- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-09-10
- Bylos Nr.
- 1A-216-581/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02545-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė (pirm.), Donatas Jatužis, Danutė Švitinienė
- Nukentėjusysis
- K. V., J. M.
- Advokatai
- Manvydas Šivickas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė) ir Danutės Švitinienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Dziko bei nukentėjusiojo K. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. N. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvus Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje padarymo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu (atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) perduodant jį laiduotojui J. N. ir nustatant vienerių metų šešių mėnesių laidavimo terminą.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, L. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 12 MGL (600 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Iš L. N. priteista 100 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajam K. V..
Nukentėjusios J. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos apliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
L. N. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad:2018 m. sausio 14 d. apie 20.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kambaryje, konflikto metu, tyčia sugriebęs sutuoktinės G. N. abi rankas, užlaužė jas už nugaros, parvertęs nukentėjusiąją ant pilvo, įkando į G. N. dešinės rankos plaštaką, padarydamas jai poodines kraujosruvas dešinėje plaštakoje, dešiniame dilbyje, pilvo srityje, taip nesunkai sutrikdydamas nukentėjusiosios G. N. sveikatą. 2018 m. sausio 14 d., apie 21.25 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas smūgius kojomis, pasipriešino viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijas atliekantiems Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato reagavimo skyriaus tyrėjams J. M. ir K. V., siekiantiems jį sulaikyti dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo.
II. Apeliacinių skundų argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – L. N. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 286 straipsnį. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo:
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. N. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi jis neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos – pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008). Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad L. N. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje, sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, kadangi yra padarytos skirtingu laiku, skirtingais veiksmais, tyčia padaryti antrą nusikalstamą veiką (BK 286 straipsnis) susiformavo jau po pirmosios nusikalstamos veikos padarymo, kada į namus atvyko policijos pareigūnai dėl smurto artimoje aplinkoje. Tokie L. N. veiksmai negali būti laikomi bendro sumanymo dalimi ir nukreipti į vieną tikslą (pirmu atveju L. N. siekė sukelti fizinį skausmą sutuoktinei, o antru atveju smurtiniai veiksmai buvo nukreipti į policijos pareigūnus). Teismas nepagrįstai pripažino, kad byloje yra L. N. atsakomybe lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje byloje L. N. įtariamuoju buvo apklaustas keturis kartus: 2018 m. sausio 15 d. apklausoje jis kaltu neprisipažino; 2018 m. sausio 23 d. apklausoje nurodė, kad dėl savo kaltės nepasisakys; 2018 m. kovo 30 d. apklausoje savo kaltę pripažino iš dalies; 2018 m. balandžio 20 d. apklausoje parodė, kad dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo kaltę pripažįsta iš dalies, o dėl pasipriešinimo pareigūnams nepripažįsta visiškai. Išsamių parodymų dėl esminių bylos aplinkybių L. N. nedavė nė karto, savo kaltę pripažino tik teisiamojo posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad L. N. savo kaltę pripažino tik verčiamas byloje surinktų įrodymų. Byloje nėra galimybės pripažinti ir L. N. nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų nusikalstamų veikų – nenustatytas nei prisipažinimas laisva valia padarius nusikalstamas veikas, nei kritiškas savo elgesio vertinimas, nei išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų. L. N. iki bylos nagrinėjimo teisme neatlygino pareikštų civilinių ieškinių, atlyginti dalį civilinio ieškinio nukentėjusiesiems pasiūlė tik teismo posėdžio metu, civilinius ieškinius pripažino iš dalies, byloje nėra jokių duomenų, kad L. N. buvo susisiekęs su nukentėjusiaisiais, jų atsiprašęs, todėl konstatuotina, kad L. N. nesistengė sušvelninti padarytos veikos padarinių. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas nepagrįstai konstatavo esant kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o tuo pačiu nėra ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos atleisti asmenų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamas veikas. Iki bylos nagrinėjime teisme L. N. nebuvo atlyginęs nei dalies nukentėjusiųjų civilinių ieškinių, nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad sutiktų sumokėti po 100 Eur. L. N. teiginys, kad jis sutiktų nukentėjusiesiems sumokėti po 100 Eur, nelaikytinas įsipareigojimu ją atlyginti, ši suma sudaro tik dešimtadalį nukentėjusiosios J. M. pareikšto ieškinio (pareikštas 1000 Eur civilinis ieškinys), tuo pačiu nėra pagrindo ir manyti, kad L. N. visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 4 punkte numatytų privalomų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą – bent dalies žalos atlyginimo ar įsipareigojimo ją atlyginti, bei nėra pagrindo manyti, kad L. N. visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Byloje nesant nei vienai BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygai, teismo sprendimas atleisti L. N. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis - L. N. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ir pritaikius BK 64¹ straipsnį, už šią veiką L. N. paskirti keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val.; L. N. pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį ir, pritaikius BK 64¹ straipsnį, jam paskirta 50 MGL dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsniu, 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintinos ir L. N. skirta galutinė keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigijant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ir 50 MGL dydžio bauda.
Nukentėjusysis K. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti L. N. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį bei 286 straipsnį, taip pat visiškai patenkinti jo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo – iš L. N. priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis skunde nurodo:
L. N. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas ir baudžiamoji byla jam nutraukta nesant visų tam privalomų sąlygų, taip pat visiškai nepagrįstai byloje jo pareikštas civilinis ieškinys patenkintas tik iš dalies. Byloje nėra aišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinas sąlygas atleisti L. N. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nepagrįsta teismo išvada, kad nusikalstamas veikas L. N. padarė vienu metu. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad L. N. pirmą nusikalstamą veiką padarė 2018 m. sausio 14 d. 20.40 val., veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baigta. Taip pat nustatyta, kad nepaklusus pirmu ekipažu atvažiavusioms policijos pareigūnėms, iškilo būtinybė kviesti papildomą policijos ekipažą. Jiems atvykus, L. N. antrąją nusikalstamą veiką padarė 2018 m. sausio 14 d. apie 21.45 val., veika pagal BK 286 straipsnį baigta. Todėl nekyla abejonių, kad L. N. padarė dvi savarankiškas nusikalstamas veikas ir nesant šių nusikalstamų veikų sutapčiai. Iš byloje esančios medžiagos akivaizdžiai matyti, kad L. N. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos nagrinėjimo, pagal BK 286 straipsnį, nebuvo nuoseklūs, dėl šios veikos padarymo jis kaltu prisipažino tik teisiamojo posėdžio metu. L. N. nėra nei karto susisiekęs su juo, atsiprašęs ar pasiūlęs atlyginti neturtinę žalą, ar bent jau taręsis ją atlyginti ateityje. Teismas tik formaliai nuosprendyje konstatavo, kad teismo posėdyje L. N. nukentėjusiųjų atsiprašė, tačiau teismas net nepaklausė ir nesiaiškino, ar jam tie atsiprašymai yra priimtini. Jis įsitikinęs, kad L. N. atsiprašymas teismo posėdžio metu, bent jau jo atžvilgiu, buvo tik formalus ir nenuoširdus, todėl jam nepriimtinas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad L. N. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo civilinio ieškinio patenkinimo tik iš dalies. Mano, kad ieškinys patenkintas tik tiek, kiek teisiamojo posėdžio metu sutiko sumokėti L. N.. Dėl L. N. padarytos nusikalstamos veikos jis patyrė neturtinę žalą – ne kartą patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą, nepatogumus darbe ir asmeniniame gyvenime. Taip pat dėl sukelto fizinio skausmo, turėjo papildomų fizinių, materialinių ir organizacinių rūpesčių. Patyrė išgyvenimus, susijusius su galimomis būsimomis pasekmėmis, tai yra kaip sužalojimas paveiks jo sveikatą ateityje, nes fizinį skausmą patyrė dešinės kojos šlaunyje, teko pakeisti asmeninio gyvenimo įpročius, atsisakyti iš dalies įprastinės veiklos. Teismas nevertino gana ilgo laiko tarpą vykusio pasipriešinimo (apie 40 minučių), jo metu L. N. taikytų specialių priemonių bei jų panaudojimo kartų. Šios aplinkybės patvirtina L. N. atliktų veiksmų piktybiškumą, agresijos pobūdį bei jos tęstinumą. L. N. veikė tiesiogine tyčia, neturtinė žala jam neatlyginta, todėl iš L. N. jam priteistina 500 Eur žala, kas atitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusysis K. V. prašė skundą tenkinti, o L. N. gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, o nukentėjusiojo K. V. – tenkinamas iš dalies.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu atleisti L. N. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat su nukentėjusiajam K. V. priteistos neturtinės žalos dydžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas šių apeliacinių skundų ribų.Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, sprendė, kad nagrinėjamu yra visos BK 40 straipsnyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Tokį sprendimą teismas motyvavo nurodydamas, kad: L. N. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, abi veikos padarytos vienu metu, praėjus trumpam laiko tarpui ir nagrinėjamos vienoje baudžiamojoje byloje; visiškai prisipažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas, padarė tinkamas išvadas dėl savo elgesio, pasižada daugiau nebenusikalsti; atsiprašė nukentėjusiosios G. N., ši jam atleido ir su juo susitaikė, teismo posėdyje atsiprašė nukentėjusiųjų policijos pareigūnų; nukentėjusiųjų policijos pareigūnų civilinius ieškinius pripažįsta iš dalies, įsipareigoja priteistą sumą atlyginti. Teismas taip pat nustatė, kad prašymą leisti laiduoti už L. N. pateikęs J. N. gali daryti teigiamą įtaką L. N. ir yra vertas teismo pasitikėjimo. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio priteisimo klausimą, įvertinęs L. N. padarytos veikos aplinkybes, tai, kad nukentėjusysis K. V. patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, atsižvelgęs į tai, kad K. V. jokie sužalojimai nebuvo padaryti, jis į medikus nesikreipė, galėjo toliau tęsti tarnybą, į L. N. turtinę padėtį, gaunamas pajamas, jo poziciją dėl neturtinės žalos atlyginimo, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus nukentėjusiojo K. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies - iš prašomų priteisti 500 Eur, priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK 40 straipsnį - ir nepagrįstai šiuo pagrindu L. N. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl apeliaciniai skundai šioje dalyje tenkinami – pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl baudžiamosios bylos L. N. nutraukimo ir jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 329 straipsnio 3 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo - neturtinės žalos dydžio nustatymo ir priteisimo nukentėjusiajam K. V. yra teisėtas bei pagrįstas, tinkamai įvertinus visas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, todėl nukentėjusiojo K. V. apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas ir nuosprendis paliekamas nepakeistu (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
Prokuroras bei nukentėjusysis K. V. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai L. N. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teigia, kad šioje byloje L. N. neatitinka nei vienos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, t. y. nėra pagrindo pripažinti, kad jis: padarė vieną nusikalstamą veiką arba kelias veikas esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, nes L. N. padarė dvi atskiras nusikalstamas veikas; visiškai neprisipažino savo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo ir nesigailėjo; neatlygino bent dalies padarytos žalos ir nėra jokio pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad L. N. atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, t. y. kad jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką, asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2008, 2K-52-648/2017). Ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu metu padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-536/2010, 2K-37/2011). Ideali nusikalstamų veikų sutaptis gali būti ir tada, kai, įgyvendinant vieningą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-207/2013).Šiuo atveju nagrinėjamos bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad L. N. padarytos nusikalstamos veikos - BK 140 straipsnio 2 dalyje (nežymus sveikatos sutrikdymas sutuoktinės G. N. atžvilgiu) ir BK 286 straipsnyje (pasipriešinimas policijos pareigūnams) sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad L. N. iš pradžių panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios G. N. atžvilgiu, dėl ko į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Atvykus pareigūnams, L. N., vengdamas sulaikymo dėl prieš tai panaudoto fizinio smurto nukentėjusiosios G. N. atžvilgiu, pasipriešino policijos pareigūnams jų atžvilgiu panaudodamas fizinį smurtą. Akivaizdu, kad šiuo atveju L. N. veiksmai negali būti laikomi bendro sumanymo dalimi ir nukreipti į vieną tikslą (pirmu atveju L. N. smurtiniai veiksmai ir tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiosios G. N. sveikatą, o tyčia padaryti antrą nusikalstamą veiką – pasipriešinti policijos pareigūnams, susiformavo jau po to, kai policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą siekdami jį sulaikyti dėl prieš tai panaudoto fizinio smurto G. N. atžvilgiu). Taigi, šiuo atveju L. N. padarė dvi savarankiškas nusikalstamas veikas, kurių nesiejo bendras sumanymas, vieninga tyčia. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pripažįstama, kad L. N. negali būti laikomas asmeniu, kuris pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. N. atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlygą, neteisinga.Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – tai, kad L. N. visiškai prisipažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat asmuo besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Be šio, būtina nustatyti ir tai, kad asmuo gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. N. parodymai ir jo pozicija ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu nebuvo nuosekli. 2018 m. sausio 15 d. L. N. pranešus apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, jis nurodė, kad savo kaltės nepripažįsta, parodymų nedavė (1 t., b. l. 184). 2018 m. kovo 30 d. apklausos metu L. N. nurodė, kad kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalies pripažįsta iš dalies, t. y. pripažįsta tik tai, kad suėmė už vienos rankos G. N. bei jai įkando į dešinę ranką, parodymus duoti atsisakė (1 t., b. l. 190). 2018 m. sausio 23 d. pranešus apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, nurodė, kad dėl savo kaltės nieko nepasisakys, parodymus duoti atsisakė (2 t., b. l. 25). 2018 m. kovo 30 d. apklausos metu L. N. nurodė, kad savo kaltės dėl BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nepripažįsta, nes prieš pareigūnus fizinio smurto nenaudojo ir jiems nesipriešino (2 t., b. l. 29). 2018 m. balandžio 20 d. apklausos metu nurodė, kad kaltę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo pripažįsta iš dalies, o dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams nepripažįsta visiškai (2 t., b. l. 34). Nustatyta, jog prieš pat bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme byloje buvo gautas J. N. prašymas atleisti L. N. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (2 t., b. l. 72-73). Teismo posėdžio metu L. N. pripažino savo kaltę dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo, nurodė, kad gailisi, sutiko atlyginti dalį nukentėjusiesiems padarytos žalos bei palaikė prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (2 t., b. l. 97). Įvertinus visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokia L. N. pozicija viso proceso metu negali būti laikoma visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamas veikas. Kaip matyti, L. N. savo kaltę viso ikiteisminio tyrimo metu iš esmės neigė, parodymų nedavė, taigi nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, o savo kaltę pripažino tik bylos nagrinėjimo teisme metu, teisėsaugos institucijoms jau surinkus jo kaltę grindžiančius įrodymus ir bylą perdavus nagrinėti teismui, taip pat byloje jau esant paduotam prašymui atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Iš to galima spręsti, jog L. N. pozicija pakito tik dėl byloje jau surinktų įrodymų ir siekio būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad šiuo atveju nėra sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (visiškai prisipažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas). Taikant BK 40 straipsnį, be jau paminėtų sąlygų, būtina nustatyti ir tai, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir tai, kad yra pagrindo manyti, jog asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji G. N. civilinio ieškinio dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo L. N. nereiškė. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu (2018 m. sausio 24 d. ir 2018 m. sausio 30 d.) byloje nukentėjusieji K. V. ir J. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje pareiškė civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 105, 124). Kaip jau minėta aukščiau, viso ikiteisminio tyrimo metu L. N. savo kaltės dėl BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, taigi tuo pačiu nepripažino ir civilinių ieškinių. Nors teismo posėdžio metu L. N. pakeitė savo poziciją, t. y. savo kaltę dėl minėtos veikos padarymo pripažino, tačiau nesutiko su nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių dydžiais, sutiko atlyginti tik dalį nukentėjusiojo K. V. prašomos priteisti žalos, su kuria pats nukentėjusysis K. V. nesutiko, taigi tarpusavio susitarimo dėl žalos atlyginimo nebuvo, o savo noru L. N. iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme taip pat neatlygino nė dalies civilinių ieškinių. Taip pat nustatyta, jog pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios J. M. pareikštas 1000 eurų civilinį ieškinys paliktas nenagrinėtu. Nors bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme L. N. gynėjas pateikė pinigų perlaidą, iš kurios matyti, jog 2018 m. liepos 5 d. L. N. nukentėjusiajam K. V. pervedė 100 Eur (2 t., b. l. 142), tačiau tai L. N. padarė jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, taigi įpareigotas teismo, o ne savo noru ir iniciatyva. Todėl esant visoms nurodytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad šiuo atveju yra ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nesant visų būtinų BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendis dalyje, kurioje L. N., vadovaujantis BK 40 straipsniu, už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, perduodant jį pagal laidavimą J. N. atsakomybei ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis – L. N. pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje.
Dėl bausmės
Teisėjų kolegija, skirdama bausmę L. N., vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose nustatytais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Atsižvelgiama į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, stadiją, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, bei kitas reikšmingas aplinkybes.Pripažįstama, jog L. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Nors L. N. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad savo kaltę pripažįsta ir gailisi, tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju nenustato L. N. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tokio sprendimo motyvai išdėstyti aukščiau aptariant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą (18 punktas), todėl jie papildomai nebekartojami. L. N. atsakomybę sunkina tai, kad veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).L. N. padarė dvi nusikalstamas veikas – nusikaltimą žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 2 dalis) ir nusikaltimą valstybės tarnautojo funkcijas atliekančio asmens veiklai (BK 286 straipsnis), abi veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (11 straipsnio 3 dalis), tyčinės, baigtos, padarytos naudojant fizinį smurtą. Atsižvelgiama į L. N. asmenybę: neteistas, baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 153-156, 157-158), dirbantis (1 t. b. l. 151). Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus L. N. už nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje – baudą, artimą šios bausmės, skiriamos už nesunkius nusikaltimus, minimumui (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje – laisvės apribojimo bausmę, jos terminą nustatant artimą šios bausmės minumumui (BK 48 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgus į tai, kad L. N. padarė smurtinį nusikaltimą prieš savo šeimos narį – žmoną G. N., todėl teisėjų kolegijos vertinimu, L. N. tikslinga paskirti įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 7 dalis), kadangi tai, kolegijos nuomone, darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmės subendrintos ir L. N. nustatytina galutinė bausmė. Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl L. N. galutinė bausmė sumažintina vienu trečdaliu (BK 64¹ straipsnis).
Dėl civilinio ieškinio
Nukentėjusysis K. V. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jo baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies, mano, kad civilinis ieškinys turėjo būti patenkintas pilnai – iš L. N. jam priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad teismas nepakankamai išsamiai įvertino visas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas šios bylos aplinkybes: to, kad pasipriešinimas policijos pareigūnams vyko gana ilgo laiko tarpą (apie 40 minučių); jo metu ne kartą buvo panaudojamos specialios priemonės; jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą, nepatogumus darbe ir asmeniniame gyvenime, dėl sukelto fizinio skausmo jis turėjo papildomų fizinių, materialinių ir organizacinių rūpesčių, patyrė išgyvenimus, susijusius su galimomis būsimomis pasekmėmis, tai yra kaip sužalojimas paveiks jo sveikatą ateityje, nes fizinį skausmą patyrė dešinės kojos šlaunyje, teko pakeisti asmeninio gyvenimo įpročius, atsisakyti iš dalies įprastinės veiklos. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė į veikos padarymo aplinkybes, t. y. į tas, kad L. N. nevykdė teisėtų policijos pareigūno K. V. reikalavimų, jam pasipriešino, vieną kartą jam įspyrė taip sukeldamas fizinį skausmą, nepatogumus, tačiau akcentavo ir tai, kad nukentėjusiajam K. V. jokie sužalojimai nebuvo padaryti, jis į medikus nesikreipė, galėjo toliau tęsti tarnybą. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, taip pat L. N. turtinę padėtį, gaunamas pajamas, jo poziciją dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgęs teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus nukentėjusiojo K. V. civilinį ieškinį tenkino iš dalies - iš L. N. nukentėjusiajam K. V. priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74/2014, 2K-21-942/2016 ir kt.). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, minėtų įstatymo reikalavimų nepažeidė, tinkamai bei išsamiai įvertino visas aplinkybes bei kriterijus, reikšmingus nustatant neturtinės žalos dydį. Byloje nustatyta, kad L. N., siekdamas išvengti sulaikymo, pasipriešino policijos pareigūnams, tuo pačiu ir šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintam policijos pareigūnui K. V., vieną kartą jam įspyrė į dešinės kojos šlaunį (2t. b. l. 107). Sutiktina, kad dėl L. N. atliktų tyčinių veiksmų nukentėjusysis K. V. patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, neigiamas emocijas. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai atsižvelgė ir į tai, kad K. V. jokie sužalojimai nebuvo konstatuoti, jis į medikus nesikreipė, galėjo toliau tęsti tarnybą. Jokių duomenų, kad dėl paminėtų L. N. veiksmų nukentėjusysis turėjo pakeisti asmeninio gyvenimo įpročius, atsisakyti iš dalies įprastinės veiklos ar patyrė kitų didesnių nepatogumų, nurodomų nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, byloje nėra. Be to, šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusysis K. V. yra policijos pareigūnas, paminėta žala jam buvo padaryta taipogi atliekant savo tarnybines pareigas, o su panašaus pobūdžio atvejais policijos pareigūnams tenka susidurti atliekant savo tarnybines pareigas. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė jo naudai 100 Eur. Didinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, tokia suma nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos vertinimu, yra adekvati nukentėjusiojo patirtiems nepatogumams, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, BPK 115 straipsnyje ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus.Dėl visų aukščiau paminėtų aplinkybių nukentėjusiojo K. V. apeliacinis skundas dalyje dėl civilinio ieškinio atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje nekeičiamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Dziko apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusiojo K. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalį, kurioje L. N., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, perduodant jį pagal laidavimą J. N. atsakomybėn ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 12 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
L. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje ir jam paskirti:
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant jį laisvės apribojimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 7 dalis);
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį – baudą 75 MGL (3750 Eur) dydžio.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmes subendrinti visiškai jas sudedant ir L. N. paskirti subendrintą bausmę – laisvės apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant jį laisvės apribojimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje ir 75 MGL (3750 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir L. N. paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą keturiems mėnesiams, įpareigojant jį laisvės apribojimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje ir 50 MGL (2500 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 ir 65 straipsniais, į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaityti laiką išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2018–01–14 iki 2018–01–16 (dvi paros).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.