Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pateiktame nuteistojo S. P. apeliaciniame skunde dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio tiesiogiai formuojamas vienintelis prašymas – neskirti jam laisvės atėmimo bausmės. Tačiau skunde nuteistasis taip pat nurodo, jog yra nekaltas, tvirtina, jog nukentėjusioji ir kiti asmenys davė melagingus bei nenuoseklius parodymus, ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje turėjo rankoje kirvį. Atsižvelgusi į tokius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog paminėta BPK nuostata bylą apeliacine tvarka nagrinėjantį teismą šiuo atveju įpareigoja pasisakyti ne tik S. P. paskirtos bausmės klausimu, bet ir kaltės aspektu.

7. Skundžiamu nuosprendžiu S. P. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnį, numatantį atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą. Šios nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys objektyvieji bei subjektyvieji požymiai, kurie privalo būti nustatyti ir įrodyti byloje surinktų įrodymų visuma traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį, yra aiškiai bei išsamiai, pasiremiant ne tik straipsnio dispozicija, bet ir kasacinio teismo praktika, aprašyti skundžiamame nuosprendyje. Taip pat nuosprendyje aptartos ir įrodymų baudžiamajame procese vertinimo taisyklės. Todėl aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija dar kartą tos pačios informacijos neperrašinėja.

8. Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, susipažinusi tiek su apeliacinio skundo argumentais ir motyvais, tiek su skundžiamame nuosprendyje pateiktomis išvadomis ir motyvais dėl byloje surinktų įrodymų ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų pagrindu padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo S. P. pripažino kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Apylinkės teismas taip pat tinkamai laikėsi nuosprendžio įžanginei, aprašomajai ir rezoliucinei dalims keliamų reikalavimų. Kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, aprašomojoje nuosprendžio dalyje jis detaliai aprašė byloje surinktus įrodymus (kaltinamojo, nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis), išdėstė išsamius įrodymų vertinimo motyvus, įrodymais pagrindė kiekvieną iš apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, aiškiai nurodė kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę, taip pat aptarė ir motyvuotai atmetė S. P. pateiktą versiją, jog jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia turėta medine lazda nesudavė smūgių į nukentėjusiosios kairės rankos delną, dešinį dilbį, krūtinę ir galvą, bei demonstruodamas rankoje laikomą kirvį kita ranka netrenkė jai kumščiu į dešinę pusę, tik plūdo nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais ir, kai jau konfliktas persikėlė į (duomenys neskelbtini) gatvę, šalia (duomenys neskelbtini) namo, vos kartą delnu jai trenkė į veidą. Įvertinęs aukštesnės instancijos teismo paskirtį bei atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamas nuosprendis yra visapusiškai atitinkantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus, apygardos teismas iš naujo byloje surinktų įrodymų neperrašinėja ir dar kartą jų išsamiai neanalizuoja bei nevertina, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas S. P. pateiktą versiją, visų pirma rėmėsi nukentėjusiosios E. B. parodymais. Kaip pagrįstai pažymima apeliaciniame skunde, nukentėjusioji analizuojamo įvykio metu, buvo neblaivi – policijos pareigūnai netrukus po įvykio patikrinę jos neblaivumą alkotesteriu nustatė 2,88 promilių girtumą. Tačiau vien tai savaime nereiškia, kad ji klaidingai suvokė visas aplinkybes ir jos duoti paaiškinimai tiek į įvykį pagal iškvietimą reagavusiems policijos pareigūnams, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei teismui neatitiko realios 2022 m. gegužės 23 d. tarp jos ir S. P. įvykusio konflikto eigos. Šiame kontekste pastebėtina, kad kvestionuodamas nukentėjusiosios bei kitų kartu su ja ir apeliantu 2022 m. gegužės 23 d. girtavusių asmenų parodymų patikimumą dėl to, kad visi šie asmenys buvo apsvaigę nuo alkoholio, tačiau tuo pačiu bandydamas įrodyti, jog teismas privalėjo remtis jo, t. y. S. P. parodymais, apeliantas prieštarauja pats sau, kadangi jis įvykio metu taip pat buvo neblaivus – jam nustatytas 1,47 promilės girtumas.

10. S. P. pagrįstai nurodo ir tai, kad nukentėjusiosios, kaip ir liudytojų D. P., R. K., A. K. parodymai viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs, jie tam tikrose detalėse skyrėsi. Tačiau ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios parodymais grindžiant S. P. kaltę, kadangi esmines įvykio aplinkybes E. B. nurodė detaliai ir nuosekliai, be to, jos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. O būtent, nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad nuteistasis namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme mušė ją pagaliu (kitaip – medine lazda), juo suduodamas jai į kairės rankos delną ir dešinį dilbį, mažiausiai tris kartus į krūtinę ir kartą į galvą (kairį smilkinį), o jai išbėgus iš minėto namo kiemo į gatvę, keikdamasis ją vijo ir gąsdino rankoje turėtu kirviu, o po to vieną kartą sudavė smūgį į smakro sritį, dėl ko ji prarado sąmonę ir nukrito. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji taip pat paaiškino, jog griūdama ant asfaltuotos gatvės ji susižalojo šonus, petį bei kojas. Kaip matyti iš bylos duomenų, apie tai, jog S. P. smūgiavo jai kumščiu į veidą, taip pat sudavė smūgius medine lazda, E. B. nurodė ne tik būdama oficialiai apklausiama jau pradėto ikiteisminio tyrimo metu, bet ir neužilgo po jos sumušimo atvykusiems policijos pareigūnams. Policijos pareigūnų akivaizdoje nukentėjusioji taip pat reiškė apeliantui pretenzijas dėl to, kad šis, vydamasis ją, turėjo kirvį. Tuo tarpu kartu girtavęs R. K. pareigūnams nurodė „Mano E. pakirto“, kas patvirtina nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, jog dėl S. P. veiksmų – kumščiu į veido sritį suduoto smūgio – ji prarado sąmonę ir parkrito ant žemės. Kad nukentėjusioji buvo sužalota ir tie sužalojimai negalėjo atsirasti nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis – sudavus jai vos vieną kartą į veidą rankos delnu, patvirtina ir liudytoju apklausto policijos pareigūno A. I. parodymai. Šis pareigūnas, netrukus po įvykio tiesiogiai bendravęs su nukentėjusiąja, teisme nurodė, jog E. B. dešinė veido pusė buvo sutinusi, taip pat buvo prakirstas kairės pusės smilkinys, apdraskytas kaklas, sužalotas kairys delnas. A. I. nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad apeliantas bėgo paskui ją rankoje turėdamas kirvį. Nukentėjusiosios parodymams neprieštarauja, o priešingai – juos patvirtina ir 2022 m. gegužės 27 d. specialisto išvada, kadangi joje konstatuoti sužalojimai (kraujosruva apatinės lūpos gleivinės dešinėje, kraujosruva dešiniame žande, pereinanti į smakro dešinę bei kaklo priekį, kraujosruva su nubrozdinimu kairio smilkinio srityje, nubrozdinimas kaklo priekyje, kraujosruvos kairiame žaste, kraujosruvos kairio peties srityje, kraujosruvos dešinio peties srityje, kraujosruvos dešiniame žaste, kraujosruva, nubrozdinimas dešiniame dilbyje, kraujosruva dešinės krūtinės srityje, kraujosruva kairėje šlaunyje, kraujosruvos dešinėje šlaunyje, kraujosruvos dešinėje blauzdoje) buvo fiksuoti būtent tose kūno srityse, į kurias, anot E. B., nuteistasis smūgiavo jai medine lazda bei rankos kumščiu, bei kurie galėjo atsirasti nukentėjusiajai nukritus ant asfaltuoto grindinio.

12. Visi aukščiau aptarti įrodymai leidžia atmesti ne tik paminėtus skundo argumentus, bet ir apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog sužalojimai, konstatuoti 2022 m. gegužės 27 d. specialisto išvadoje, ant nukentėjusiosios kūno galėjo atsirasti dėl smurto artimoje aplinkoje, t. y. E. B. sumušus jos sugyventiniui. Šią versiją teisėjų kolegija atmeta ne tik dėl to, kad ji prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, bet ir dėl to, kad ji nėra pagrįsta kokiais nors konkrečiais faktais – nuteistasis tik spėlioja, kad nukentėjusiąją sužaloti galėjo jos sugyventinis, kuris, anot apelianto, yra prieš ją smurtavęs dar iki analizuojamo įvykio.

13. Jokių kitų argumentų ir motyvų, kuriais skundžiamas nuosprendis būtų kvestionuojamas dėl nepagrįsto jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnį, S. P. skunde nenurodo, o aptartieji nesudaro pagrindo pripažinti apylinkės teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio neteisėtu ir nepagrįstu. Teisėjų kolegija savo iniciatyva taip pat nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – S. P. išteisinti dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

14. Aukštesnės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo ne tik naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, bet ir keisti jį dalyje dėl apeliantui paskirtos bausmės.

15. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

16. Už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

17. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės S. P. skyrimo motyvai, skirdamas apeliantui bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta). Taip pat buvo įvertinta ir tai, ar egzistuoja nuteistojo atsakomybę lengvinančios bei jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, ir pripažinta, kad S. P. atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo įvykdymui, o lengvina tai, kad neteisėtam nuteistojo elgesiui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys – ji sukonfliktavusi su apeliantu išgertuvių metu, konfliktui pasibaigus, sukurstė kitus du savo draugus vykti į S. P. namus toliau aiškintis susiklosčiusios situacijos, nekviesta įėjo į jo gyvenamąją vietą ir buvo tolesnio konflikto tęsinio iniciatorė.

18. Skiriant apeliantui bausmę, atsižvelgta ir į jo asmenybę charakterizuojančius duomenys, kurie S. P. apibūdina išimtinai neigiamai. Apylinkės teismas nurodė, jog S. P. yra daugybę kartų baustas administracine tvarka, nusikalto būdamas dvylika kartų teistas, jam yra būdingas ne tik smurtinio pobūdžio nusikalstamo elgesio modelis, bet ir piktnaudžiavimas psichiką veikiančiomis medžiagomis, nusikaltimus jis pradėjo daryti būdamas nepilnametis, be to, būdamas gana jauno, darbingo amžiaus, jis nedirba, jo turima darbo patirtis itin menka, iš ko galima spręsti, kad pozityvus užimtumas nėra jo prioritetas. Taip pat pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog S. P. yra linkęs daryti nusikaltimus, o iki šiol jam skirtomis bausmėmis nepavyko užtikrinti jo teisės aktų nepažeidžiančio elgesio. Ankstesniu nuosprendžiu paskirtos finansinio pobūdžio bausmės jis neatliko ir jam paskirta bauda buvo pakeista į laisvės apribojimą, o dėl pastarojo pakeitimo į areštą buvo pateiktas Probacijos tarnybos teikimas. Taip pat jam buvo taikyta probacija – tiek laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tiek ir lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, tačiau apeliantas jam teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino, kadangi bausmės vykdymo atidėjimas paskutiniuoju atveju jam buvo panaikintas, dėl to, kad nuteistasis nesilaikė probacijos sąlygų, o lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu padarė naują šioje byloje jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, praėjus mažiau kaip pusei metų nuo jo paleidimo iš įkalinimo įstaigos, tuo pačiu pažeisdamas pareigą per visą lygtinio paleidimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Nuosprendyje pažymėta ir tai, kad S. P. kitoje byloje yra kaltinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kurį galimai padarė praėjus vos kelioms dienoms po lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos pabaigos, D. P. sugyventiniui, kuriam priklauso (duomenys neskelbtini) esantis butas, kuriame gyvena ir pats S. P., ir nors šioje byloje nuosprendis dar nėra priimtas, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis savo kaltę pripažino visiškai. Šios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu paminėtoje byloje dėl nesunkaus G. L. sveikatos sutrikdymo nuosprendis jau yra priimtas, jis įsiteisėjęs, juo S. P. pripažintas kaltu.

19. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu paminėti ir tai, kad nors nuteistojo įvykdyta veika yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, nukentėjusiosios sveikatai ilgalaikių pasekmių nebuvo sukelta, tačiau S. P. pasikėsino į vieną fundamentaliausių ir labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų neturtinių vertybių – kito žmogaus sveikatą. Nukentėjusiajai buvo suduotas ne vienas smūgis, medine lazda bei kumščiu trenkta ne tik į rankas bei krūtinę, bet ir į galvos sritį, po paskutiniojo smūgio ji krito ant asfaltuotos kelio dangos, dėl ko tokiais nuteistojo veiksmais galėjo būti sukeltos daug skaudesnės pasekmės.

20. Taigi, nors už BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą įstatymų leidėjas numatė galimybę skirti ne tik laisvės atėmimo, bet ir švelnesnes alternatyvias bausmes, tačiau teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausme. Iš ankstesnėje pastraipoje išdėstytų aplinkybių visumos galima daryti visiškai pagrįstą išvadą, kad apeliantas yra linkęs daryti teisės pažeidimus, tame tarpe ir smurtinio pobūdžio, o tai leidžia konstatuoti, jog nusikaltimas, dėl kurio padarymo jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nebuvo padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Akivaizdu, jog, nepaisydamas jam taikomų sankcijų, nuteistasis ir toliau išlieka pavojingas visuomenei, kadangi jis ir toliau ignoruoja visuomenės interesus, kėsinasi į vieną labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, o šiuo atveju papildomai pasikėsinta dar ir į viešąją tvarką. Todėl teisėjų kolegija nemato jokio pagrindo daryti išvadą, kad S. P. už jo įvykdytą nusikalstamą veiką paskirta švelnesnė už laisvės atėmimą bausmė šiuo atveju būtų pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Nors laisvės atėmimo bausmės atlikimas nepaveikia apelianto taip, kad jis, išėjęs į laisvę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tačiau, kaip matyti, šio tikslo nepasiekė ir švelnesnio pobūdžio bausmės ar probacija. Be to, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad tik laisvės atėmimu bent jau laikinai yra įmanoma apriboti galimybę nuteistajam ir toliau vykdyti smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, tuo apsaugant visuomenę, nubausti S. P. ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

21. Įvertinusi nuteistojo įvykdyto nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, tai, kad veika buvo padaryta veikiant tyčine kaltės forma, kad nuteistąjį neigiamai charakterizuoja ne tik aptarti duomenys apie jo teistumus ir padarytus administracinius nusižengimus, bet ir tai, kad jis, būdamas darbingo amžiaus ir neturėdamas sveikatos problemų, niekur nedirba, kad nustatyta ne tik jo atsakomybę lengvinanti, bet ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai parinko ne tik nuteistajam skirtinos bausmės rūšį, bet ir jos trukmę – S. P. buvo paskirta net 5 mėnesiais ir 15 dienų trumpesnė laisvės atėmimo bausmė, nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Skunde nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusioji, jam jau grįžus į savo gyvenamąją vietą, su dviem sugėrovais pateko į namo, kuriame jis buvo apsistojęs vidų, ir užpuolė jį miegant. Kaip matyti iš šios nutarties 17 punkte nurodyto, ši apelianto akcentuojama aplinkybė buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo – jis pripažino, kad nukentėjusiosios provokuojantis elgesys turėjo įtakos nusikalstamos veikos prieš ją padarymui, ir neabejotina, kad į šią aplinkybę realiai atsižvelgė spręsdamas klausimą dėl nuteistajam skirtinos bausmės rūšies ir dydžio. Taigi, dar kartą atsižvelgti į tą pačią aplinkybę ir remiantis ja švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nėra jokio pagrindo. Tokio pagrindo nesudaro ir kita skunde paminėta aplinkybė – tai, jog nuteistasis yra užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje. Vien formalus užsiregistravimas valstybės įstaigoje, kuri, be kita ko, teikia paslaugas darbo ieškantiems asmenims, neleidžia spręsti, jog asmuo iš tiesų yra motyvuotas keisti savo gyvenimo būdą ir nebedarys naujų nusikalstamų veikų.

22. Apibendrindama visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl nuteistojo skundas atmetamas, paliekant galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 3 d. nuosprendį.

23. Apeliacinės instancijos teisme 2014 m. sausio 11 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-00359 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį S. P., sudaro 150 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad apeliaciniame procese, gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę.

24. Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau, spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš S. P. klausimą, teisėjų kolegija taip pat įvertina ir kitus aspektus: 1) byloje turimais duomenimis, nuteistasis šiuo metu nedirba; 2) jis netrukus bus pristatytas atlikti laisvės atėmimo bausmę, dėl ko jo galimybės įsidarbinti ir gauti lėšas kurį laiką yra ribotos; 3) byloje nėra jokių aktualių duomenų apie nuteistojo turimą turtą, į kurį būtų galima nukreipti proceso išlaidų išieškojimą. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už S. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš S. P. valstybės naudai 150 Eur eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 10 d. pažymą Nr. APD-2024-00359.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.