Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas;

G. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), vedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruojama gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), neteistas;

J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, nedirbantis, nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 2015-04-24 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio l dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo ir 70 MGL bauda, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančiosios institucijos leidimo;

kaltinami pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K., G. L. ir J. B. 2014-03-21 apie 9.30 val., veikdami kartu, atvažiavo į su T. K. telefonu iš anksto sutartą vietą prie Savanorių pr. 247, Vilniuje, dėl neva planuojamo J. B. priklausiusio automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo iš T. K., po ko, neva norint patikrinti automobili, visi kartu įsėdo į automobilį, A. K. atsisėdo prie vairo ir išvažiavo iš Vilniaus miesto, nuvažiavo į nuošalią vietą, kur J. B. išlipo iš automobilio, atidarė priekines keleivio dureles ir sudavė T. K. vieną kartą ranka per veidą, iš pastarojo rankų paėmė butelį su mineraliniu vandeniu, kuriuo keletą kartų sudavė T. K. per veidą ir pasakęs T. K., kad jis (J. B.) yra T. K. parduodamo automobilio BMW savininkas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo teisę, t. y. uždėjo T. K. antrankius, paėmė asmeninius daiktus ir mobiliojo ryšio telefoną, po ko, siekdamas pastarąjį įbauginti, pareiškė, kad įmes T. K. į automobilio bagažinę, A. K. taip pat kartu su J. B. ir G. L. grasino T. K. kad nuveš į Klaipėdą, kur jam bus dar blogiau, kadangi T. K. pavogė automobilį, iš automobilio dingo jame buvusi brangi garso aparatūra ir šią patirtą žalą būtina kompensuoti sumokant 3000 Lt, po ko T. K. sutikus sumokėti, leido pastarajam paskambinti motinai, kad ji paruoštų reikiamą pinigų sumą bei kartu su T. K. nuvažiavo iki pastarojo mamos darbovietės (duomenys neskelbtini), kur tikėjosi, kad J. B. bus perduoti 3000 Lt (868,86 €), tačiau į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, tokiu būdu A. K., G. L. ir J. B. savavaldžiavo panaudodami psichinę prievartą.

Kaltinamasis A. K. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino ir paaiškino, jog įvykio metu jis gyveno Vilniuje. Vakare jam paskambino J. B. ir paprašė pas jį pernakvoti mane. Pasakė, jog jo automobilis yra skelbime ir norėtų jį apžiūrėti Vilniuje. Žmona sutiko priimti svečius. Atvažiavo J. ir G. su savo antromis pusėmis. Jis nuvežė juos apžiūrėti automobilio. Iki Maximos bazės atvažiavome savo automobiliu, paskui jį paliko. J. B. nėjo pirmas, nes manė, kad jį atpažins. Jis su G. L. nuėjo apžiūrėti automobilio. Po to atėjo J. B.. Jie apsimetė pirkėjais, bet nepamena, kas sakė, kad yra pirkėjas. Po to pravažiavo su automobiliu, ar viskas tvarkoje ir vėliau nuvažiavo. Jie važiavo nauju keliu link gyvenamųjų namų, tai nebuvo nuošali vieta. Jis tik vairavo, šalia jo sėdėjo nukentėjusysis. J. B. buvo išlipęs, kai uždėjo antrankius nukentėjusiajam. Nukentėjusysis tuo metu sėdėjo, bet norėjo lipti lauk. Po to jie nutarė, kad važiuos pas nukentėjusiojo mamą. Nukentėjusysis jam rodė kur važiuoti. Dar Savanorių pr. buvo sustoję degalinėje. Tada jie nuvažiavo pas nukentėjusiojo mamą. Jis su G. pasiliko automobilyje. J. B. kažkam skambino, nukentėjusiojo mama irgi kažkam skambino. Vėliau nukentėjusiojo tėvas buvo atėjęs. Atvykus policijai ir vieni kažką pasakojo ir kiti. Jis negirdėjo, nes buvo automobilyje. Po to atėjo neuniformuoti pareigūnai. Susodino į automobilius ir nusivežė į šeštą policijos komisariatą. J. B. paaiškino, kad jis pardavė automobilį, bet pinigų negavo, o jo automobilis yra pardavinėjamas. Jis nežino, kodėl J. B. uždėjo antrankius. Nukentėjusysis lygtai norėjo lipti lauk. Jis nežiūrėjo. Jie su G. L. sėdėjo automobilyje. Su nukentėjusiuoju nekalbėjo, jam negrasino. Telefonu buvo tartasi nuvykti pas nukentėjusiojo mamą dėl kažko susitarti. Jis siūlė iškart važiuoti į policiją. Nukentėjusysis aiškino, kad automobilis yra jo dėdės J. B.. Dėl aparatūros J. B. sakė, kad čia ji buvo. Pinigų už ją nereikalavo. Pas nukentėjusiojo tėvus važiavo aiškintis. Su antrankiais nukentėjusysis buvo neilgai, ne ilgiau kaip 10 minučių. Daugiau jokio smurto J. B. nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo. Nukentėjusysis irgi nenaudojo smurto J. B. atžvilgiu. Antrankiai buvo uždėti, nes nukentėjusysis bandė pabėgti. Kraujo ant T. K. veido ar lūpų nematė. J. B. yra jo sesers vyras, jis žinojo, kad J. B. policijos pareigūnas.

Kaltinamasis G. L. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog savo kaltės nepripažįsta ir paaiškino, su žmona nuvažiavo į Klaipėdą, į Akropolį ir susitiko J. B. ir jo draugę. Nuvažiavo iki jų namų. J. B. papasakojo, kad apgaulės būdu buvo išviliotas jo automobilis. Jis paprašė paskambinus automobilio pardavėjui apsimesti pirkėju bei susitarti dėl susitikimo. Jie susiskambino. J. B. su A. susitarė, kad juos priimtų į svečius. Kitą dieną su A. apžiūrėjo automobilį, po to atėjo J.. Pirmas priėjo jis su A. K.. Pasakė, kad nori pirkti automobilį. J. B. nenorėjo išgąsdinti pardavėjo, nes manė kad tai tas pats žmogus, kuriam jis pardavė automobilį. Jis bijojo, kad pamatęs jį pardavėjas pabėgs su jo automobiliu. Išbandė automobilį. Sustojo. J. pirmas išlipo, nuėjo prie nukentėjusiojo. Ką jie ten darė, jis nežino. Po to važiavo atgal į miestą iki nukentėjusiojo mamos ofiso. Po to atvyko policijos pareigūnai ir važiavome į policijos komisariatą. Jis nematė, kad kas būtų sudavę T. K.. Pas nukentėjusiojo motiną jie važiavo susitarti, kad nevažiuoti į policiją. Iš pat pradžių jie buvo nutarę kreiptis į policiją, bet nukentėjusysis siūlė susitarti, važiuoti pas jo mamą. Jis žinojo, kad J. B. yra policijos pareigūnas. Tik J. B. buvo išlipęs, o jis su A. sėdėjo automobilyje ir mažai ką matė. Su nukentėjusiuoju jis nekalbėjo ir jam negrasino.

Kaltinamasis J. B. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino ir nurodė, jog vasario viduryje jis sugalvojo parduoti automobilį, todėl įdėjo skelbimą į www.autogidas.lt. Automobilio kaina buvo apie 13 500 Lt. Paskambino žmogus, prisistatė, kad yra iš Vilniaus, kad domisi jo automobiliu, tačiau šiuo metu jis yra išvykęs į Druskininkus. Jis pažymėjo, kad Klaipėdoje gyvena jo brolis, kuris galėtų apžiūrėti automobilį. Kaltinamasis pasakė, kad gali aprodyti automobilį po darbo. Skambinęs žmogus atsiuntė brolio telefono numerį. Jis (kaltinamasis) baigė darbą, paskambino nurodytu numeriu. Atsiliepęs žmogus pasakė, kad yra susilaužęs koją, bet automobilį apžiūrės, paprašė kad jis privažiuotų prie jo namų. Jam privažiavus prie jo namų, išėjo jaunas vaikinas su ramentais. Jam buvo apie 23 metus. Jis apžiūrėjo automobilį, paprašė pavažiuoti. Pavažiavo su automobiliu ir pasakė, kad automobilis geras ir tikrai norėtų pirkti automobilį. Pažymėjo, kad automobilį pirks jo brolis, tačiau jis pasirašys sutartį savo vardu. Žmogus taip pat akcentavo, kad dabar neturi pinigų, močiutė pardavinėja butą ir jie galėtų pasirašyti notarinę sutartį, kad iki tam tikros dienos jis sumokės pinigus. Jis (kaltinamasis) atsakė, kad jam reikia pasitarti su notare. Pasitaręs su notare pranešė, kad pasirašys sutartį, sutarė susitikti. Jis atvažiavo iki jo namų, pasiėmė jį ir kartu nuvažiavome iki pirmojo policijos komisariato. Žmogus pateikė savo asmens tapatybės kortelę ir jis ją policijos komisariate atsišvietė. Jis savo ranka parašė sutartį, kad pasiima jo (kaltinamojo) automobilį nuo kokios dienos, už kokią kaina, kada grąžins, kaip sumokės, buvo pridėta jo tapatybės kortelės kopija. Jis sakė, kad jam patogiau būtų pinigus pervesti į sąskaitą. Jis užsirašė jo (kaltinamojo) sąskaitos numerį ir išvažiavo su jo automobiliu. Pirkėjas pasakė, kad automobilis geras, kad išvežė į Vilnių broliui. Po to jis skambino pirkėjui dėl pinigų, bet pastarojo telefonas buvo išjungtas. Tada skambinau jo broliui į Vilnių, nekėlė, parašė žinutę. Atrašė moteris, kad jos vyras išvykęs į Vokietiją ir kai grįš paskambins. Moteris pažymėjo, kad vyras, kuris iš jo nupirko automobilį yra ne jos vyro brolis, o pažįstamas. Jis nuvažiavo į Verpėjų gatvę, kur gyveno pirkėjas. Duris atidarė jo mama ir pasakė, kad jis išvykęs į užsienį. Pasakė, kad neturi brolio, nematė automobilio ir močiutė jokio buto neturi. Tuomet jis apžiūrėjo skelbimus internete ir rado pardavinėjamą savo automobilį. Draugė paskambino iš savo numerio pardavėjui ir šis pažymėjo, kad automobilį parduos labai pigiai ir skubiai, taip pat akcentavo, kad automobilis priklauso jo dėdei, kuris išvykęs į užsienį ir grįžęs išregistruos tą automobilį. Susitarė apžiūrėti automobilį Vilniuje. Tą pačią dieną susitikęs G. (draugės pusbrolį) su žmona, paaiškino jiems situaciją. Jie sutiko kartu važiuoti apžiūrėti automobilio. G. irgi skambino pardavėjui, klausė, ar galėtų apžiūrėti automobilio. Pasakė, kad kitą dieną atvažiuos jo apžiūrėti ir paprašė, kad pardavėjas rezervuotų automobilį. Jie apsistojo pas A. Vilniuje. Kitą dieną visi nuvažiavo į sutartą su pardavėju vietą. Jis nutarė neiti, nes galvojo, kad gali pasirodyti jo automobilio pirkėjas iš Klaipėdos ir jį atpažins. Kadangi pamatė, kad jo automobiliu atvažiavo T., tai priėjo ir jis prie automobilio. Visi automobilį apžiūrėjo, pardavėjas paaiškino, kad geras automobilis, dėdė mažai važinėja. Bagažinėje jis nerado garso aparatūros. Pardavėjas paaiškino, kad ją išėmė, nes ji labai brangi. Jie nutarė pavažinėti automobiliu. Sustojant jis paprašė parodyti automobilio dokumentus, t. y. draudimą, techninį pasą. Dokumentai buvo jo (kaltinamojo), vardu, pardavimo sutartys taip pat buvo jo vardu, bet ne jo ranka rašytos. Pardavėjas pasakė, kad jo dėdė yra J. B.. Sustojus jis išsitraukė dokumentus ir parodė, kad jis yra automobilio savininkas, tariamas jo dėdė. Jis nesakė, kad yra policijos pareigūnas, parodė tik asmens dokumentus, bet turėjo ir tarnybinį pažymėjimą. Pardavėjas pasimetė. Jis bandė pabėgti iš automobilio. Kadangi jis dirbęs policijoje, tai užsegė jam antrankius ir pasakė, kad pagavo jį su vogtu automobiliu ir važiuos į policiją. Antrankiai buvo jo nuosavi, kaip ir dujos. Būna atvejų, kai antrankiai reikalingi ne tarnybos metu, pavyzdžiui, kai eini ir matai darant kokį nusikaltimą. Jis T. K. netrenkė. T. K. turėjo vandens buteliuką. Vyko chaosas, jis jį bandė sulaikyti, gali būti, kad tas buteliukas iškrito. Jis norėjo uždėti T. K. antrankius. Pastarasis bandė pasišalinti, todėl buvo būtinasis reikalingumas. Pardavėjas labai pasimetė, pradėjo aiškinti kad mokosi Vilniaus universitete ir susigadins karjerą, kad jis yra tik perpardavinėtojas. Jis (kaltinamasis) pasiūlė važiuoti į arčiausią policijos komisariatą. Pardavėjas nenorėjo važiuoti į policiją ir pasiūlė 3000 Lt už garso aparatūrą. Nukentėjusysis pasakė, kad reikia nuvažiuoti iki mamos ir pasiimti pinigų. Jie pagailėjo ir nutarė važiuoti iki jo mamos. Asmeninių daiktų jis iš nukentėjusiojo neėmė, o kai daiktadėžėje suskambo telefonas, jis jį perdavė nukentėjusiajam. Nukentėjusiajam jau antrankiai buvo nuimti. Skambino kažkas iš tėvų, jis atsiliepė ir paaiškino, kad pardavinėjo vogtą automobilį ir reikia atlyginti nuostolius, kad neturėtų reikalų su policija. Jis (kaltinamasi) taip pat pakalbėjo telefonu, paaiškino, kad apgaulės būdu iš jo buvo pavogtas automobilis. Jis negrasino nukentėjusiajam, kad jį įdės į bagažinę ir nuvešiu į Klaipėdą, tik sakė, kad automobilis vogtas Klaipėdoje, kad galbūt reikėtų pareiškimą Klaipėdos policijos komisariatui rašyti. Jie nuvažiavo iki jo mamos darbovietės. Išėjo jo mama, jis parodė savo asmens dokumentus. Mama sutiko atlyginti nuostolius. Prie jų privažiavo juodas „Subaru“ automobilis, pradėjo juos filmuoti. Jis bijojo, kad vėl iš jo gali atimti automobilį, todėl paskambino 112 ir pasakė, kokia situacija ir adresą kur jie visi yra. Atvažiavo policijos pareigūnai, pasakė nuvažiuoti į policijos komisariatą parašyti pareiškimus. Jau sėdant į automobilius, atėjo 2-3 neuniformuoti vyrai, pradėjo bartis su policijos pareigūnais. Neuniformuoti vyrai prisistatė, kad yra iš imuniteto tarnybos. Prisistatę iš imuniteto tarnybos pasakė, kad yra gautas dar vienas skambutis iš pardavėjo mamos, kuriame teigiama, kad prisistatęs policininku asmuo reikalauja pinigų. Visiems pasiūlė nuvykti į 6 policijos komisariatą ir parašyti pareiškimus. Ten jis pasakė, kad nori parašyti pareiškimą dėl to savo automobilio. Šiuo metu automobilis jam grąžintas, o aparatūra negrąžinta. Asmuo, kuris iš tikrųjų pavogė automobilį dabar nuteistas 9 mėnesiams ir priteistas iš jo žalos atlyginimas. Jie Nevažiavo į policiją iš pradžių, nes norėjo viską išsiaiškinti. Jie norėjo draugiškai susitarti, atlyginti nuostolius. Nukentėjusysis siūlė 3000 Lt už dingusią aparatūrą. Jeigu jie būtų įrodę, kad nusipirko automobilį, tai važiuotų į policiją. Nukentėjusiojo tėvas tvirtino, kad automobilį pirko Kaune su nukentėjusiuoju. Jiems pasirodė, kad nukentėjusysis veikė kartu su tuo žmogumi iš Klaipėdos. Pinigų jie nesitikėjo, į Vilnių tiesiog važiavo aiškintis. Jie siūlė pinigus, bet jie neprašė ir neėmė. Įvykio dieną jis pareiškimo dėl apgaule įgyto jo automobilio policijai nebuvo parašęs. Jis nesikreipė į policiją, nes pinigus turėjo pagal sutartį gauti tik kovo 28 d., o ši situacija įvyko kovo 21 d. Jis supratau, kad kažkas negerai iš bendros situacijos, kai dingo tas pirkėjas, mama sakė, kad nepardavinėja jokio buto, kad neatlygins nuostolių. Be to, jis pamatė, kad jo automobilį pardavinėja Vilniuje. Jis nežino, kodėl nesikreipė į policiją, kai pamatė, jog jo automobilis pardavinėjamas. Į Vilnių jis važiavo atsiimti savo automobilio. Jo manymu, jis turėjau teisę atsiimti automobilį, nes jis buvo jo. Pamatęs pardavėją (nukentėjusįjį) jis suprato, kad tai ne tas. Jis kuo toliau tuo labiau melavo. Neatrodė, kad čia tokia rimta situacija. Kai važiavo su nukentėjusiuoju, vairavo A. K., priekyje sėdėjo pardavėjas Tomas, G. L. sėdėjo už vairuotojo, o jis sėdėjo už pardavėjo. Sustojus automobiliui, jis išlipo vienas. A. K. su G. L. sėdėjo automobilyje ir kai jis uždėjo nukentėjusiajam antrankius, nieko nesakė nukentėjusiajam. Nukentėjusysis su antrankiais buvo apie 5 minutes. Juos nuėmė prieš išvažiuojant iš gyvenvietės. Sustojus degalinėje jis galėjo ir pabėgti, pasikviesti pagalbos. Jis buvo jau patrauktas administracinėn atsakomybėn už tą patį įvykį dėl savavaldžiavimo, jam buvo skirtas įspėjimas. Jis norėjo kuo greičiau viską baigti, todėl nuobaudos neskundė.

Nepaisant to, jog kaltinamieji savo kaltės dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, jų kaltė pilnai yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka teismo įvertintais įrodymais: nukentėjusiojo parodymais, liudytojų G. K., V. J., T. K., R. M. ir kt. parodymais, apžiūros protokolu, iš dalies ir pačių kaltinamųjų parodymais, kitais įrodymais.

Nukentėjusysis T. K. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog rado skelbimą www.autogidas.lt portale apie parduodamą BMW automobilį. Paskambino pardavėjui, susitarė susitikti ir apžiūrėti automobilį Kaune, Giraitėje, „Lukoil“ degalinėje. Su tėčiu apžiūrėję pamatė, kad automobilis buvo prastos būklės. Sutarė kainą ir automobilį nusipirko. Jis sumokėjo pardavėjui pinigus. Jis matė, kad sutartis jau buvo paruošta, kad savininkas yra J. B.. Tuomet jis supildė savo sutarties dalį močiutės vardu, nes norėjo pigesnio draudimo. Jis važiavo su įsigytu automobiliu, o tėtis su savo. Pavežė pardavėją iki Šilainių ženklo ir jį ten išleido. Bevažiuojant išgirdo automobilyje garsą ir paskambino pardavėjui paklausti, kas čia per garsas, tačiau jo telefonas buvo išjungtas. Namuose jis susitvarkė automobilį, suprato, kad jo neužregistruos, tad nutarė jį parduoti. Įdėjo skelbimą į skelbimų portalą. Kovo 20 d. jam paskambino keli žmonės ir su vienu jis sutarė apžiūrėti automobilį prie „Maxima“ bazės kovo 21 d. Jis su BMW automobiliu atvažiavo į sutartą vietą. Iš automobilio išlipo A. K. ir G. L., jie prisistatė pirkėjais. Kol jie apžiūrinėjo, iš kažkur atėjo J. B.. Jis suprato, kad jie visi trys kartu nori pirkti automobilį. Bagažinėje pamatė, kad kabo aparatūros laidai. Norėdamas parduoti jis pasakė, kad buvo aparatūra. Pirkėjai nutarė išbandyti automobilį. Jam sakė sėsti šalia vairuotojo. A. K. vairavo. G. L. atsisėdo už A. K.. J. B. atsisėdo už jo. Jie užsuko į nuošalesnę vietą. J. B. atidarė dureles ir staigiai, nieko nesakęs, sudavė jam į veidą. Jis rankose turėjo vandens buteliuką, bet jį iš jo paėmė ir dar juo trenkė jam į veidą, tada uždėjo antrankius. Jis nespėjo net sureaguoti. J. B. išsitraukė tarnybinį pažymėjimą. J. B. pasakė, kad jis vagis, kad pavogė jo automobilį. J. B. pasakė, kad jis (nukentėjusysis), pavogė jo pažymėjimą. J. B. sakė, jog važiuoja dabar į Klaipėdos policijos komisariatą ir išsiaiškins. Taip pat sakė, kad jį (nukentėjusįjį) įmes į bagažinę. Nukentėjusysis sakė, kad važiuotų į artimiausią komisariatą Vilniuje. Jį pasodino į automobilio galą. Vairavo A. K., šalia jo sėdėjo G. L.. Antrankiai buvo uždėti priekyje. J. B. paprašė jo atiduoti asmeninius daiktus ir sudėti juos į maišelį. Jis nesipriešino. Jis (nukentėjusysis) paprašė leisti paskambinti mamai ar tėčiui. Paskambinti jam neleido. Važiuojant suskambo telefonas, skambino tėtis. Kadangi daiktai buvo maišelyje, J. B. atsiliepė ir pasakė, kad jį sulaikė ir vežasi į Klaipėdą. Iš konteksto jis supratau, kad tėtis sakė, kad negali būti, nes jie automobilį pirko Kaune. A. K. jam pasakė, kad automobilyje dar buvo aparatūra, kuri kainavo 3000 – 4000 Lt, automobilio ratai ir apkaltino, kad jis juos pavogė. Jam pasakė, kad sumokėk dar 3000 – 4000 Lt ir jie jį paleis. Siekdamas, kad jam daugiau nieko nedarytų, sutiko sumokėti pinigus. Paprašė, kad leistų paskambinti mamai. Paskambinęs pasakė, kad jį sulaikė policija ir, kad prašo iš jo pinigų. Mama sakė atvažiuoti pas ją. Pakeliui baigėsi degalai, tad užsuko į „Statoil“ degalinę. Jis visą laiką buvo su antrankiais. J. B. užpylė degalų. Jis liko su kitais dviem kaltinamaisiais. Prieš atvykstant į darbą pas mamą, jam liepė nusivalyti kraują ir nuėmė antrankius, kad negąsdinti mamos. Susitikimo vietoje pirma atėjo mama. Ji buvo viena. Iš automobilio išlipo J. B. ir jis. Kiti du kaltinamieji liko automobilyje. J. B. parodė mamai tarnybinį pažymėjimą, pasakė, kad jis – nukentėjusysis, pavogė jo automobilį. Mama pasakė, kad tuoj atveš pinigus. Kaip jis suprato, tuo metu mama buvo paskambinusi pažįstamam iš imuniteto policijos, kuris greitai sureagavo ir atvažiavo į įvykio vietą. Tuo metu mama pinigų neturėjo. Jis matė, kad atvažiavo jo sesuo „Subaru“ automobiliu. Jis nenorėjo sveikintis ir mojuoti, nes pastebėjo, kad ji viską filmuoja. J. B. pradėjo nervintis, kad nėra pinigų, spjovė į viską ir paskambino 112 bei pasakė, kad sulaikė automobilio vagį. Atvyko policija ir mamos pažįstamas su savo komanda iš imuniteto policijos. Tada dar tėtis jo atvažiavo. Po to įvyko makalynė ir visi nusprendė važiuoti į 6 policijos komisariatą. Ten surašė pareiškimus, juos apklausė. A. K. ir G. L. smurto prieš jį nenaudojo, bet jų buvo trys, o jis vienas, todėl grėsmę jautė iš jų visų. A. K. tik kartojo, kad sumokėk pinigus ir viskas bus gerai. Jie visi trys žodžiu grasino, kad jį veš į Klaipėdos policijos komisariatą bagažinėje. Jis suprato, kad jie visi trys veikia kartu. Po to pamanė, kad jie visi trys policininkai. Jis pripažįsta, jog turėjo iš anksto paruoštą automobilio „BMW“ pardavimo sutartį, kurioje buvo įrašęs J. B. pavardę, nes negalėjo užregistruoti močiutės vardu. Kad nekiltų įtarimų, nutarė parduoti registruoto asmens vardu. Už tai jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jis prisipažino, kad klastojo dokumentus, nes nenorėjo prarasti pinigų. Jis patyrė daug išgyvenimų, teko daug važinėti, samdyti advokatą, po visų įvykių pas psichologą ėjo. 434,43 € sudaro jo patirtos atstovavimo išlaidos advokatui, 120 Lt išlaidos psichologui. Po šio įvykio jis patyrė streso, jautėsi blogai, sapnavo blogus sapnus. 6000 Lt yra jo patirta neturtinė žala. Jis supranta, kad ir pats padarė nusikaltimą. Jei J. B. nebūtų pardavęs kažkam automobilio nebūtų jam reikėję į Kauną važinėti ir aiškintis. Porą naktų po įvykio ilgai negalėjo užmigti. Prarado automobilį, prarado pinigus. Buvo pažeistos jo konstitucinės teisės, suvaržyta laisvė. Po įvykio jis lankė psichologo konsultacijas, bet neprisimena kur, byloje yra duomenys. Už juos mokėjo mama. Oficialiai buvo keli seansai, bet pas specialistą vaikščiojo ilgiau. Civiliniame ieškinyje nurodyta teisinga suma. Už neoficialias konsultacijas jis taip pat mokėjo. Nei įvykio metu, nei dabar – nedirba. Artimieji ir draugai po šio įvykio nuo jo nenusisuko. Jį kamuoja emociniai išgyvenimai, susiję su šia byla, šokas ir kiti blogi jausmai. Byla, kurioje jis buvo kaltinamasis, tam irgi įtakos galėjo turėti.

Liudytojas V. J. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad dirba Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Licencijavimo skyriuje. Nukentėjusįjį jis pažįsta, nes pastarasis yra jo pažįstamos K. K. sūnus. Kartą jam paskambino G. K. ir pasakė, kad jam skambino sūnus, sakė, kad jį veža policininkai surakintą ir prašo pinigų, kad paleistų. Jis pasakė, kad nemokėtų, nes tokių dalykų neturi būti. Tuomet jis, suprasdamas, kad policininkai, t. y. kaltinamieji, vykdo nusikaltimą, žodžiu, nes spaudė laikas, kreipėsi į Imuniteto valdybos viršininką bei papasakojo visą situaciją. Pastarasis paskyrė žmones ir jie (A. L., T., pavardės neprisimena bei R. M.) nuvažiavome į įvykio vietą. Įvykio vietoje rado K. K. su dukra, taip pat buvo BMW automobilis ir J. B. su dviem jį lydinčiais asmenimis, kurie sėdėjo automobilyje. Nukentėjusysis taip pat buvo įvykio vietoje. Jokių sužalojimo žymių ant nukentėjusiojo nematė, gal kiek raustelėjęs skruostas, dėl antrankių žymių taip pat negali pasakyti. Kraujo dėmių niekur nematė. T. K. sakė, kad jam buvo uždėti antrankiai ir ranka trenkta į veidą. Dar buvo Vilniaus policijos patruliai su tarnybiniu automobiliu. J. B. pateikė savo įvykio versiją. J. B. bandė įrodyti, kad automobilį pardavė. Pamatę, kad ginčo neišspręs, nutarė vykti į 6 PK įvykiui įforminti. Visi parašė paaiškinimus, R. M. surašė tarnybinį pranešimą. Jis šioje operacijoje dalyvavo, nes pažinojo nukentėjusįjį ir jo tėvus.

Liudytojas G. K. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog jis yra nukentėjusiojo tėvas. Jie www.autogidas.lt rado parduodamo BMW automobilio skelbimą, sūnus sakė, kad automobilis geras, kaina nedidelė. Nuvykę į Kauną apžiūrėjo automobilį ir nusipirko, bet padarė klaidą, kad nepatikrino pardavėjo dokumentų. Po kelių minučių jiems bevažiuojant namo T. sugalvojo dar kažko paklausti, tačiau BMW pardavėjo telefonas jau buvo išjungtas. Parduodantis asmuo sakė, kad automobilį išregistruos per savaitę. Per kelias savaites jis nebuvo išregistruotas, tad T. bandė prisiskambinti. Po trijų savaičių jis pasiskambino pažįstamam V. J., dirbančiam policijoje, ir papasakojo situaciją. V. sakė pasidomėsiąs. Tuo metu jie BMW automobilį tvarkė, naujas detales pirko. Dar nesulaukus V. atsakymo, T. nusprendė parduoti automobilį, nes jis neatsipirks, ir įdėjo skelbimą. Pasirodo, į skelbimą atsiliepė ir atvažiavo automobilio savininkas. Įvykio dieną, apie 10 val. ryto, jis paskambino sūnui, bet atsiliepė kitas asmuo. Jis pasakė, kad yra Klaipėdos policijos pareigūnas J. B., automobilio savininkas. Jie buvo pasaloje ir sulaikė jo sūnų kaip pardavusį vogtą automobilį. Jis dar kažką minėjo apie garso aparatūrą, apie tai, kad sumokėjus 3000 Lt, į komisariatą neveš. Jis tada paskambino V., papasakojau visą situaciją. Dar jis J. B. paklausė, kada parašė pareiškimą policijai, jis pasakė, kad vakar. Jis paklausė, kodėl trečia savaitė automobilis pas juos, J. B. sakė, kad buvo išviliota iš jo apgaulės būdu. Jie su sūnumi automobilį pirko be aparatūros. Apie pinigų reikalavimą jis pasakė V. J., tuo viskas ir baigėsi. Kai jis atvyko į įvykio vietą prie žmonos daro, ten jau buvo J. B. su 2 draugais. Taip pat buvo jo žmona, dukra ir sūnus. T. stovėjo su J. B.. Po to atvyko V. su kolegomis ir pradėjo aiškintis. Taip pat dar buvo atvažiavęs policijos ekipažas. Ant sūnaus veido jis matė silpną paraudimą ir nosyje sukrešėjusį kraują. Jam atvykus sūnus jau buvo be antrankių. Sūnus sakė, kad jį J. B. sužalojo. Kalbėdamas telefonu, jis prašė J. B. su sūnumi pakalbėti, bet jis neleido. Pokalbio metu sūnaus balso fone negirdėjo. Pamačius sūnų įvykio vietoje, pastarasis atrodė pasimetęs, jautė stresą. Jis pirmą kartą gyvenime patyrė smurtą. Žmona sakė, kad kai jai skambino sūnus, jis susijaudinęs prašė kuo greičiau atiduoti pinigus. T. nevažiavo į ligoninę. Jie norėjome „abdukciją“ pasiimti, bet tai buvo penktadienio vakaras, nespėjo nuvažiuoti. Nežino, ar T. kreipėsi į šeimos gydytoją. Nežinau, ar namų sąlygomis gydė. Žmona gal davė raminančių tablečių. Po šio įvykio jis sūnaus neatstūmė, draugų jis neprarado. Jis prarado šeimos pinigus. Kažkas Tomo elgesyje pasikeitė, atsirado baimė, nepasitikėjimas žmonėmis Lietuvoje.

Liudytojas K. K. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog ji yra nukentėjusiojo mama. 2014-03-21 jam paskambino susijaudinęs sūnus ir pasakė, reikia 3000 Lt, jis yra suimtas, dabar miške, jį suėmė policininkai, veš į Klaipėdą. Jam reikėjo pinigų už aparatūrą, buvusią BMW automobilyje. Tuo metu ji dirbo su dukra. Ją išsiuntė paimti pinigų, o jai pačiai kilo įtarimas, nes pareigūnai pinigų nereikalauja, be to jos sūnus ne vagis, jis automobilį nusipirko. Ji paskambino ne bendruoju pagalbos numeriu 112, o pažįstamam V. J.. Po 15-20 min. privažiavo J. B. su savo draugais ir jos sūnumi. Pastebėjo, kad sūnui sumuštas skruostas, yra kraujo nosyje ir ant riešų matosi antrankių žymės. Prie jos priėjo J. B., prisistatė, parodė asmens tapatybės kortelę, tarnybinį pažymėjimą. Jis paaiškino, kad BMW yra jo automobilis, iš jo dingusi garso aparatūra. Jis pasakė, kad jei atiduos pinigus už aparatūrą, jis paleis sūnų. Atvažiavo dukra ir pradėjo filmuoti. J. B. susinervino, sakė kad kvies policiją. Ji pasakė, kad neturi ko slėpti, tegul kviečia, nes sūnus automobilio nepavogė. Ji pati sakė, kad po darbo rašys pareiškimą policijai. Jis iškvietė policiją. Prieš atvykstant policijos pareigūnams priėjo V. J. su pareigūnu. Po to atvažiavo policijos pareigūnai, prie jų pirmas priėjo J. B., jiems prisistatė, parodė tarnybinį pažymėjimą. Po to prisijungė kiti imuniteto tarnybos pareigūnai ir visi išvažiavo į 6 PK. Sūnus jai sakė, kad iš jo daiktus J. B. buvo paėmęs. Kai jie atvažiavo, vienas J. B. draugas sėdėjo už vairo, o kitas gale. Jie slėpė veidus. Dar prieš tai jai J. B. sakė, kad kai sumokės pinigus, jis duos telefono numerį žmogaus, kuris iš jo automobilį išviliojo. Sakė, kad susitars su tuo žmogum dėl remontų, jį pasigaus ir išsireikalaus pinigų. Po sūnaus skambučio jie susiskambino su vyru. Vyras buvo šoke. Jis pasakė, kad policininkas yra automobilio savininkas. Ji skambino V. ir prašė jo pagalbos. Ji klausė jo kaip elgtis tokioje situacijoje. Jis pasakė, kad pinigų nemokėtų ir kad vaiką vežtų pas ją. T. psichinė būklė buvo baisi, jis buvo šoke, visas drebėjo. Jai telefonu su J. B. neteko kalbėti. T. K. apie 10 kartų vaikščiojo pas psichologą. Iki dabar miega įsijungęs šviesą. Kvitas už gydymo paslaugas yra tik vienas, kad nebūtų įrašų apie psichinę būklę. T. niekas gyvenime dar taip neauklėjo, jis mokėsi gerai, problemų mokykloje neturėjo. Įvykio dieną visi galėjo lėkti iš darbo už tai, kad pasišalino iš darbo vietos. G. L. pavardė iki įvykio jai negirdėta. T. sakė, kad jį visi skriaudė, išskirtinai apie G. L. nesakė. Jis sakė, kad visi žodžiais grasino.

Liudytojas A. L. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog salėje sėdintį nukentėjusįjį atpažįsta. Policijos departamente kolega R. M. pasakė, kad turi informacijos, jog vienas žmogus dėl civilinių santykių neišsiaiškina, laiko vieną asmenį nelaisvėje. Galimai vienas laikantis asmuo yra policijos pareigūnas. Jis paklausė daugiau informacijos, bet R. M. vietoje daugiau negalėjo paaiškinti. Kaip suprato, jis informaciją buvo gavęs iš kito policijos departamento padalinio. Jie – liudytojas, R. M. ir T. A. ir V. J. (nes jis vienintelis turėjo kontaktą su nukentėjusiojo atstovais) išvažiavo į įvykio vietą. Važiuodami pasitikslino susitikimo vietą, nes kelis kartus keitėsi. Nutarė važiuoti pas tą asmenį, kuris palaikė kontaktą su jais. Atvažiavę į įvykio vietą jau rado policijos pareigūnus, tai pasirodė keista, nes tie pareigūnai atvažiavo labai greitai. Dar bevažiuojant pasidarė aišku, kad čia ne korupcijos atvejis, o greičiau savavaldžiavimas, turto prievartavimas ar asmens laisvės apribojimas, todėl paskambino 112, prisistatė ir paprašė VPK pareigūnų pagalbos. Atvykęs jis nematė, kad kas su antrankiais būtų. Patruliai paaiškino, kad konfliktas kilo dėl automobilio pardavimo. R. M. daugiau aiškinosi, jis daugiau galėtų papasakoti. Nukentėjusiojo įvykio vietoje iš pradžių lyg ir nematė, jis vėliau pasirodė. Ten buvo nukentėjusiojo tėvai ar vienas iš tėvų. Jie įtarė, kad VPK pareigūnai įsivėlę, nes jie labai greitai atvažiavo, manė, kad kaltinamieji savo draugus išsikvietė. Jie net nežinojo, kad kaltinamieji ne Vilniaus miesto pareigūnai. Paskui paaiškėjo, kad kaltinamieji patys policijos pareigūnus išsikvietė. Jie netikrino kaltinamųjų tarnybinių pažymėjimų. Įvykio vietoje paklausus, ar yra policijos pareigūnų, kažkuris pasisakė. R. M. parašė tarnybinį pranešimą. Tyrimą pradėjo policijos komisariatas. Jis suprato, kad konfliktas kilo dėl to, kad kaltinamajam nukentėjusysis negrąžino pinigų. Ten, kur stovėjo automobiliai smurtiniams nusikaltimams būdingų požymių jis nematė. Ant nukentėjusiojo veido nematė sužeidimų. Nukentėjusysis atrodė priblokštas, pasimetęs, morališkai sugniuždytas.

Liudytojas R. M. teismui paaiškino, jog į jį kreipėsi V. J., kad jo pažįstamas pardavinėja automobilį. Atvažiavę pirkti automobilį asmenys jo sūnų pagrobė, uždėjo antrankius ir reikalauja pinigų. Kartu su V. J. jie važiavo patikrinti informacijos. V. J. kontaktavo su tėvais, o tėvai kažkaip kontaktavo su sūnumi. Jie dar pasikvietė patrulius, bet atvykę į įvykio vietą pamatė, kad patruliai jau buvo atvykę. Išsiaiškino, kad tai ne jų kviesti patruliai. Kadangi situacijos neišsiaiškino įvykio vietoje, visi išvyko į Vilniaus miesto 6 policijos komisariatą. Nukentėjusysis jam pasakė, kad jam buvo uždėti antrankiai ir iš jo buvo reikalaujama pinigų. Visas aplinkybes jis detaliau nurodė savo tarnybiniame pranešime. Jis neprisimena sužalojimų ant nukentėjusiojo, bet neapžiūrinėjo nukentėjusiojo. Neprisimena ar vizualiai matėsi sužalojimai;

Liudytojas A. R. teismui paaiškino, kad patruliuojant su porininku gavo iškvietimą iš VPK, kad vyksta konfliktas. Atvykus pamatė, kad asmenys nesutarė dėl automobilio pirkimo ar pardavimo. Pagarsinus A. R., parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis juos patvirtino bei nurodė, jog įvykio vietoje viskas vyko labai emocionaliai.

Liudytojas T. A. teismui paaiškino, jog prieš keletą metų, tikslios datos neprisimena, gavo informacijos, kad policijos pareigūnai neteisėtai reikalauja pinigų iš žmogaus. Gauta pirminė informacija buvo aptaki, ji vėliau kaip ir pasitvirtino. Nuvykę į įvykio vietą sutiko uniformuotus policijos pareigūnus, rado BMW automobilį, kuriame buvo 3-4 asmenys. Jie priėjo prie uniformuotų pareigūnų, prisistatė, paklausė, kas vyksta. Jie pasakė, kad atvažiavo pagal iškvietimą ir visi asmenys bus pristatyti į Vilniaus miesto 6 policijos komisariatą. Kadangi žinojo, kad vienas iš pinigų reikalaujančių asmenų yra policijos pareigūnas, jie, siekdami skaidrumo, kartu važiavo į policijos komisariatą. Jis nedarė nukentėjusiojo kūno apžiūros, negali pasakyti, ar nukentėjusysis buvo sužeistas. Buvo šaltas metas, visi buvo storai apsirengę, akivaizdžių smurto žymių nematė.

Daiktų, dokumentų pateikimo protokoluose užfiksuota, jog pateiktos dvi automobilio BMW pirkimo-pardavimo sutartys, kurios pasirašytos J. B., viena sutartis pirkėjo nepasirašyta, o kitoje sutartyje pirkėju nurodyta K. K. (t. 1, b. l. 45-47, 77, 78).

Apžiūros protokoluose užfiksuota, jog automobilyje BMW, už keleivio sėdynės rasti antrankiai, o už vairuotojo sėdynes rastas dujų balionėlis (t. 1, b. l. 48-53).

Iš VĮ „Regitra“ duomenų matyti, jog automobilis BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014-03-21 priklausė J. B. (t. 1, b. l. 58).

Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą konstatuota, jog T. K. nuo 2014-03-01 14.10 val. iki 2014-03-21 9.30 val., tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti svetimą turtą, iš dalies užpildė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, joje nurodydamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, jog J. B. parduoda automobilį BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei pasirašė už J. B.. Minėtame nutarime taip pat nurodyta, jog T. K. www.autoplius.lt patalpino skelbimą, jog parduoda automobilį BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o pagal skelbimą su juo susisiekus J. B. 2014-03-21, panaudodamas iš anksto suklastotą sutartį, ketino pastarajam parduoti automobilį prisistatęs J. B. giminaičiu. Tokie T. K. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas atleidžiant T. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (t. 1, b. l. 98-100).

Iš byloje esančio pakvitavimo matyti, jog J. O. perka automobilį BMW 530D iš J. B. už 13500 Lt, pinigus įsipareigoja sumokėti iki 2014-03-28, o automobilį pasiima 2014-02-27 (t. 2, b. l. 45).

2015-06-11 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, jog J. O. 2014-02-27, apie 14 val., Tilžės g. 34, Klaipėdoje, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įtikino J. B. perleisti jam priklausantį automobilį BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažadėdamas iki 2014-03-28 į J. B. nurodytą sąskaitą pervesti 13 500 Lt (kas atitinka 3909,87 €), tačiau žinodamas, kad tokios sumos neturi ir pažado netesės, sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir įgijo J. B. automobilį. J. O. iki nurodytos datos pinigų nepervedė ir, tokiu būdu, apgaule savo naudai įgijo J. B. turto už 13 500 Lt.

Savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendinant teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Situacijos, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikomos, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323/2009, 2K-470/2014). Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams yra būtinas ne tik savavaldžiavimo sudėties, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, bet ir savavaldžiavimo sudėties, įtvirtintos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymis (LAT nutartis Nr. 2K-P-183/2012). Teismų praktikoje savavaldžiavimas, padarytas naudojant fizinę ar psichinę prievartą, gali būti pripažįstamas nusikalstamu ir kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio (LAT nutartys Nr. 2K-171/2005, 2K–464/2007, 2K-167/2008). Taip pripažįstama, kad fizinės ar psichinės prievartos naudojimas rodo didesnį veikos pavojingumą, kuris yra savaime pakankamas baudžiamajai atsakomybei už savavaldžiavimą pagrįsti. Tačiau pripažįstant tam tikrus asmens veiksmus psichine prievarta, būtina įvertinti įvykio kontekstą, bauginimo išraišką, turinį, pavojingumą, o savavaldžiavimo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad asmuo veikia tam tikro ginčo sąlygomis ir savo teisės gynimo motyvais. Didele žala laikytina, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, jog kaltininkas juos įgyvendins (LAT nutartis Nr. 2K-P-183/2012).

Kaip matyti iš bylos duomenų, J. B. savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę. Kaltinamasi J. B. teisme pripažino, kad jis tenorėjo atsiimti iš nukentėjusiojo sukčiavimo būdu įgytą automobilį, kurį, to nežinodamas, buvo įsigijęs nukentėjusysis T. K.. J. B. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo į policiją jis nesikreipė, nes pagal tarp jo ir asmens, kuriam jis pardavė automobilį, sudarytą sutartį pinigų sumokėjimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Tačiau J. B. pats savarankiškai išsiaiškino, jog yra apgautas ir nei pinigų, nei automobilio iš to asmens jis jau neatgaus. Internete radęs skelbimą, jog parduodamas automobilis, už kurio pardavimą jis negavo pinigų, pats nusprendė jį atsiimti ir galimai sulaikyti jį apgavusį asmenį. Byloje nustatyta (kaltinamųjų parodymais), kad apie susiklosčiusią situaciją J. B. pranešė G. L. ir A. K. bei paprašė jų pagalbos. G. L. ikiteisminio tyrimo metu pats patvirtino, jog jie važiavo visi trys, kad atsiimtų automobilį. Kaltinamieji G. L. ir A. K., žinodami susiklosčiusią situaciją, sutiko padėti J. B., G. L. skambino nukentėjusiajam, tarėsi dėl susitikimo, kartu su A. K. apsimetė pirkėjais ir apžiūrinėjo nukentėjusiojo pardavinėjamą automobilį. Iš visų kaltinamųjų duotų paaiškinimu akivaizdu, jog jie žinojo, kad J. B. buvo apgautas dėl automobilio ir norėjo padėti J. B. jį atgauti. G. L. ir A. K. dviese ėjo susitikti su nukentėjusiuoju prie „Maksima“ bazės, nes visi bijojo, kad J. B. nukentėjusiojo gali būti atpažintas kaip automobilio savininkas. Susitikę su nukentėjusiuoju, supratę, kad automobilis yra J. B., kad nukentėjusysis nėra tas asmuo, kuris iš tikrųjų išviliojo automobilį iš J. B., tęsė savo veiksmus, visi kartu susėdo į automobilį ir išvažiavo iš aikštelės prie parduotuvės, kur savaime suprantama buvo žmonių, į nuošalesnę vietą. A. K. vairavo BMV automobilį. T. K. buvo uždėti antrankiai. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra, jas pripažįsta ir patys kaltinamieji. Tačiau nors teisminio nagrinėjimo metu kaltinamieji neigė vartoją psichologinį smurtą ir mušę nukentėjusįjį (kad grasino jį įmesti į bagažinę ir nuvežti į Klaipėdą, kur bus dar blogiau, kad sudavė į veidą, kad reikalavo pinigų už dingusią audio sistemą), teismas tokius kaltinamųjų parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste vertina kritiškai ir jais nesivadovauja. Visi kaltinamieji ir nukentėjusysis patvirtino, jog pastarajam buvo uždėti antrankiai, tačiau aplinkybės, kaip tai buvo padaryta, nurodomos skirtingai. Pirmiausia atkreiptinas dėmesnysis, jog ikiteisminio tyrimo metu kaltinamieji davė prieštaringus parodymus. A. K. nurodė, jog T. K. bandė pasprukti iš automobilio, kai J. B. dar nebuvo išlipęs iš automobilio, o tada J. B. staigiai iššoko nuo galinės sėdynės ir jį sulaikė, kai tuo tarpu G. L. nurodė, jog pirmiausia J. B. išlipo iš automobilio, priėjo prie pardavėjo, atidarė jo dureles, parodė savo tarnybinį pažymėjimą ir pasakė, kad automobilis yra vogtas, kad tai jis yra tikrasis šio automobilio savininkas, o tik tuomet T. K. norėjo pro J. B. prasmukti. Ikiteisminio tyrimo metu G. L. nurodė, jog jis su A. K., taip pat išlipo iš automobilio, kai J. B. nukentėjusiajam uždėjo antrankius, ir pardavėjo, kai šis sėdėjo automobilyje, klausė iš kur šis gavo automobilį. Tačiau G. L. teisme jau nurodė, jog sustojus automobiliui J. B. pirmas išlipo, nuėjo prie nukentėjusiojo ir nežino, ką jie ten darė. Apskritai, teismini nagrinėjimo metu kaltinamųjų duoti parodymai yra lakoniški, selektyvūs, kaltinamieji nurodo prisimeną tik tas aplinkybes kurios juos teisina, tačiau aplinkybių, kurios galėtų būtį įvertintos jų nenaudai – neprisimena. Ir priešingai, vertinant T. K. parodymus, teismas daro išvadą, jog jie nuoseklūs, logiški ir neselektyvūs, neprieštaraujantys kitiems bylos duomenims, todėl teismas jais vadovaujasi. T. K. nuoširdžiai nurodė visas aplinkybes, netgi jam nenaudingas, jog iš tikrųjų jis norėjo parduoti automobilį svetimo asmens vardu, kad tiesiog nenorėjo prarasti pinigų. Jo parodymai apie smurto panaudojimą jo atžvilgiu yra įtikinami, kadangi uždėti antrankius nenaudojant prievartos yra sunkiai įgyvendinama užduotis, juo labiau, kaip kaltinamieji patys nurodo, kad jis ketino pabėgti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu J. B. pats pripažino, kad mėgino vaikiną įstūmė į automobilį, o tuo metu ranka galėjo liesti vaikino veidą, kad pastarasis tuo metu rankoje turėjo mineralinio butelį, kurį buvo atstatęs prieš jį ir butelis nukrito kažkur į automobilio saloną. A. K. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog matė prie pardavėjo nosies raudoną žymę, galbūt kraujo. Anot T. K., kraują jam liepė nusivalyti, kad negąsdintų mamos. G. L. ikiteisminio tyrimo metu pats patvirtino, jog J. B. kažkuriuo metu, toje vietoje, kur vaikinui uždėjo antrankius, buvo minėjęs vaikinui, kad jie iš Klaipėdos ir, kad reikės važiuoti į Klaipėdos komisariatą. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti T. K. parodymais apie tai, jog J. B. jo asmeninius daiktus surinko į maišelį, atėmė telefoną ir reikalavo 3000 Lt žalos atlyginimui. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog būtent J. B. atsiliepė T. K. telefonu skambinant jo tėvui G. K., t. y. J. B. naudojosi svetimu telefonu. Patys kaltinamieji iš esmės neneigė, jog jie važiavo pas T. K. motiną pasiimti pinigų. Apklausta nukentėjusiojo motina K. K. patvirtino, jog J. B. telefonu reikalavo pinigų, kad būtų paleistas sūnus ir tik pamatęs, kad pinigų nėra ir jį kažkas filmuoja, išsigando ir iškvietė policijos pareigūnus. Apie tai, jog buvo gauta informacijos, jog galimai policijos pareigūnas už asmens laisvę reikalauja pinigų, kad veža kažkur, patvirtino ir teisme apklausti Policijos departamento pareigūnai. K. K. taip pat teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog tik atvykus J. B. į susitikimą su ja, ji matė kraujo sūnaus nosyje. Svarbi aplinkybė yra ir tai, jog automobilyje BMW buvo rasti antrankiai ir dujų balionėlis, kurie, kaip nurodė J. B., priklausė jam, kas leidžia daryti išvadą, jog buvo ruošiamasi asmens laisvės suvaržymui. Šios aplinkybės visų surinktų įrodymų kontekste patvirtina faktą, jog T. K. prievarta buvo atimta laisvė, jis buvo išgąsdintas, iš jo buvo reikalaujama pinigų. Jo atžvilgiu akivaizdžiai buvo sukurta bauginanti situacija, kuomet T. K. prarado saugumo dėl savo gyvybės ir sveikatos jausmą, nes jis – jaunas vaikinas, buvo per prievartą atsidūręs trijų grėsmingai nusiteikusių ir grasinančių išvežti į kitą miestą vyrų apsuptyje, su antrankiais, patyręs smūgius į veidą. Toks nukentėjusiojo laisvės suvaržymas, gąsdinimas, smurto panaudojimas, teismo vertinami kaip didelės žalos padarymas nukentėjusiajam panaudojant jo atžvilgiu fizinę ir psichinę prievartą. Tokie kaltinamųjų veiksmai akivaizdžia pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, jog žmogaus laisvė neliečiama, niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Tiek T. K., tiek ir jo tėvai, teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog nukentėjusysis patyrė labai didelį psichologinį stresą, psichologinį diskomfortą, įtampą, nedrįso išeiti iš namų, pablogėjo jo sveikata, byloje yra pateikta duomenų, kad nukentėjusysis netgi kreipėsi pagalbos į psichologą.

J. B. versija, jog jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, kad manė, jog sulaiko nusikaltėlį, nepagrįsta bylos duomenimis. Priešingai, jo veiksmai reikalaujant pinigų ir važiuojant juos pasiimti, rodo jo ketinimą gauti žalos atlyginimą, o ne sulaikyti galimai nusikaltusį asmenį. Juo labiau, jog J. B. suprato, kad nukentėjusysis nėra tas asmuo, kuris neteisėtai iš jo įgijo BMW automobilį.

Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog J. B., A. K. ir G. L. sąmoningai, suvokdami savo veikos pobūdį, vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą J. B. tariamą teisę atgauti automobilį BMW ir gauti kompensaciją už dingusią garso aparatūrą, ir savo veiksmų pobūdžiu – panaudodami fizinę (uždėjo antrankius, sudavė į veidą) ir psichinę (grasino uždaryti į bagažinę ir vežti į Klaipėdą, sukūrė bauginančią situaciją) prievartą atėmė laisvę nukentėjusiajam, reikalavo iš jo pinigų bei tokiu būdu padarė didelę žalą nukentėjusiajam. Esant tokiems kaltinamųjų atliktiems veiksmams, fizinio ir psichologinio smurto panaudojimo eigą, intensyvumą, padarinius, teismas daro išvadą, kad kaltinamųjų veika padaryta tiesiogine tyčia. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į kilusius padarinius – T. K. laisvės suvaržymą, skausmo sukėlimą bei psichologinį traumavimą, kaltinamųjų veiksmų veiksmų įžūlumą ir intensyvumą, nėra jokio pagrindo vertinti jų veiksmų pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį, o J. B., A. K. ir G. L. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Vertinant G. L. gynėjo argumentus, jog G. L. tiesiogiai jokių smurtinių veiksmų neatliko, pažymėtina, jog įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Be to, esant bendrininkavimui, nebūtina, jog visi asmenys atliktų tuos pačius veiksmus. Šioje byloje nustatyta, jog visi bendrininkai žinojo, jog iš tikrųjų važiuoja ne automobilio pirkti, o padėti jį atsiimti J. B. iš nukentėjusiojo, visi kartu sudarė bauginančią situaciją T. K., jam grasino. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-295/2012, 2K-254/2013) ir šiuo atveju nesvarbu, jog smūgius sudavė ir antrankius uždėjo tik J. B..

Kaltinamojo A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, jog nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė bendrininkų grupėje su A. K. ir G. L. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skirdamas kaltinamajam J. B. bausmę, teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį (kaltinamasis padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kaltinamojo asmenybę, taip pat į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamąjį: anksčiau teistas už apysunkį nusikaltimą, nedirba. Taip pat, skiriant bausmę, atkreiptinas dėmesys į tai, jog J. B. vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo pagrindinis, kadangi būtent jis organizavo nusikalstamą vieką, naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgia ir į nukentėjusiojo netinkamą elgesį, bandė parduoti automobilį pateikdamas melagingus duomenis apie pardavėją. Šių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam už padarytą nusikaltimą paskyrus sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatant mažesnį nei numatytas vidurkis jos dydį.

Kaltinamasis J. B. šiuo metu yra teistas 2015-04-24 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 189 straipsnio l dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo ir 70 MGL bauda, nuosprendis yra įsiteisėjęs, todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu skirtina bausmė bendrintina dalinio sudėjimo būdu su 2015-04-24 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu skirta bausme.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamais šią nusikalstamą veiką padarė dar būdamas neteistas, taip pat į nukentėjusiojo elgesį, daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai kaltinamajam J. B. bus pasiekti be realaus jos atlikimo ir kaltinamajam J. B. taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos bei laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, paskiriant kaltinamajam tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas.

Kaltinamojo A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, jog nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė bendrininkų grupėje su J. B. ir G. L. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BK 294 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik arešto arba laisvės atėmimo iki 5 metų bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011). Nors A. K. savo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nepripažino, byloje yra nustatyta, jog jis žinojo kokiu tikslu važiuoja susitikti su nukentėjusiuoju, buvo informuotas apie J. B. ketinimus atsiimti automobilį, vairavo minėta automobilį vežant nukentėjusįjį paimti iš jo reikalaujamų pinigų, grasino nukentėjusiajam jį nuvežti į Klaipėdą, sudarė jam bauginančią aplinką. Tačiau A. K. vaidmuo buvo antraeilis, jis fizinio smurto T. K. atžvilgiu nenaudojo, nusikalstamos veikos neorganizavo. A. K. anksčiau neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba. Svarbi aplinkybė yra ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kuomet jis teigė parduodąs savo dėdės J. B. automobilį. Esant tokioms aplinkybėms, teismo nuomone, su laisvės atėmimu susijusios bausmės atlikimas labiau neigiamai atsilieptų kaltinamojo tolimesniam gyvenimui ir neatitiks bausmės paskirties bei teisingumo principo. BK 41 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta bausmės paskirtis, taip pat ir sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Teismas mano, kad bausmės tikslus su didesne nauda kaltinamajam A. K. ir visuomenei galima pasiekti paskyrus jam švelnesnę nei BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą arešto bausmę, kurios atlikimo metu jis galėtų dorai gyventi, savo veiksmais įrodyti, kad šiuo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika buvo atsitiktinė jo gyvenime. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, į aukščiau aptartas nusikaltimo padarymo aplinkybes, A. K. charakterizuojančius duomenis, teismo nuomone, bausmės paskirtis bus pasiekta A. K. taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant jam švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, kurios dydis nustatytinas artimesnis minimaliam galimam skirti bausmės dydžiui, paskiriant jam tarpusavyje suderintus draudimus ir įpareigojimus.

Kaltinamojo G. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, jog nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė bendrininkų grupėje su J. B. ir A. K. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nors G. L. savo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nepripažino, byloje yra nustatyta, jog jis žinojo kokiu tikslu važiuoja susitikti su nukentėjusiuoju, buvo informuotas apie J. B. ketinimus atsiimti automobilį, buvo automobilyje vežant nukentėjusįjį paimti iš jo reikalaujamų pinigų, grasino nukentėjusiajam jį nuvežti į Klaipėdą, sudarė jam bauginančią aplinką. Tačiau G. L. vaidmuo buvo antraeilis, jis fizinio smurto T. K. atžvilgiu nenaudojo, nusikalstamos veikos neorganizavo. G. L. anksčiau neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba. Svarbi aplinkybė yra ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kuomet jis teigė parduodąs savo dėdės J. B. automobilį. Esant tokioms aplinkybėms, teismo nuomone, su laisvės atėmimu susijusios bausmės atlikimas labiau neigiamai atsilieptų kaltinamojo tolimesniam gyvenimui ir neatitiks bausmės paskirties bei teisingumo principo. BK 41 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta bausmės paskirtis, taip pat ir sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Teismas mano, kad bausmės tikslus su didesne nauda kaltinamajam G. L. ir visuomenei galima pasiekti paskyrus jam švelnesnę nei BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą arešto bausmę, kurios atlikimo metu jis galėtų dorai gyventi, savo veiksmais įrodyti, kad šiuo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika buvo atsitiktinė jo gyvenime. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, į aukščiau aptartas nusikaltimo padarymo aplinkybes, G. L. charakterizuojančius duomenis, teismo nuomone, bausmės paskirtis bus pasiekta G. L. taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant jam švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, kurios dydis nustatytinas artimesnis minimaliam galimam skirti bausmės dydžiui, paskiriant jam tarpusavyje suderintus draudimus ir įpareigojimus.

J. B. taip pat nurodo, jog jis yra persekiojamas antrą kartą už tą pačią veiką, kadangi jis jau pripažintas kaltu padaręs ATPK 188 straipsnyje nurodytą pažeidimą ir jam paskirta administracinė nuobauda. Be abejonės, asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad J. B. nubaustas pagal ATPK 188 straipsnį (t. 2, b. l. 76). Tačiau, pirmiausia J. B. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, kuris buvo prokuroro nutarimu nutrauktas (t. 1, b. l. 5-14) ir nepasibaigus prokuroro nutarimo apskundimo procedūrai, J. B. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Tuo tarpu prokuroro nutarimas buvo panaikintas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (t. 1, b. l. 30, 31, 37, 38), ko pasėkoje prokuroro nutarimas neįsiteisėjo ir ikiteisminis tyrimas J. B. atžvilgiu nutrauktas nebuvo. Susiklostė tokia teisinė situacija, kad J. B. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 188 straipsnį, kuomet ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nutrauktas nebuvo, kas neatitinka įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į tokią situaciją laikytina, jog būtent pagal ATPK 188 straipsnį J. B. buvo traukiamas nepagrįstai, o šioje baudžiamojoje byloje non bis in idem principo reikalavimai nėra pažeisti. J. B. turi galimybę pasinaudoti ATPK 302¹⁷ straipsnio galimybėmis ir kreiptis dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje.

Nukentėjusysis T. K. pareiškė 34,75 € civilinį ieškinį turtinei žalai (išlaidos psichologui pagal pridėtą čekį) ir 1737,72 € neturtinei žalai atlyginti. Nepaisant to, kad kaltinamasis su ieškiniu nesutinka, teismas laiko, jog civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas pilnai (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi pagrindo abejoti, jog T. K. patyrė didelį psichologinį stresą ir jam teko kreiptis į specialistus pagalbos.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K–453/2014, 2K-377/2014).

Šiuo konkrečiu atveju padaryto nusikaltimo pasėkoje, nukentėjusiajam T. K. nebuvo sutrikdyta sveikata, tačiau jam buvo suduota į veidą, sukeltas skausmas, uždėti antrankiai, suvaržyta jo laisvė, atimti daiktai, jam grasinta išvežimu į Klaipėdą, reikalauta pinigų. Nėra abejonės, jog dėl tokių kaltinamųjų veiksmų T. K. patytė dvasinius išgyvenimus, kaip matyti iš dokumentų, lankėsi pas psichologą, nepatogumus dėl dalyvavimo ikiteisminiame tyrime ir teisminio nagrinėjimo metu, teko samdyti advokatą. Visgi objektyvių duomenų, kad būtent dėl kaltinamųjų įvykdyto nusikaltimo T. K. ilgam laikui sutriko psichinė sveikata, byloje nėra. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pats T. K. elgėsi netinkamai ir provokuojančiai, padarė nusikaltimą – suklastojo dokumentą ir pasikėsino sukčiauti (t. 1, b. l. 98-100), norėjo parduoti automobilį svetimo asmens vardu, melavo kaltinamiesiems, t. y. T. K. suprato, kad gali prarasti pinigus sumokėtus už automobilį ir tokiu būdu bandė juos atgauti – automobilį parduodamas svetimu vardu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog T. K. įsigydamas automobilį, sutartyje nesąžiningai nurodė, jog jį įgyja jo močiutė, tam, kad mažiau mokėtų už draudimą. Šios aplinkybės vienareikšmiškai atskleidžia netinkamą ir nesąžiningą nukentėjusiojo elgesį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, teismas daro išvadą, jog piniginė kompensacija T. K. už jo patirtus išgyvenimus nepriteistina. Teismo vertinimu, šiuo atveju svarbesnis moralinės satisfakcijos aspektas, t. y. socialinio teisingumo atkūrimas, kaip neturtinės žalos atlyginimas, kuomet apsiribojama teisių pažeidimo fakto konstatavimu, ir toks atlyginimas yra pakankamas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Kaip matyti iš advokato D. F. pateiktų pinigų priėmimo kvitų, sąskaitų ir prašymų, nukentėjusysis T. K. advokatui sumokėjo 1500 Lt atstovavimo išlaidų ikiteisminio tyrimo metu ir 300 € už jo atstovavimą teisme ir civilinio ieškinio surašymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, advokatas atstovavo nukentėjusįjį ikiteisminio tyrimo metu, teikė skundus, dalyvavo 5 teismo posėdžiuose, ruošė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo. Dėl to nukentėjusiojo turėtos advokato pagalbos išlaidos jam turi būti apmokėtos. Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, daro išvadą, kad turėtos išlaidos yra proporcingos suteiktai pagalbai, todėl priteistinos iš kaltininkų.

Kaltinamųjų laikinajame sulaikyme išbūto laiko klausimas spręstinas BK 66 straipsnyje numatyta tvarka.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas spręstinas BPK 94 straipsnyje numatyta tvarka.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1dalimi ir 302-308 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jį nubausti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi įpareigoti A. K. bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtąją bausmę įskaityti A. K. laikino sulaikymo laiką 2014-03-21 (viena diena).

Bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo šio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kaltinamajam A. K. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą iki bausmės vykdymo pradžios.

G. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jį nubausti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi įpareigoti G. L. bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtąją bausmę įskaityti G. L. laikino sulaikymo laiką 2014-03-21 (viena diena).

Bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo šio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kaltinamajam G. L. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą iki bausmės vykdymo pradžios.

J. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir jį nubausti 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su 2015-04-24 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta dviejų metų laisvės atėmimo ir 70 MGL bauda, prie pastarosios iš dalies pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo ir 70 MGL baudą.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant J. B. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per pirmus 9 (devynis) bausmės vykdymo atidėjimo mėnesius įpareigoti išdirbti 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtąją bausmę įskaityti J. B. laikino sulaikymo laiką 2014-03-21 (viena diena).

Kaltinamajam J. B. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinti pilnai ir iš kaltinamųjų A. K., G. L. ir J. B. solidariai priteisti T. K. 34,75 € turtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiojo T. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti iš A. K., G. L. ir J. B. solidariai 734,43 € (septynis šimtus trisdešimt keturis eurus ir keturiasdešimt tris centus) proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiojo T. K. naudai.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, vadovaujantis BPK 94 straipsniu, – antrankius ir dujų balionėlį, saugomus Vilniaus apskrities VPK Daiktinių įrodymų saugykloje (t. 1, b. l. 54-57) prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti, o 3 kompaktinius diskus palikti saugoti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.