Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas D. G. suėmime išbūtas laikas nuo 2023 m. kovo 17 d.

Nukentėjusiųjų T. B. ir R. M. civiliniai ieškiniai tenkinti ir priteista iš D. G. nukentėjusiajai R. M. 240 Eur, T. B. – 240 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

nuteistasis D. G. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš nuteistojo D. G. pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių bei kaltės neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, todėl apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

5. Nuteistasis D. G. tvirtina, jog teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

6. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų.

7. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-163/2014, 2K-49-693/2019).

8. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme D. G. deklaravo, kad kaltę pripažįsta visiškai ir nuoširdžiai gailisi, nurodė esmines veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, kurių neigimas dėl kitų byloje surinktų nuteistojo kaltumą patvirtinančių akivaizdžių įrodymų būtų buvęs beprasmis. Be to, D. G. nurodė, jog jis nepagalvojo, kad buto pernuomojimas yra nusikaltimas, nepripažino R. M. padarytos žalos, tvirtindamas, kad jos sumokėtus pinigus grąžino jos sūnui, nors šiuos nuteistojo teiginius paneigia byloje surinkti objektyvūs įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei tai nurodoma nuteistojo D. G. apeliaciniame skunde, šie jo duoti parodymai nerodo jo nuoširdaus gailesčio ir visiško kaltės pripažinimo, ir taip pat nerodo, jog jis kritiškai vertintu savo elgesį, ar smerktų savo neteisėtus veiksmus.

9. Taigi šiuo atveju formalus esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pripažinimas, nesant nuoširdaus gailėjimosi, neišreiškus aiškaus savo neteisėtų veiksmų pasmerkimo, nesuteikia pagrindo konstatuoti esant D. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas D. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl bausmės skyrimo

10. Nuteistasis D. G. apeliaciniu skundu nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi, jos dydžiu ir prašo paskirtą bausmę sušvelninti, atsižvelgiant į tai, jog jis padarė išvadas dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, yra vedęs, dirbo, į tai, kad jis turi pasirūpinti ir padėti savo nėščiai draugei, su kuria kartu gyvena.

11. Pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-179-693/2019).

12. Teismas skiria bausmę pagal baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

13. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, nuteistajam D. G. skirdamas laisvės atėmimo bausmę, baudžiamojo kodekso nuostatų nepažeidė, savo sprendimą motyvavo, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes kaip visumą, nesuteikdamas nė vienai iš jų išskirtinės reikšmės.

14. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, parinkdamas nuteistajam D. G. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į nuteistojo kaltės formą ir rūšį, į tai, jog nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, individualizuodamas D. G. skiriamą bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į tai, jog apeliantas teistas šešis kartus, iš jų ir nusikaltimus nuosavybei, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. G. nusikalstamą veiką, dėl kurios jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus vos dviem savaitėms po nuosprendžio paskelbimo už kitą jo padarytą nusikalstamą veiką. Taip pat iš bylos duomenų matyti, jog nuteistajam D. G. ankstesniais nuosprendžiais buvo taikytos ir švelnesnės bausmės, buvo taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jos nebuvo tinkamai vykdomos (paskirta bauda nesumokėta, vengė vykdyti viešųjų darbų bausmę, netinkamai vykdė probacijos sąlygas, todėl panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas). Šios aptartos aplinkybės rodo, kad švelnesnių bausmių skyrimas, ženklios įtakos pozityviems nuteistojo elgesio pokyčiams neturėjo, nuo teisės pažeidimų nesulaikė, todėl akivaizdu, kad D. G. nėra linkęs savo elgesį koreguoti tinkama linkme ir savo gyvenimo tikslų siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis. Šių duomenų visuma nuteistąjį neabejotinai charakterizuoja neigiamai, rodo, kad D. G. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Nuteistasis linkęs sistemingai daryti nusikalstamas veikas, negeba prisiimti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus ir daryti tinkamas išvadas.

15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas individualizuodamas D. G. skirtiną bausmę tinkamai taikė aptartas BK nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles ir pagrįstai sprendė, jog BK 41 straipsnyje bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bausmės dydį nustatant artimą sankcijoje numatytam minimumui. Įvertinus išdėstytus motyvus, dar labiau švelninti D. G. paskirtą bausmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik realiai atliekama laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti šių minėtame straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

16. Tokios apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir nuteistojo D. G. tiek apeliaciniame skunde, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodytų aplinkybių, jog jis iki sulaikymo dirbo, turi mažametį vaiką, padarė išvadas dėl savo netinkamo elgesio. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu pablogino savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

17. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta 2023-05-29 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus patikslinta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (3 t., b. l. 73, 74–77), kurioje nurodyta, kad D. G. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 165,00 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai.

18. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus – kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

19. Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju nuteistasis D. G. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo finansinė padėtis yra itin bloga, priešingai, jis yra jauno darbingo amžiaus, duomenų apie jo sveikatos problemas, galinčias riboti jo darbinę veikla, byloje nėra, todėl jis turi galimybę įsidarbinti ir dirbti, gauti pajamas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, į suteiktų paslaugų apimtį, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo D. G..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo D. G. 165,00 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.