Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutarties.

V. M. Vilniaus miesto 3-jo apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu nuteistoji įpareigota per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai.

Priteista iš V. M. 37 932,50 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 4000 Lt proceso išlaidų A. V. naudai.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartimi nuteistosios V. M. apeliacinis skundas atmestas. Priteista iš V. M. 302,50 Lt proceso išlaidų UAB ,,Impeksservis“ naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteista už tai, kad ji, nuo 2009 m. vasaros iki lapkričio mėnesio, iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė A. V. priklausančius daiktus – drabužius ir aksesuarus:

smėlio spalvos žieminę striukę su firmos „R. C. “ prekės ženklu – 3075 Lt vertės;

gelsvos spalvos megztinį-golfą be prekės ženklo – 250 Lt vertės;

baltos (pieno) spalvos „V“ iškirptės megztinį be prekės ženklo – 262,50 Lt vertės;

golfą be rankovių juodos spalvos su firmos „G“ prekės ženklu – 595 Lt vertės;

pilkos spalvos megztinį su firmos „R. L. “ prekės ženklu – 295 Lt vertės;

juodos spalvos paltą su firmos „B“ prekės ženklu – 2300 Lt vertės;

juodos spalvos lietpaltį su firmos „Y. S. L“ prekės ženklu – 2100 Lt vertės;

margą trikotažinę palaidinę trumpomis rankovėmis su firmos „Y. S. L“ prekės ženklu – 325 Lt vertės;

juodos spalvos nėriniuotą palaidinę be rankovių su firmos „G“ pekės ženklu – 655 Lt vertės;

rudos spalvos rankinę su firmos „G“ prekės ženklu – 4725 Lt vertės;

juodos spalvos pintos (megztos) odos rankinę su firmos „A. M.“ prekės ženklu – 5300 Lt vertės;

juodos spalvos pintą rankinę su firmos „B. V. “ prekės ženklu – 4450 Lt vertės;

juodos spalvos rankinę su firmos „Y. S. L.“ prekės ženklu – 4800 Lt vertės;

juodos spalvos rankinę su firmos „C“ prekės ženklu – 5150 Lt vertės;

juodos spalvos zomšo delninukę su apyranke su firmos „R. C. “ prekės ženklu – 2150 Lt vertės;

juodos spalvos delninukę su firmos „ G. A. “ prekės ženklu – 1100 Lt vertės;

megztinį (pieno spalvos, sagutės – spalvotos žvaigždutės), kurio vertė 400 Lt.

Iš viso, V. M. pagrobė 37 932,50 Lt vertės turto.

Kasaciniu skundu nuteistoji V. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė apeliacinės instancijos teismo nutartį laiko neteisėta ir nepagrįsta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. M. M. įsitikinimu, dalis esminių apeliacinio skundo argumentų nebuvo ištirti ir skundžiama nutartimi nemotyvuotai atmesti arba dėl jų apskritai nepasisakyta.

Kasaciniame skunde nuteistoji nesutinka su nustatyta pagrobtų daiktų verte, abejoja ekspertų kompetencija, teigia, kad pateiktos išvados nustatant pagrobtų daiktų vertę grįstos prielaidomis. Kasatorės pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pavedė atlikti ekspertizę UAB ,,Impeksservis“, t. y. ekspertams, neįrašytiems į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą, o skundžiamoje nutartyje apeliacinio skundo argumentai, patvirtinantys įstatymų pažeidimus, padarytus skiriant ekspertizę pirmosios instancijos teisme, apskritai nebuvo įvertinti. V. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo pasisakyta dėl nusikaltimo sudėties subjektyvių požymių vertinimo, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepateikta argumentacija dėl jos nesuvokimo nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. jog ji nesuvokė, kad pagrobė turtą, kurio vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, todėl byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jos veika kvalifikuota ne pagal tą BK specialiosios dalies straipsnio dalį. Kasatorės pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir išėjo už skundo nagrinėjimo ribų, nes analizavo nuosprendžiu paskirtos bausmės, civilinio ieškinio dalinio priteisimo pagrįstumą, nors dėl to nebuvo paduotas apeliacinis skundas, taip pat nepagrįstai priteisė 302, 50 Lt proceso išlaidų ir taip pablogino jos, kaip nuteistosios, padėtį. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde bei peržengė jo nagrinėjimo ribas, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3, 4 dalies reikalavimus, be to nutartyje nenurodė motyvų, kuriais remiantis buvo atmesti apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažintas teisingu (BPK 332 straipsnis 3, 5 dalis), nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė V. Songailienė atsiliepime į nuteistosios V. M. kasacinį skundą prašo šį atmesti. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, joje priimtais teismų sprendimais, konstatuota, jog faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių Baudžiamojo proceso kodekso bei Baudžiamojo kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinama apeliacinės instancijos teismo nutartis, nebuvo padaryta.

Atsiliepime pažymėtina, kad kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti, analogiški argumentai dėl pagrobtojo turto vertės, ekspertų kompetencijos ir jų duotos išvados, ekspertų paskyrimo, nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių buvo išdėstyti nuteistosios V. M. apeliaciniame skunde, kuriuos įvertino apeliacinės instancijos teismas 2011 m. spalio 25 d. nutartyje.

Prokurorė nurodo, kad V. M. teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, laikytini nepagrįstais, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai 302,50 Lt išlaidas dėl UAB „Impeksservis“ ekspertų dalyvavimo teismo posėdžiuose pagal BPK 103 straipsnio 1 punktą pripažino proceso išlaidomis ir pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį priteisė išieškoti iš V. M. , todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, abejoti teismų priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu nėra pagrindo.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas. Apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apeliacine tvarka apskųstų pirmosios instancijos teismo nuosprendžių teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas turi bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, liko neišnagrinėtas. Toks pažeidimas laikomas esminiu BPK nuostatų pažeidimu.

Apeliaciniu skundu nuteistoji V. M. prašė pakeisti apylinkės teismo nuosprendį, jos veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 178 straipsnio 1 dalį. Skunde nuteistoji nurodė, kad teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai dėl pagrobto turto vertės nustatymo nepatvirtina teismo išvadų, taip pat pažymėjo, kad ekspertizę buvo pavesta atlikti ne Lietuvos teismo ekspertizės centrui, o UAB „Impeksservis“, t. y. yra į ekspertų sąrašą neįrašytiems turto vertintojams.

Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. M. apeliacinį skundą, pagrindinį dėmesį skyrė pavogtų daiktų faktinės vertės nustatymo ir nukentėjusiajai padarytos žalos dydžio analizei bei, remdamasis šiais duomenimis, padarė išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo veiką kvalifikuojant pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl neaiškių priežasčių nemažai dėmesio skirta ir klausimų, dėl kurių nebuvo paduotas apeliacinis skundas, nagrinėjimui (pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismo motyvų dėl bausmės skyrimo aptarimui), tačiau atsakymų į visus esminius apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra. Apeliacinės instancijos teismas į apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartimi paskiriant daiktų vertės ir jų autentiškumo nustatymo ekspertizę atlikti ekspertams, neįrašytiems į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą, konkrečiai neatsakė. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje ir pažymėjo, kad neturi objektyvaus pagrindo abejoti ekspertizės aktą pateikusių ekspertų kompetencija, aptarė jų patirtį šioje srityje, reikiamą išsilavinimą, stažą, formaliai nurodė, kad ekspertų parinkimas yra teismo prerogatyva, tačiau nesivadovavo BPK 84 straipsnio nuostatomis, apibrėžiančiomis eksperto baudžiamajame procese sąvoką.

BPK 84 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamų specialių žinių ir įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos ekspertų sąraše nėra reikiamos specialybės ekspertų, juo gali būti skiriamas į šį ekspertų sąrašą neįrašytas asmuo, o 3 dalyje numatyta, jog „Prireikus ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis teisę būti ekspertu Europos Sąjungos valstybėje narėje arba valstybėje, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi teisinės pagalbos sutartį“. Tai reiškia, kad BPK yra numatytos tik dvi išimtys, kai į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą neįrašytas asmuo gali būti skiriamas ekspertu: 1) kai Lietuvos Respublikos ekspertų sąraše nėra reikiamos specialybės ekspertų; 2) kai prireikia ekspertu skirti ne Lietuvoje gyvenantį asmenį. Pažymėtina ir tai, kad tiek kartu su apeliaciniu skundu, tiek atliekant įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje posėdžio metu gynybos iniciatyva buvo teikti duomenis apie į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytus ekspertus, galinčius atlikti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertinimo ekspertizę.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl ekspertų parinkimo, tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, reikalaujančią patikrinti bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde. Šis pažeidimas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir yra pagrindas naikinti kasacine tvarka apskųstą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartį.

Teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinio skundo argumentų dėl proceso išlaidų priteisimo. Naikinant apeliacinės instancijos teismo nutartį netenka galios ir šio teismo sprendimas dėl procesinių išlaidų priteisimo. Procesinių išlaidų klausimas galės būti sprendžiamas iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. BPK 386 straipsnio 2 dalis kasacinės instancijos teismui draudžia iš anksto nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.