Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-496-254/2017

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-02-28
Bylos Nr.: e2A-496-254/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-01356-2016-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Dalė Burdulienė
Atsakovas: D. R.
Ieškovas: akcinės bendrovės „Kauno energija“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-496-254/2017Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01356-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 2.6.11.5; 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.2.1; 3.1.7.5; 3.1.7.8; 3.1.7.11; 3.3.1.14; 3.3.1.20. (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. R. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui D. R. dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl įsiskolinimo už patiektą šilumos energiją priteisimo, kuomet nėra šalių raštu sudarytos šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas.

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo priteisti 1 961,07 Eur skolą už šilumos energiją, 65,61 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, kad ieškovė tiekia šilumą patalpai, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančiai adresu (duomenys neskelbtini)(toliau – Patalpa). Patalpa nuo 2012 m. sausio 13 d. asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui. Tarp ieškovės ir atsakovo raštu sudarytos šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas nėra, tačiau atsakovas 2015 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. atliko mokėjimus už energiją vandens pašildymui. Šiais konkliudentiniais veiksmais atsakovas patvirtino, kad tarp šalių yra sudaryta sutartis. Atsakovas neatsiskaitė už tiektą energiją nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2016 m. vasario 1 d. Bendra atsakovo skola paskaičiuota pagal prie šio ieškinio pridėtus „Buto apyvartos žiniaraščius“ ir sudaro 1 961,07 Eur. Delspinigiai, kurių norma 0,02 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, sudaro iš viso 65,61 Eur ir paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d., pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ (toliau – Įstatymas dėl delspinigių) 2 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutiko su reikalavimais ir nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas su ieškovu būtų sudaręs sutartį dėl paslaugų pirkimo-pardavimo, taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų ankščiau atlikęs mokėjimus už tariamai ieškovės suteiktas paslaugas 2015 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. laikotarpiu. Iš pateiktų sąskaitų faktūrų akivaizdu, kad tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo paslaugų pirkimo-pardavimo santykių, nes ieškovė sąskaitas išrašė ne atsakovui, o kitam subjektui. Be to, ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių delspinigių skaičiavimo metodiką. Pažymima, kad, jeigu ir būtų priteisiama skola už tariamai suteiktas paslaugas, delspinigiai neturėtų būti taikomi atsakovo atžvilgiu, nes sąskaitos buvo išrašomos kitam subjektui, ne atsakovui. Dėl tų pačių argumentų reikalavimas priteisti procesines palūkanas taip pat negali būti tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovei 1 961,07 Eur skolą už šilumos energiją, 65,61 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-04-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 99,14 Eur ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad procesiniai dokumentai buvo siunčiami atsakovui ieškinyje nurodytu paskutiniu žinomu jo gyvenamosios vietos adresu, taip pat buvo imtasi priemonių kitiems galimiems atsakovo gyvenamosios vietos adresams bei darbovietei nustatyti, todėl nepavykus procesinių dokumentų įteikti jo gyvenamosios ir darbo vietos adresu, ieškovės prašymu procesiniai dokumentai 2016 m. gegužės 5 d. atsakovui buvo įteikti viešo paskelbimo būdu (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnio ir 6.384 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 26 punkto, 27 punkto normomis, padarė išvadą, kad nesvarbu, kiek pasikeistų buto savininkų, taip pat nesvarbu, ar jie sudarytų su ieškove rašytines energijos pirkimo – pardavimo sutartis ar ne, sutartis dėl mokėjimo už šilumos energiją laikoma sudaryta su bet kuriuo asmeniu, kuris tampa savininku buto, kurio įrenginiai prijungti prie energijos tiekimo tinklų. Dėl to teismas atmetė atsakovo argumentą, kad jis su ieškove nėra sudaręs jokios sutarties dėl šilumos energijos tiekimo. Tokia sutartis tarp šalių sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas nuo buto įsigijimo momento – 2012 m. sausio 13 d.

Teismas nustatė, kad atsakovas nustatyta tvarka ieškovės neinformavo apie pasikeitusį buto savininką, todėl ieškovė atitinkamai formavo sąskaitas pagal turimus duomenis. Teismo įsitikinimu, sąskaitų išrašymas kito asmens (buvusio buto savininko) vardu, kuomet paslaugą gaudavo atsakovas, nesuteikė jam teisinio pagrindo nemokėti už suteiktą paslaugą.

Teismas apskaičiavo skolos dydį už laikotarpį 2012 m. sausio 13 d. – 2016 m. vasario 1 d. pagal buto apyvartos žiniaraštį, kuriame nurodyta, kad 2016 m. vasario 1 d. skola (likutis pradžiai) sudaro 2 005,76 Eur. Iš šios sumos atimta 44, 69 Eur (koreguota) suma, nes ši skolos suma priskirta buvusiam savininkui, ir gauta ieškinyje nurodyta skola 1 967,07 Eur. Buto apyvartos žiniaraštyje nurodytos sumos negali būti lyginamos su sąskaitose nurodytomis sumomis, kadangi žiniaraštyje nurodomi mokesčiai tik už šildymą, o sąskaitoje taip pat nurodomi ir delspinigiai, be to, atsakovo atveju, atimta koreguota suma.

Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl netinkamai priskaičiuoto mokesčio, nes atsakovo pateikti skaičiavimai absoliučiai nesuprantami, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

Teismas apskaičiavo 65,61 Eur delspinigių sumą už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d., t. y. už 6 mėnesius pagal Įstatymo dėl delspinigių nuostatas.

Esant kreditoriaus (ieškovės) prašymui, teismas priteisė procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas. Jų dydis ir skaičiavimo laikotarpis apibrėžtas įstatymu, todėl teismas neturėjo pareigos nustatinėjo kitų aplinkybių, nereikšmingų tokio prašymo tenkinimui.

Patenkinus ieškinį, teismas nutarė iš atsakovo priteisti ieškovės patirtas 99,14 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas (toliau – apeliantas) prašo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti iš atsakovo 1 627,06 Eur skolą už šilumos energiją, 48,35 Eur delspinigių, 73,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje ieškinį atmesti, nustatyti priteistos iš atsakovo sumos mokėjimo grafiką, įpareigojant atsakovą priteistą sumą mokėti dalimis – po 100 Eur per mėnesį, kol atsakovas atsiskaitys su ieškove. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pagal ieškovės pateiktą Buto apyvartos žiniaraštį ir jos išrašytas PVM sąskaitas faktūras, matyti, kad Buto apyvartos žiniaraštyje nenurodytos koreguotinos sumos, dėl ko pagal jį skola yra didesnė nei žiūrint pagal PVM sąskaitas faktūras. Dėl šių aplinkybių teismas netinkamai apskaičiavo įsiskolinimą. PVM sąskaitų faktūrų duomenimis skola už suteiktas paslaugas yra 1 627,06 Eur, o ne 1 961,07 Eur, kurią ieškovė nurodė ir teismas priteisė.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad Buto apyvartos žiniaraštyje nurodytos sumos negali būti lyginamos su atsakovo pateiktose sąskaitose nurodytomis sumomis, kadangi žiniaraštyje nurodomi mokesčiai tik už šildymą, o sąskaitoje taip pat nurodomi ir delspinigiai, be to atsakovo atveju atimta korektūra. Pažymima, kad PVM sąskaitoje faktūroje yra atskirai nurodytos paslaugų kainos, koreguota suma, delspinigiai ir visa kita informacija. Taikant aritmetinius skaičiavimus galima nesunkiai suskaičiuoti galutinę mokėtiną sumą, kuri gaunasi iš paslaugos kainos atimant koreguotiną sumą.

Teismo sprendimas dėl delspinigių dydžio priteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi remtasi buto apyvartos žiniaraščiu, kuriame nėra pateikti duomenys – koreguotinos sumos, nurodytos PVM sąskaitose faktūrose. Dėl šių priežasčių buto apyvartos žiniaraštyje nėra nurodytas tikslus skolos dydis, nuo kurio skaičiuojamas delspinigių dydis. Be to, ieškovė ieškinyje prašė priteisti skolą, susidariusią iki 2016 m. vasario 1 d. (nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2016 m. vasario 1 d.), tačiau delspinigiai nepagrįstai apskaičiuoti dar ir už vasario mėnesį (nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.).

Priimdamas sprendimą dėl metinių procesinių palūkanų priteisimo, teismas rėmėsi formaliu įstatymo taikymu ir neatsižvelgė į šalių elgesį, kurio pagrindu susidarė skola. Laikotarpyje nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2016 m. vasario 1 d. skola už šildymo paslaugas susidarė ne dėl atsakovo kaltės, o dėl ieškovės veiksmų, nes PVM sąskaitos faktūros buvo išrašinėjamos kitam subjektui ir nepateiktos atsakovui. Atsakovas proceso metu neneigė, jog yra skolingas ieškovei. Atsakovas prašė, jog ieškovė perrašytų PVM sąskaitas faktūras atsakovo vardu, kadangi patalpos yra komercinės paskirties ir dėl šios aplinkybės juridinis subjektas gali nurašyti išlaidas už šildymo paslaugas į juridinio asmens sąnaudas. Tačiau ieškovė atsisakė perrašyti PVM sąskaitas faktūras. Atsakovo veiksmai yra sąžiningi, dėl ko priimdamas sprendimą teismas turėjo teisę dėl procesinių palūkanų priteisimo atsižvelgti į proceso šalių veiksmus, tačiau to nepadarė.

Teismas nepagrįstai priteisė 99,14 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes ieškovė realiai patyrė tik 46,00 Eur išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį, 51,43 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. iš viso 97,43 Eur. Ieškovės pateiktas nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo internetu sutarties priedas Nr. 2 nepatvirtina, kad ieškovė realiai turėjo 1,71 Eur išlaidų už informacijos paiešką viešuosiuose registruose.

Ieškovė ieškiniu reiškė keturis reikalavimus, tačiau iš dalies tenkinti tik tai trys – dėl skolos priteisimo; dėl delspinigių priteisimo ir dėl bylinėjimosi išlaidų, todėl laikytina bylinėjimosi išlaidų paskirstymo koeficientas ¾. Šiuo atveju ieškovės naudai iš atsakovo priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis turėtų būti 73,07 Eur (97,43 Eur x ¾).

Esant atsakovo sunkiai finansiniai padėčiai, kurią patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išduota pažyma apie laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. ir atsižvelgiant į tai, kad vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 380 Eur, ieškovas prašo išdėstyti priteistą skolą 100 Eur dydžio kas mėnesį įmokomos. Teismui nustačius, kad nėra pagrindo nustatyti mokėjimo grafiką pagal tokią sumą, ieškovas prašo nustatyti sumą, kurią atsakovas turėtų mokėti kas mėnesį ieškovei, kol visiškai atsiskaitys su ieškove.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Buto apyvartos žiniaraštyje yra nurodytas įsiskolinimas, neįskaičiuojant susidariusio įsiskolinimo pagrindu priskaičiuotų delspinigių, kuris atsispindi kiekvieną mėnesį atsakovo atžvilgiu priskaičiuotus mokėtini mokesčius. Tuo tarpu, atsakovo gautose sąskaitose yra pateikiama visa informacija, be kita ko, nurodant atsakovo atžvilgiu kiekvieną mėnesį priskaičiuotus delspinigius. Atsakovo nurodytose sąskaitose korekcijos yra atliktos, siekiant panaikinti dėl suėjusių 6 mėnesių netesyboms taikytinos senaties priskaičiuotus delspinigius. Kadangi buto apyvartos žiniaraščiuose informacija yra pateikiama be priskaičiuotų delspinigių, delspinigių korekcijos buto apyvartos žiniaraščiuose nėra nurodomos bei jokios įtakos ar reikšmės teisingam skolos apskaičiavimui neturi, todėl atsakovo nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

Delspinigiai yra skaičiuojami už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną nuo laiku nesumokėtos sumos, įsiskolinimo laikotarpis neturi sutapti su delspinigių paskaičiavimo laikotarpiu, todėl atsakovo nurodyti argumentai nepagrįsti, nurodomi akivaizdžiai tinkamai neįsigilinus į delspinigių skaičiavimo specifiką bei atmestini.

Ieškovas nei bendru sutarimu, nei savo pareiškimu ar veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo ar teisių į jas, todėl ginčą nagrinėjęs teismas pagrįstai pareikštą reikalavimą tenkino bei priteisė ieškovės naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas ieškinį tenkino visiškai, taigi apelianto nurodyti argumentai dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo ¾ proporcine dalimi neturi jokio pagrindo.

Išlaidos už išrašų suformavimą yra patirtos su VĮ „Registrų centras“ sudarytos sutarties pagrindu pagal viešai skelbiamus išrašų suformavimo įkainius. Dėl nurodytų aplinkybių, pažymėtina, jog patirtų išlaidų už išrašų suformavimą dydis yra tinkamai pagrįstas. Atsakovo nepagrįstiems argumentams paneigti ieškovė teikia patirtų išlaidų apmokėjimą patvirtinančią VĮ „Registrų centras“ sąskaitą bei jos apmokėjimą ir prašo šiuos įrodymus priimti.

Teismo sprendimo išdėstymo klausimą sprendžią sprendimą priimantis teismas. Atsižvelgiant į tai, jog sprendimo vykdymo išdėstymo klausimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas nekėlė bei tokio prašymo nereiškė, tokio prašymo apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti ir šis prašymas bylą peržiūrint apeliacine tvarka nenagrinėtinas. Be to, pažymima, kad įsiskolinimas susidarė bei tęsiasi nuo pat 2012 m., todėl sprendimo vykdymo išdėstymas neabejotinai pažeistų ieškovės teises bei teisėtus interesus, todėl negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, 329 straipsnis).

Šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys įgyvendinamieji teisės aktai. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 32 dalį šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Apeliantas nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas – kūrybines dirbtuves įgijo 2012 m. sausio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties AŽ-73 pagrindu. Jo pareiga atsiskaityti už patiektą šilumos energiją kyla iš įstatymo, nes šalys rašytinės energijos pirkimo–pardavimo sutarties nebuvo sudarę.

Ieškovė ieškinio reikalavimu prašė priteisti iš atsakovo 1961,07 Eur skolą už 2012 m. sausio 13 d. - 2016 m. vasario 1 d. patiektą šilumos energiją. Skola detalizuota prie ieškinio pridėtame Buto apyvartos žiniaraštyje. Šio žiniaraščio 2016-01-01 eilutėje nurodytas 2005,76 Eur skolos likutis laikotarpio pabaigai. Jis susidarė iš 1920,83 Eur skolos likučio 2015 m. 12 mėn. pabaigai ir iš už 2016 m. 01 mėn. priskaičiuotos mokėti 84,93 Eur sumos, kas reiškia, kad ieškovo ieškinio reikalavimai apima ir už 2016-01 mėn. mokėtinas sumas. Šias išvadas patvirtina ir Buto apyvartos žiniaraščio 2016-02-01 eilutė, kurios pradžios likutis sutampa su 2016-01 mėn. pabaigos likučiu.

Iš Buto apyvartos žiniaraščio 2006-01-01 eilutėje nurodyto 2005,76 Eur skolos likučio laikotarpio pabaigai atėmus perskaičiuotą 44,69 Eur skolos sumą (atsakovas negyvenamųjų patalpų savininku tapo 2012 m. sausio mėn. 13 d.), gausime sumą, kuri lygi ieškinio reikalavimui dėl 1961,07 Eur (2005,76 Eur – 44,69 Eur) skolos priteisimo. Apeliantas nurodo, kad jo skola pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras yra tik 1627,06 Eur, todėl teismas ieškinį dėl 1961,07 Eur skolos priteisimo turėjo tenkinti iš dalies. Su tokiu apelianto paskaičiavimu nėra pagrindo sutikti, nes ištyrus per ginčo laikotarpį ieškovės pateiktas apmokėti PVM sąskaitas faktūras konstatuojama, kad jose nurodyta suma už ataskaitinį laikotarpį už šildymą yra tokia pati kaip ir Buto apyvartos žiniaraštyje. Šiame žiniaraštyje yra užfiksuota, kad apeliantas per ginčo laikotarpį yra atlikęs tik vieną 287,41 Eur mokėjimą. Apeliantas nenurodė, kad yra dar mokęs už jam suteiktą paslaugą, jis neginčijo mokesčio už šildymą paskaičiavimo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas neteisingai paskaičiavo jo skolą už šildymą ir nepagrįstai ieškinį šioje dalyje tenkino visiškai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad PVM sąskaitose faktūrose, be mokėtinos sumos už šildymą, yra nurodoma ir atsiskaitomojo laikotarpio ataskaita. Iš šių ataskaitų akivaizdu, kad apeliantui buvo skaičiuojami delspinigiai, todėl mokėtina iš viso suma negali sutapti su Buto apyvartos žiniaraščio duomenimis, kuriame buvo fiksuojami duomenys tik apie kas mėnesį priskaičiuotą mokėti sumą už šildymą ir skolos likutis periodo pabaigai. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad korekcijos sąskaitose buvo atliktos nurašant delspinigius, kurių apeliantas nesumokėjo, o ieškovė jų mokėti nepareikalavo per ieškinio senaties terminą. Todėl apelianto argumentai, pagrįsti atsiskaitomojo laikotarpio ataskaitų duomenimis ir jų pagrindu atliktais skaičiavimais, nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą dėl 1961,07 Eur skolos už šildymą priteisimo laikyti nepagrįstu ir neteisingu.

Dėl delspinigių priteisimo

Apeliantas nurodo, kad ieškovė ieškinyje prašė priteisti skolą, susidariusią iki 2016 m. vasario 1 d. (nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2016 m. vasario 1 d.), tačiau delspinigiai nepagrįstai apskaičiuoti dar ir už vasario mėnesį (nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinyje nurodyta, jog 65,61 Eur delspinigiai yra paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. Prie ieškinio pridėta jų paskaičiavimo lentelė, kurios duomenis įvertinus matyti, kad ieškovė delspinigius skaičiavo net nuo mažesnės negu apelianto skola sumos. Apeliantas per delspinigių skaičiavimo laikotarpį mokėjimų neatliko, todėl sutikti su apeliantu, kad ieškovė neteisingai paskaičiavo delspinigius ir juos sumažinti iki 48,35 Eur, nėra pagrindo.

Dėl procesinių palūkanų

Apeliantas nurodo, kad priimdamas sprendimą dėl metinių procesinių palūkanų priteisimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik formaliu įstatymo taikymu ir neatsižvelgė į šalių elgesį, kurio pagrindu susidarė skola. Pagrindas priteisti CK 6.37 str. 2 d. nustatytas palūkanas yra asmeninė skolininko, kuriam pareikšti reikalavimai teisme, atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdo geruoju, o jo kreditorius dėl to priverstas kreiptis į teismą. Reikalavimas dėl procesinių palūkanų yra papildomas ir kartu savarankiškas, tai yra savarankiška civilinė atsakomybė, grindžiama skolininko asmeninės prievolės pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Apelianto argumentai, kad PVM sąskaitos faktūros už ginčo laikotarpį buvo teikiamos buvusios savininkės vardu, todėl jis neturėtų mokėti procesinių palūkanų, yra tik jo atsikirtimo pozicija, kuri nėra pagrįsta galiojančiu teisiniu reglamentavimu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė 99,14 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes ieškovė realiai patyrė tik 46,00 Eur išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį, 51,43 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. iš viso 97,43 Eur, nes ji neįrodė, kad dar turėjo 1,71 Eur išlaidų už informacijos paiešką viešuosiuose registruose. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė turėjo 0,84 Eur (arba 2,90 Lt) išlaidų už vieno Gyventojų registro tarnybos išrašo gavimą ir 0,87 Eur (arba 3,00 Lt) išlaidų už duomenų iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės peržiūrą ir gavimą. Duomenis apie Gyventojų registro įkainius ir priedą Nr. 2 prie 2005 m. rugpjūčio 5 d. sutarties Nr. DT05 su VĮ Registrų centru ieškovė buvo pateikusi prie ieškinio (b.l. 10,11). Atsikirsdama į apelianto argumentus, prie atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovė pridėjo VĮ Registrų centro išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ir jos apmokėjimą (CPK 314 straipsnis). Todėl byloje esantys duomenys neteikia pagrindo sutikti su apeliantu, kad iš jo nepagrįstai priteista 1,71 Eur išlaidų už informacijos paiešką viešuosiuose registruose. Ieškovės ieškinys buvo tenkintas visiškai, o ne apelianto nurodoma 3/4 dalimi, todėl ir šiuo aspektu sumažinti priteistas 99,14 Eur bylinėjimosi išlaidas nėra teisinio pagrindo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo

CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.), atitinkamai reikšti prašymų, kurie reikštini tik pirmosios instancijos teismui (pvz. dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo). Todėl apelianto prašymas išdėstyti sprendimo vykdymą nenagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme, remiantis pirmiau nurodytu draudimu kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme (Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-457-252-2014 ir kt.)

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, todėl apelianto apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Dalė Burdulienė