Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,

nuotoliniu vaizdo konferencijos ryšiu dalyvaujant pareiškėjo Uždarosios akcinės bendrovės "JURBY WATER TECH" atstovui J. V., atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovei Redai Turskienei, trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui Robertui Bulkevičiui,

2026 m. kovo 24 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „JURBY WATER TECH“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „JURBY WATER TECH“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 299 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja paaiškino, kad yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas gamintoju/ importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gamintojams ir importuotojams tenka pareiga inter alia (be kita ko) organizuoti ir/ar dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas.

Pagal PPATĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punktą šios gamintojų ir importuotojų pareigos, išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, gali būti vykdomos tik kolektyviai, t. y. per gamintojų ir importuotojų organizaciją. Gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas užtikrinama tokiu būdu, kad gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MATĮ) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis (toliau – ir mokestis), jeigu nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

Nurodo, kad Bendrovė, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2015 metais kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas” (toliau – Organizacija) buvo pavedusi vykdyti Bendrovei nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo Bendrovės pakuočių atliekų tvarkymą 2013–2015 m. ir išdavė Bendrovei metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – Patvirtinimai). Remiantis MATĮ 5 straipsnio 6 dalimi, Organizacijos išduoti Patvirtinimai patvirtino Bendrovės teisę į mokesčio lengvatą, todėl remiantis jais Bendrovė atitinkamai 2013–2015 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad Bendrovė 2018 m. kovo 5 d. gavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1497, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimas) panaikino Organizacijos Bendrovei išrašytus Patvirtinimus. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko Bendrovės patikrinimą ir 2018 m. spalio 17 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 220 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Bendrovė dėl Patikrinimo akto pateikė pastabas, tačiau Departamentas į Bendrovės pateiktas pastabas neatsižvelgė ir 2018 m. lapkričio 22 d. priėmė Sprendimą, kuriuo Patikrinimo aktą patvirtino ir Bendrovei apskaičiavo 3 633 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

Pabrėžia, kad nesutinka su Sprendimu, nes jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais ir teisės aktų normomis). Pareiškėjos teigimu, Sprendimas negali būti laikomas pagrįstas ir teisėtas, kadangi pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ) ir PPATĮ nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Pareiškėja skunde pažymi, kad dėl to, jog Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu buvo panaikinti pareiškėjai Organizacijos išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo išduoti dokumentai Organizacijai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos – pareiškėjos sutarties kontrahento – neteisėtų veiksmų ar kaltės. Nepaisant to, atsakovas ginčijamu sprendimu Bendrovei nustatė antrą kartą sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, nors Bendrovė jau buvo sumokėjusi mokestį už atliekų sutvarkymą.

Pareiškėja skunde atkreipia dėmesį ir į tai, jog Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu nėra apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis. Sprendimas, kuriuo panaikinti Patvirtinimai, neįsiteisėjęs. Dėl šio sprendimo teisėtumo vyksta teisminis ginčas administracinėje byloje Nr. eI-2235-764/2018. Todėl mano, jog Bendrovė neturėjo pareigos tikslinti deklaracijos ir mokėti mokestį. Pažymi, jog teismui panaikinus Vilniaus RAAD sprendimus, sąlygojusius mokestinės lengvatos praradimą, Bendrovė nebeturės teisinės galimybės patikslinti mokesčio deklaracijos už 2013 m. (po 2018 m.) ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius. Teigia, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes jį priimant buvo pažeistos ir pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti.

Atsakovas teigia, kad vadovaujantis PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje, 4 dalyje ir 5 dalyje įteisintomis nuostatomis Bendrovei suteikta teisė ir pasirinkimas organizuoti ir finansuoti pakuočių atliekų tvarkymą: individualiai, t. y. mokant mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą pakuočių kiekį bei organizuojant sunaudotų savo reikmėms pakuočių (susidarančių Bendrovėje) sutvarkymą arba kolektyviai – pavedant vykdyti PPATĮ nustatytas pareigas gamintojų ir importuotojų organizacijai. Bendrovė, pasirinkdama kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, žinojo apie jai išliekančią pareigą MATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Atkreipia dėmesį, kad pagal ATĮ 34²² straipsnio 14 dalį Organizacija privalo vykdyti Organizacijos narių, pavedimo davėjų ir atliekų tvarkytojų (atliekų surinkėjų ir atliekų naudotojų ar eksportuotojų), su kuriais sudarė sutartis dėl gamintojų ar pakuočių atliekų tvarkymo, sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolę. Nurodo, kad vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalimi, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 56 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr.VR-19.3-2 panaikino Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-2235-764/2018 dėl 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2.

Departamentas pažymėjo, kad pareiškėja apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus mokestinį laikotarpį buvo informuota 2018 m. rugsėjo 25 d. pranešimu. Departamentas, atlikdamas Bendrovės mokestinį patikrinimą, vadovavosi oficialiais duomenimis, esančiais valstybės registruose, informacinėse sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais Vilniaus RAAD ir minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu. Departamentas patikrinimo metu analizavo duomenis: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 27 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-1585 pateiktą informaciją apie sprendimą panaikinti Organizacijos gamintojams ir (a) importuotojams išrašytus Patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą; Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos mokesčio mokėtojo valstybinei mokesčių inspekcijai teiktų deklaracijų, forma FR0524 bei ataskaitų apie organizacijos išduotus dokumentus (patvirtinimus) ir gautus dokumentus. Pagal Bendrovės patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, Bendrovė 2013–2015 metais į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta MATĮ 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėja, elektroniniu būdu pildydama ir teikdama Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijas, pateikė Organizacijos išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo.

Atsakovas pažymėjo, jog Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus Nr. 1314VI0208-4687-8845 apie metalinės pakuotės (0,866 t) atliekų sutvarkymą 2013 m. mokestiniu laikotarpiu; Patvirtinimus Nr. 1414VI0001-4687-8845 apie metalinės pakuotės (0,871 t) atliekų sutvarkymą 2014 m. mokestiniu laikotarpiu ir Patvirtinimus Nr. 1514VI0001-4687-8845 apie metalinės pakuotės (0,096 t) atliekų sutvarkymą 2015 m. mokestiniu laikotarpiu bei Patvirtinimą Nr. 1317VI0071-4687-8845 apie 0,001 PET pakuotės sutvarkymą 2013 m. mokestiniu laikotarpiu. Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR-l.7-14797 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius. Tačiau pareiškėja iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. spalio 17 d., deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo. Departamento atliekamo patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikintus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu nustatyta, kad Bendrovė 2013 m. (20 proc.), 2014 m. (20 proc.), 2015 m. (49 proc.) neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduoties (54 proc.). Taip pat nustatyta, kad Bendrovė neįvykdė 2013 m. (30 proc.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos PET atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduoties (32 proc.). Todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Mokėjimo aprašas) 7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 3 633 Eur.

Atsakovo teigimu, pastabų dėl Patikrinimo akto teikimo metu pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie pagrįstų, kad metalinės pakuotės atliekos būtų sutvarkytos ir įvykdyta metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduotis (54 proc.) bei būtų sutvarkytos ir įvykdyta PET pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduotis (32 proc.) Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsniu, Patikrinimo aktas ir 3 633 Eur mokestinė prievolė už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius buvo patvirtinta ginčijamu sprendimu. Organizacijos išrašyti Patvirtinimai apie sutvarkytas metalinės pakuotės atliekas Bendrovei buvo pripažinti negaliojančiais remiantis Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. Dl-359, 55 punktu (53 punkto redakcija, galiojusi Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 priėmimo metu), kuris nustato, kad jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Taigi, Patvirtinimai yra negaliojantys nuo atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais fakto. Mano, jog panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai/importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakovas atsiliepime pažymi, kad mokestinė prievolė – pareiga sumokėti mokestį kyla tik mokesčių mokėtojui, t. y. Bendrovei. Mokestinės prievolės dydis negali apspręsti teisinio santykio pobūdžio. Atsakovo teigimu, ginčijamu sprendimu Bendrovei neskirta sankcija, nėra taikytas padidintas mokesčio tarifas ar paskaičiuoti delspinigiai, o nurodyta sumokėti mokestinę prievolę už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog palaiko jame suformuluotą reikalavimą, prašė skundą tenkinti.

Paaiškino, jog ji yra įstaiga, turinti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir ATĮ bei PPATĮ nustatyta tvarka kolektyviai organizuojanti gamintojų ir importuotojų pakuočių atliekų tvarkymą. Organizacija yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą aplinkos apsaugos srityje, organizuojant tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius. Organizacija, vadovaudamasi ATĮ nuostatomis, įgyvendina gamintojams ir importuotojams (suinteresuoto asmens dalyviams arba sutartiniais pagrindais pavedusiems organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį Atliekų tvarkymo įstatymo nustatytų pareigų, bet netapusiems suinteresuoto asmens dalyviais) nustatytą pareigą organizuoti tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant Gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius. Organizacija su gamintojais ir importuotojais sudaro sutartis „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“, kuriomis pastarieji paveda vykdyti jiems ATĮ nustatytas pareigas. Atitinkama sutartis buvo sudaryta ir su pareiškėja. Organizacija, įgyvendindama prisiimtas pareigas, privalo pasitelkti Aplinkos apsaugos agentūros į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą įtrauktus atliekų tvarkytojus (toliau – ir Tvarkytojai). Pasibaigus kalendoriniams metams Tvarkytojai Organizacijai išrašo pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (toliau - ir įrodantys dokumentai), kuriuos Organizacija paskirsto gamintojams ir importuotojams išrašydama patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą.

Akcentavo, jog pareiškėja yra tinkamai įvykdžiusi apmokėti pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas bei kitas teisės aktų numatytas pareigas sutarties su Organizacija pagrindu, t. y. pagal į rinką išleidžiamų pakuočių kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia (įskaitant) pareiga sumokėti mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau ginčijamu sprendimu pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą, nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti Įrodantys dokumentai, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės. Organizacija įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar net nusikalstamų schemų. Būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Taigi, Vilniaus RAAD sprendimu ir ginčijamu sprendimu pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybe), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiuo pagrindu ginčijamas sprendimas yra neteisėtas.

Organizacijos teigimu, pareiškėja tinkamai įvykdžius savo pareigas, mokestinė lengvata jai buvo pritaikyta pagrįstai ir remiantis teisės aktų reikalavimais, todėl ji negali būti panaikinta remiantis Vilniaus RAAD sprendimu ir ginčijamu sprendimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime atkreipia dėmesį, kad tiek pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, tiek pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, tiek pagal mokslo doktriną, su mokesčio lengvatomis susiję klausimai turi būti reguliuojami įstatymo. Konkrečiu atveju nei MATĮ, nei ATĮ apskritai nereguliuoja Organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotų Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų.

Nurodo, jog Vilniaus RAAD sprendimo teisiniu pagrindu nurodyta Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punkto nuostata negalėjo būti taikoma dėl tos priežasties, kad Patvirtinimų panaikinimas nebuvo numatytas ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu. Ginčo teisinių santykių metu nebuvo jokios teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę Vilniaus RAAD ar bet kuriai kitai institucijai panaikinti Patvirtinimus ir atitinkamai Gamintojų ir importuotojų teisę į mokestinę lengvatą. Tvirtina, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu ne tik įstatyme, bet ir atsakovo teisiniu pagrindu nurodomame poįstatyminiame teisės akte buvo numatyta tik galimybė pripažinti neteisėtais išrašytais atliekų tvarkytojų išduotus Įrodančius dokumentus, tačiau ne Organizacijos išduotus Patvirtinimus. Organizacijai 2013–2015 m. išdavus Patvirtinimus, o gamintojams ir importuotojams pasinaudojus Patvirtinimų pagrindu atsiradusia mokestine lengvata, teisiniai santykiai, susiję su tų metų Organizacijai ir jos gamintojams ir importuotojams nustatyta pakuočių atliekų tvarkymo prievole, pasibaigė, teisės aktuose nebuvus jokios teisinės galimybės atsakovui ar bet kuriai kitai institucijai teisinėmis priemonėmis įsiterpti į šiuos teisinius santykius.

Pabrėžia, jog MATĮ 9 straipsnio 1 dalis nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos. Taip pat pastebi, kad Mokėjimo aprašo 7 punkto redakcija, numatanti, kaip apskaičiuojamas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, kai panaikinami mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad tiek ATĮ, tiek ir PPATĮ suteikia teisę gamintojams ir importuotojams pasirinkti, kokiu būdu organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, o kolektyvaus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo reikalavimai ir gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimas reglamentuojami ATĮ aštuntame ir aštuntame skyriuose, PPATĮ 10 straipsnyje. Pažymi, kad be kitų pareigų organizacijos, įgyvendindamos PPATĮ 10 straipsnio nuostatas, privalo vykdyti atliekų tvarkytojų sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolę. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad teisės aktuose nustatytos teisės ir pareigos gamintojams ir importuotojams, kurias jie turi vykdyti atliekų tvarkymo srityje.

Aplinkos ministerija atsiliepime atkreipia dėmesį, kad prievolė sumokėti mokestį už atliekos teršimą atliekomis pareiškėjai atsirado, kadangi buvo pripažinti negaliojančiais jai išduoti Patvirtinimai, o šie buvo panaikinti tuo pagrindu, jog dokumentai, kurių pagrindu šie patvirtinimai buvo išrašyti, buvo pripažinti negaliojančiais. Aplinkos ministerija teigia, kad Patvirtinimai pripažįstami negaliojančiais, jeigu buvo išrašyti remiantis dokumentais, kurie pripažinti negaliojančiais dėl to, kad buvo išrašyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgdama į tai, mano, kad pagal Aprašo nuostatas sprendimų, kuriais pripažinti negaliojančiais atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, priėmimas sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiais Patvirtinimus, kurie išrašyti remiantis panaikintais atliekų sutvarkymą įrodančiais išduotais dokumentais, t. y. išduotus Organizacijos patvirtinimus pareiškėjai. Apraše minimi organizacijų patvirtinimai suprantami kaip organizacijų išrašomi dokumentai, kuriais organizacijos paskirsto/ perskirsto pavedimą davusiems gamintojams ir/ ar importuotojams atliekų tvarkytojų išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiuose dokumentuose nurodytą sutvarkytą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį). Pagal Aprašo 3 punktą patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais. Teigia, kad patvirtinimo galiojimas (negaliojimas) yra sąlygojamas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento, kuriuo remiantis jis išrašytas, galiojimu (negaliojimu). Todėl vadovaujantis principu „iš neteisės negali kilti teisė“, jei atliekų tvarkytojo išrašytas dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, tokio dokumento pagrindu organizacijos išrašytas patvirtinimas (kuriuo pagal panaikintame atliekų tvarkytojo dokumente nurodytą sutvarkytą atliekų kiekį buvo išdalintas/ paskirstytas sutvarkytas atliekų kiekis gamintojams ir/ ar importuotojams) taip pat laikytinas negaliojančiu. Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą neteisėtumas yra išvestinis iš dokumentų, įrodančių atliekų sutvarkymą, išrašymo proceso neteisėtumo.

Pažymėjo, kad nesutinka su argumentais, jog Sprendimas pažeidžia įstatymo viršenybės, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principus ir laiko, kad mokesčio apskaičiavimo ir išieškojimo klausimai, kurie nenustatyti MATĮ, yra reglamentuoti Mokesčių administravimo įstatymo, kurio nuostatos taikytinos pagal analogiją. Laikosi pozicijos, kad Sprendimas priimtas nepažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies ir 107 straipsnio nuostatų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija per teismo nustatytą terminą atsilepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, jos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Proceso šaliai apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 299 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, taigi pareiškėja laikytina pakuočių ir pakuočių atliekų gamintoja ir importuotoja.

Vykdydama teisės aktuose gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2013–2015 metais buvo pavedusi Organizacijai vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus, o būtent: 1) 2013 m. patvirtinimą Nr. 1314VI0208-4687-8845 metalinės pakuotės kiekis 0,866 t.; 2) 2013 m. patvirtinimą Nr. 1317VI0071-4687-8845 PET pakuotės kiekis 0,001 t.; 3) 2014 m. patvirtinimą Nr. 1414VI0001-4687-8845 metalinės pakuotės kiekis 0,871 t.; 4) 2015 m. patvirtinimą Nr. 1514VI0001-4687-8845 metalinės pakuotės kiekis 0,096 t.

Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris, atsižvelgdamas į Vilniaus RAAD sprendime padarytas išvadas, atliko pareiškėjos planinį mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2013 – 2015 m. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės užfiksuotos Patikrinimo akte.

Patikrinimo akte teigiama, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu panaikinus Organizacijos išrašytus Patvirtinimus, Bendrovė nepatikslino mokesčio deklaracijų (forma FR0524) už atskirus 2013 – 2015 m. mokestinius laikotarpius, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Konstatuojama, kad tokiais savo veiksmais pareiškėja pažeidė PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies ir MATĮ 5 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Todėl, vadovaujantis MATĮ 9 straipsnio 1 dalies bei Mokėjimo aprašo 7 punkto nuostatomis pareiškėjai buvo apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio suma – 3633,00 Eur.

Atsakovas Sprendimu nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą ir įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 20 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą sumokėti 3633,00 Eur mokesčio sumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėja 2018 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai) su skundu, kuriuo buvo prašoma panaikinti Sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1468-484/2019 nusprendė pareiškėjos skundą tenkinti ir Sprendimą panaikino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2025 m. lapkričio 12 d. nutartimi nutarė tenkinti Departamento apeliacinį skundą – panaikino pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme taip pat buvo sprendžiamas Organizacijos skundo, kuriuo buvo prašoma buvo prašoma panaikinti Viliaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VR-19.3-2, pagrįstumas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė Organizacijos skundą dėl Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 panaikinimo.

LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.

Pažymėtina, kad LVAT minėtoje nutartyje padarė išvadą, kad Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais ir už laikotarpius iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. iki įsigaliojant Aprašo pakeitimams, Organizacijos gamintojams ir (ar) importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad atsakovui priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistas principas lex retro non agit.

Taip pat LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi atmetė Organizacijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus dėl jų kaltės nebuvimo, teisėtų lūkesčių ir ginčijamu sprendimu taikytos priemonės (Patvirtinimų panaikinimo) proporcingumo. LVAT nurodė, jog pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę. Konstatavo, kad gamintojai ir (ar) importuotojai, atsižvelgiant į prieš tai aptartas ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu išrašyti patvirtinimai, kurie be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negali ir yra laikytini išvestiniais iš pastarųjų, bus paliekami galioti.

Pažymėtina, kad atsakovas atsižvelgdamas į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 bei vykdydamas 2025 m. lapkričio 12 d. LVAT nutarties 59 punktą (II tomas, b. l. 176), 2025 m. gruodžio 11 d. teismui pateikė Sprendimu Bendrovei apskaičiuoto privalomo sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį 2025 m. spalio 3 d. išvada įformintą perskaičiavimą (II tomas b. l.. 3-10). Pateikta išvada nurodoma, kad Patikrinimo akte nurodyta 3633,00 Eur mokesčio suma perskaičiuota ir atlikus perskaičiavimą už 2013 metus pagal pateiktus duomenis, bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius yra 3577,00 Eur.

Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

PPATĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2018-01-24 iki 2018-12-31) 7 straipsnio 3 dalis teigia, jog gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Vadovaujantis MATĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2018-01-01 iki 2019-01-01) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą (MATĮ 9 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, jog remiantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalies, MATĮ 4 straipsnio 3 dalies ir PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, gamintojui ar importuotojui yra taikomas principas „teršėjas moka“, todėl pareiškėjai kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 1 dalis teigia, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).

Remiantis MAĮ 13 straipsnio 8 punkto bei 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis mokestį administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Pažymėtina, jog PPATĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusius su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos kolektyviai – steigdami šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytą gamintojų ir importuotojų organizaciją ir (ar) tapdami tokios organizacijos dalyviais ir, kaip numatyta šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, jai pavesdami vykdyti šiame straipsnyje nustatytas pareigas arba, kaip numatyta šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami vykdyti šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytas pareigas netapdami organizacijos dalyviais.

Kaip ir anksčiau minėta, gamintojai ir importuotojai privalo MATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį, jeigu neįvykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Vyriausybė 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 „Dėl apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių patvirtinimo“ patvirtino Apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotys (toliau – ir Užduotys) (bylai aktuali teisės akto redakcija galiojusi nuo 2017-12-23 iki 2021-07-15). Užduočių II skirsnio „Pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotys“ 10 punktas įpareigoja gamintojus ir importuotojus, siekiančius pasinaudoti mokesčio lengvata, perdirbti ne mažiau kaip 54 proc. Lietuvos vidaus rinkai patiektų metalinių pakuočių kiekio.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog MATĮ nuostatuose yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad mokestinės lengvatos taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai reiškia, jog MATĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymas yra siejamas su realiu Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo Patvirtinimo turėjimo. Konstatuotina, jog tais atvejais, kai Užduotis nėra faktiškai įvykdyta ar įvykdyta netinkamai, vien Patvirtinimo turėjimas nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos mokesčio lengvatos taikymo sąlygos. Ypač atsižvelgiant į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis).

Akcentuotina, jog pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MATĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.

Remiantis LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje padarytomis išvadomis darytina išvada, kad Organizacijos 2013 m. išduotas Patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 0,866 t., 2014 m. išduotas Patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 0,871 t. ir 2015 m. išduotas Patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 0,096 t. yra pripažinti negaliojančiais. Akivaizdu, jog Bendrovė neturi įrodymų, kad Užduotis 2013 – 2015 m. yra įvykdyta, kadangi pareiškėja nepateikė duomenų apie perdirbtą metalinės pakuotės kiekį.

LVAT 2025 m. lapkričio 12 d. nagrinėdamas šią administracinę bylą apeliacine tvarka nutarties 59 punkte akcentavo, kad Departamento 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimas turi būti patikslintas, atsižvelgiant į pirmiau aptartose bylose nustatytas aplinkybes ir priimtus procesinius sprendimus bei šioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikinta Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu.

Kaip jau paminėta, atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 bei vykdant 2025 m. lapkričio 12 d. LVAT nutarties 59 punktą (II tomas, b. l. 176), 2025 m. gruodžio 11 d. teismui buvo pateiktas Sprendimu Bendrovei apskaičiuoto privalomo sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį 2025 m. spalio 3 d. išvada įformintas perskaičiavimas (II tomas b. l.. 3-10) bei jį pagrindžiantys duomenys. Išvadoje nurodoma, kad Patikrinimo akte nurodyta 3633,00 Eur mokesčio suma perskaičiuota ir atlikus perskaičiavimą už 2013 metus pagal pateiktus duomenis, bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius yra 3577,00 Eur.

Vadovaujantis anksčiau išdėstytu ir LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje nurodytais argumentais, konstatuotina, jog Bendrovės argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2013–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų. Pabrėžtina, kad jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacijai ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Pabrėžtina, jog Sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi 2013–2015 m. liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Sprendime apskaičiuotas pareiškėjai, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį. Tuo tarpu pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos. Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.

Byloje nustatyta, jog Bendrovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėja iki Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio vykdyto patikrinimo pradžios nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už 2013–2015 m. Todėl darytina išvada, kad mokestis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai.

Pažymėtina, kad Departamentui perskaičiavus mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą (perskaičiuota, atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį) už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 3577,00 Eur. pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio nepateikė prieštaravimų, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas teisinis ar faktinis pagrindas panaikinti Sprendimą visa apimtimi, kadangi Bendrovė teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos.

Skundas išimtinai grindžiamas aplinkybe, kad ji Organizacijai perdavė metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip jau minėta, išrašytas patvirtinimas 2013 m., patvirtinimas už 2014 m. ir 2015 m. patvirtinimas yra negaliojantis, nenustačius, jog deklaruotos metalinės pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, atsakovas Sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2015 metus priskaičiavo pareiškėjai mokėtiną mokestį.

Proceso šalys procesiniuose dokumentuose nurodė ir kitus argumentus dėl Sprendimo panaikinimo, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako, nes teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių duomenų visuma, nenustačius Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 299 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ neteisėtumo pagrindų dalyje dėl teisės taikymo bei veikos kvalifikavimo, pareiškėjos UAB „JURBY WATER TECH“ skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovas, vykdydamas LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį perskaičiavo mokėtino mokesčio dydį, konstatuotina, jog yra pagrindas pakeisti Sprendimą toje dalyje, kuria Bendrovei už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtinta 3633,00 Eur mokesčio suma.

2025 m. spalio 3 d. parengta išvada „Dėl UAB „JURBY WATER TECH“ apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį“, kuria pareiškėjai už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį apskaičiuota suma yra 3577,00 Eur. Taigi konstatuotina, kad 2018 m. lapkričio d. sprendimu Nr. 299 Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjai nustatyta patikslinta mokestinė prievolė ir mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma yra 3577,00 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėja skunde prašo jo naudai iš atsakovo priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjos skundo reikalavimai iš esmės yra nepagrįsti. Akivaizdu, jog net ir patikslinus mokestinės prievolės dydį, ginčas nėra išspręstas pareiškėjos naudai, todėl jai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „JURBY WATER TECH“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 299 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 3 633,00 Eur mokesčio sumą iki 3 577,00 Eur.

Kitoje dalyje pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „JURBY WATER TECH“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.