Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 1 metų laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmė, įpareigojant jį per visą bausmės laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per pirmus keturis bausmės mėnesius neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsniu, 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas D. G. laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. birželio 18 d. iki 2019 m. birželio 19 d. kaip atlikta 2 (dviejų) dienų laisvės apribojimo bausmės dalis.

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei išteisintas pagal BK 148 straipsnio 1 dalį K. G., jo atžvilgiu apeliacinis skundas nėra paduotas.

Iš K. G. ir D. G. G. V. naudai solidariai priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5 Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. G. ginčija savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

6 Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, susipažinusi su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo D. G. veiksmuose, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

7 Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

8 BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019 ).

9 Tiek nuteistasis D. G., tiek nukentėjusysis G. V. duoda nuoseklius, tačiau besiskiriančius parodymus apie tai koks buvo ar nebuvo jų fizinis kontaktas konflikto metu .

10 Nuteistasis D. G. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė, apskritai su juo konflikto metu nekontaktavo ir stovėjo šone, kol brolis K. G. buvo sugriebęs nukentėjusįjį už marškinių ir patampė (1 t. b. l. 72). Aplinkybę, kad net neprisilietė prie nukentėjusiojo ir stovėjo šone, nurodė ir akistatos su nukentėjusiuoju metu (1 t. b. l. 138-139). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu D. G. nurodė, kad tik matė, jog brolis konflikto metu stvėrė nukentėjusiam už marškinių, tačiau pats tuo metu buvo už 6-7 metrų. Jis pats nepasakė nukentėjusiajam nei vieno žodžio ir šiam nesudavė (2 t. b. l. 169). Taigi viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jį ir nukentėjusįjį skyrė atstumas, nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė. Aplinkybę, jog D. G. jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, patvirtina ir nuteistojo K. G. parodymai (1 t. b. l. 87; 96. 2 t. b. l.168.).

11 Nukentėjusysis G. V. protokolu – pareiškimu nurodė, kad jam trenkė abu asmenys ne mažiau kaip 4 smūgius į krūtinę ir nugaros sritį (1 t. b. l. 1). Pirmosios ikiteisminio tyrimo apklausos metu G. V. taip pat nurodė, kad abu vyrai pradėjo kumščiais smūgiuoti į krūtinę ir nugaros sritį ir sudavė ne mažiau 4 smūgius (1 t. b. l. 11). Tai, jog ne mažiau 4 smūgius sudavė abu asmenys, nurodė ir apklaustas papildomos ikiteisminio tyrimo apklausos metu praėjus daugiau kaip 2 metams, po pirmos apklausos (1 t. b. l. 121). Akistatų su K. G. ir D. G. metu nurodė, kad asmenys pripuolė prie nukentėjusiojo, vienas iš nugaros, kitas iš priekio, pradėjo kumščiuoti. Asmenys buvo panašūs, negali pasakyti, kas iš kurios pusės. Jie pradėjo kumščiuoti, sudavė į krūtinės ir nugaros sritis, ne mažiau 4 smūgių bendrai, kiek kiekvienas iš jų pasakyti negali, jam buvo šokas (1t. b. l. 129-131; 138-139.) Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją G. V. parodė, kad K. ir D. G. smūgiavo kumščiais, vienas iš nugaros, kitas iš priekio; sudavė ne mažiau 4 smūgių; smūgiavo abu asmenys, sudavė į krūtinės ir nugaros sritis, maždaug po du smūgius iš priekio ir iš nugaros; (t. 2, b. l. 19-21). Apklaustas teisiamajame posėdyje nurodė, kad asmenys buvo iš priekio, jis tarp vamzdžių, o jie prieš jį, t. y. vienas už priekio užėjo, o kitas iš nugaros ir jie pradėjo duoti smūgius kumščiais. Pataikė į krūtinės ir nugaros sritį. Vienas į krūtinę sudavė, kitas į nugarą (2 t. b. l. 138-139).

12 Teismas tiki nukentėjusiojo, o ne nuteistojo D. G. parodymais. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad jam į nugarą sudavė ir D. G. (byloje nėra ginčo, jog iš priekio nukentėjusįjį už marškinių sugriebė K. G.), pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nėra, juolab, kad G. V., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (1 t. b. l. 10; 119; 2 t. b. l.138).

13 Skunde nepagrįstai nurodoma, kad remiantis BPK 301 straipsnio nuostatomis, apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima vien nukentėjusiojo parodymais. Minėtos teisės normos 1 dalis draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį remiantis vien nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Taigi, pirmosios instancijos teismas, dalį savo išvadų grįsdamas iš esmės vien nukentėjusiojo parodymais, šių formalių įstatymo nuostatų nepažeidė.

14 Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad teisme apklaustas liudytojas A. B. parodė, kad atvykus nukentėjusiojo prašymu į (duomenys neskelbtini), šis nurodė, kad kažkuris iš brolių suplėšė marškinius, kalbos apie smūgius nebuvo (2 t. b. l. 174), taigi šio liudytojo parodymai nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų dėl suduotų smūgių. Tačiau kolegijos nuomone, A. B. parodymai nepatikimi ir negali būti išsamūs. A. B. pirmą kartą apklaustas praėjus 3 metams po įvykio, pats pripažino, kad visų aplinkybių tiksliai neprisimena, įvykio skirtingas įvykio versijas girdėjo tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš kaltinamųjų. Nukentėjusysis nebūtinai turėjo papasakoti liudytojui įvykio aplinkybes su visom smulkmenom, išvardintas kiekvieną smūgį ar fizinį kontaktą su kaltinamaisiais. Esant tokioms aplinkybėms, šio liudytojo parodymai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų apie jo ir D. G. fizinio kontakto pobūdį konflikto metu.

15 Skunde apeliantas nurodo aplinkybes, kurios, jo vertinimu, daro įtaką nukentėjusiojo parodymų patikimumui, tačiau su tuo nesutiktina. Pirma, kaip teisingai akcentuota skundžiamame nuosprendyje, vien tai, kad dėl nukentėjusiojo nugaros srityje nenustatyta kūno sužalojimų ar smūgių pėdsakų, nereiškia, kad nukentėjusiojo nugaros srityje nebuvo fizinio kontakto tarp jo ir D. G.. Antra, nukentėjusiojo vėliau patikslintos aplinkybės dėl įvykio laiko, nesudaro pagrindo abejoti jo parodymais. Byloje iš tiesų nustatyta, kad remiantis telefonų pokalbių išklotinėmis, K. G. 2019 m. birželio 18 d. tarp septintos ir aštuntos valandos ryto skambino G. V. du kartus, 07.16 val. ir 07.31 val. (1t. b. l. 54) taigi skambučių skaičių nukentėjusysis nurodė teisingai, priešingai nei K. G., kuris tvirtino, kad minėtą dieną skambino vieną kartą ir po skambučio nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), ir daugiau nukentėjusiajam neskambino (1 t. b. l. 87; 96; 2 t. b. l. 42), todėl nukentėjusiojo versija, kad pirmas skambutis buvo prieš įvykį, o kitas po, yra teisinga. Trečia, nukentėjusiojo pozicija, jog jis įvykio metu broliams nebuvo skolingas lentų, ir visos lentos buvo pakrautos per vieną kartą, iš tiesų prieštarauja nuteistųjų ir liudytojų E. B. ir J. U., A. B. parodymams, remiantis kuriais, lentos nebuvo atvežtos per vieną kartą (1 t. b. l. 30; 32; 72; 87; 96 2t. b. l.;140; 168-170; 174), tačiau aplinkybė ar K. G. ir D. G. reikalavimai konflikto metu buvo teisėti neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl atsakomybės už fizinio skausmo sukėlimą.

16 Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai dėl fizinio kontakto tarp jo ir D. G. pobūdžio yra nuoseklūs, pagrindo spręsti, jog nukentėjusiojo parodymų patikimumas kelia abejonių, nėra, todėl byloje įrodyta, kad D. G. sudavė ne mažiau du smūgius G. V. į nugarą.

17 Visgi, teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog D. G. veiksmai šiuo atveju užtraukia atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje D. G. inkriminuotas fizinio skausmo sukėlimas. Fizinis skausmas fizinio sąlyčio metu nėra teisinė prezumpcija. Jį turi būti įrodyta bylos duomenimis (8 p.). Tokiais įrodymais gali būti fizinio sąlyčio pėdsakai ant nukentėjusiojo kūno, nukentėjusiojo reakcijos fizinio sąlyčio metu, jo elgesys ir nusiskundimai po įvykio, teismo medicinos specialisto išvados.

18 Remiantis BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, G. V. skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu nurodė, kad asmenys smūgiavo į krūtinę, taigi apie skausmą nugaroje neužsiminė (1 t. b. l. 3.). Pastebėtina ir tai, kad pats nukentėjusysis tiek pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu pirmąjį kartą bei praėjus daugiau kaip 2 metams po pirmosios apklausos, nenurodė, kad dėl suduotų smūgių būtų pajutęs skausmą (1 t. b. l. 11; 121), apie skausmą neužsiminė ir akistatų su nuteistaisiais metu, tik nurodydamas, kad jam buvo šokas (1t. b. l. 129-131; 138-139). Aplinkybę, jog patyrė skausmą pirmą kartą nurodė tik apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (2 t. b. l. 19-21) bei vėliau apklaustas teisiamajame posėdyje, tačiau pastebėtina, kad apie tai, jog patyrė skausmą, nurodė tik atsakydamas į menančius atsakymą prokuroro klausimus (2 t. b. l. 138-139). Tokie klausimai yra draudžiami (BPK 183 str. 2 d.), todėl ir nukentėjusiojo parodymai apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu apie tai, kad jis fizinio sąlyčio su D. G. metu patyrė fizinį skausmą, gauti ne įstatymo nustatyta tvarka ir negali būti laikomi įrodymais. Skausmu nugaroje iš karto po įvykio nukentėjusysis nesiskundė ir savo sūnui A. V., kuris ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad įvykio dieną tėvas jam paskambino, ir nurodė, kad buvo atvažiavę 2 ar 3 asmenys, kurie tėvui grasino, apstumdė, smūgiavo į krūtinę bei suplėšė marškinius, po skambučio jis iš karto nuvažiavo pas tėvą į (duomenys neskelbtini), dėl sužalojimų galintis pasakyti, kad tėvui buvo paraudusi krūtinė, tėvas sakė, kad dėl to jaučia dusulį (2 t. b.l.12-13). Apklaustas teisiamajame posėdyje A. V. parodė, kad atvažiavus pas tėtį, šis jautė skausmą krūtinėje. Atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus taip pat nurodė, kad G. V. buvo stipriai susijaudinęs, sutrikęs, sakė jaučia skausmus krūtinėje, netgi sunku kvėpuoti buvo, krūtinė buvo paraudusi, daugiau niekas nebuvo paraudę, tėvas pasakojo, jog mušė į krūtinę (2 t. b. l. 165). Taigi iš karto po įvykio nukentėjusysis apie skausmą nugaroje nenurodė nei Bendrajam pagalbos centrui, nei skambindamas A. V. metu bei šiam atvykus į įvykio vietą. Aplinkybės, kad patyrė skausmą, nenurodė ir ikiteisminio tyrimo apklausų ir akistatų metu, šios aplinkybės duodamas parodymus laisvo pasakojimo forma, nenurodė ir teisiamajame posėdyje. Remiantis specialisto išvada, jokių sužalojimų G. V. nugaroje nekonstatuota (1 t. b. l. 34), minėtų sužalojimų nematė ir iš karto po įvykio nukentėjusįjį matęs jo sūnus A. V.. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog dėl suduotų smūgių, jokių sužalojimų nukentėjusiojo nugaros srityje neatsirado, spręstina, kad nuteistojo D. G. suduoti smūgiai nebuvo stiprūs. Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, jog D. G. veiksmais suduodant smūgius į nugarą G. V., šiam buvo sukeltas skausmas.

19 Kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių, jog kaltinime nurodytais D. G. tyčiniais veiksmais G. V. buvo sukeltas skausmas, visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, dėl ko D. G. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 3 punktas).

20 Skundu taip pat prašoma atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

21 Skundžiamu nuosprendžiu K. G. ir D. G. abu pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl neturtinės žalos atlyginimas G. V. naudai priteistas solidariai iš abiejų nuteistųjų. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. G. yra išteisinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o kaltu nežymiai sutrikdęs sveikatą lieka pripažintas K. G., nukentėjusiojo patirta neturtinė žala lieka priteista tik iš šio nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 5 d. nuosprendį dalyje, kurioje D. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

D. G. dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

G. V. civilinį ieškinį D. G. dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.