- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-22
- Bylos Nr.
- e2A-110-392/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- G. G.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kitokios durys“ ieškinį atsakovui G. G. dėl skolos priteisimo, ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Kitokios durys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 35 700 Eur skolą, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovei 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas iškėlė bankroto bylą. Lietuvos saugios laivybos administracijos laivų registravimo skyrius 2017 m. vasario 15 d. pranešimu informavo bankroto administratorių, jog ieškovės vardu 2015 m. liepos 28 d. buvo įregistruotas laivas „Sea Ray 190 Sport“. Ieškovės bankroto administratorius analizuodamas apskaitos dokumentus nustatė, jog 2015 m. rugpjūčio 3 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Laivo pirkimo – pardavimo sutartis pagal kurią atsakovui laivas buvo parduotas už 35 700 Eur, atsakovui šiai sumai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra. Atsakovas su ieškove pagal minėtą sutartį nėra atsiskaitęs.
Atsiliepimas
2. Atsakovas G. G. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog 2015 m. rugpjūčio 3 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartis faktiškai nebuvo vykdoma ir buvo sudaryta per klaidą, o PVM sąskaita – faktūra buvo anuliuota ir tuo pačiu numeriu buvo išrašyta kita sąskaita įmonei Pomorbygg AS. Sutarties sudarymo metu ieškovė nebuvo įgijusi laivą, nes nemokėjo muito ir PVM, laivas nebuvo įtrauktas į įmonės turto balansą. Ieškinyje nurodytas laivas atsakovo buvo nupirktas vėliau pagal naują sutartį už 3 600 Eur. Sutarties sudarymo metu paaiškėjo, jog ieškovė laivo įsigijusi nebuvo, nes JAV įmonė Liquid Force, kuri turėjo parduoti laivą, bankrutavo. Vėliau laivą iš JAV atgabeno UAB „Osteriga“, kuri laivą pardavė ieškovei. Tada nustačius laivo faktinę būklę, kuri buvo bloga, bei ieškovei faktiškai tapus turto savininke, buvo sudaryta sutartis dėl laivo pirkimo už 3 600 Eur. Pristačius dokumentus Lietuvos saugios laivybos inspekcijai, ji atsisakė keisti duomenis, nes jau buvo atlikta laivo registracija.
Šalies argumentai
3. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia tarp šalių sudarytą 2015 m. rugpjūčio 3 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį. Nurodė, jog sutartis faktiškai nebuvo vykdoma ir buvo surašyta per klaidą. Ieškovė sutarties sudarymo metu nebuvo įgijusi laivo, nes nemokėjo muito ir PVM. Laivas realiai buvo nupirktas atsakovo pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. sutartį už 3 600 Eur ir tik tada perduotas atsakovui. 2015 m. rugpjūčio 3 d. Laivo pirkimo pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.307 straipsnio 1 dalį, 4.48 straipsnio 1 dalį, nes ieškovė nebuvo laivo savininke, todėl ji pripažintina negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
4. Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį nurodė, jog su priešieškiniu nesutinka. Nurodė, jog duomenys viešame registre patvirtina, jog laivas atsakovui buvo parduotas 2015 m. rugpjūčio 3 d. už 35 700 Eur sumą. Bankroto administratorius su visais įmonės dokumentais nėra gavęs atsakovo nurodytos 2015 m. rugsėjo 4 d. sutarties, ji nebuvo įregistruota registre. Neatmestina galimybė, jog ši sutartis buvo sudaryta fiktyviai, siekiant išvengti skolos mokėjimo. Byloje nėra jokių įrodymų apie atsakovo nurodytos PVM sąskaitos faktūros anuliavimą. Jos forma atitinka kitoms ieškovės išrašomoms sąskaitoms. Byloje pateikti įrodymai pagrindžia, jog ieškovė laivą pargabeno iš JAV, pirko jam detales. Mokestinių prievolių vykdymas ar nevykdymas nei patvirtina, nei paneigia nuosavybės teisės įgijimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino niekine ir negaliojančia 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį. Priteisė iš atsakovo G. G. 35 700 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei BUAB „Kitokios durys“. Atsakovo priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo G. G. 761 Eur žyminį mokestį valstybei.
6. Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 3 d. tarp JAV bendrovės „Liquid Comp. Inc“ ir UAB „Premier EU“ (ankstesnis ieškovės pavadinimas) buvo sudaryta sutartis kuria ieškovė įsipareigojo sumokėti pardavėjui 22 900 USD už laivą „Sea Ray 190 Sport“, korpuso Nr. (duomenys neskelbtini), o pardavėjas įsipareigojo pristatyti laivą per 30-75 dienas nuo visos sumos apmokėjimo į Lietuvą, Klaipėdą. Ieškovė pagal šią sutartį atliko mokėjimus pardavėjui: 2014 m. balandžio 14 d. – 14 500 USD, 2014 m. gegužės 9 d. – 6 500 USD, 2014 m. liepos 3 d. – 1 900 USD. Laivas vėliausiai nuo 2015 m. liepos 17 d. buvo valdomas ieškovės, jis ieškovės vardu buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre 2015 m. liepos 28 d. Laivas atsakovo vardu buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre 2015 m. spalio 23 d.
7. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, atsakovo ir liudytojo A. D. paaiškinimus, konstatavo, jog atsakovas nei pagal 2015 m. rugpjūčio 3 d., nei pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. sutartį nėra sumokėjęs ieškovei laivo kainos.
8. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo priešieškinyje nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reiškiamas reikalavimas, jog 2015 m. rugpjūčio 3 d. sutarties sudarymo momentu ieškovė nebuvo laivo savininke, yra visiškai nepagrįstos, todėl atsakovo priešieškinys dėl 2015 m. rugpjūčio 3 d. sutarties pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas ir teismas jo netenkino.
9. Teismas įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre po laivo įregistravimo ieškovės vardu, tolesnis registro duomenų keitimas įvyko 2015 m. spalio 23 d., t. y. daugiau nei vienu mėnesiu vėliau po to, kai buvo sudaryta atsakovo nurodyta 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartis. Šios aplinkybės, teismo nuomone, leido suabejoti atsakovo teikiamų paaiškinimų pagrįstumu, nes laivo registracija buvo atliekama po atsakovo nurodytos 2015 m. rugsėjo 4 d. sutarties sudarymo, todėl esant šiai antrai sutarčiai, neaišku dėl kokių priežasčių keičiant registro duomenis, registrui vis tiek buvo pateikta 2015 m. rugpjūčio 3 d. sutartis. Teismas įvertino ir tai, kad ieškovė įgydama laivą sumokėjo 22 900 USD, patyrė papildomų remonto išlaidų ir remiantis atsakovo paaiškinimu dėl nežinomų priežasčių turėjo nuostolingai laivą parduoti atsakovui už žymiai mažesnę kainą nei pati įsigijo. Be to, atsakovė pripažino, kad nesumokėjo ir 2015 m. rugsėjo 4 d. sutartyje numatytos laivo kainos 3 600 Eur.
10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, todėl teismas ex officio pripažino ją niekine ir negaliojančia. Kadangi pagal šį sandorį nei viena šalis nebuvo nieko gavusi, sutartis nebuvo įregistruota registre, tai netaikoma restitucija. Sprendė, kad byloje pateikti įrodymai pagrindė, jog pagal 2015 m. rugpjūčio 3 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė pardavė laivą atsakovui už 35 700 Eur, o atsakovas nesumokėjo jo kainos, todėl teismas tenkino ieškovės ieškinį ir iš atsakovo priteisė 35 700 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovas (apeliantas) G. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, atsakovo priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktą įrodymų visetą bei padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas. Byloje nėra nei vieno tiesioginio rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų, kad ginčo laivas būtų nuosavybės teise perduotas ieškovei. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atsižvelgiant į CK 4.22 – 4.24 straipsnių bei kitų teisės normų nuostatas, kurios reglamentuoja valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę, akivaizdu, kad daikto, šiuo atveju laivo, valdymas ir turėjimas nuosavybės teise yra visiškai skirtingos sąvokos. Nuosavybės teisės atsiranda ne nuo konkretaus sandorio registravimo, o nuo sandorio sudarymo ir įvykdymo. Taigi faktas, jog laivas buvo registruotas Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre, jokiu būdu nereiškia, kad tuo metu ieškovė jau buvo įgijusi nuosavybės teisę į nurodytą turtą.
11.2. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, jų nevertino. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad laivas buvo perduotas atsakovui būtent pagal 2015 m. rugpjūčio 3 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį, t. y. ją vykdant. Priešingai, pateiktas rašytinis įrodymas, patvirtinantis, kad atsakovo nuosavybės teisė į laivą perduota pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį. Byloje esančios 2015 m. liepos 17 d. padarytos laivo nuotraukos negali patvirtinti, kad laivas nurodytu metu jau buvo valdomas nuosavybės teise. Šių nuotraukų įrodomoji vertė yra abejotina, nes jas atsiuntė ieškovės vadovas.
11.3. Apelianto nuomone, skundžiamame teismo sprendime minimos 2015 m. liepos 21 d. ir 2015 m. liepos 24 d. PVM sąskaitos faktūros taip pat nepatvirtina ir dėl savo pobūdžio negali patvirtinti nuosavybės teisės į laivą atsiradimo. Dokumentų, kurie patvirtintų tam tikrus privalomus veiksmus, susijusius su daikto importu bei įsigijimu, nebuvimas, patvirtina, jog šios privalomos procedūros atliktos nebuvo. Todėl tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė jos tariamo pardavimo atsakovei pagal 2015 m. rugpjūčio 3 d. sutartį metu, nurodytos turto, t. y. laivo, nuosavybės teise neturėjo.
11.4. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybių, jog 2015 m. rugpjūčio 3 d. sąskaita faktūra Nr. PRM_EU- 15/035, iš karto po jos išrašymo, buvo faktiškai anuliuota. Tuo pačiu numeriu ieškovė 2015 m. gegužės 20 d. išrašė kitą sąskaitą už atliktus darbus įmonei Pomorbygg AS. 2015 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė yra išrašiusi visai kitas dvi sąskaitas, kurių numeriai yra PRM_EU 15/0076 ir PRM_EU 15/0077. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad ieškovės pateikta sąskaita neatitinka ir ieškovės naudotos sąskaitos faktūros formos.
11.5. Byloje nesant pateiktų Lietuvos saugios laivybos administracijos Laivų registracijos skyriaus 2017 m. vasario mėnesio rašto „Dėl duomenų apie vidaus vandenų transporto priemonių registravimą teikimo“ priedų, apelianto nuomone, leidžia pagrįstai suabejoti teismo nustatyta aplinkybe ir daroma išvada, kad laivo duomenų keitimui registre buvo naudota būtent 2015 m. rugpjūčio 3 d. sutartis.
11.6. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kada ir kokio sandorio pagrindu ieškovė faktiškai įgijo laivą ir nuosavybės teisę į jį. Konstatuodamas, kad laivas buvo registruotas ieškovės vardu, vadovavosi tokiais netiesioginiais įrodymais, kaip nuotraukos, sąskaitos už paslaugas ir pan. Byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia teismui konstatuoti, kad be atskiro ieškinio, sandorio negaliojimo pagrindas šiuo atveju buvo akivaizdus. Ieškovė tokio ieškinio nebuvo pareiškusi. Be to, teismui ex officio pripažinus niekine ir negaliojančia 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį, liko neišspręstas laivo priėmimo – perdavimo aktas, būtent pagal kurį atsakovas ir įgijo nuosavybę į nurodytą laivą.
Atsiliepimas
12. Ieškovė BUAB „Kitokios durys“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą. Nurodo, kad bankroto administratoriaus ataskaitoje ieškovės skolininkų sąrašas pateiktas remiantis ieškovės bankroto administratoriui perduotais duomenimis, todėl remiantis bankroto administratoriaus pirmajam ieškovės kreditorių susirinkimui pateikta ataskaita, atsakovo daroma išvada, jog ieškovė iš JAV bendrovės „Liquid Comp. Inc“ laivo neįsigijo, laikytina visiškai nepagrįsta. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu vertinimu, jog byloje pateiktų įrodymų visuma įrodo, jog laivas vėliausiai nuo 2015 m. liepos 17 d. buvo valdomas ieškovės, laivas ieškovės vardu buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre 2015 m. liepos 28 d. Byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad ieškovė pagal sudarytą sutartį įsigijo laivą iš JAV bendrovės „Liquid Comp. Inc“, laivą parsigabeno į Lietuvos Respubliką, savo lėšomis pastarąjį remontavo bei įregistravo Lietuvos saugios laivybos registre. Vieną iš pagrindinių argumentų grindžiančių savo poziciją, atsakovas nurodo muito mokesčio nesumokėjimą, su šia atsakovo pozicija ieškovė nesutinka, nes tai neturi jokios teisinės reikšmės pripažįstant asmenį turto savininku. Atsakovas skunde teigdamas, jog neva ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra 35 700 Eur sumai iš karto po jos pasirašymo yra anuliuota, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius. Ieškovės bankroto administratorius nenustatė, kad ieškovė kada nors buvo sudariusi atsakovo pateiktą 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo pirkimo - pardavimo sutartį, neturi jokių duomenų, kokiomis aplinkybėmis pastaroji sutartis buvo sudaryta. Sutinka su teismo padaryta išvada, kad pastaroji sutartis buvo fiktyviai sudaryta jau po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, itin tikėtina, ieškovės bankroto administratoriui išsiuntus pretenzijas atsakovui bei atsakovui siekiant išvengti prievolės ieškovei. Atsakovas neįrodė nei, kad kreipėsi į registrą dėl duomenų pakeitimo, nei, kad tinkamai fiksavo laivo defektus dėl kurių kaina neva galėjo būti mažinama, nei kitų skunde dėstomų aplinkybių. Pažymi, kad atsakovas įsigydamas didelės vertės daiktą privalėjo elgtis atsakingai ir adekvačiai pagal susiklosčiusias aplinkybes. Tačiau atsakovas teikdamas paaiškinimus posėdžio metu sunkiai galėjo paaiškinti susiklosčiusią situaciją, dėstydamas aplinkybes painiojosi ir nebuvo nuoseklus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
14. Pateiktu apeliaciniu skundu atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas atsakovo priešieškinis. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).
15. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepasisakė dėl atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, nemotyvavo kodėl jos atmetamos, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą analizavo ir vertino tiek ieškovės, tiek atsakovo žodinius ir rašytinius argumentus ir paaiškinimus, rašytinius įrodymus. Savo išvadas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą. Byloje nenustatyta, kad apelianto argumentai buvo ignoruojami. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos civilinio proceso normos ar nukrypta nuo rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principų.
16. Atsakovas priešpriešiniu reikalavimu prašė pripažinti negaliojančia tarp šalių sudarytą 2015 m. rugpjūčio 3 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį, nes sutartis faktiškai nebuvo vykdoma, buvo surašyta per klaidą, pažeidžiant CK 6.307 straipsnio 1 dalį, 4.48 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino visiškai, o atsakovo G. G. priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad byloje pateiktos dvi laivo „Sea Ray 190 Sport“ pirkimo – pardavimo sutartys, pagal kurias atsakovas įgijo laivą iš ieškovės: 2015 m. rugpjūčio 3 d. – už 35 700 Eur ir 2015 m. rugsėjo 4 d. – už 3 600 Eur kainą. Atsakovas nei pagal vieną iš šių sutarčių nėra sumokėjęs ieškovei laivo kainos. Teismas padarė išvadą, jog 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, todėl teismas ex officio pripažino ją niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, ir sprendė, jog byloje pateikti įrodymai pagrindė, kad pagal 2015 m. rugpjūčio 3 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė pardavė laivą atsakovui už 35 700 Eur kainą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
17. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodo, kad byloje nėra nei vieno tiesioginio rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų, jog laivas būtų nuosavybės teise perduotas ieškovei. Tai, pasak apelianto, patvirtina šios aplinkybės: ieškovė nurodyto turto įmonės balanse neturėjo; JAV bendrovė „Liquid Comp. Inc“, kuri turėjo parduoti laivą ieškovei, bankrutavo; laivas nebuvo įsigytas, atsivežtas, išmuitintas bei įtrauktas į įmonės balansą; bankroto administratoriaus ataskaitoje, įmonės kreditorių sąraše nurodoma ir JAV bendrovė „Liquid Comp. Inc“; vėliau laivą iš JAV atsigabeno UAB „OSTERIGA“, kuri pardavė ieškovei laivą; tada ieškovė tapo turto savininke ir laivas buvo parduotas atsakovui už 3 600 Eur. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
18. Byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 3 d. tarp JAV bendrovė „Liquid Comp. Inc“ ir UAB „Premier EU“ (ankstesnis ieškovės pavadinimas) buvo sudaryta sutartis pagal kurią ieškovė įsipareigojo apmokėti pardavėjui 22 900 USD už laivą „Sea Ray 190 Sport“, o pardavėjas įsipareigojo pristatyti laivą per 30-75 dienas nuo visos sumos apmokėjimo į Lietuvą, Klaipėdą. Ieškovė pagal šią sutartį sumokėjo sutartą sumą už laivą JAV bendrovei. Laivas ieškovės vardu buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre 2015 m. liepos 28 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytas laivo nuotraukas, 2015 m. liepos 21 d., 2015 m. liepos 24 d. PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias ieškovė pirko laivo aptarnavimui reikalingas paslaugas, padarė teisingą išvadą, kad laivas vėliausiai nuo 2015 m. liepos 17 d. buvo valdomas ieškovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto administratoriaus ataskaita, kurioje ieškovės kreditorių sąraše nurodyta JAV bendrovė „Liquid Comp. Inc“, nepatvirtina, kad ieškovė laivo iš JAV bendrovės neįsigijo. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-1665-866/2018) patvirtino kreditorių sąrašą, kuriame JAV bendrovės „Liquid Comp. Inc“ nėra. Apeliantė savo argumento, kad laivą iš JAV atsigabeno UAB „OSTERIGA“ ir pardavė ieškovei, nepagrindė jokiais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė pagal sudarytą sutartį laivą įsigijo iš JAV bendrovės „Liquid Comp. Inc“, laivą parsigabeno į Lietuvą, savo lėšomis remontavo ir įregistravo Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre.
19. Apeliantė nurodo, kad byloje esančios 2015 m. liepos 17 d. padarytos laivo nuotraukos ir 2015 m. liepos 21 d., 2015 m. liepos 24 d. PVM sąskaitos faktūros, nepatvirtina ieškovės nuosavybės teisės į laivą atsiradimo. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių leistinų įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas analizavo ne atskirus byloje esančius įrodymus, o jų visumą ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.
20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartis, kuria laivas atsakovui buvo parduotas už 35 700 Eur, vykdoma nebuvo, ji buvo sudaryta per klaidą. Atsakovas teigia, kad laivas buvo parduotas pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį už 3 600 Eur. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo apelianto teiginiais dėl 2015 m. rugsėjo 4 d. sutarties sudarymo. Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre laivas ieškovės vardu buvo įregistruotas 2015 m. liepos 28 d., o atsakovo vardu – 2015 m. spalio 23 d., t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui po atsakovo nurodytos 2015 m. rugsėjo 4 d. sudarytos Laivo pirkimo – pardavimo sutarties. Sutiktina su teismo išvada, kad tai leidžia suabejoti atsakovo paaiškinimais, kad Lietuvos saugios laivybos inspekcijai pristačius 2015 m. rugsėjo 4 d. sutartį, ji atsisakė keisti duomenis, nes jau buvo atlikta laivo registracija, kadangi kaip minėta laivas įregistruotas tik 2015 m. spalio 23 d., registrui pateikus 2015 m. rugpjūčio 3 d. sutartį. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto paaiškinimais, jog laivas buvo parduotas už mažesnę kainą, nes buvo nustatyta bloga laivo faktinė būklė. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė įsigijusi laivą, jį savo lėšomis remontavo, todėl nėra pagrindo išvadai, jog laivo būklė, atlikus remontą, buvo bloga. Tuo tarpu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių blogą laivo būklę. Atsakovas nurodydamas, jog laivas buvo parduotas pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį, už 3 600 Eur, negalėjo paaiškinti dėl kokių priežasčių ieškovė nuostolingai pardavė atsakovui laivą, t. y. už kelis kart mažesnę kainą nei pats įsigijo. Be to, ieškovės bankroto administratorius nurodė, kad neturi jokių duomenų kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta 2015 m. rugsėjo 4 d. sutartis, ji nebuvo perduota bankroto administratoriui su kitais ieškovės dokumentais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.
21. Apelianto pateiktas 2015 m. rugsėjo 4 d. Laivo perleidimo / perdavimo aktas, kuriame nurodyta, jog ieškovė perleidžia / perduoda laivą atsakovui, teisėjų kolegijos vertinimu nepatvirtina, kad laivas atsakovui buvo perduotas pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. laivo pirkimo – pardavimo sutartį.
22. Apelianto nuomone, tai, kad nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys tam tikrus privalomus veiksmus, susijusius su daikto importu, t. y. muito ir kitų mokesčių sumokėjimą, patvirtina, jog ieškovė laivo nuosavybės teise neturėjo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo nurodytos aplinkybės apie muito ir kitų mokesčių nesumokėjimą, nėra reikšmingos pripažįstant asmenį turto savininku.
23. Apeliantas nurodo, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaita faktūra iš karto po jos išrašymo buvo anuliuota ir tuo pačiu numeriu išrašyta kita sąskaita, be to, ieškovės pateikta sąskaita neatitinka ieškovės naudotos sąskaitos faktūros formos. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta. Byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, apeliantas tokių įrodymų taip pat nepateikė. Ieškovės bankroto administratorius nurodo, kad taip pat nenustatė jokių duomenų, kad minėta sąskaita faktūra būtų buvusi anuliuota. Lietuvos saugios laivybos administracijos laivų registravimo skyriui buvo pateikta 2015 m. rugpjūčio 3 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartis kartu su 2015 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaita faktūra. Įvertinus tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaita faktūra buvo anuliuota.
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Apeliantas nepaneigė teismo išvados, kad ieškovė pardavė laivą atsakovui pagal 2015 m. rugpjūčio 3 d. Laivo pirkimo – pardavimo sutartį už 35 700 Eur kainą.
25. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padarė teisingą išvadą, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atsakovo G. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.