Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir 20 MGL (1000 Eur) bauda, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės ir paskirta subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 20 MGL (1000 Eur) bauda. Į paskirtos bausmės laiką įskaičiuota J. B. visiškai ar iš dalies atlikta bausmė pagal Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendį.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

J. B. išaiškinta, kad paskirtoji bauda turi būti sumokėta per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtų bausmių vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. B. nuteistas už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 3 d. apie 17.08 val. gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) kambaryje, žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo tėvą S. B., t. y. pastūmė jį rankomis į krūtinę, po ko šis nukrito ant kambaryje stovėjusios lovos, sudavė jam vieną smūgį delnu į dešinę veido pusę, kaire ranka laikė nukentėjusiojo rankas, dešine ranka suėmė nukentėjusiajam S. B. už kaklo ir jį smaugė, taip sukėlė nukentėjusiajam S. B. fizinį skausmą.

2. Kauno apylinkės teismas, pripažinęs S. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą vertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarymo aplinkybes, atsižvelgė į kaltininko prisipažinimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis, kitas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Šių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės, artimos straipsnio sankcijoje numatytam vidurkiui, skyrimas užtikrins bausmės tikslus. Nuteistajam pripažinus savo kaltę ir bylą išnagrinėjus sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, teismas taikė BK 64¹ straipsnį ir skirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Buvo apsvarstyta ir BK 75 straipsnio taikymo galimybė, tačiau nenustačius šio straipsnio taikymo sąlygų, laisvės atėmimo bausmės vykdymas nebuvo atidėtas.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė skundą tenkinti, baudžiamąją bylą nutraukti dėl mažareikšmiškumo arba taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti. Nukentėjusysis dėl apeliacinio skundo prašymų nuomonės neišsakė. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, įvertinusi nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei nukentėjusiojo apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotų paaiškinimų turinį, sprendžia, kad J. B. atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą nutraukti dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo nėra pagrindo.

9. Skundžiamu nuosprendžiu J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo savo tėvui S. B.. Nors nuteistasis savo kaltės dėl šio nusikaltimo neneigia, skunde vis tik yra keliamas klausimas dėl nusikalstamais veiksmais, kuriais buvo realizuoti objektyvieji BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, sukeltų padarinių (fizinio skausmo) vertinimo. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina tai, kad padariniai, šiuo atveju fizinio skausmo sukėlimas, yra būtinas BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo traukiamas tik tada, kai yra įrodomas ne tik mušimo ar kitokio smurtavimo prieš savo giminaitį ar šeimos narį faktas, bet ir dėl tokių veiksmų atsiradusios pasekmes – fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjamoje byloje jokių pagrįstų abejonių, kad dėl J. B. veiksmų (pastūmė nukentėjusįjį rankomis į krūtinę, šiam nukritus ant lovos sudavė rankos delnu nukentėjusiajam į veidą, laikė nukentėjusiojo rankas ir suėmęs už kaklo nukentėjusįjį smaugė) kilo BK 140 straipsnyje numatyti padariniai – nukentėjusiajam S. B. buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. B. šioje byloje analizuojamą situaciją menkino, teigė jokio fizinio skausmo dėl sūnaus (J. B.) veiksmų nejautęs, neigė aplinkybę, kad buvo smaugiamas, tokie jo paaiškinimai iš esmės prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu teiktų ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje pagarsintų paaiškinimų turiniui, liudytojo parodymams bei kitiems objektyviems bylos duomenims. Tiek apklausiamas praėjus kelioms dienoms po įvykio, tiek akistatos su sūnumi J. B. metu nukentėjusysis patvirtino, kad sūnus ne tik jį pastūmė ir delnu sudavė į veidą, bet ir smaugė. Apie tai, kad buvo smaugiamas, nukentėjusysis pasakojo ir atvykusiam policijos pareigūnui S. I., kuris, be kita ko, patvirtino matęs paraudimus ant nukentėjusiojo kaklo ir veido. Apie tai, kad buvo smaugiamas, nukentėjusysis pasakojo ir savo žmonai K. B.. Nukentėjusiojo atžvilgiu naudoto fizinio smurto faktą šioje byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis patvirtina ir tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje bei specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) fiksuoti duomenys (pažymėtas patinimas, sužalojimų lokalizacija veido ir kaklo srityje, asmuo susijaudinęs, skausmas veido ir kaklo srityje, sutinimas veido srityje, preliminari diagnozė: paviršiniai sužalojimai apimantys galvą ir kaklą (1 t. b. l. 10–13, 28,29). Taigi, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirtų ir teisingai pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas įvertintų įrodymų visuma šiuo atveju paneigia nukentėjusiojo apeliacinės instancijos teismo posėdyje iškeltos versijos, kad jis nebuvo smaugiamas, o sūnaus buvo tik stumtelėtas, objektyvumą ir tuo pačiu teikia pagrindą juos vertinti kaip nepatikimus, sąlygotus siekio padėti nuteistajam. Vertinamu atveju nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie jo atžvilgiu nuteistojo atliktus smurtinius veiksmus, kuriuos patvirtina ir kiti aptarti įrodymai, nukentėjusiojo išvaizda ir būsena iš karto po įvykio (paraudimo žymės ant kaklo ir veido, šoko būsenoje, susijaudinęs), nuteistojo atliktų veiksmų pobūdis (pastūmė, sudavė delnų į veidą, smaugė) neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad nukentėjusysis dėl jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos jautė fizinį skausmą. Taigi, jokių pagrįstų abejonių dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių J. B. veiksmuose nustatymo ir jų įrodytumo šioje byloje nekyla.

10. Šios nutarties 9 punkte aptartų aplinkybių kontekste vertinant BK 37 straipsnio taikymo galimybę pažymima, kad nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-942/2016 ir kt.).

11. Vertinant aukščiau aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis savo neteisėtais veiksmais, panaudodamas fizinį smurtą, kėsinosi į vieną labiausiai saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nuteistasis veikė įtakotas pykčio dėl to, kad tėvas jam neleido naudotis kompiuteriu, jam priekaištavo (sakė, kad jis nes sūnus), po nukentėjusiojo pastūmimo ir šiam nukritus ant lovos, jokių veiksmų prieš nuteistąjį neatliekant, savo veiksmų nuteistasis nenutraukė – sudavė delnu į veidą, smaugė, todėl akivaizdu, kad jo veiksmai buvo tyčiniai, nuteistasis siekė sukelti fizinį skausmą. Tyčinis smurtinis nusikaltimas įvykdytas prieš savo šeimos narį – tėvą. Aptartų aplinkybių kontekste teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, jog dėl prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto S. B. jautė fizinį skausmą ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog J. B. veiksmais sukeltų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti J. B. įvykdytą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką mažareikšme ir, vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau aukščiau padaryta išvada dėl BK 37 straipsnio taikymo negalimumo šiuo konkrečiu atveju atitinka vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, kad paprastai mažareikšmėmis nepripažįstamos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-581/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015 ir kt.). Esant nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumai prašymas dėl BK 37 straipsnio taikymo atmetamas, kaip nepagrįstas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo.

12. Apeliaciniame skunde keliamas ir BK 75 straipsnio taikymo klausimas, prašoma paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė šio straipsnio taikymo galimybę, tačiau įvertinęs tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, J. B. anksčiau teistas, jam jau buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, bet nuteistasis ir vėl nusikalto, yra nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsižvelgęs į bausmės paskirti ir tikslus, konstatavo, kas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pagrindo nėra. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.

13. Bausmių vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl nuteistojo atitikimo formaliems BK 75 straipsnio taikymo kriterijams (nusikalstamos veikos priskyrimas atitinkamai kategorijai, paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė) jokių abejonių vertinamu atveju nekyla. J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl nesunkaus tyčinio nusikaltimo, kvalifikuoto pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, padarymo, jam už šį nusikaltimą paskirta ir su 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu subendrinta bausmė neviršija 4 metų laisvės atėmimo. Be nuteistojo atitikimo formaliems pagrindams turi būti nustatyta ir kita BK 75 straipsnio taikymo sąlyga – teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2016).

14. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas BK 75 straipsnio taikymo J. B. galimybę, akcentavo nuteistojo ankstesnius teistumus, aplinkybę, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, neišnykus teistumui ir sprendė, kad šių aplinkybių visuma rodo, jog teigiamų išvadų J. B. nepadarė, savo elgesio nepakeitė, todėl atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo. Iš tikrųjų baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad J. B. nusikalto ne pirmą kartą, jam buvo skirtos ne tik laisvės apribojimo, baudos bausmės, bet ir griežčiausios rūšies bausmė – terminuotas laisvės atėmimas šios bausmės vykdymą atidedant BK 75 straipsnio pagrindu. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad nusikaltimą, dėl kurio padarymo J. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Šie duomenys J. B. iš tikrųjų charakterizuoja neigiamai, tačiau nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, jog asmuo nusikalto ne pirmą kartą, nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, taip pat jau anksčiau taikytas bausmės vykdymo atidėjimas savaime nėra kliūtis BK 75 straipsnio taikymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-326-303/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-1073/2019 ir kt.). Teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-326-303/2018 ir kt.).

15. Nors su ankstesniais teistumais ir probacijos sąlygų netinkamu vykdymu susijusios aplinkybės nuteistąjį charakterizuoja neigiamai, vis tik šios aplinkybės iš esmės yra susijusios su J. B. elgesiu iki šioje byloje analizuojamo nusikaltimo padarymo. Iki 2019 m. rugpjūčio 3 d. nusikalstamos veikos J. B. buvo teistas keturis kartus, dar vienas apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2019 m. lapkričio 25 d., tačiau nusikaltimai, dėl kurių padarymo nuteistas šiuo nuosprendžiu, padaryti gerokai anksčiau – 2018 m. birželio 30 d. J. B., kaip minėta, buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, bausmės vykdymo atidėjimo metu nuteistasis buvo baustas administracine tvarka, taip pat nevykdė įpareigojimo nustatytu laiku būti namuose ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tačiau netinkami probacijos sąlygų, probuojamojo pareigų nevykdymo atvejai taip pat fiksuoti iki šioje byloje nustatyto nusikalstamos veikos padarymo laiko. Po 2019 m. rugpjūčio 3 d. naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų J. B. nepadarė (2020 m. sausio 30 d. baustas administracine tvarka, tačiau nusižengimai padaryti 2019 m. birželio 24, 25 d., t. y. iki nusikalstamos veikos padarymo). Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. J. B. mokosi (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 150), atidėjus bausmės vykdymą įpareigojimą pradėti dirbti vykdo tinkamai, įsidarbino, šiuo metu darbinę veiklą tęsia (1 t. b. l. 75, 2 t. b. l. 35). (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktoje charakteristikoje duomenys apie nusiskundimus J. B. elgesiu nėra nurodyti (1 t. b. l. 119). Nusikaltimas, už kurio padarymą J. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nėra analogiškas ankstesniems nusikaltimams, yra lengvesnis už jo anksčiau padarytus nusikaltimus ir vertinant šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, laikytinas atsitiktiniu, padarytu dėl netinkamų nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykių, tarp jų neretai kylančių konfliktų, nukentėjusiojo reiškiamų priekaištų nuteistajam. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis S. B. patvirtino, kad konfliktinę situaciją sąlygojo jo paties netinkama reakcija į sūnaus naudojimąsi kompiuteriu, kuris sūnui nepriklausė, bei jo paties neblaivumas. Konfliktiškus nuteistojo ir nukentėjusiojo santykius patvirtino ir nuteistojo mama K. B.. Nors šios aplinkybės nėra pagrindas nukentėjusiojo elgesį vertinti kaip provokuojantį ir rizikingą bei pripažinti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, taip pat J. B. elgesio nepateisina, jo kaltės nešalina, tačiau teikia pagrindą veiką, taip pat ir J. B. asmenybę laikyti mažiau pavojingomis. J. B. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino, dėl savo elgesio nuoširdžiai gailėjosi, savo elgesį vertina blogai. Nukentėjusysis patvirtino, kad nuteistasis jo atsiprašė, nukentėjusysis jam atleido (1 t. b. l. 182, 2 t. b. l. 38). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo teigiamus elgesio pokyčius po nusikalstamos veikos padarymo rodančių duomenų visuma, priešingai, negu konstatuota skundžiamame nuosprendyje, sudaro pagrindą manyti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti atidėjus laisvė atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad laisvės atėmimas yra taikomas kaip kraštutinė priemonė, todėl esant galimybei būtina siekti išsaugoti asmens teigiamus socialinius ryšius bei siekti jo veiksmingos resocializacijos kitais būdais. Vertinamu atveju būtent pozityvūs nuteistojo elgesio, požiūrio pokyčiai, realios pastangos keisti savo gyvenimo būdą ir elgesį teikia pagrindą pripažinti, kad bausmės tikslų, tiek nubaudimo, tiek prevencinių pasiekimui nebūtina asmenį izoliuoti nuo visuomenės. Realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas šiuo atveju, kai nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo rodo akivaizdžius teigiamus pokyčius ir patvirtina nuteistojo dedamas pastangas keistis, nuteistojo tolesniam taisymosi procesui turėtų neigiamas pasekmes, taip pat neigiamai įtakotų nuteistojo ir nukentėjusiojo santykius, nuteistojo socialinius ryšius. Bausmės paskirtis yra ne tik kaltininko nubaudimas. Bausme siekiama ir prevencinių tikslų. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, leidžianti kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, esant aukščiau aptartų duomenų ir aplinkybių visumai, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams neprieštarauja.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad J. B. atitinka visas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, todėl yra pagrindas Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti ir J. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad J. B. nusikalto ne pirmą kartą ir turėdamas neišnykusį teistumą, į tai, kad jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, kuro metu jis ir padarė šioje byloje vertinamą nusikaltimą, taip pat į paskirtos (8 mėnesiai) ir subendrintos (4 metai) laisvės atėmimo bausmės trukmę, bausmės vykdymas atidėtinas maksimaliam BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui – 3 metams. Bausmės vykdymo atidėjimas maksimaliam 3 metų laikotarpiui su keliomis suderintomis pareigomis nenutrauks nuteistojo socialinių ryšių, be to, ne tik jį nubaus, bet ir paskatins maksimaliai keisti savo elgesį teigiama linkme, taip pat maksimaliai užtikrins, kad J. B. toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Šiuo atveju nuteistajam skirtinos BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7, 8, 10 punktuose numatytos pareigos, ribosiančios nuteistojo elgesį ir atitinkančios padaryto nusikalstamo pobūdį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo J. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, J. B. paskirtos galutinės subendrintos 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 5, 6, 7, 8, 10 punktais, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką skirti šias pareigas:

- tęsti darbą ir mokslą;

- dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- neišeiti iš namų nuo 21.00 val. iki 7.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi;

- neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu skirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose šį įpareigojimą įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.