Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Admen“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. galutinio sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-2956-832/2013 pagal ieškovės UAB „Admen“ ieškinį atsakovei UAB „Gaudi“ dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013-09-10 priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Nurodo, kad taikaus susitarimo 3 punkte įtvirtintas teisinio pagrindo kelti savo reikalavimus teisminiu būdu ir / ar kelti papildomus reikalavimus Naujojo kreditoriaus atžvilgiu nebuvimas siejamas būtent su reikalavimo perleidimo sutarties objektu. Pirmosios instancijos teismas sąvoką „reikalavimo perleidimo sutarties objektas“ išaiškino plečiamai, t. y. kaip bet kokius reikalavimus, susijusius su reikalavimo perleidimo sutartyje numatytais įsipareigojimais. Akivaizdu, kad tokia sąvokos „reikalavimo perleidimo sutarties objektas“ reikšmė visiškai iškreipė taikaus susitarimo 3 ir 4 punktų prasmę, nes reikalavimo perleidimo sutarties objektas yra būtent 66934.25 eurų dydžio reikalavimo teisė į skolininką IČSUP „Korado grupp BAI“, o ne reikalavimai, susiję su reikalavimo perleidimo sutartyje numatytais įsipareigojimais apskritai.Apeliantės teigimu, sąvoka „Skolininkas“ taikaus susitarimo 4 punkte buvo panaudota sąmoningai, tačiau vietoje tikrojo skolininko IČSUP „Korado grupp BAI“ skolininku buvo klaidingai nurodyta ieškovė. Šalys taikaus susitarimo 4 punkte turėjo omenyje būtent ieškovės (Pradinio kreditoriaus) finansinį / moralinį ginčą ne su savimi, o su tikruoju buvusiu savo skolininku IČSUP „Korado grupp BAI“, kurio skolą perleido atsakovei (Naujajam kreditoriui). Tokiu atveju nebelieka jokio pagrindo šio punkto frazes „išspręstas finansinis / moralinis ginčas su UAB „Admen“ bei „jokių papildomų pretenzijų Skolininkui neturi ir ateityje neturės“ aiškinti kaip ieškovės atsisakymą nuo netesybų.Nurodo, kad vienas iš šalių sudaryto taikaus susitarimo tikslų buvo išspręsti „finansinį / moralinį ginčą“, atsiradusį būtent dėl to, jog atsakovė ne tik vėlavo atsiskaityti pagal 2012-06-11 reikalavimo perleidimo sutartį, bet ir dėl to, jog per susijusius asmenis L. K. tam tikra prasme sumažino sumą, kurią ieškovė turėjo gauti už atliktus darbus, o taip pat gavo papildomo laiko šiai sumažintai sumai sumokėti. Taigi, pasirašydama taikų susitarimą su atsakove, ieškovė įsipareigojo nekelti būtent pačios 2012-06-11 reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo klausimo, jei atsakovė sumokės reikalavimo perleidimo kainą, tačiau jokiu būdu neatsisakė atsakovės mokėtinų delspinigių.Taip pat nurodo, kad CK 6.129 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai. Vargu, ar šalių sudaryto taikaus susitarimo 3 ir 4 punktus būtų galima įvardinti kaip aiškų ir neabejotiną ieškovės pareiškimą dėl atsakovės atleidimo nuo prievolės sumokėti delspinigius vykdymo. Juo labiau kad minėtuose punktuose naudojamos teisinės frazės yra aptakios, nenurodytos jokios konkrečios sumos, kurios yra sumokėtos, taip pat kurios dar turės būti sumokėtos, taip pat konkrečios delspinigių sumos, kurias atsakovė turėtų sumokėti, bet nuo kurių mokėjimo yra atleidžiama.Apeliantės teigimu, kadangi nebuvo jokios galimybės minėtą taikų susitarimą įvykdyti priverstine tvarka kaip teismo patvirtintą taikos sutartį, joks protingas ir apdairus asmuo nebūtų atsisakęs reikalavimo mokėti delspinigius, jei nebūtų gavęs konkrečių garantijų dėl skolininko įsipareigojimų vykdymo. Kitaip tariant, jei šalių sudarytas taikus susitarimas būtų aiškinamas taip, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, tuomet atsakovė būtų įgijusi akivaizdų nesąžiningą pranašumą ieškovės atžvilgiu.Pasisakydama dėl delspinigių dydžio ieškovė nurodo, kad atsakovė buvo ir tebėra pakankamai apdairus ir rūpestingas verslininkas profesionalas, todėl, sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį ir prisiimdama pareigą mokėti 1 procento dydžio delspinigius nuo uždelstos sumokėti sumos, neabejotinai įvertino (turėjo įvertinti) jai tenkančias neigiamas pasekmes tuo atveju, jei piniginės prievolės ji neįvykdys. Be to, 2012-06-11 reikalavimo perleidimo sutartis Nr. GAU/1 buvo sudaryta pagal atsakovės pateiktą sutarties projektą, ikisutartiniuose santykiuose ir šios sutarties pasirašymo metu atsakovė prieš ieškovę neturėjo jokio nepagrįsto pranašumo, nenaudojo jokios apgaulės ir pan. Taigi, įsipareigojimą mokėti 1 procento dydžio delspinigius nuo uždelstos sumokėti sumos atsakovė prisiėmė savo valia niekieno neverčiama ir puikiai suvokė, kad šį įsipareigojimą teks įvykdyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, nenustačiusi CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Skundžiamu galutiniu sprendimu pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ginčo šalys dėl 2012-06-11 Reikalavimo perleidimo sutartimi nustatytų naujojo kreditoriaus UAB „Gaudi“ įsipareigojimų vykdymo sudarė Taikų susitarimą, kuriuo ieškovė atsisakė 2012-06-11 sutartyje nustatytų delspinigių už piniginių prievolių įvykdymo terminų praleidimą, atmetė ieškovės UAB „Admen“ ieškinį dėl 79876,80 Lt delspinigių ir 6 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo (CK 6.189 str., 6.193 str.). Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Admen“ ginčija šių teismo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, nurodydama, kad teismas skundžiamu sprendimu pažeidė Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 2 dalyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles.

Apeliacinėje instancijoje sprendžiamas ginčas dėl 2012-06-11 Reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovei UAB „Gaudi“ nustatytų netesybų už pavėluotą piniginės prievolės įvykdymą mokėjimo. Atsakovė įrodinėja, kad pasirašydamos Taikų susitarimą šalys atsisakė delspinigių skaičiavimo, o apeliantė tvirtina, kad susitarimas neapėmė delspinigių.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus, nes bylos medžiagoje pakanka duomenų spręsti, kad minėto Taikaus susitarimo dalykas buvo 2012-06-11 Reikalavimo perleidimo sutartyje nustatyti neprotingai dideli delspinigiai. Atsakovė UAB „Gaudi“ nuolat vėlavo vykdyti mokėjimus pagal 2012-06-11 Reikalavimo perleidimo sutartyje nustatytą grafiką (priedas prie sutarties Nr.3) ir įsiskolinimą padengė tik 2013-06-19, pavėlavusi beveik keturis mėnesius, tačiau ieškovė UAB „Admen“ pretenzijų dėl delspinigių mokėjimo nereiškė, šalys kūrė bendro verslo planus. Byloje pateikti įrodymai, kad šalys tarpusavyje derino mokėjimų terminų atidėjimus. Štai, 2013 m. kovo 18 pranešime Nr. 018 UAB „Gaudi“ vadovas L. K. informuoja UAB „Admen“ apie vėlavimo atsiskaityti priežastis ir įsipareigoja įsiskolinimą padengti iki 2013 m. birželio 30 d. Į šį raštą UAB „Gaudi“ vadovas R. A. atsakė 2013 m. gegužės 27, t. y. daugiau kaip po dviejų mėnesių, prašydamas pateikti įrodymus, kad teritorinės ligonių kasos vėluoja pervesti pinigus UAB „Gaudi“. Šiame rašte nurodytas skolos dydis – 25100 eurų ir tai, kad, gavusi prašomą informaciją, UAB „Admen“ sulauks UAB „Gaudi“ nurodyto termino – 2013-06-30 (1 t., 21, 22 b. l.). Bylai reikšmingos aplinkybės, kad gavusį šį raštą, kurį ieškovė prašė vertinti kaip oficialią pretenziją, atsakovė trimis mokėjimo pavedimais, t. y. 2013-06-10, 2013-06-13 ir 2013-06-19, padengė visą ieškovės pretenzijoje nurodytą skolą (1 t., 15–17 b. l.). Tikėtina tuo metu šalys ir sudarė Taikų susitarimą (priedas prie reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Admen“ ir UAB „Gaudi“). Taikaus susitarimo turinys ir nuoroda, kad tai yra priedas prie 2012-06-11 Reikalavimo perleidimo sutarties, leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad šalys Taikiu susitarimu visiškai išsprendė atsiskaitymo pagal Reikalavimo perleidimo sutartį klausimą (1 t., 18, 19 b. l.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013, nurodyta, kad sprendžiant apie sutarties šalių valią, sutarties dalyką reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, vartojami terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos ir aplinkybės lėmusios sutarties sudarymą, kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, kt.).

Teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų viseto kontekste įvertinusi sutarties sąlygas „<...> pagrindinio kreditoriaus ir Naujo kreditoriaus interesai yra suderinti, radus kompromisinį sprendimą“, „Pradinis kreditorius patvirtina, kad naujajam kreditoriui įvykdžius įsipareigojimus pagal reikalavimo perleidimo sutartį, yra išspręstas kilęs finansinis/moralinis ginčas su UAB „Admen, ir jokių papildomų pretenzijų Skolininkui neturi ir ateityje neturės“, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė UAB „Admen“ minėtu Taikiu susitarimu įsipareigojo, gavusi pilną skolos apmokėjimą pagal Reikalavimo perleidimo sutartį, nekelti atsakovei UAB „Gaudi“ jokių papildomų reikalavimų, tame tarpe ir reikalavimų dėl netesybų. Teismo išvadą dėl tokio Taikaus susitarimo sąlygų vertinimo pagrindžia ne tik šioje nutartyje aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės, bet ir lingvistinis sutarties teksto aiškinimas. Sakiniuose, „įvykdžius įsipareigojimus, neegzistuoja joks teisinis pagrindas ateityje kelti savo reikalavimus <...> ir/ar kelti papildomus reikalavimus <...>, „kreditoriui įvykdžius įsipareigojimus, yra išspręstas <...> ginčas su UAB „Admen“ <...>“, viena sąlyga kyla iš kitos. Pirmiausia įvykdomi įsipareigojimai (tai nurodo šalutinė padalyvinė laiko aplinkybė, ginčo susitarimo sakiniuose išskirta kableliu) ir tik tada nelieka šalių pretenzijų. Pagrindiniai sakiniai visame tekste suformuluoti vartojant ne būsimojo, o esamojo laiko veiksmažodžius, t. y. „neegzistuoja“ ir „yra išspręstas“. Tekste vartojamas žodis „įvykdžius“ – būtojo laiko padalyvis, reiškiantis baigtinį jau atliktą veiksmą – nagrinėjamu atveju naujojo kreditoriaus UAB „Gaudi“ įvykdytus įsipareigojimus. Tai rodo ir priešdėlis „į“, kurį turi įvykio veikslo veiksmažodžiai, žymintys veiksmą, kurio eiga nutraukta, pasibaigusi (eigos veikslo veiksmažodžiai tokios reikšmės neturi, jie paprastai žymi trunkantį veiksmą). Būtasis žodžio „įvykdžius“ laikas taip pat rodo, kad tas veiksmas įvykdytas prieš tariniais, - „neegzistuoja“ ir „yra išspręstas“, išreikštą veiksmą.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011, 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios, būtent ieškovei naudingos išvados. Todėl atmestini skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Apeliaciniame skunde ieškovė savo reikalavimus grindžia ir Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nurodydama, kad atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės, tuo lyg ir pripažindama, kad ginčo Taikiu susitarimu atsisakė Reikalavimų perleidimo sutartyje nustatytų netesybų. Toliau apeliantė akcentuoja aplinkybes, susijusias su CK 6.129 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymu, abejodama ar „šalių sudaryto taikaus susitarimo 3 ir 4 punktus būtų galima įvardinti kaip aiškų ir neabejotiną Ieškovo pareiškimą dėl Atsakovo atleidimo nuo prievolės sumokėti delspinigius vykdymo“. Ieškovė savo atsikirtimus grindžia ir aplinkybe, kad šalių pasirašytame Taikiame susitarime nenurodyta data, todėl juo negalima remtis. Teisėjų kolegija atmeta šiuos prieštaringus apeliacinio skundo argumentus, vadovaudamasi CPK 178 straipsnio nuostatomis, kurios įpareigoja abi ginčo šalis pagrįsti savo reikalavimus bei atsikirtimus. Ieškovė, su ieškiniu į bylą pateikusi Taikų susitarimą (1 t., 18, 19 b. l.), vėliau, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neigė jo įrodomąją reikšmę, nurodydama, kad nėra žinoma šio susitarimo surašymo data. Teisėjų kolegija sprendžia, kad susitarimą pasirašiusiam ieškovės vadovui R. A. yra žinoma minėto susitarimo pasirašymo data, tačiau tai neatskleidžiama sąmoningai, siekiant, kaip teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, suklaidinti teismą aiškinant, jog Taikus susitarimas buvo sudarytas siekiant dar kartą patvirtinti tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį. Tokį aiškinimą paneigia elementari logika ir bylos medžiagoje esantys ginčo šalių elektroniniai laiškai, kuriuose 2013-09-02 ieškovės vadovas pripažįsta, jog dalį atsakovės skolų nurašė (1 t., 69 b. l.).

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, CPK 185 straipsnio nustatyta tvarka išanalizavęs byloje pateiktų įrodymų visetą, turėjo teisinį pagrindą išvadai, jog „Šio Susitarimo ieškovė privalo laikytis, nes jis jai turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis)“, o ieškovės pareikšti reikalavimai nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundo argumentai, susiję su delspinigių dydžiu, neanalizuojami, kaip neįtakojantys priimto sprendimo teisėtumo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Sprendimui įsiteisėjus panaikintinos 2013 m. rugsėjo 10 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės turto areštas (CPK 150 str. 2 d.).

Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas prašymas skirti ieškovei 20000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesu netenkinamas, nes teisę į apeliacinį procesą garantuoja įstatymas (CPK 5 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – UAB „Gaudi“ turto areštą.