte konstatavus, jog prašomų priteisti palūkanų dydis formaliai atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į to paties straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus bei vartojimo kredito sutarties sudarymo metu ir šiuo metu galiojančios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teismo teisę sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą įvertinus šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalis) numato, kad bendra vartojimo kredito kaina apima ir palūkanas. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant prašomų priteisti palūkanų dydį svarbia aplinkybe pripažintina tai, kad sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sudaro 199,35 proc., t. y. beveik siekia įstatyme nurodytą maksimalią 200 proc. šios normos ribą. Vertinant pasiskolintos ir negrąžintos sumos (100 Eur) ir prašomų priteisti pelno palūkanų sumos (270,91 Eur) santykį matyti, kad pastarosios daugiau nei 2,5 karto viršija skolą. Atsakovui suteiktas vartojimo kreditas buvo trumpalaikis (60 kalendorinių dienų), kredito grąžinimo terminas baigėsi 2015 m. gegužės 30 d., o į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo ieškovė kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo kredito grąžinimo termino pabaigos, duomenų, kad atsakovui būtų siųsti raginimai, priminimai grąžinti kreditą, nėra. Pažymėtina, jog šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka protingumo, pagrįstumo kriterijų, neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu ji yra didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgdama į protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, šalių (kredito davėjo ir vartotojo fizinio asmens) interesų pusiausvyrą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti pelno palūkanas, tačiau jų dydis mažintinas iki kredito sumos, t. y. 100 Eur (CK 1.5 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgtina į tai, kad tokios teismų praktikos laikomasi panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Panevėžio apygardos teismo 2018-04-11 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-320-278/2018; Kauno apygardos teismo 2018-02-20 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-443-436/2018; Vilniaus apygardos teismo 2018-02-08 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A‑215-653/2018; Vilniaus apygardos teismo 2017-12-29 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A‑1617-881/2017 ir kt.). Išdėstytų motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria atmestas ieškinys dėl 270,91 Eur pelno palūkanų priteisimo, naikintina, priimtinas naujas sprendimas, ši ieškinio dalis tenkintina iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteistina 100 Eur pelno palūkanų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).Pakeitus teismo sprendimą atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pripažintina, kad tenkinta 57,43 proc. ieškovės reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų suma padidintina nuo 44 Eur iki 78,10 Eur ((15 Eur + 121 Eur) x 57,43 proc.) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį. Įvertinus apeliantės apeliaciniu skundu ginčytą sumą (270,91 Eur) bei tenkintą apeliacinio skundo dalį (priteistina suma 100 Eur), laikytina, kad tenkinta 36,91 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, dėl to apeliantei iš atsakovo priteistinas 5,54 Eur žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą už akių pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti pelno palūkanas, panaikinti, šią ieškinio dalį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei akcinei bendrovei „BnP Finance“ iš atsakovo A. R. 100 Eur (vienas šimtas eurų) palūkanas.

Padidinti ieškovei akcinei bendrovei „BnP Finance“ iš atsakovo A. R. priteistų pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį iki 78,10 Eur (septyniasdešimt aštuoni eurai 10 centų).

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „BnP Finance“ iš atsakovo A. R. 5,54 Eur (penki eurai 54 centai) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.