Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. sausio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-388-1059/2018 pagal ieškovės AB „BnP Finance” ieškinį atsakovui M. B. dėl negrąžinto kredito, kredito mokesčio, mokėjimo palūkanų, delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB „BnP Finance” prašė priteisti iš atsakovo M. B. 120 Eur negrąžinto kredito, 16,55 Eur kredito mokesčio, 236,12 Eur mokėjimo palūkanų, 12,29 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vartojimo kredito davėja UAB „Finverta“ (toliau – pradinis kreditorius) ir atsakovas M. B. 2015-10-08 sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovui buvo suteiktas 120 Eur vartojimo kreditas 30 dienų terminui, pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 11,30 Eur kredito mokestį. Šalys 2015-11-09 sudarė Priedą Nr. 1 prie Sutarties, kuriuo suteikto 120 Eur kredito terminas buvo pratęstas 45 dienų terminui, bei pagal kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 16,55 Eur kredito mokestį numatytą 2015-11-09 pasirašyto priedo Nr. 1 prie vartojimo kredito sutarties sąlygose. 2017 m. vasario 13 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės AB BnP Finance buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalimi ir Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 22¹ straipsnio 1 dalimi bei nepažeidžiant kredito gavėjo teisių, pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis. Ieškovė 2017 m. vasario 14 d. elektroniniu paštu ir 2017 m. vasario 17 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovui pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, kartu su reikalavimo perleidimo sutarties kopija, tačiau atsakovas neįvykdė sutartyje numatytų įsipareigojimų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vartojimo kredito davėja UAB „Finverta“ ir atsakovas M. B. 2015-10-08 sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovui buvo suteiktas 120 Eur vartojimo kreditas 30 dienų terminui, pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 11,30 Eur kredito mokestį. 2015-11-09 šalys sudarė Priedą Nr. 1 prie Sutarties, kuriuo suteikto 120 Eur kredito terminas buvo pratęstas 45 dienų terminui ir atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 16,55 Eur kredito mokestį numatytą 2015-11-09 pasirašyto priedo Nr. 1 prie vartojimo kredito sutarties sąlygose. 2017 m. vasario 13 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės AB „BnP Finance“ buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis. Nustatytša, kad AB „BnP Finance“ pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovas įsipareigojimų pagal 2015-10-08 vartojimo kredito sutartį tinkamai nevykdė, į raginimus atsiskaityti nereagavo, prieštaravimų dėl ieškovės reikalavimų ar jų dydžio nepareiškė. Ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 120 Eur negrąžinto kredito, 16,55 Eur kredito mokesčio, 236,12 Eur mokėjimo palūkanų, 12,29 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies.Apeliaciniame skunde AB „BnP Finance“ ginčija sprendimo už akių dalį, kuria nepilnai patenkintas jos reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas bei sumažintos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją. CK 6.205 straipsnyje nustatyta, kad sutarties neįvykdymu laikomas ir jos įvykdymo termino praleidimas. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo.Pagal VKĮ nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma Sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1- 2 dalys) (VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.). Nagrinėjamu atveju Sutartyje buvo įtvirtinta 185,18 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri atitinka įstatymo reikalavimus, t.y. ne didesnė nei 200 procentų bendra vartojimo kredito kainos metinė norma. Tačiau įstatyme taip pat buvo įtvirtina ir nuostata, jog priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei tvirtina apeliantė, teisinis reglamentavimas, galiojęs Sutarties sudarymo metu bei nustatęs 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinę palūkanų normą, nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka VKĮ 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 procentai), ji turi būti vertinama pagal VKĮ 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina.Šiuo atveju įvertintina, kad, nors nagrinėjamu atveju Sutartyje buvo įtvirtinta 185,18 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri atitinka įstatymo reikalavimus, tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, leidžiančių spręsti, jog nuo kredito grąžinimo termino pabaigos 2015 m. gruodžio 24 d. iki 2017 m. spalio 18 d., buvo kreiptasi į atsakovą dėl skolos sumokėjimo ar buvo imtasi konkrečių veiksmų skolai išieškoti. Šiuo atveju beveik 2 metų nesikreipimo teisminės gynybos dėl prievolės nevykdymo laikotarpis leidžia daryti išvadą, jog ilgą laiką nesikreipiant teisminės gynybos, buvo elgiamasi nesąžiningai vartotojo, kuris yra silpnesnioji šalis, atžvilgiu, juo labiau, kad vartojimo kreditas buvo suteiktas itin trumpam laikotarpiui.Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo metu galiojančio VKĮ 21 straipsnio nuostatose numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Šiame straipsnyje taip pat įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Aplinkybės, kad įstatymo naujos redakcijos nuostatos nebuvo įsigaliojusios šalių sutarties sudarymo metu neužkerta kelio teismui, remiantis minėto įstatymo leidėjo nuostatomis, kaip kriterijumi vadovautis vertinant palūkanas nustatančią sutarties sąlygą sąžiningumo, teisingumo ir protingumo aspektais. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į nagrinėjamoje byloje esančias aplinkybes, kad kreditas buvo suteiktas vartojimo tikslams, atsakovas traktuotinas kaip vartotojas, silpnesnė sandorio šalis, jo atžvilgiu mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose, pagal Sutarties sudarymo metu galiojančias įstatymo nuostatas buvo įtvirtinta galimybė teismui sumažinti pelno palūkanų dydį, o šiuo metu galiojančios VKĮ redakcijos 21 straipsnio nuostatos numato pakankamai žemą bendros vartojimo kredito kainos dydį – 75 procentus, draudimą, jog bendra vartojimo kredito kaina būtų didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą, bei suteikia galimybę teismui, įvertinusiam šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Įvertinęs byloje esančias aplinkybes VKĮ 21 straipsnio nuostatų kontekste, o būtent, kad kreditas buvo trumpalaikis, negrąžinta kredito dalis sudaro 120 Eur, o prašomos palūkanos net 236,12 Eur, t. y. beveik du kartus viršija skolos sumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, priteistinų palūkanų suma teismo pagrįstai buvo sumažinta iki 120 Eur. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas taip pat ir į tai, kad kredito grąžinimas terminas baigėsi 2015 m. gruodžio 24 d., tačiau ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2017 m. spalio 18 d.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nors šioje byloje reikalavimą ieškovei pirminis kreditorius perleido tik 2017 m. vasario 13 d., tačiau vartotojui negali tekti visiškos atsakomybės našta už kredito davėjo ilgalaikį nesikreipimą į teismą dėl skolos priteisimo.Dėl paminėto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomą priteisti palūkanų sumą iki sprendime už akių nurodyto dydžio. Pripažintina, kad 120 Eur dydžio palūkanos, atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovo priteista 120 Eur negrąžinto kredito, 16,55 Eur kredito mokesčio, 120 Eur palūkanų, 12,29 Eur delspinigių, atitinka šalių (kredito davėjo ir vartotojo fizinio asmens) interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, nepažeidžia šalių teisių ir teisėtų interesų. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamos bylos sudėtingumas, pobūdis, galimos nedidelės advokato darbo sąnaudos leidžia spręsti, jog 121 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos už ieškinio paruošimą yra pernelyg didelės bei mažintinos iki 60 Eur. Minėti apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, o CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus (toliau – Rekomendacijas); 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-533/2008; Nr. 3K-3-212/2009; Nr. 3K-3-31/2011; Nr. 3K-3-156-701/2016). Taigi sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba, priteisimo, privaloma vadovautis ne tik pamatiniais teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, tačiau ir atsižvelgti į Rekomendacijas.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė teisinės pagalbos kreipėsi į advokatų profesinę bendriją „Euroteisės biuras” ir 2017 m. rugpjūčio 23 d. atstovavimo sutarties pagrindu ieškovei buvo suteiktos teisinės paslaugos, dėl kurių ieškovė patyrė 121 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šias išlaidas pagrindžia 2017 m. rugsėjo 27 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra serija BPF Nr. 009720 bei jos apmokėjimą patvirtinantis kvitas. Išlaidų už ieškinio surašymą suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, priešingai, jos yra ženkliai mažesnės. Todėl, nors nagrinėjamoje byloje nebuvo kilęs itin sudėtingas ginčas bei nesusiklostė išskirtinė teisinė situacija, o byloje esančio ieškinio parengimas nereikalavo sudėtingos teisinės analizės, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog už šio ieškinio parengimą ieškovė sumokėjo žymiai mažesnę sumą nei Rekomendacijose numatytas maksimalus užmokesčio už ieškinio parengimą dydis, leidžia spręsti, kad sprendime nurodytos aplinkybės jau buvo įvertintos, susitariant dėl užmokesčio už advokato teisinę pagalbą dydžio. Papildomai pažymėtina tai, kad ruošiant ieškinį yra reikalingos specialios žinios, skiriamos laiko, darbo sąnaudos, materialiniai ištekliai susipažinti su dokumentais, kurių pagrindu teikiamas ieškinys. Tokia veikla yra specifinė, o norintiems ja užsiimti yra keliami aukšti profesiniai bei elgesio reikalavimai. Tokios paslaugos iš esmės yra atlygintinos, o fiziniai ir juridiniai asmenys yra laisvi sudaryti atstovavimo sutartis ir pasirinkti, ar kreiptis kvalifikuotos teisinės pagalbos. Įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės prašoma priteisti 121 Eur suma advokato teisinei pagalbai pamokėti už ieškinio parengimą yra pagrįsta, adekvati ir proporcinga, neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio bei neprieštarauja protingumo principui. Atsižvelgiant į tai, skundžiamu sprendimu už akių ieškinį tenkinant iš dalies (69,84 procento), proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš M. B. priteista 41,90 Eur atstovavimo išlaidų suma didintina iki 84,51 Eur. Dėl paminėto, procesinio sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina, padidinant galutinę ieškovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 99,51 Eur (84,51+15 = 99,51 Eur).Kadangi apeliacinis skundas tenkintinas tik bylinėjimosi išlaidų dalyje, apeliantės sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą iš atsakovo M. B. nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. sausio 3 d. sprendimo už akių dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir iš atsakovo M. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance” (įmonės kodas 302447985) naudai priteistą 56,90 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 99,51 Eur (devyniasdešimt devynių Eur 51 ct).

Kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.