Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: pranešėjos Aušros Baubienės, kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, teisėjos Jolitos Cirulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6638-329/2014 pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei N. N. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo pilnamečiam vaikui priteisimo, trečiasis asmuo M. K., UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias sprendžiant kilusį tarp šalių ginčą, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus itin išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį patenkinti iš dalies, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl laikotarpio, už kurį turi būti priteistas išlaikymo įsiskolinimas pilnamečiam vaikui, dėl pilnamečio vaiko motinos pareigos ir galimybės išlaikyti gimnazijoje dieniniame skyriuje besimokantį savo vaiką, o taip pat dėl tokio išlaikymo dydžio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką yra konstatavęs, kad išlaikymas iš tėvų pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui priteisiamas, kai yra visuma iš įstatymo kylančių sąlygų: vaikas sąžiningai ir pažangiai mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje; vaikui būtina parama, o tėvai turi galimybę ją teikti. Tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje, įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2011). CK 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis). Kaip savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, net sunki tėvų materialinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuo 2013 m. liepos 9 d. įsigaliojo CK 3.192¹ straipsnis, kuris iš esmės pakeitė iki tol galiojusią CK 194 straipsnio 3 dalį dėl išlaikymo priteisimo pilnamečiam vaikui. Naujai įsigaliojęs įstatymas įtvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau suformuotą praktiką taikant CK 3.194 straipsnio 3 dalį, todėl suformuota teisminė praktika išlieka aktuali ir taikytina.

Byloje nustatyta, kad apeliantas A. N. skundžiamo sprendimo priėmimo metu mokėsi (duomenys neskelbtini) gimnazijos IVA klasėje pagal bendrojo ugdymo programą.

Kauno apylinkės teismas priteisė iš atsakovės N. N. išlaikymą ieškovui A. N. po 150 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2014-02-20 (ieškinio pateikimo teismui dienos) iki kol ieškovas mokysis pagal vidurinio mokslo ugdymo programą.

Apeliantas nurodo, kad teismo nustatytas išlaikymo dydis yra neteisėtas, kadangi teismas visiškai nesivadovavo prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, neįvertino fakto, kad apeliantas neturi tėvo ir jokių pajamų, o 150 Lt/mėn. niekaip neatitinka jo interesų. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka, kadangi sprendžiant klausimą dėl paramos dydžio nustatymo turi būti atsižvelgiama ne tik į asmens, kuriems skiriama parama poreikius, bet į asmenų, iš kurių parama turi būti priteisiama, galimybes tokią paramą teikti. LR CK 3.192¹ str. 2 d. nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir nustatydamas išlaikymo dydį, atsižvelgia į vaiko ir jo tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl paramos dydžio, nustatė, kad atsakovė (apelianto motina) dirba AB „Freda“, gauna pastovų darbo užmokestį, iš jos gaunamo darbo užmokesčio yra atliekami išskaitymai, mėnesinės atsakovės pajamos už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31sudarė apie 300 Lt. Nuosavybės teise turi butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovei Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-03-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, nutartis yra įsiteisėjusi. Apelianto tėvas A. N. yra miręs 2001-02-19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakovės finansinę padėtį ir galimybes, pagrįstai nustatė teikiamos paramos dydį pilnamečiam vaikui – 150 Lt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas gyvena kartu su atsakove jai priklausančiame bute, atsakovei tenka ir kasdienis rūpinimasis sūnumi, todėl jai tenkanti sūnaus išlaikymui reikalingų išlaidų dalis pinigais yra daug didesnė nei 150 Lt. Be to, apeliantas nepagrįsti teigia, kad jokių pajamų neturi, nes iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantui paramą teikė močiutė ir jo vyresnysis brolis, taip pat jam iki pilnametystės buvo mokama našlaičio pašalpa. Iš byloje esančių atsakovės, apelianto 2013 m. vasario 8 d. rašytinių paaiškinimų Kauno miesto savivaldybės skyriaus Vaiko teisių apsaugos tarnybai (1 t. b. l. 69-72,73, 113-114) ieškovas patvirtino, kad jį mama išlaiko tinkamai, jam nieko namuose netrūksta, padeda močiutė, brolis, tik dėl mamos skolų negali užsiimti mėgstama veikla (sporto būreliais, gitaros pamokomis).

Pažymėtina, kad LR CK 3.236 str. 1 d. nustatyta, jog pilnametis brolis (sesuo), turintis galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingą nepilnametį brolį (seserį), neturintį tėvų arba negalintį gauti jų išlaikymo, o LR CK 3.237 str. 2. d. nustatyta, kad seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo. Iš bylos duomenų nustatyta, ir šio fakto apeliantas neginčijo, kad jam padeda vyresnis brolis V. N. ir močiutė – trečiasis asmuo M. K.. Taip pat nustatyta, kad apelianto brolis V. N. dar 2012-11-22 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl jo paskyrimo A. N. rūpintoju. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant byloje nustatytai situacijai, kad vienas iš tėvų yra miręs, o kitas neturi finansinių galimybių teikti pilnamečiam vaikui paramą, kuri užtikrintų jo poreikius, tiek trečiasis asmuo M. K., tiek ir apelianto brolis V. N. turi pareigas, numatytas LR CK 3.236 str. 1 d. ir LR CK 3.237 str. 2. d.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto teiginius, jog teismo motyvai, kad apeliantas turi mažinti savo poreikius iki minimumo, atsisakydamas mokamų treniruočių, pramogų, savo laisvalaikio praleidimo, yra pažeidžiantys Vaiko teisių Konvenciją ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Vaiko teisių konvencijos 31 str. nustatyta, kad valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose, laisvai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius. Valstybės dalyvės gerbia ir skatina vaiko teisę visapusiškai dalyvauti kultūriniame ir kūrybiniame gyvenime ir prisideda prie to, kad jam būtų suteiktos atitinkamos ir vienodos galimybės dalyvauti kultūrinėje ir kūrybinėje veikloje, praleisti laisvalaikį ir poilsiauti. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 16 str. nustatyta, kad vaikas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, atitinkantį jo amžių, sveikatą bei poreikius. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė ir sudarytos sąlygos žaisti. Valstybė ir vietos savivaldos institucijos steigia ir remia vaikų sporto, kūrybos, laisvalaikio ir sveikatingumo klubus, stovyklas, šeimos poilsio namus, sanatorijas, sudaro sąlygas vaikams naudotis socialinio draudimo teikiamomis lengvatomis. Vaikų poilsį ir laisvalaikį garantuoja įstatymai. Taigi, minėtų teisės aktų normos suteikia vaikui teisę turėti laisvalaikį, poilsį, dalyvauti kultūriniame gyvenime. Apeliantas ieškinyje nurodė, kad tinklinio treniruotės mėnesinis mokestis yra 25 Lt, kūno rengybos treniruotės mėnesinis mokestis – 60 Lt, baseino mėnesinis mokestis – 25 Lt, laisvalaikis ir poilsis mėnesiui – 200 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas, neturėdamas savo pajamų ir žinodamas motinos, t. y. atsakovės, finansines galimybes, turėtų mažinti savo poreikius iki minimumo, atsisakydamas mokamų treniruočių, pramogų, savo laisvalaikio praleidimą galėtų organizuoti pačiomis mažiausiomis išlaidomis. Pažymėtina, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai. Taip pat pažymėtina tai, jog pirmosios instancijos teismas, pasiūlydamas apeliantui laisvalaikį organizuoti pačiomis mažiausiomis išlaidomis, neužkirto jam kelio apskritai turėti laisvalaikį.

Apeliantas su ieškiniu dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo už 3 metus priteisimo kreipėsi prieš pat bankroto bylos iškėlimą atsakovei, su kuria visą tą laiką gyveno kartu ir buvo jos išlaikomas, apeliantas nuo 2013-08-10 yra pilnametis, todėl žinodamas apie atsakovės kreditorius ir sudėtingą jos finansinę padėtį, pats turėjo iš dalies riboti savo pomėgius, reikalaujančius papildomų išlaidų ar ieškoti galimybės pačiam užsidirbti. Apeliantas nurodo, kad teismas ignoravo apelianto prašomą priteisti 36 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą už praėjusius 3 metus. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka ir jį laiko nepagrįstu, kadangi LR CK 3.200 str. nurodoma, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus nuo ieškinio pareiškimo dienos. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas išlaikymo įsiskolinimą prašė priteisti nuo 2010-08-10 iki 2013-08-10, tačiau jis su ieškiniu į teismą kreipėsi 2014-02-20. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir ieškovui priteisė išlaikymo įsiskolinimą nuo 2011-02-20 iki 2014-02-20 (kreipimosi į teismą dienos) (CK 3.200 str.), priteistas išlaikymo įsiskolinimo dydis (po 150 Lt/mėn.) proporcingas atsakovės faktiškai gautoms tuo laikotarpiu pajamoms, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jų didinimui.

Kiti apeliacinio skundo teiginiai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Apelianto skunde nurodytais motyvais naikinti sprendimo nėra įstatymo pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.