- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-06
- Bylos Nr.
- 1A-49-149-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00095-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- A. O.
- Nukentėjusysis
- J. B.
- Advokatai
- Ričardas Varnas
Teisėjas A.Januševskij Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00095-2013-1
2014 m. sausio 6 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. ir jo gynėjo advokato Ričardo Varno apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendžio, kuriuo A. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 7 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu.
nukentėjusiosios J. B. naudai 1500 Lt nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti;
valstybės naudai 27 Lt teismo turėtoms pašto išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. O. nuteistas už tai, kad jis nežymiai sužalojo žmogų, o būtent:
jis 2012-10-13 apie 13 val. 30 min., namo, esančio Vilniaus g. 77, Švenčionėlių m., Švenčionių r., priklausančio J. B., rūsyje, jo paties išprovokuoto su sugyventine J. B. kilusio tarpusavyje žodinio konflikto metu, tyčia, vieną kartą mediniu pagaliu smogdamas J. B. į dešinės rankos dilbį, padarė jai poodinę kraujosruvą dešiniajame dilbyje ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Tokiais savo veiksmais A. O. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
2013-11-07 Vilniaus apygardos teisme gautas nuteistojo A. O. ir jo gynėjo advokato Ričardo Varno apeliacinis skundas, kuriuo prašoma: arba panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o jam pareikštą J. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą arba pakeisti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendį, panaikinant teismo nustatytą įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 7 val.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo išvados yra nepagrįstos, padarytos nevisapusiškai ir netinkamai įvertinus byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas aplinkybes. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 3 ir 5 dalių nuostatas, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją. Dėl šių priežasčių Švenčionių rajono apylinkes teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Nurodoma, kad pirmos instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios J. B. dukros M. V. taip pat į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų P. D. ir V. K. parodymais, tačiau nepakankamai įvertino tą aplinkybę, kad nė vienas iš šių liudytojų pats nematė, kaip atsirado J. B. sužalojimai, o visi šių liudytojų parodymai apie tai, kad J. B. sužalojo A. O., yra paremti pačios J. B. žodžiais. Teigiama, jog teismas nevertino, tos aplinkybės, kad 2012 m. spalio mėn. Švenčionių rajono apylinkės teisme pagal A. O. civilinį ieškinį buvo sprendžiama civilinė byla dėl dalies J. B. vardu registruoto namo Vilniaus g. 77, Švenčionėlių m. Švenčionių raj. pripažinimo A. O. nuosavybe, todėl J. B. turėjo pagrindą įskųsti A. O. padarius nusikaltimą, siekiant arba jį apjuodinti, arba jam atkeršyti.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, teigiama, jog priešingai, nei padarė išvadą pirmosios instancijos teismas, užfiksuoti duomenys apie J. B. 2012-10-13 patirtus sužalojimus neleidžia specialisto išvados Nr. G 1354/13(01) vertinti, kaip paneigiančios A. O. nurodytas J. B. susižalojimo aplinkybes ar labiau patvirtinančias nukentėjusiosios nurodytas jos susižalojimo atsiradimo aplinkybes.
Taip pat nurodoma, kad A. O. aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, aktyviai dalyvauja Švenčionėlių miesto kultūros centro šokių kolektyvo „Senjorai“ veikloje, su šiuo kolektyvu važinėja po įvarius renginius visoje Lietuvoje. Dėl tokių kelionių A. O. dažnai tenka užtrukti ilgiau ir jis neturi objektyvių galimybių namo grįžti iki 22 val. Paskyrus laisvės apribojimą būti namuose nuo 22 val. iki 7 val. faktiškai apribojamos A. O. galimybės dalyvauti visuomeninėje veikloje – nes jis, nenorėdamas pažeisti nustatytų apribojimų, turės atsisakyti dalyvauti minėto kolektyvo išvykose į kitus miestus, jeigu nebus tikras, kad iš išvykos nespės grįžti iki 22 val. Taigi, toks laisvės apribojimas negali būti laikomas proporcinga bausme. Todėl apeliacinės instancijos teismui net ir nenustačius pagrindo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendį, A. O. turėtų būti panaikintas teismo paskirtas įpareigojimas būti namuose nuo 22 val. iki 7 val.
Nuteistasis ir jo gynėjas taip pat nesutinka ir su pirmos instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu. Teigia, kad civilinio ieškinio patenkinimui šioje byloje nebuvo faktinio pagrindo, – J. B. nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu iš esmės negalėjo nurodyti, kuo gi konkrečiai pasireiškė jos nurodoma patirta neturtinė žala. Mano, jog tai, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala visais atvejais turi būti atlyginta, kai ji padaryta nusikaltimu, nereiškia, kad nereikia įrodinėti jos konkretaus dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. O. ir jo gynėjo advokato Ričardo Varno apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).
Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo A. O. padarytą nusikalstamą veiką.
Nors A. O. neigia, kad 2012-10-13 apie 13 val. 30 min., namo, esančio Vilniaus g. 77, Švenčionėlių m., Švenčionių r., priklausančio J. B. rūsyje, konflikto metu tyčia, vieną kartą mediniu pagaliu smogdamas J. B. į dešinės rankos dilbį, padarė jai poodinę kraujosruvą dešiniajame dilbyje ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė jos sveikatą, jo kaltė dėl šios nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padarymo neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: nukentėjusiosios J. B. parodymais; liudytojų P. D., V. K., M. V. parodymais; nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t.1, b.l. 12-14); specialisto išvadomis Nr. G 1354/13(01) (t.1, b.l. 19-21) ir Nr. G 2419/12(01) (t.1, b.l. 22-23); išrašu iš medicininių dokumentų (t.1, b.l. 24-25); įvykio vietos apžiūros protokolu (t.1 b.l. 35-39).
Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji J. B. paaiškino, kad 2012-10-13 ryte ji buvo turguje, kur nusipirko bulvių. Grįžus iš turgaus A. O. namuose nebuvo. Ji nusinešė bulves į rūsį ir jas ten perrinkinėjo. Jai būnant rūsyje, atėjo A. O., kuris nuėjo prie staklių. Ji buvo kitoje rūsio patalpoje, todėl A. O. nematė, bet girdėjo, klausiant, kodėl nedega lemputė. Ji atsakė, jog į patalpą, kur yra staklės, užėjusi nebuvo, todėl nežino. A. O. pradėjo ją barti, kad ji nuolat įjunginėja lemputes, todėl jos perdega. Reikalavo grąžinti obuolių dėžę, kuri dingo iš verandos. Ji atsakė, jog obuolių neėmė. Rūsyje kilo žodinis konfliktas. Jai išeinant iš rūsio ir einant pro patalpą, kur buvo A. O., pastarasis staiga pasilenkė, stvėrė kažkokį pagalį ir užsimojo. Ji pakėlė ranką ir A. O. sudavė jai pagaliu į ranką. Ji greitai nusisuko ir norėjo išeiti, bet pagaliu dar vieną kartą gavo per petį. Išėjusi iš rūsio ji paskambino savo dukrai ir į policiją, vėliau su dukra buvo nuvažiavusi į ligoninę, kur jai buvo nustatytas rankos sumušimas. Rūsyje ji nugriuvusi nebuvo ir pati susimušti negalėjo. Anksčiau A. O. ne kartą yra naudojęs prieš ją fizinį smurtą, tačiau ji ne visuomet kreipdavosi į policiją, nes policija su juo tik pasikalbėdavo, jis pasižadėdavo taip nesielgti, tačiau po kurio laiko vėl viskas kartodavosi. Ji pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš kaltinamojo 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes patyrė žalą dėl sužalojimų, nuolatinio kaltinamojo terorizavimo ir kaltinimų nebūtais dalykais.
Teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. K. paaiškino, kad šiuo metu jis tiriamo įvykio aplinkybių neprisimena ir prašė pagarsinti jo parodymus, duotus ankstesnio 2012-12-17 teismo posėdžio metu, kur jis parodė, kad tikslios datos neprisimena, dienos metu buvo iškvietimas dėl šeimyninio konflikto. Jis kartu su kolega P. D. nuvyko nurodytu adresu, kur juos pasitiko moteris, kuri paaiškino, jog konflikto metu vyras jai trenkė pagaliu ir sužalojo ranką. Moteris parodė ranką, matėsi mėlynė rankoje. Daugiau su moterimi ir vyriškiu bendravo jo kolega P. D..
Teismo posėdyje apklaustas liudytoju P. D. paaiškino, kad šiuo metu jis tiriamo įvykio aplinkybių neprisimena, todėl prašo pagarsinti jo parodymus, duotus ankstesnio 2012-12-17 teismo posėdžio metu, kur jis parodė, kad 2012-10-13 buvo gautas pranešimas dėl šeimyninio konflikto. Jis kartu su kolega V. K. nuvyko nurodytu adresu. Juos pasitiko nukentėjusioji, kuri pasakė, jog A. O. sužalojo jai ranką. Nukentėjusioji parodė ranką, matėsi kraujas. Nukentėjusioji sakė, jog ji susiginčijo su kaltinamuoju dėl obuolių ir pastarasis norėjo jai pagaliu suduoti į galvą, bet ji pakėlė ranką ir kaltinamasis pataikė į ranką. Namo kieme buvo kaltinamasis, kuris nuolat rėkė, elgėsi agresyviai ir su juo buvo sunku susikalbėti. Jis klausė kaltinamojo dėl kokių priežasčių pastarasis sudavė nukentėjusiajai ir kaltinamasis atsakė, jog nieko baisaus neatsitiko, kas čia tokio – per ranką. Vėliau jis kartu su kaltinamuoju buvo nusileidę į rūsį. Rūsyje ant grindų gulėjo daug atraižų nuo lentų. Jiems būnat rūsyje, kaltinamasis paėmė vieną pagalį ir pasakė, kad sudavė šituo pagaliu, taip pat aiškino, jog kas čia tokio, juk jis jos neužmušė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apklausta liudytoja M. V. paaiškino, kad tikslios datos ji neprisimena, įvykio dieną jai paskambino jos mama J. B. ir pasakė, kad ją užpuolė su pagaliu A. O.. Ji atvažiavo pas motiną į namus, kur jau buvo policijos pareigūnai. A. O. buvo agresyviai nusiteikęs policininkų atžvilgiu, šaukė ant pareigūnų, lakstė po kiemą, elgėsi neadekvačiai, paskui aprimo. Ji girdėjo kaip policijos pareigūnas P. D. sakė savo kolegai, kad A. O. trenkė pagaliui per ranką ir prisipažino tai padaręs. Mama jai taip pat papasakojo įvykio aplinkybes, parodė ranką, kuri buvo mėlyna, ištinusi ir buvo žaizda, skaudėjo petį. Ji su mama buvo nuvykusi pas gydytojus, kurie padarė rentgenogramą, bet lūžio nebuvo nustatyta.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ( b.l. 35-39 ) matyti, kad įvykio vieta yra namo, esančio Vilniaus g. 77, Švenčionėlių m., Švenčionių r., rūsys, kuriame ant grindų matosi daug primėtytų lentų atraižų. Ant J. B. rankos matosi kraujosruvos žymės.
Nuteistojo A. O. argumentus, kad jis nukentėjusiosios nemušė, kad pastaroji koja užsikabino už bordiūro ir aukštielninka ištiestomis į šalis rankomis nukrito ant grindų gulėjusių medinių atraižų ir tokiu būdu susižalojo sau ranką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip nuteistojo gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad nukentėjusioji, kreipdamasi pas gydytoją, ir teismo posėdžio metu, nurodė, kad jai, jau išeinant iš rūsio, A. O. sudavė antrą smūgis į petį, tačiau smūgis nebuvo toks stiprus, be to, ji buvo apsirengusi megztinį ir striukę. Kadangi liekamųjų žymių peties srityje nenustatyta, specialisto išvadoje nurodyta, kad VšĮ Švenčionių rajono ligoninėje nustatytas dešiniojo peties sumušimas sužalojimu nevertinamas, nes diagnozė paremta tik subjektyviais J. B. skausminiais nusiskundimais, bet nepagrįsta objektyviais traumavimo požymiais (t.1, b.l 21).
Taigi šių viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma sudaro loginę grandinę, patvirtinančią A. O. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. padarymo. Nuteistojo ir jo gynėjo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. O. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. sprendimą grindė prielaidomis ir tik subjektyviais pačios nukentėjusiosios vertinimais, atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.
dėl nuteistojo ir jo gynėjo prašymo paskirti A. O. švelnesnę bausmę
Dėl nuteistojo ir jo gynėjo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, netaikant įpareigojimo nuo 22 val. iki 7 val. būti namuose, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).
Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad A. O. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.
Įvertinus, kad nėra A. O. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat tai, kad A. O. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.) darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 55 str., pagrįstai paskyrė A. O. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kuri, būdama mažesnė už BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus.
Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog baudžiamajame įstatyme apibrėžta sankcija, pasireiškianti per nusikalstamą veiką padariusio asmens teisių ir laisvių suvaržymą, yra loginė nusikalstamos veikos padarymo pasekmė, priešingu atveju būtų pažeisti LR BK 41 str. numatyti bausmės tikslai, tarp kurių – teisingumo principo įgyvendinimas, pasireiškiantis ne tik tinkamu nusikaltusio asmens nuteisimu, bet ir nukentėjusiųjų asmenų, visuomenės interesų bei teisių gynimu, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog dėl paskirtos A. O. laisvės apribojimo bausmės faktiškai bus apribojama jo galimybė dalyvauti visuomeninėje veikloje, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio
Nuteistasis ir jo gynėjas taip pat nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė J. B. 1500 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti. Teigia, jog tai, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala visais atvejais turi būti atlyginta, kai ji padaryta nusikaltimu, apeliantų manymu, nereiškia, kad tokiais atvejais nereikia įrodinėti jos konkretaus dydžio.
Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėtina tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. Jeigu pasekmės atsiranda dėl sunkių sveikatos sutrikdymų, jei jos susiję su ateities intervencijomis arba su nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (kasacinė byla Nr. 2K-171/2008).
Taip pat pažymėtina, jog, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt.
Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5.). Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ne tik į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys), bet ir susiformavusią teismų praktiką.
Taigi šiuo konkrečiu atveju, įvertinus tai, kad J. B. atžvilgiu padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas (BK 11 str. 3 d.) sveikatai, dėl ko ji patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir pažeminimą, emocinį sukrėtimą, baimę, psichologinį diskomfortą, todėl darytina išvada, kad už padarytą nesunkų nusikaltimą J. B. sveikatai pirmosios instancijos teismo priteista iš A. O. J. B. naudai 1500 Lt dydžio suma neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei neprieštarauja formuojamai teismų praktikai (kasacinės nutartys 2K-26/2008, 2K-122/2008, 2K-404/2009 ir kt.).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde pateikdami tik subjektyvią nuomonę dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės remdamiesi tais pačiais argumentais, išdėstytais advokato baigiamojoje kalboje, dėl kurių skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakė pirmosios instancijos teismas, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pakeisti ar panaikinti šį nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo A. O. ir jo gynėjo advokato Ričardo Varno apeliacinį skundą atmesti.