Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2023-10-13 · Civilinė byla Nr. e2-987-934/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-10-13
Bylos Nr.
e2-987-934/2023
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01773-2019-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Tomas Venckus, Žilvinas Terebeiza, Vigintas Višinskis
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės ,,ATENERGO“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-987-934/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01773-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.4.3.7.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Tomo Venckaus ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,ATENERGO“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas uždarosios akcinės bendrovės „ATENERGO“ finansinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Energo strategija“ nemokumo (bankroto) byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Energo strategija“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla. Bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Reniva“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2020 m. sausio 10 d.

2. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, bendrovei nutarta taikyti supaprastintą bankroto procesą. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. balandžio 15 d.

Šalies argumentai

3. 2023 m. gegužės 23 d. kreditorė UAB „ATENERGO“ (toliau – ir kreditorė) kreipėsi į teismą, prašydama: atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti bendrovės bankroto byloje kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; įtraukti UAB „ATENERGO“ į bendrovės kreditorių sąrašą su 62 851,47 Eur finansiniu reikalavimu.

4. Prašyme nurodyta, kad kreditorė ir bendrovė 2009 m. vasario 20 d. sudarė paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu kreditorė įsipareigojo pagal bendrovės užsakymą suteikti konsultacines ir informacijos teikimo atlygintinas paslaugas, susijusias su vėjo jėgainių projektavimo, dokumentų ruošimo bei kitais klausimais, kurie susiję su vėjo jėgainių projektų ruošimu ir įgyvendinimu, žemės paskirties keitimo į kitos paskirties žemę vėjo jėgainių statybai, žemės grunto tyrimo klausimais, poveikio aplinkai vertinimo klausimais, detaliojo plano ruošimo klausimais, vėjo jėgainių statybai reikalingų leidimų ir licencijų gavimo, finansavimo ir kitais klausimais, o bendrovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti. Šalys Sutarties 3.4 papunkčiu susitarė, kad paslaugų teikimo terminas yra nuo Sutarties pasirašymo dienos iki detaliojo plano pateikimo valstybinei teritorijų priežiūrą atliekančiai institucijai pasirašyti. Šalys taip pat susitarė, kad visa teikiamų paslaugų kaina yra 280 000,00 Lt su PVM (81 093,61 Eur su PVM). Už suteiktas paslaugas, kreditorė bendrovei išrašė 2010 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 3 909,87 Eur sumai ir 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 58 941,60 Eur sumai (toliau – Sąskaitos faktūros). 2012 m. rugsėjo 16 ir 17 d. buvo padaryti du 56 000,00 Eur dydžio avansiniai pavedimai į kreditorės banko sąskaitą, taip pat 2012 m. spalio 2 d. buvo padarytas dar vienas 4 000,00 Eur dydžio avansinis pavedimas į kreditorės banko sąskaitą.

5. Prašyme nurodyta, kad iškėlus bendrovei bankroto bylą, nemokumo administratorė bendrovės vardu iniciavo teisminį ginčą dėl Sutarties teisėtumo (sandorio tariamumo) ir įvykdytų bendrovės mokėjimų pagal Sąskaitas faktūras. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-85-330/2023 pripažino, kad Sutartis buvo vykdoma, kad iš jos šalims kilo teisių ir pareigų. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad du bendrovės atlikti mokėjimai (viso 60 000,00 Eur) nebuvo atlikti pagal Sutartį ir Sąskaitas faktūras, dėl ko buvo padaryta išvada, kad kreditorė nepagrįstai praturtėjo bendrovės sąskaita. Atitinkamai, iš kreditorės bendrovės naudai buvo priteista 60 000,00 Eur suma. Atsižvelgus į Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir atitinkamai į tai, jog Sąskaitos faktūros po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties yra laikytinos neapmokėtomis, kreditorė kreipėsi į bendrovės bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydama patvirtinti 62 851,47 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 3 909,87 Eur skola pagal 2010 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 58 941,60 Eur skola pagal 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini).

6. Prašyme nurodyta, kad finansinio reikalavimo pateikimo termino praleidimo priežastys yra akivaizdžios ir svarbios. Kreditorė tik 2023 m. vasario 28 d. sužinojo, jog bendrovės atlikti mokėjimai nebuvo atlikti apmokant Sąskaitas faktūras, dėl ko bendrovės prievolės pagal Sąskaitas faktūras ir Sutartį nėra įvykdytos iki šio kreditorės finansinio reikalavimo pateikimo. Taigi, paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms ir kreditorei parengus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 28 d. nutarties, nedelsiant buvo parengtas ir kreditorės finansinis reikalavimas bendrovei.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi UAB „ATENERGO“ prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo tenkino iš dalies. Atnaujino UAB „ATENERGO“ terminą finansiniam reikalavimui pareikšti BUAB „Energo strategija“ bankroto byloje. Patvirtino UAB „ATENERGO“ 3 909,87 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Energo strategija“ bankroto byloje. Likusią prašymo dalį atmetė.

8. Teismas, atsižvelgęs į prašyme nurodytas aplinkybes apie sužinojimo laiką bei nemokumo administratorei pripažįstant, kad dalis prašomo patvirtinti kreditorės finansinio reikalavimo pagrįstas, nusprendė, kad terminas pareikšti finansinį reikalavimą buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujino kreditorei terminą finansiniam reikalavimui pareikšti bendrovės bankroto byloje. Teismas nenustatė, kad dėl šios kreditorės praleisto termino finansiniams reikalavimams pareikšti būtų užvilkintos bankroto procedūros, taip pat nenustatė akivaizdaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

9. Teismas tenkino kreditorės reikalavimą dėl 3 909,87 Eur finansinio reikalavimo pagal 2010 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinimo ir įtraukė šį reikalavimą į bendrovės antros eilės kreditorių sąrašą. Teismas įvertino, kad nemokumo administratorė su šiuo kreditorės finansiniu reikalavimu sutiko ir jo neginčijo.

10. Teismas atmetė kreditorės prašymą patvirtinti jos 58 941,60 Eur finansinį reikalavimą pagal 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad šis reikalavimas yra grindžiamas Sutartimi, o Sutarties 3.4 papunktyje numatyta, kad paslaugų teikimo terminas yra nuo Sutarties pasirašymo dienos iki detaliojo plano pateikimo valstybinei teritorijų priežiūrą atliekančiai institucijai pasirašyti. Be to, Sutarties 4.1.1. papunktyje nurodyta, kad paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti konsultacinės ir informacinės teikimo paslaugos vėjo jėgainių, projekto rengimo, leidimų gavimo ir kitais klausimais, kurie susiję su vėjo jėgainių projektavimu Sutarties 1.1 papunktyje nurodyta apimtimi iki detaliojo plano pateikimo valstybinei teritorijų priežiūrą atliekančiai institucijai pasirašyti. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. e2A-85-330/2023 nustatyta, kad kreditorė 2014 m. rugpjūčio 4 d. raštu informavo bendrovę apie detaliojo plano pateikimą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Tauragės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Atsižvelgus į tai, teismas sprendė, kad Sutartis pagal 3.4 papunktį pasibaigė. Nors kreditorė PVM sąskaitą faktūrą išrašė 2020 m. sausio 3 d., tai yra praėjus 6 metams po Sutarties pasibaigimo ir jau esant iškeltai bendrovės bankroto bylai, tačiau duomenų, kokios tiksliai paslaugos buvo suteiktos ir kokia apimtimi, pareiškėja nepateikė.

11. Teismas nurodė, kad nors Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-85-330/2023, pripažino, kad Sutartis buvo vykdoma, tačiau tai nereiškia, kad pagal Sutartį visos paslaugos buvo suteiktos. Teismas sprendė, kad kreditorė neteikė jokių šalių bendradarbiavimą vykdant Sutartį patvirtinančių įrodymų, taip pat nepateikė savo buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių apie paslaugos suteikimą. Be to, teismui kėlė abejones aplinkybė, kad nors kreditorė yra juridinis asmuo ir jai turėtų būti gerai žinomi jos skolininkai ir likusios neapmokėtos sumos pagal sutartis, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad kreipėsi į bendrovę dėl skolos sumokėjimo nepateikė. Teismas kritiškai vertino kreditorės argumentus, kad apie skolą ji sužinojo tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 28 d. nutarties, kurioje konstatuota, kad 2009 m. vasario 20 d. sudaryta paslaugų sutartis nėra tariamas sandoris ir ji buvo vykdoma kartu nusprendžiant UAB „Energo strategija“ naudai priteisti 60 000 Eur kaip be pagrindo gautas pinigines lėšas. Teismas sprendė, kad vien PVM sąskaitos faktūros pateikimas niekaip neįrodo paslaugų suteikimo fakto.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Kreditorė UAB „ATENERGO“ atskiruoju skundu prašo: jeigu būtų nuspręsta, kad kreditorė praleido apskundimo terminą, atnaujinti procesinį terminą kreditorės UAB „ATENERGO“ atskirajam skundui pateikti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartį dalyje, kurioje netenkintas kreditorės UAB „ATENERGO“ prašymas dėl 58 941,60 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo pagal 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti kreditorės UAB „ATENERGO“ 58 941,60 Eur finansinį reikalavimą pagal 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su 58 941,60 Eur finansinio reikalavimo pateikimu. Visų pirma, teismas visiškai neįvertino tos faktinės aplinkybės, kad tiek patvirtintas 3 909,87 Eur finansinis reikalavimas, tiek ir 58 941,60 Eur finansinis reikalavimas kilo iš tos pačios Sutarties. Teismo sprendimas patvirtinti mažesnį kreditorės reikalavimą, tačiau nepatvirtinti kito, yra nepagrįstas. Šiuo atveju negalima daryti išvados, kad vieno finansinio reikalavimo atžvilgiu buvo vykdoma Sutartis, o kito reikalavimo atveju – Sutartis nebuvo įvykdyta. Antra, teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog yra neįtikinama, kad kreditorė apie skolą sužinojo tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-85-330/2023. Priešingai, būtent tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-85-330/2023 kreditorė ir galėjo sužinoti apie skolą. Pasibaigus civiliniam ginčui, Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad Sutartis buvo vykdoma, kad kreditorė pateikė parengtą detalųjį planą valstybinei teritorijų priežiūrą atliekančiai institucijai, o toks veiksmas pagal minėtą Sutartį apibrėžė kreditorės sutartinių įsipareigojimų įvykdymo momentą. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad du skolininkės atlikti mokėjimai (viso 60 000,00 Eur) nebuvo atlikti pagal Sutartį ir Sąskaitas faktūras, dėl ko buvo padaryta išvada, kad kreditorė nepagrįstai praturtėjo bendrovės sąskaita. Atitinkamai, iš kreditorės bendrovės naudai buvo priteista grąžinti 60 000,00 Eur. Būtent dėl šios priežasties, tik tada, kai buvo priimta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis ir pateiktas išaiškinimas, kad dalis mokėjimų (viso 60 000,00 Eur) buvo atlikta ne pagal Sutartį, bet be pagrindo, kreditorei tapo aišku, kad pateiktos teismui Sąskaitos faktūros už tinkamai suteiktas paslaugas yra neapmokėtos.

12.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-85-330/2023, nustatė prejudicinius faktus (kiek tai susiję su Sutarties vykdymu), dėl to pirmosios instancijos teismo pozicija, kad kreditorė iš naujo turi įrodyti paslaugų suteikimą ir finansinių reikalavimų pagrįstumą, yra nepagrįsta. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas net nepranešė kreditorei apie bylos rašytinio nagrinėjimo datą. Nors elektroninėje byloje kaip įvykis buvo nurodytas teismo pranešimas apie teismo posėdžio datą rašytinio proceso tvarka, tačiau paties pranešimo elektroninės bylos medžiagoje iki šiol nėra ir nebuvo prisegta, kaip ir rašytinio posėdžio datos. Dėl šios priežasties kreditorė negalėjo teismui pateikti papildomus duomenis, būtinus jo reikalavimams pagrįsti.

12.3. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė rašytinio proceso tvarka 2023 m. rugpjūčio 17 d., tačiau kreditorė apie šią nutartį sužinojo tik 2023 m. rugpjūčio 31 d., kuomet atsitiktinai pasitikrino elektroninę bylą. Atsižvelgus į tai, laikytina, jog kreditorei Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis buvo įteikta tik 2023 m. rugpjūčio 31 d., dėl ko formaliai kreditorė nepažeidė procesinio termino pateikti atskirąjį skundą. Tuo atveju jeigu teismas laikytų, kad kreditorė pažeidė procesinį terminą atskirajam skundui pateikti, kreditorė prašo atnaujinti procesinį terminą atskirajam skundui pateikti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, susijusių su kreditorės neinformavimu nei apie rašytinio posėdžio datą, nei apie skundžiamos teismo nutarties priėmimą.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Energo strategija“ nemokumo administratorė UAB „Reniva“ nesutinka su UAB „ATENERGO“ atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

13.1. Nors kreditorė atskirajame skunde nurodo, kad tiek PVM sąskaitą faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), tiek PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), su kuria nemokumo administratorė sutinka, yra kilusios iš tos pačios Sutarties, tačiau esminis dalykas tas, kad PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) yra išrašyta daugiau nei 10 metų po Sutarties sudarymo ir 6 metai po to, kai buvo pateiktas detalusis planas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Tauragės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, taigi 6 metai po to, kai buvo suteiktos visos paslaugos. Be to, remiantis Sutarties 3.2 papunkčiu bendrovė vykdo avansinius apmokėjimus, pagal kreditorės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, tačiau šiuo atveju PVM sąskaita faktūra pateikta jau po visų paslaugų suteikimo ir to negalima laikyti avansiniu mokėjimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino kreditorės finansinį reikalavimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nepatvirtino finansinio reikalavimo pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Be kita ko, 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta jau po to, kai priimta nutartis iškelti bankroto bylą UAB „Energo strategija“.

Šalies argumentai

13.2. Nėra jokio pagrindo tvirtinti kreditorės finansinio reikalavimo, kylančio iš 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini), nes ji yra pateikta be pagrindo, neatitinkant Sutartyje numatytu sąlygų ir visiškai prieštaraujant protingumo principui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

16. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta tvirtinti dalį kreditorės finansinio reikalavimo bendrovės nemokumo (bankroto) byloje. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimą nemokumo (bankroto) byloje.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

17. Apeliantė (kreditorė) kartu su atskiruoju skundu pateikė: elektroninės civilinės bylos e2-313-1092/2022 2 ir 3 tomus. Apeliantė paaiškino, kad minėti duomenys patvirtina kreditorės paslaugų suteikimo faktą.

18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-1120/2023, 86 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

19. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs apeliantės piktnaudžiavimo teise fakto bei įvertinęs tai, kad prie atskirojo skundo pridėti duomenys gali būti reikšmingi ginčo išsprendimui, ir siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, nutaria apeliantės pateiktus duomenis priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl kreditorės finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

20. Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Teismas turi teisę priimti iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą, ir po nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus įstatyme nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (JANĮ 41 straipsnio 4 dalis).

21. Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1–2 dalys).

22. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Taigi, teismas turi pareigą imtis priemonių, kad nebūtų patvirtinti nepagrįsti kreditorių reikalavimai ir būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesai. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-435-910/2022).

23. Ar kreditoriaus reiškiamas reikalavimas pagrįstas, teismas nusprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas būtent kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

24. Nagrinėjamoje byloje kreditorė prašė patvirtinti 62 851,47 Eur finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, kurį grindė 2009 m. vasario 20 d. paslaugų sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos pagrindu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis: 1) 2010 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) – 3 909,87 Eur sumai; 2) 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) – 58 941,60 Eur sumai.

25. Pirmosios instancijos teismas patvirtino kreditorės 3 909,87 Eur dydžio finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, tačiau prašymo patvirtinti 58 941,60 Eur finansinį reikalavimą netenkino, nurodydamas, kad kreditorė nepateikė įrodymų apie suteiktas paslaugas – kada jos buvo suteiktos ir kodėl šios paslaugos įvertintos būtent 58 941,60 Eur suma.

26. Apeliantė (kreditorė) nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su 58 941,60 Eur finansiniu reikalavimu. Apeliantės nuomone, teismas visiškai neįvertino tos faktinės aplinkybės, kad tiek patvirtintas 3 909,87 Eur finansinis reikalavimas, tiek ir 58 941,60 Eur finansinis reikalavimas kilo iš tos pačios Sutarties. Taigi, teismas šiuo atveju negali spręsti, kad pirmojo finansinio reikalavimo atžvilgiu Sutartis buvo vykdoma, o kito reikalavimo – ne. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-85-330/2023 pripažino, kad Sutartis buvo vykdoma, nustatė, kokios paslaugos buvo teikiamos.

27. Taigi, byloje kilo ginčas dėl apeliantės 58 941,60 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo pagal 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), išrašytą vadovaujantis šalių sudaryta 2009 m. vasario 20 d. paslaugų sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini).

28. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad tarp kreditorės ir bendrovės buvo sudaryta 2009 m. vasario 20 d. paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu kreditorė įsipareigojo suteikti konsultacines ir informacijos teikimo paslaugas, tai yra vėjo jėgainių projektavimo, dokumentų ruošimo, bei kitais klausimai, kurie susiję su vėjo jėgainių projektų ruošimu ir įgyvendinimu, žemės paskirties keitimo į kitos paskirties žemę vėjo jėgainių statybai, žemės grunto tyrimo klausimais, poveikio aplinkai vertinimo klausimais, detaliojo plano ruošimo klausimais, vėjo jėgainių statybai reikalingų leidimų ir licencijų gavimo, finansavimo ir kitais klausimais, o bendrovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti (Sutarties 1.1 punktas). Šalys susitarė, kad visa teikiamų paslaugų kaina yra 280 000 Lt (81 093,60 Eur) su PVM (Sutarties 3.1 punktas). Pasirašius šią Sutartį, užsakovė (bendrovė) vykdo avansinius apmokėjimus pagal vykdytojos (kreditorės) pateiktas sąskaitas faktūras (Sutarties 3.2 punktas). Sutartyje šalys taip pat nustatė, kad paslaugų teikimo terminas yra nuo Sutarties pasirašymo dienos iki detaliojo plano pateikimo valstybinei teritorijų priežiūrą atliekančiai institucijai pasirašyti (Sutarties 3.4 punktas). Sutarties 4.1.1 punkte nurodyta, kad paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti konsultacinės ir informacinės teikimo paslaugos vėjo jėgainių, projekto rengimo, leidimų gavimo ir kitais klausimais, kurie susiję su vėjo jėgainių projektavimu sutarties 1.1 p. nurodyta apimtimi iki detaliojo plano pateikimo valstybinei teritorijų priežiūrą atliekančiai institucijai pasirašyti (1 t., b. l. 96–101). Kreditorė 2014 m. rugpjūčio 4 d. raštu informavo bendrovę, kad atliko paslaugas pagal Sutartį bei pateikė detalųjį planą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Tauragės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui (2 t., b. l. 196). Kreditorė bendrovei už suteiktas paslaugas pagal Sutartį išrašė 2010 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 3 909,87 Eur sumai (1 t., b. l. 102) ir 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 58 941,60 Eur sumai, nurodant, kad tai paslaugos „Pagal paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 103).

29. Teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų pagrindu, negali padaryti priešingos išvados, nei ją padarė pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje, kad apeliantė neįrodė 58 941,60 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo.

30. Pirma, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad išrašytos (ir apmokėtos) PVM sąskaitos faktūros savaime nepatvirtina sandorio realaus vykdymo – PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis), tai yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, o realių sutartinių santykių buvimo, sandorio vykdymo faktas įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). Taigi, vien PVM sąskaitos faktūros pateikimas savaime neįrodo kreditorės finansinio reikalavimo pagrįstumo. Tokiam faktui įvertinti reikia kompleksiškai vertinti visas byloje nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1192-881/2020).

31. Be to, PVM sąskaitoje faktūroje turi būti nurodytas, be kita ko, tiekiamų prekių arba tiekiamų paslaugų pavadinimas, taip pat jų kiekis, taip pat prekių tiekimo arba paslaugų teikimo data, jeigu ji nesutampa su PVM sąskaitos faktūros išrašymo data. Jeigu PVM sąskaita faktūra įforminamas avanso gavimas, – avanso gavimo diena, kai ji nesutampa su PVM sąskaitos faktūros išrašymo data (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 7–8 punktai).

32. Šiuo atveju tik PVM sąskaitos faktūros pateikimas, nenurodant nei konkrečių paslaugų pavadinimo, nei jų kiekio, taip pat nepateikus kitų detalizuojančių duomenų, kokios konkrečiai paslaugos pagal 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktos ir kodėl šios paslaugos įvertintos būtent 58 941,60 Eur suma, suteikia pagrindą spręsti, kad apeliantės 58 941,60 Eur finansinio reikalavimo realumas pagal 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo įrodytas. Nors Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas ginčo Sutarties pripažinimo negaliojančia klausimus, 2023 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-85-330/2023, pripažino, kad Sutartis buvo vykdoma, kad paslaugos buvo teikiamos, tačiau vien tai, kad šalis siejo sutartiniai paslaugų teikimo teisiniai santykiai, kad Sutartis buvo vykdoma ir kreditorė kai kurias paslaugas bendrovei suteikė, savaime neįrodo fakto, jog paslaugos būtent pagal 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktos.

33. Antra, nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas finansinį reikalavimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino, o finansinio reikalavimo pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) nepatvirtino, nors abu reikalavimai yra kilę iš tarp šalių sudarytos tos pačios Sutarties, kuri Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Nr. e2A-85-330/2023 buvo pripažinta vykdoma, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vien šie argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini). Tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Nr. e2A-85-330/2023 Sutartis buvo pripažinta vykdoma, nereiškia, kad visos be išimties šios Sutarties pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros pagrindžia suteiktų paslaugų realumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas patvirtino kreditorės 3 909,87 Eur finansinį reikalavimą, priešingai nei PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išrašyta 2010 m. gruodžio 27 d., tai yra dar tada, kai Sutartis buvo nepasibaigusi ir vykdoma, tai yra laikantis Sutarties 3.2 punkte numatytos apmokėjimo už suteiktas paslaugas tvarkos (žr. šios nutarties 29 punktą).

34. Trečia, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kreditorė 2020 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) išrašė praėjus 6 metams po to, kai buvo pateiktas detalusis planas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Tauragės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Ši aplinkybė papildomai įrodo, kad remiantis vien pateiktos sąskaitos faktūros pagrindu teismas negali daryti patikimų išvadų, kad buvo suteiktos paslaugos joje nurodytai sumai (CPK 185 straipsnis).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus ir skundžiamą nutartį įrodymų vertinimo taisyklių taikymo kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės normų, kuriomis reglamentuojamas įrodinėjimas. Išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad kreditorė suteikė bendrovei paslaugas už 58 941,60 Eur sumą, teismas padarė remdamasis pateiktais rašytiniais įrodymais. Apeliantė byloje nepateikė kitų duomenų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą abejoti tokia teismo pozicija ar paneigtų skundžiamos nutarties argumentus. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Vien tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą nutartį panaikinti ar pakeisti.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir atsisakydamas tvirtinti apeliantės 58 941,60 Eur finansinį reikalavimą priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Žilvinas TerebeizaTomas VenckusVigintas Višinskis