Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens I. L. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, suinteresuoti asmenys K. G. L. (K. G. L.) ir I. L., antstolis A. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5.4. Atkreipiamas dėmesys, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1A-125-318/2023 K. G. L. buvo įpareigotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlyginti 53 867 Eur turtinę žalą. Vadovaujantis tuo, 2023 m. kovo 9 d. buvo išduoti vykdomieji raštai bei inicijuotas priverstinio išieškojimo procesas iš K. G. L. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė prašo teismo panaikinti visą Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį, tačiau atskirojo skundo motyvuose teikia argumentus, kad nesutinka būtent su ta pirmosios instancijos teismo dalimi, kuria nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui (skolininkui) K. G. L. priklauso 1/2 dalis transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini). Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria nustatyta, kad skolininkui K. G. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis minėto turto (transporto priemonių). Todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, pasisakys tik dėl apeliantės argumentų dėl skundžiamos nutarties dalies.

8. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog kad antstolis A. S. vykdo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtą pagal 2023 m. kovo 9 d. Klaipėdos apygardos teismo vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 4 065,60 Eur skolos (bylinėjimosi išlaidos) išieškojimo iš skolininko K. G. L. išieškotojos UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai bei vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtą pagal 2023 m. kovo 9 d. Klaipėdos apygardos teismo vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 1 000 Eur skolos (išlaidų apeliacinio proceso metu apmokėti) išieškojimo iš skolininko K. G. L. išieškotojos UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai.

9. Suinteresuoti asmenys K. G. L. ir I. L. (duomenys neskelbtini) Vokietijoje yra sudarę santuoką. 2023 m. balandžio 18 d. Vedybų sutarčių registre duomenų apie skolininko K. G. L. sudarytą povedybinę sutartį nebuvo. Antstolis 2023 m. balandžio 18 d. turto arešto aktais (duomenys neskelbtini) areštavo turtą: 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); mažąjį pramoginį vandens motociklą, registro Nr. (duomenys neskelbtini); dvi transporto priemones, registruotas skolininko sutuoktinės I. L. vardu; pinigines lėšas, patenkančias į skolininko sutuoktinės I. L. vardu atidarytas banko sąskaitas, esančias AB SEB banke ir UAB „Paysera“. 2023 m. gegužės 19 d. skolininko sutuoktinė informavo antstolį, kad yra įregistruota skolininko ir jo sutuoktinės povedybinė sutartis. 2023 m. gegužės 26 d. antstolis siūlymu Nr. (duomenys neskelbtini) pasiūlė išieškotojai UAB „(duomenys neskelbtini)“ per 1 mėnesį nuo šio siūlymo dienos kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. 2023 m. gegužės 29 d. antstolis priėmė patikslinantį turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patikslino skolininko sutuoktinės vardu atidarytose sąskaitose apribotą piniginių lėšų sumą.

10. Remiantis CPK 666 straipsnio 1 dalimi, išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CPK 667 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai skolininkas nepateikia antstoliui šio straipsnio 1 dalyje nurodyto sutikimo, nebepageidauja sudaryti notarine tvarka tvirtinamo susitarimo dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo ar bent vienas išieškotojas per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikia antstoliui rašytinį prieštaravimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo notarine tvarka, taip pat jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą antstoliui nepateikiamas notarine tvarka patvirtintas susitarimas dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo, antstolis pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais – ir bendraturčiams, kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo (CPK 667 straipsnio 2 dalis). Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 3 dalis).

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl turto dalies nustatymo pabrėžiama, kad CPK 667 straipsnio paskirtis – ne padalyti bendrąja nuosavybe esantį turtą, o tik nustatyti skolininko dalį jame tam, kad iš jos būtų galima išieškoti ir taip vykdymo procese patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Prašymui, pareikštam CPK 667 straipsnio pagrindu, tenkinti reikšminga nustatyti skolininkui bendrosios nuosavybės teise priklausančią turto dalį, kurios vertė būtų pakankama vykdomojoje byloje išieškomai skolai padengti ir iš kurios būtų galima realiai išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015).

12. Suinteresuotas asmuo I. L., nesutikdama su skundžiamos pirmosios instancijos teismo dalimi, iš esmės nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo turėjo taikyti Vokietijos teisę. Nurodo, kad teismas, nustatydamas turto teisinį režimą antstolio areštuotam turtui: transporto priemonei „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis (duomenys neskelbtini), transporto priemonei „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis (duomenys neskelbtini), negalėjo pripažinti šio turto kaip bendro sutuoktinių turto, kadangi jis įgytas iš sutuoktinės asmeninės ir jos verslo vokiškų sąskaitų gyvenant Vokietijoje, o toks turtas pagal Vokietijos teisę laikomas to sutuoktinio nuosavybe, kieno vardu jis buvo įgytas.

13. Apeliantė, teigdama, jog turi būti taikoma Vokietijos teisė, pateikia teismui nuorodą į Tarybos reglamentą (ES) 2016/1103, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais, pripažinimo ir vykdymo srityje (toliau – Reglamentas dėl sutuoktinių turto teisinio režimo). Apeliacinės instancijos teismas nurodo, minėtas reglamentas taikomas tik tose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kurios dalyvauja, tvirčiau bendradarbiauja dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų dėl tarptautinių porų turtinių režimų, kurie apima sutuoktinių turto teisinius režimus ir registruotų partnerysčių turtines pasekmes, kaip nurodyta Sprendime (ES) Nr. 2016/954. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika nėra prisijungusi prie Reglamento dėl sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo, todėl Lietuvos Respublikoje šis reglamentas kol kas nėra taikomas.

14. Svarbu akcentuoti tai, kad santuokoje įgyto turto teisinio režimo klausimai nepatenka į Europos Sąjungos priimtų svarbiausių teisės aktų šeimos teisės srityje (pvz., tokių kaip reglamentas „Briuselis II bis“, kuriuo apibrėžiama jurisdikcija santuokos ir tėvų pareigų bylose, reglamentas „Roma III“, kuriuo nustatomos santuokos nutraukimui taikytinos teisės taisyklės) reglamentavimą. Be to, tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos neegzistuoja teisinis reglamentavimas (dvišalės ar daugiašalės sutartys), kuriame būtų sureguliuotas sutuoktinių turto teisinio režimo nustatymui taikytinos teisės klausimas. Esant šioms aplinkybėms, turi būti taikomas CK 1.28 straipsnis, nustatantis sutuoktinių turtiniams santykiams taikytiną teisę. Tokia išvada daroma, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų, reglamentuojančių taikytinos teisės nustatymo taisykles šeimos bylose, apžvalgoje nurodytus išaiškinimus dėl taikytinos teisės.

15. Pagal CK 1.28 straipsnio 1 dalį, sutuoktinių turto teisinį statusą nustato jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. CK 2.12 straipsnyje reglamentuota, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.

16. Nagrinėjamoje byloje apeliantė neįrodinėja, kad sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, o byloje pateikti duomenys patvirtina faktą, kad būtent Lietuvos Respublika yra dabartinė nuolatinė sutuoktinių gyvenamoji šalis: (duomenys neskelbtini), yra abiem sutuoktiniams priklausantis nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); K. G. L. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto vadybininku, minėta įmonė registruota Radviliškyje; K. G. L. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini), vėliau gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini); apeliantė I. L. dirba (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto brokere Klaipėdoje. Apeliantė I. L. taip pat yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini); transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis (duomenys neskelbtini), ir „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis (duomenys neskelbtini), registruotos Lietuvoje; be to, (duomenys neskelbtini) sutuoktiniai Lietuvoje sudarė vedybų (povedybinę) sutartį. Nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą, t. y. nuolatinę gyvenamąją vietą, suinteresuoti asmenys pasirinko būtent Lietuvos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutuoktinių turto teisinį statusą nustatė, taikydamas Lietuvos Respublikos teisę.

17. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliantės teiginius, kad ginčo automobiliai įgyti jos pačios ir jos įmonės lėšomis, jos vardu, todėl turi būti laikomi jos asmenine nuosavybe, nes, pagal Vokietijos Respublikos Federacijos civilinio kodekso (toliau – BGB) 1363 straipsnio 2 dalį, kiekvieno sutuoktinio santuokoje įgytas turtas valdomas atskirai ir netampa sutuoktinių bendrąja nuosavybe. Pažymėtina, kad apeliantė, prašydama taikyti užsienio teisę, turi pareigą pateikti teismui dokumentus užsienio teisės turiniui nustatyti. Suinteresuotas asmuo tokios pareigos neatliko ir savo reikalavimą grindė tik BGB 1363 straipsnio 2 dalimi. Tačiau nagrinėjamoje byloje svarbus faktas yra tai, kad turtas yra areštuotas, todėl svarbios yra ir kitos teisės aktų nuostatos. Kaip matyti iš viešoje erdvėje teikiamos informacijos apie Vokietijoje taikomą sutuoktinių turto režimą, sprendžiant klausimą, iš kokio sutuoktinių turto kreditoriai gali išieškoti savo pinigus, yra preziumuojama, kad kilnojamasis vieno iš sutuoktinių turtas priklauso skolininkui (areštuojamas turtas) (BGB 1362 straipsnis kartu su ZPO (Civilinio proceso kodekso) 739 straipsniu)). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad net ir tuo atveju, jei būtų teisinis pagrindas taikyti Vokietijos teisę, suinteresuoti asmenys, teigdami, kad automobiliai yra asmeninis sutuoktinės turtas ir išieškojimas iš ginčo turto nėra galimas, turėtų šią prezumpciją paneigti.

18. Pagal CK 1.28 straipsnio 2 dalį, sutuoktinių turto teisinį statusą pagal sutartis nustato sutuoktinių susitarimu pasirinktos valstybės teisė. Šiuo atveju sutuoktiniai gali pasirinkti valstybės, kurioje yra ar ateityje bus nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę arba valstybės, kurioje buvo sudaryta santuoka ar kurios pilietis yra vienas sutuoktinis, teisę. Sutuoktinių susitarimas dėl taikytinos teisės galioja, jeigu jis atitinka jų pasirinktos valstybės arba susitarimo sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė nurodo, jog (duomenys neskelbtini) vedybų (povedybine) sutartimi K. G. L. ir I. L. pasirinko jų sutuoktinių turto režimui taikytiną teisę, t. y. Vokietijos Federacinės Respublikos teisę. Minėtos sutarties 2.1.4. punktu sutuoktiniai susitarė, kad „įstatymo nustatytas teisinis režimas turtui, įsigytam santuokos metu iki šios sutarties sudarymo, šia sutartimi nekeičiamas“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo teigti, kad šia vedybų sutarties nuostata šalys susitarė dėl Vokietijos Respublikos taikytinos teisės turtui, įgytam santuokoje iki vedybų (povedybinės), sutarties sudarymo, šia sutartimi sutuoktiniai tiesiog nekeitė įstatymo nustatyto sutuoktinių turtinių santykių režimo.

19. Taikant Lietuvos Respublikos teisę, sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas pagal įstatymą arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsniai). Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas – pritaikius CK įtvirtintą prezumpciją, turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe laikomas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, taip pat pajamos, gautos iš darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos ir kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas. Turtas, iš kurio negali būti išieškoma, išvardytas CPK 668 straipsnyje. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK numatytais atvejais.

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad K. G. L. ir I. L. (duomenys neskelbtini) sudarė povedybinę sutartį, kurios 2.2 punkte numatytas visiško atskirumo teisinis režimas, minėta vedybų (povedybinė) sutartis yra įregistruota Vedybų sutarčių registre, padarė pagrįstą išvadą, kad ši aplinkybė yra pagrindas bendrajai jungtinei nuosavybei pasibaigti, vadovaujantis CK 3.100 straipsnio 7 punktu, o jai pasibaigus, turtas, nurodytas CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte (tik šio turto teisinio režimo vertinimas aktualus nagrinėjamoje byloje), nebeturi sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės statuso ir nebegali būti išieškojimo objektas dėl kito sutuoktinio asmeninių prievolių (CK 3.103 straipsnio 3 dalis, CPK 666 straipsnio 1 dalis).

21. Taigi pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, jog nustačius, kad (duomenys neskelbtini) sutuoktiniai sudarė vedybų (povedybinę) sutartį, vykdant išieškojimą iš skolininko K. G. L., nurodytų skolų išieškojimas pagal vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti nukreipiamas į po minėtos sutarties sudarymo jo sutuoktinės I. L. gautas ar būsimas pajamas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad skolininkas ir I. L. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) ir po santuokos sudarymo jų įgytas turtas ir gaunamos pajamos tapo bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad yra pagrindas nustatyti, jog skolininkui K. G. L. priklauso 1/2 dalis transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis (duomenys neskelbtini), taip pat 1/2 dalis jo sutuoktinės I. L. piniginių lėšų, gautų po santuokos sudarymo iš sutuoktinės darbinės, autorinės ar individualios veiklos, pensijos, pašalpos, kitų išmokų, visų lėšų ir santaupų, įneštų į bankus kiekvieno iš sutuoktinių vardu, iki jo ir sutuoktinės I. L. (duomenys neskelbtini) sudarytos vedybų (povedybinės) sutarties įregistravimo Vedybų sutarčių registre.

22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus, jog ginčo automobiliai, jai neva priklausantys asmeninės nuosavybės teise, net nebuvo skirti būtiniesiems šeimos poreikiams tenkinti, o įsigyti perparduoti. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus vertina kritiškai, pažymėdamas, kad, pagal byloje pateiktus duomenis, automobiliai įsigyti 2022 m. vasario–kovo mėnesiais, kad šios transporto priemonės Lietuvoje buvo registruotos (duomenys neskelbtini) I. L. vardu, o iki 2023 m. balandžio 18 d. turto arešto jos dar nebuvo parduotos. Taigi minėta aplinkybė, jog nuo automobilių įsigijimo iki jų arešto praėjo daugiau nei metai laiko, nesuteikia pagrindo teigti, jog transporto priemonės nebuvo įsigytos ir naudojamos ne šeimos poreikiams tenkinti. Aplinkybė, kad automobiliai buvo pirkti ir apmokėti iš I. L. ir jos vadovaujamos įmonės sąskaitų, esančių Vokietijoje, nereiškia, kad automobiliai buvo įsigyti asmenine I. L. nuosavybe. Byloje nėra pateikta duomenų, jog turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia, kad turtą sutuoktinė įgytų asmenine nuosavybės teise. Ginčo atveju byloje duomenų, kurie paneigtų įstatyme įtvirtintą prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.89 straipsnis)

23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus, kad suinteresuoto asmens K. G. L. prievolės yra asmeninės, todėl išieškojimas net negali būti nukreipiamas į bendrą sutuoktinių turtą.

24. Kai išieškojimas vykdomas pagal asmenines sutuoktinių prievoles, pirmiausia išieškojimas turi būti vykdomas iš asmeninio skolininko turto, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai, – ieškojimas nukreipiamas į skolininko dalį bendrojoje dalinėje ir (ar) jungtinėje nuosavybėje (CK 3.110 straipsnis, CPK 666 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog išieškojimas pagal sutuoktinio asmenines prievoles iš esmės gali būti nukreiptas ir į skolininko dalį bendrame turte, nesant skolininko asmeninio turto ar tokio esant nepakankamai.

25. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skolininkui K. G. L. nepakanka asmeninio turto įvykdyti prievolėms išieškotojo naudai, nes butui, adresu (duomenys neskelbtini), kurio 1/2 dalis priklauso skolininkui, nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. įregistruota sutartinė hipoteka, o be išieškojimo, vykdomo dėl 5 065,60 Eur skolos, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1A-125-318/2023 K. G. L. buvo įpareigotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlyginti 53 867 Eur turtinę žalą.

26. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK numatytais atvejais. Byloje nustatyta, kad skolininkas ir jo sutuoktinė I. L. per antstolio nustatytą terminą nepateikė CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyto sutikimo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų turto bendrumo (iki povedybinės sutartis) ir lygių dalių prezumpcijas, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo lygių dalių principo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai iš dalies patenkino pareiškėjos prašymą ir nustatė, kad suinteresuotam asmeniui (skolininkui) K. G. L. priklauso 1/2 dalis transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis piniginių lėšų, esančių skolininko sutuoktinės I. L. vardu atidarytose banko sąskaitose ir įneštų į banko sąskaitą iki (duomenys neskelbtini) (sąskaitos (duomenys neskelbtini), AB SEB banke (duomenys neskelbtini), UAB „Paysera LT“).

27. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas).

28. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas ir pagrįstai iš dalies patenkino pareiškėjos prašymą dėl skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo, pagrindo panaikinti ar pakeisti nutartį nėra, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.