- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-08
- Bylos Nr.
- 1A-582-290/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- V. Š.
- Nukentėjusysis
- K. U.
- Advokatai
- Arnoldas Blaževičius, Gintaras Černiauskas, Artūras Andriukaitis
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Aušros Vingilės,
nukentėjusiajai K. U., jos ir civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Artūrui Andriukaičiui,
viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (A. V. turto užvaldymas apgaulės būdu) – laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (D. V. turto užvaldymas apgaulės būdu) – laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (R. D. turto užvaldymas apgaulės būdu) – laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (UAB (duomenys neskelbtini) turto užvaldymas apgaulės būdu) – laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (K. U. didelės vertės turto užvaldymas apgaulės būdu) – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalis, ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (V. R. turto užvaldymas apgaulės būdu) išteisintas nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.
Šiuo nuosprendžiu K. U. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. Š. priteista 30 930 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos K. U. už priteistą atlyginti 30 930 Eur turtinę ir 300 eurų neturtinę žalą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. D. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. Š. jai priteista 7 950 Eur turtinei ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. A. V. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. Š. priteisti 2 000 Eur turtinei žalai atlyginti. R. D. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. Š. priteista 1 500 Eur turtinei žalai atlyginti. UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. Š. priteista 2 958 Eur turtinei žalai atlyginti. V. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Nukentėjusiajai K. U. iš V. Š. nuspręsta išieškoti 1 700 Eur atstovavimo išlaidoms padengti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas išankstinį tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, apgaule, t. y., turėdamas išankstinį sumanymą pinigų negrąžinti ir jų nenaudoti nurodytiems tikslams, taip pat žinodamas, kad dėl jo turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios K. U. pasitikėjimu, nurodydamas jai, kad pinigai reikalingi jo verslui plėtoti, automobilio remontui ir partempimui iš užsienio valstybės, jo paties gydymo išlaidoms padengti, jo padarytų eismo įvykių metu kilusių žalų atlyginimui, advokato, notaro išlaidų padengimui, nusikalstamo pasaulio atstovams sumokėti, prisistatydamas kitų asmenų vardais, trumpųjų žinučių pranešimais melagingai paaiškinęs, kad reikalinga sumokėti teisėsaugos institucijoms už jo paleidimą iš sulaikymo ir suėmimo patalpų ir užstatams, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., įvairiose Kauno miesto vietose iš K. U. ne mažiau kaip per 40 kartų gavo 45 170 Eur, iš kurių 14 240 Eur bankiniais pavedimais pervedant į jo naudojamą tėvo V. Š. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o kitus grynaisiais, tačiau gautų pinigų K. U. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą K. U. priklausantį didelės vertės turtą – 45 170 Eur.
2. Be to, V. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas išankstinį tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, apgaule, tai yra, turėdamas išankstinį sumanymą pinigų negrąžinti ir jų nenaudoti nurodytiems tikslams, taip pat žinodamas, kad dėl jo turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios A. V. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo vadovaujamai bendrovei būtini pinigai padengti Sodroje susidariusią skolą, 2016 m. birželio 2 d., apie 17.45 val., prekybos ir pramogų centre ,,Savas“, esančiame Savanorių pr. 346, Kaunas, iš A. V. gavo 2 000 Eur, tačiau gautų pinigų A. V. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. V. priklausantį turtą – 2 000 Eur.
3. Be to, V. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas išankstinį tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, apgaule, tai yra, turėdamas išankstinį sumanymą pinigų negrąžinti ir jų nenaudoti nurodytiems tikslams, taip pat žinodamas, kad dėl jo turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios D. V. pasitikėjimu, nurodydamas kad pinigai reikalingi jo kontrabandinei veiklai vykdyti, jo verslui plėtoti, probacijos tarnybai sumokėti, ir neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytiems tikslams bei jų grąžinti, laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., Kaune, tiksliau tyrimo nenustatytose vietose, iš D. V. ne mažiau kaip per penkis kartus gavo 7 950 Eur, tačiau gautų pinigų D. V. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, D. V. priklausantį turtą – 7 950 Eur.
4. Be to, V. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas išankstinį tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, apgaule, tai yra turėdamas išankstinį sumanymą pinigų negrąžinti ir jų nenaudoti nurodytiems tikslams, taip pat žinodamas, kad dėl jo turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios R. D. pasitikėjimu, nurodydamas, tikrovės neatitinkančią informaciją, jog pinigai jam reikalingi namui įsigyti, 2016 m. spalio 20 d. Kaune, Pramonės pr. 29, prie prekybos centro ,,Maxima“ iš R. D. gavo 1 500 Eur, tačiau gautų pinigų R. D. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. D. priklausantį turtą – 1 500 Eur.
5. Be to, V. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas išankstinį tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą ir išvengti turtinės prievolės, apgaule, tai yra, turėdamas išankstinį sumanymą pinigų, gautų už telefonus, negrąžinti, jų nenaudoti nurodytiems tikslams, bei nemokėti įmokų, piktnaudžiaudamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorės K. U. pasitikėjimu, įkalbėdamas ją iš salono UAB (duomenys neskelbtini) vardu paimti mobiliojo ryšio telefonus, nurodymas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pridavęs mobiliojo ryšio telefonus į lombardą ir gavęs už juos pinigus, juos investuos į savo verslą, 2016 m. gruodžio 7 d. nuvyko kartu su K. U. į UAB ,,Tele2“ saloną, esantį Savanorių pr. 346, Kaune, kur K. U. UAB (duomenys neskelbtini) vardu pasirašius judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartis ir gavus mobiliojo ryšio telefonus ,,Apple iPhone“ IMEI Nr. 353842087894620 ir ,,Apple iPhone“ IMEI Nr. 353806088283208, iš jos juos paėmė, tokiu būdu savo naudai įgijo mobiliojo ryšio telefonus ,,Apple iPhone“ IMEI Nr. 353842087894620 – 885 Eur vertės ir ,,Apple iPhone“ IMEI Nr. 353806088283208 – 885 Eur vertės ir išvengė turtinės prievolės, kurią perkėlė UAB (duomenys neskelbtini). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2016 m. gruodžio 20 d. nuvyko kartu su K. U. į AB ,,Omnitel“ saloną, esantį Islandijos pl. 32, Kaune, kur K. U. UAB (duomenys neskelbtini) vardu pasirašius sutartis ir gavus mobiliojo ryšio telefonus ,,Samsung A5“ IMEI Nr. 354361084100716 ir ,,iPhone 7“ IMEI Nr. 353844084084593, iš jos juos paėmė, tokiu būdu savo naudai įgijo mobiliojo ryšio telefonus ,,Samsung A5“ IMEI Nr. 354361084100716 – 299 Eur vertės ir ,,iPhone 7“ IMEI Nr. 353844084084593 – 889 Eur vertės, ir išvengė turtinės prievolės, kurią perkėlė UAB (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) bendrą 2 958 Eur turtinę žalą.
6. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas A. Blaževičius prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti V. Š. atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti paskirtą bausmę ir vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti.
Šalies argumentai
6.1. Skunde nurodo, kad visas nukentėjusias V. Š. pažįsta, kad jų atžvilgiu nesukčiavo, o pinigus pasiskolino iš jų norėdamas vykdyti verslą, kad minėti pinigai buvo investuoti į UAB „Kurmiarausis” bei UAB „Haustata”, o šias aplinkybes patvirtina baudžiamojoje byloje esantys tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti esminiai sukčiavimo sudėties elementai, t. y. apgaulė ir tyčia ateityje išvengti prievolės įvykdymo. Tai, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai patvirtina ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. e2-626-188/2017, kuriuo buvo tenkintas K. U. ieškinys atsakovui V. Š., o baudžiamasis procesas, kuris iš esmės yra ,,ultima ratio“ priemonė, nuteistojo atžvilgiui vertintinas kaip spaudimas. Teismas pažeidė įrodymų pakankamumo reikalavimą, kadangi tais atvejais, kai teismo išvados grindžiamos netiesioginiais įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik nustačius, jog tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, nevisapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, dauguma teismo išvadų yra grindžiamos prielaidomis, o nuteistojo veikoje nėra visų sukčiavimo sudėties elementų.
6.2. Skunde teigiama, kad teismas nepasisakė, kokiais argumentais vadovaudamasis atmetė nuteistojo parodymus kaip nepatikimus bei prioritetą suteikė nukentėjusiosios K. U. paaiškinimams, bei šių proceso dalyvių paaiškinimų nevertino kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Nuteistasis įmonėse UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) vykdė veiklą, šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai: VĮ Registrų centras išrašai, kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. Nuteistasis pirko įmonės veiklai pastatą, vykdė automobilių remonto veiklą, pati nukentėjusioji patvirtino, kad nuteistasis jai remontavo automobilį. Nuteistasis niekuomet neneigė, kad skolinasi pinigus įmonių veiklai, tokias priežastis nurodydavo ir baudžiamojoje byloje nukentėjusiais pripažintiems asmenims. Šias aplinkybes patvirtina visų nukentėjusiųjų ir liudytojų duoti paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistojo nuomone, K. U. duoti paaiškinimai viso proceso metu nėra nuoseklūs, juos paneigia net ir jos giminaičių, apklaustų liudytojais, paaiškinimai. Nuteistojo nuomone, teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios parodymus dėl to, kad ji turėjo pagrindą jį apkalbėti dėl jo santykių su kitomis moterimis, susiklosčiusius tarpusavio nesutarimams bei galimam nukentėjusiosios suinteresuotumui apkalbėti buvusį draugą, siekiant bet kokia kaina jam pakenkti ir atkeršyti dėl nesėkmingai susiklosčiusių santykių. Taip pat K. U., siekdama išvengti kreditorinių įsipareigojimų bei galimos atsakomybės už savo veiksmus, taip pat turėjo motyvą apkalbėti nuteistąjį. Pagrindą abejoti jos paaiškinimais ir kaip patikimus įvertinti nuteistojo paaiškinimus sudaro nukentėjusiosios giminaičių, iš kurių ji skolinosi pinigus, parodymai. Kaip patvirtino liudytojomis apklaustos nukentėjusiosios giminaitės – motina D. U., teta I. F., jos pinigus nukentėjusiajai tikrai skolino, tačiau paklausta, kam reikalingi pinigai, nukentėjusioji paaiškino, kad lėšos reikalingos įmonei arba skolą įmonei padengti, kas patvirtina nuteistojo nurodomas aplinkybes. Be to, aplinkybes, kad dengė skolas įmonei patvirtino pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu. Taip pat nuteistajam daug abejonių kelia tai, kad nukentėjusioji galėjo taip detaliai nurodyti kokios sumos ir kada buvo neva skolinamos. Nuteistasis neneigia pasiskolinęs lėšų įmonės veiklai vykdyti, tačiau niekada skolos neneigė ir ketina jas grąžinti. Nukentėjusioji viso proceso metu taip ir nenurodė, o teismas nemotyvavo kaip būtent pasireiškė nuteistojo apgaulė, kas yra būtinasis nusikalstamos veikos sudėties elementas.
6.3. Skunde taip pat teigia, kad nuteistasis kaltu dėl UAB (duomenys neskelbtini) turto užvaldymo apgaulės būdu pripažintas iš esmės atsižvelgiant į K. U. duotus parodymus, nors jos paaiškinimai ir nurodoma įvykių seka apskritai yra nelogiška. Visų pirma, sunku patikėti tokia įvykių versija, jog suaugusi ir išsilavinusi, dirbanti direktore, t. y. atsakingas pareigas užimanti moteris sutinka įmonės vardu pasirašyti sutartį su mobiliojo ryšio paslaugų teikėju dėl telefono aparato įsigijimo išsimokėtinai ir perduoti juos parduoti į lombardą. Kaip paaiškino nukentėjusioji, ji už neva parduotus telefonus pinigų niekada nematė, o nuteistasis žadėjo pinigus greitai grąžinti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad penki telefono aparatai įsigyjami du kartus, skirtingoms dienomis. Sutartis dėl aparatų įsigijimo išsimokėtinai pasirašoma gana ilgam laikui, taigi svarbu išsiaiškinti kaip nukentėjusioji ketino įtraukti mėnesio įmokas į įmonės buhalteriją. Taip pat telefonai turėjo būti traukiami į įmonės balansą, kaip ilgalaikis turtas. Kaip paaiškino nukentėjusioji, ji telefonus į įmonės balansą įtraukė, tačiau lieka neaišku, ką būtų dariusi kai nuteistasis būtų jai grąžinęs neva už parduotus telefonus gautas lėšas.
6.4. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios D. V. paaiškinimai nėra nuoseklūs ir neatitinka kitų faktinių aplinkybių, kurias patvirtina byloje surinkta medžiaga. Nuteistasis su D. V. kartu gyveno, vedė bendrą ūkį. Kaip matyti iš bylos duomenų, ji kurį laiką neturėjo darbo ir pragyvenimo šaltinio, taigi atsikraustęs pas ją gyventi nuteistasis darė remontą, ją išlaikė. Nors nukentėjusioji teigė, kad nuteistasis neturėjo lėšų ir jas nuolat skolinosi, tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu pati paneigė šias aplinkybes sakydama, kad V. Š. turėjo 15 000 Eur, įsigijo automobilį „BMW X5“, kurį užregistravo jos vardu. Šiuo metu automobilis dar yra registruotas nukentėjusiosios vardu, ji gali juo disponuoti, tačiau klausimas dėl automobilio baudžiamojoje byloje nėra išspręstas ir nebuvo sprendžiamas. Nuteistojo manymu, nukentėjusioji turi pagrindą jį apkalbėti, kadangi ji vis dar jaučia nuoskaudą dėl nesusiklosčiusių santykių. Taip pat nukentėjusioji tokiais savo veiksmais siekia išvengti jai galinčios kilti atsakomybės už UAB (duomenys neskelbtini) skolas. Kaip nurodė Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu, ji yra įmonės akcininkė ir, nors įmonė veiklos nevykdo, turi įsiskolinimų. V. Š. ir D. V. kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, įsiteigė įmonę, kurios akcininkais vis dar yra. Nuteistasis remontavo nukentėjusiajai priklausančius namus, o lėšas, kurias jis pasiskolino, ketina grąžinti, įsiskolinimo neneigia. Nuteistojo veiksmuose taip pat nėra sukčiavimui konstatuoti reikalingų sudėties elementų, t. y. apgaulės bei tyčios negrąžinti lėšų. Būtent apgaulė, lėmusi nukentėjusiojo dalyvavimą jam žalingame sandoryje, yra baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atskyrimo kriterijus, bei baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindas, o kaltininko tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto užvaldymo ar teisės į turtą įgijimo. Šie sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos elementai, nebuvo nei įrodyti, nei apskritai konstatuoti baudžiamojoje byloje.
6.5. Teigiama, kad lėšų skolinimosi metu nuteistasis vykdė veiklą, kurios plėtrai nukentėjusioji skolino lėšas, už jas nuteistasis pirko veiklai vykdyti ir plėsti reikalingus įrankius. Akivaizdu, kad nuteistasis veiklą vykdė, nei veikla, nei įmonė nebuvo fiktyviai panaudota turtui apgaulės būdu įgyti, šios aplinkybės apskritai nebuvo analizuotos nagrinėjant baudžiamąją bylą, todėl nesant nusikaltimo sudėties elementų, nuteistasis išteisintinas ir dėl veikos R. D. atžvilgiu padarymo.
Šalies argumentai
6.6. Skunde taip pat nurodoma, kad nuteistasis V. Š. ketina grąžinti skolas nukentėjusiosioms, tačiau jis tą gali padaryti tik būdamas laisvėje. Atkreipiamas dėmesys, kad reali laisvės atėmimo bausmė nuteistąjį sugniuždys tiek fiziškai, tiek morališkai, tai paveiks jo visą tolimesnį gyvenimą neigiama linkme. Nuteistojo gynėjo nuomone galima daryti neabejotiną išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimuose į apeliacinį skundą nukentėjusiosios K. U. ir civilinės ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovas advokatas Gintaras Černiauskas prašė nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
8. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
9. Nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
11. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
12. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje (4 veikos) ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl V. Š. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant V. Š. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
13. BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
14. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.
15. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nustatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-895/2016, 2K-188-719/2018).
16. Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymėta, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-788/2019 ir kt.).
17. Byloje nustatytos visos aplinkybės, reikšmingos konstatuoti, kad V. Š. veiksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė apgaulės, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, požymio buvimą, pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo V. Š. panaudota apgaulė turėjo esminę reikšmę nukentėjusiųjų apsisprendimui paskolinti turtą, ir motyvuotai atskleidė nuteistojo naudojamos esminės apgaulės, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, mechanizmą. Nukentėjusiosios duodamos ir skolindamos pinigus V. Š., nežinojo, jog pastarasis turi įsiskolinimų, kad jo atžvilgiu antstoliai vykdo išieškojimus pagal civilines, administracinių nusižengimų ir baudžiamąsias bylas, o kaltinamasis šią informaciją nuo nukentėjusiųjų nuslėpė. Ištyrus įrodymus teisiamajame posėdyje nustatyta, kad V. Š. naudojama apgaulė, siekiant užvaldyti svetimą turtą buvo tai, kad prašydamas duoti ir paskolinti pinigų ir žadėdamas juos gražinti, visai neketino vykdyti susitarimo. Nustatytos aplinkybės ir Lietuvos antstolių rūmų pateikti duomenys apie vykdomus išieškojimus (net 31 vykdomoji byla) dėl kaltinamojo įsiskolinimų valstybei ir privatiems asmenims, leido teismui daryti išvadą, kad imdamas ir skolindamasis iš nukentėjusiųjų pinigus, V. Š. neturėjo realios galimybės juos grąžinti. Kaip ir nurodė teismas, galima konstatuoti, kad V. Š. veikė pasyviąja apgaule, kuomet kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamųjų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517/2004, 2K-274/2011).
18. Nagrinėjamuoju atveju yra ir kitas esminis sukčiavimą nuo civilinio delikto skiriantis požymis – iš esmės pasunkintas pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis būdas. Pagal bylos duomenis, nepaisant to, kad yra pradėti priverstiniai skolos išieškojimo procesai, jie yra iš esmės apsunkinti. Tokia situacija yra susidariusi dėl teismų praktikoje ne kartą aptartos ir šioje byloje įrodytos priežasties, t. y. kad V. Š. iš nukentėjusiųjų skolinosi dideles pinigų sumas nuslėpdamas esminę informaciją apie paties jau turimą didelę skolų naštą. Būtent dėl to išieškojimo procesuose antstolis jokių lėšų nukentėjusiųjų naudai išieškoti neturi galimybės. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje pateiktus neprotestuotinus paprastuosius vekselius, skolos raštelius, kas liudytų, jog tarp šių dokumentų šalių yra susiklostę civiliniai paskoliniai santykiai, tačiau įvertinus kaltinamojo skolų mastus, jų dydžius, intensyvumą, realų finansinį pajėgumą grąžinti skolas, esminės informacijos nuslėpimą nuo nukentėjusiųjų apie faktines skolas bei nemokumą, kaltinamojo veiksmai pagrįstai įvertinti ne kaip kilę iš civilinio delikto, o turintys aiškius nusikaltimų sudėties požymius.
19. Apeliantui sunku patikėti tokia įvykių versija, jog suaugusi ir išsilavinusi, dirbanti direktore, t. y. atsakingas pareigas užimanti moteris K. U. sutinka įmonės vardu pasirašyti sutartį su mobiliojo ryšio paslaugų teikėju dėl telefono aparato įsigijimo išsimokėtinai ir perduoti juos parduoti į lombardą. Tačiau įtraukdamas nukentėjusiąją į jai žalingą sandorį, V. Š. naudojo išradingas jo pasitikėjimo įgijimo ir klaidinimo priemones – jis stengėsi sudaryti verslininko įspūdį, prisistatė turintis įmonę ,,Haustata“, rodė kur statys kotedžus, tačiau nuslėpė faktus apie sunkią savo finansinę padėtį, siekdamas gauti pinigų iš K. U., piktnaudžiavo jos pasitikėjimu ir būtent panaudodamas apgaule nurodydavo įvairiausių melagingų priežasčių, dėl ko jam reikalingi pinigai, pvz. jis yra įtariamas žmogžudyste, sulaikytas, guli ligoninėje partrenkė vaiką, notarui, į jį buvo šaudoma, sulaikytas Lenkijoje ir pan. Sukeldamas stresines situacija dėl neva ištikusių bėdų jis pasinaudojo nukentėjusiosios patiklumu ir tokiu būdu apgaule įtikino ją pasirašyti sutartį su mobiliojo ryšio paslaugų teikėjais dėl telefono aparatų įsigijimo išsimokėtinai ir perduoti juos į lombardą, o vėliau žadėjo, kad pinigus grąžins, nors suvokė, kad realios galimybės tą padaryti nėra.
20. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju visos būtinosios sąlygos taikyti baudžiamąją atsakomybę nustatytos. Bylos medžiaga rodo buvus išankstinę V. Š. tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, nes jis iš anksto žinojo, kad dėl jo finansinės ir turtinės padėties įgytų pinigų jis negrąžins, taip pat kad nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, ir suvokė, kad nukentėjusiosios, žinodamos šias aplinkybes, pinigų nebūtų skolinusios. Pagal byloje nustatytas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes šalių santykiai peržengė civilinio delikto ribas, dėl to pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir V. Š. veiksmus teisingai kvalifikavo kaip nusikalstamas veikas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiųjų A. V., D. V., R. D. ir UAB (duomenys neskelbtini) turto užvaldymas apgaulės būdu) ir BK 182 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiosios K. U. didelės vertės turto užvaldymas apgaulės būdu).
Dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikant BK 75 straipsnį
21. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma nuteistajam V. Š., vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, kadangi galima daryti neabejotiną išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
22. BK 75 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, keista 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554 ir galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
23. Įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau yra padaręs nusikalstamų veikų, turi neišnykusį teistumą, tačiau ši diskrecinė teismo teisė iš esmės suponuoja pareigą papildomai įvertinti kaltininko asmenybę ir šis vertinimas neturi būti atsietas nuo kaltininko ankstesnės nusikalstamos veikos. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir, tik įvertinęs šių ir kitų bylos aplinkybių, kurios sudaro galimybę įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas (ar nusikaltimai) padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos ir pan., ar nuteistasis apskritai turi polinkį daryti nusikalstamas veikas, visumą, gali nuspręsti, kad atidedant bausmės vykdymą bus galima pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo.
24. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
25. Iš bylos duomenų matyti, kad V. Š. penkias nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnyje, padarė jau būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą už analogiškas nusikalstamas veikas (sukčiavimus), todėl yra laikytinas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Anksčiau V. Š. taip pat ne kartą teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, jam buvo taikytos švelnesnės bausmės, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis nepateisino teismo jam parodyto pasitikėjimo ir vėl nusikalto. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartimi jam buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos neatlikus 1 metų 11 mėnesių 24 dienų laisvės atėmimo bausmės, tačiau išėjęs į laisvę lygtinio paleidimo metu jis ir toliau darė nusikaltimus nuosavybei, o tai rodo, kad jis savo nusikalstamo elgesio iki šiol nekeičia, anksčiau paskirtos bausmės jam teigiamos įtakos nepadarė, ir jis toliau išlieka pavojingas visuomenei. V. Š. trečią kartą taikyti BK 75 straipsnio nuostatas už nusikalstamas veikas, kurias jis padarė lygtinio paleidimo metu, ir vėl atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą objektyvaus pagrindo nėra, kadangi egzistuoja pagrįstos abejonės, kad bausmės tikslai be realaus bausmės atlikimo nebus pasiekti.
26. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad BK 75 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) nustatyta, jog teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą tik tuomet, kai asmuo yra nuteistas ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šiuo atveju V. Š. paskirta galutinė subendrinta 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, todėl jis neatitinka ir formaliųjų BK 75 straipsnio taikymo pagrindų.
27. Atsižvelgiant į visą tai kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas nuteistajam V. Š. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, ir kad jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti įstatyminio pagrindo nėra.
Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir jų atlyginimo
28. Civilinės ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovas advokatas A. Andriukaitis apeliacinės instancijos teismui pateiktame prašyme prašė iš nuteistojo išieškoti apeliacinės instancijos teisme UAB (duomenys neskelbtini) patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pagal teismui pateiktus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.
29. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, Nr. 2K-410/2008).
30. Šioje byloje apeliacinis procesas vyko tik pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su civilinės ieškovės interesais byloje, todėl ji buvo priversta kreiptis į advokatą profesionalios teisinės pagalbos, kuris atstovautų ją apeliacinės instancijos teisme, taigi civilinės ieškovės turėtos advokato pagalbos išlaidos turi būti atlygintos. Byloje yra pateiktas mokėjimo nurodymas, patvirtinantis 435,60 Eur sumokėjimą civilinės ieškovės interesus atstovaujančiai APB „Černiauskas ir partneriai“ (t. 9, b. l. 138). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą ir nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius, sprendžia, kad civilinės ieškovės patirtos 435,60 Eur išlaidos yra proporcingos suteiktai pagalbai, todėl išieškotinos iš nuteistojo V. Š..
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo V. Š. 435,60 Eur (keturis šimtus trisdešimt penkis eurus 60 ct) civilinei ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.