Kauno apygardos teismo sprendimas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. V. atstovo advokato Giedriaus Ulinsko (toliau – ir atstovas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 13 d. nutarties, kuria atmestas S. V. skundas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) Eismo įvykių reguliavimo skyriaus pradėtos administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo ir Institucijos 2021 m. gegužės 6 d. nutarimo S. V. administracinio nusižengimo byloje panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. 2020 m. lapkričio 20 d. Institucija surašė S. V. administracinio nusižengimo protokolą su administraciniu nurodymu Nr. 20-ANR_P-77240-2020 už tai, kad jis, (duomenys neskelbtini), 2020 m. spalio 24 d., 11.45 val., vairuodamas automobilį „Suzuki“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, automobiliu atliko pavojingus manevrus, pažeisdamas Kelių eismo taisykles (toliau – KET): automobilio „Suzuki“ vairuotojas, atvažiavęs į privačią teritoriją, sąmoningai tyčia, iš chuliganiškų paskatų, spausdamas akceleratoriaus pedalą, didino automobilio variklio apsukas, dėl ko automobilio ratai neteko pilno sukibimo su kelio danga ir automobilis ėmė suktis aplink savo ašį (apsisuko 360 laipsnių). Baigus savo manevrą, vairuotojas, išvažiuodamas iš privačios teritorijos (po sustojimo), pradėjo važiuoti neatsižvelgdamas į tai, kad priekyje automobilio stovėjo asmuo, nesiėmė visų veiksmų eismo saugumui užtikrinti, matydamas asmenį, sąmoningai važiuodamas stūmė jį priekine automobilio dalimi, dėl ko pastarasis užkrito ant automobilio „Suzuki“ variklio dangčio, esant asmeniui ant automobilio variklio dangčio, didindamas automobilio greitį, vairuotojas sąmoningai iš chuliganiškų paskatų tęsė kelionę toliau keliasdešimt metrų. Tokiais savo veiksmais automobilio „Suzuki“ vairuotojas vairavo iš chuliganiškų paskatų ir be jokio aiškaus motyvo, t. y. demonstruodamas savo išskirtinumą bei nepagarbą kitiems piliečiams, nesilaikydamas nustatytų visuomenėje elgesio normų bei keldamas realią grėsmę ant variklio gaubto esančiam asmeniui, jei pastarasis neišsilaikytų ir nukristų. Tokiu būdu pažeidė KET 9 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 420 straipsnio 2 dalyje.

2. Administracinio nusižengimo protokolu su administraciniu nurodymu S. V. pasiūlyta sumokėti 225 eurų baudą bei skirtas specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 12 mėnesių terminui. S. V. administracinio nurodymo neįvykdė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

S. V. atstovo advokato Giedriaus Ulinsko skundas atmestinas

8. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad S. V. yra nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir mano, kad dėl šio administracinio nusižengimo teisena turėtų būti nutraukta.

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodymų nepakankamumo yra nepagrįsti, dėl to atmetami.

10. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog apylinkės teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir padarė pagrįstą išvadą, kad S. V. kaltė, padarius ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, yra visiškai įrodyta. Apylinkės teismas, nagrinėdamas S. V. administracinio nusižengimo bylą, nustatydamas veikos padarymo aplinkybes bei kaltę, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teismo išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų visumos analize ir atitinka faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko jas pagrįstomis.

12. ANK 420 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad chuliganiškas vairavimas, t. y. pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui keliantis Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių šimtų penkiasdešimt iki penkių šimtų penkiasdešimt eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo septynių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio eurų. Šio straipsnio 5 dalyje be kita ko nurodyta ir tai, kad už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų iki dvejų metų.

13. ANK 420 straipsnio 2 dalyje nurodytas KET pažeidimas nagrinėjamoje byloje susietas su KET 9 punkte įtvirtinta pareiga eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat, siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.

14. Skunde iš esmės nurodoma, kad S. V. veiksmuose nebuvo chuliganiškų paskatų. Pagal teismų praktiką chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-50-788/2016, 2AT-64-942/2017, 2AT-7-976/2018 ir kt.).

16. Konstatuojant chuliganiškas paskatas, remiamasi ne tik asmens, traukiamo atsakomybėn, paaiškinimais, tačiau ir objektyviomis aplinkybėmis, iš kurių sprendžiama dėl chuliganiškų paskatų buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-976-2018).

18. Kaip matyti, S. V. administracinis nusižengimas sudarytas iš dviejų veiksmų. Dėl pirmojo apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų S. Ė. ir V. D. parodymais apie S. V. važiavimo stilių, paliktas žymes, jo automobilio padangas, panaudotą rankinį stabdį ir kitas aplinkybes, be to, teigia, kad byloje neatliktas nė vienas procesinis veiksmas įvykio vietoje, kad būtų realiai ištirta automobilio padangų paskirtis, slydimo priežastis ir kitos aplinkybės.

20. Iš byloje esančio garso įrašo, kuriame užfiksuotas V. D. skambutis į bendrąjį pagalbos centrą, girdėti, jog V. D. operatorei nurodo, jog nori išsikviesti ekipažą, kadangi žmogus (S. V.) pažeidinėdamas eismo taisykles, drasko kelius, jų teritoriją, jų kiemą gadina ir taip toliau (administracinio nusižengimo byla, b. l. 68). Be to, į bylą yra pateiktas ir vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas tiek S. V. automobiliu atliktas apsisukimo momentas, tiek ir jo pokalbio su liudytojais akimirkos (administracinio nusižengimo byla, b. l. 67).

21. Nors apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai, remdamasis liudytojo S. Ė. parodymais, padarė išvadą, kad S. V. panaudojo rankinį stabdį, dėl ko automobilis apsisuko 180 laipsnio kampu, tačiau su šiuo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad nutartyje ši išvada padaryta remiantis ne tik liudytojo parodymais, tačiau ir užfiksuota vaizdo medžiaga, kurioje akivaizdžiai matosi blokuojami automobilio ratai, įtakojantys jo sukimosi trajektoriją, kas yra būdinga situacijai, kuomet užtraukiamas rankinis stabdis ir spaudžiamas akceleratoriaus pedalas. Susipažinus su vaizdo medžiaga, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstumo.

22. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad bylos esmei, t. y. chuliganiško vairavimo nustatymui, skunde nurodytos kaip neatliktos ekspertizės ar procesiniai veiksmai (automobilio charakteristika, padangų sukibimo ir slydimo priežasties nustatymo, kt.), jokios įtakos neturėtų, todėl pagrįstai šie veiksmai nebuvo ir atlikti. Tiek Institucijai, tiek pirmosios instancijos teismui pakako byloje esančių duomenų visumos, kurie leido susiformuoti vidiniam įsitikinimui dėl padaryto administracinio nusižengimo, juo labiau įvertinus aplinkybes, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad automobilis neatitiko techninės apžiūros metu keliamų reikalavimų. Be to, pažymėtina ir tai, kad nei suformuotame kaltinime nei teismo išvadose nėra konstatuota, jog keliai buvo „nučiuožti“, „nudraskyti“, kad automobilio padangos buvo „aštrios“, „krosinės“ ir pan., kadangi teismas šias aplinkybes nurodė tik dėstydamas liudytojo V. D. parodymus ir jo subjektyvią nuomonę, tačiau šios aplinkybės chuliganiško vairavimo faktui ir chuliganiškų paskatų konstatavimui esminės reikšmės nesudaro, o vertinamos visų kitų duomenų kontekste.

23. Nagrinėjamu atveju konstatuotinos chuliganiškos paskatos dėl to, kad važiuodamas svetimoje valdoje, S. V., demonstruodamas savo išskirtinumą, nerodydamas pagarbos kitų turtui, atliko apsisukimą ne įprastu būdu, tačiau aukščiau aptartu būdu, dėl ko automobilis buvo praradęs tinkamą sukibimą su grindiniu ir besisukdamas ratais išdraskė grindinį.

24. Dėl antro veiksmo – S. Ė. pavežimo ant kapoto, apeliaciniame skunde nurodoma, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo taip privalėjo pasielgti siekdamas išvengti grėsmės, teigia, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.

25. ANK 13 straipsnyje įtvirtinta būtinoji gintis. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Straipsnio antroje dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, šiame kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką padarė gindamas savo ar kito asmens teises ar laisves, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo ir priešingo teisei kėsinimosi.

26. Asmens veiksmai laikomi padaryti esant būtinajai ginčiai, jei jie atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris, savo ruožtu, turi būti realus ir akivaizdus. Pavojingas kėsinimasis yra tokia veika, kuria besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia įstatymo saugomas vertybes – asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.

27. Būtinosios ginties institutą šioje byloje S. V. ir jo atstovas grindė tuo, kad liudytojai S. V. grasino susidorojimu, pradėjo fotografuoti jo transporto priemonės numerius, užtvėrė kelią, neleido išvažiuoti, neteisėtai brovėsi į jo automobilio saloną, veržėsi pro automobilio keleivio dureles jam jau pradėjus judėjimą. Tvirtina, kad dėl tokių veiksmų S. V. išsigando ir realiai suprato, jog vyrai tikrai nejuokauja dėl išsakytų grasinimų.

28. S. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad pradžioje konfliktas vyko su vienu asmeniu, kuris vėliau iškvietė kitą asmenį ir šis puolė skambinti dar kažkokiems asmenims. Jis nežinojo, kuo visa tai gali baigtis, siūlė kviesti pareigūnus ir viską išsiaiškinti dėl žalos atlyginimo, siūlėsi su šluota sušluoti išbirusius akmenis, tačiau šluotos negavęs, bandė užlyginti kelio duobę koja, sustumiant akmenis atgal į duobę. Tuomet vienas asmuo puolė ir užšoko ant jo automobilio kapoto, o dabar aiškina, kad jis jį pastūmė, nors filmuotoje medžiagoje aiškiai matyti, kad jis ant žmogaus nevažiavo. Pradėjo važiuoti tik tuomet, kai kitas asmuo puolė brautis į jo automobilį, nes jis viską suprato kaip grėsmę ir užpuolimą, ir jokių chuliganiškų veiksmų neatliko, jis tik vykdė savigyną.

29. Liudytojas S. Ė. teisme parodė, kad S. V. sėdo į savo automobilį ir pradėjo važiuoti tiesiai ant jo, vieną kartą į jį atsitrenkė, jis atšoko nuo automobilio, antrą kartą, kai atsitrenkė į jį, jis užkrito ant automobilio ir S. V. jį vežė dideliu greičiu manevruodamas į abi puses apie 200-300 metrų. Iš pradžių už kapoto jis laikėsi viena ranka, nes kitoje turėjo telefoną, po to paleido telefoną ir laikėsi už kapoto abejomis rankomis. Liudytojas V. D. parodė, kad kai jis kalbėjosi telefonu paskambinęs iškviesti pareigūnus, matė, kad pareiškėjas dideliu greičiu, užsimetęs ant savo automobilio kapoto S. Ė., manevruodamas automobilį nuvažiavo. Iš byloje esančio V. D. skambučio į bendrąjį pagalbos centrą girdėti, kaip V. D. operatorei nurodo „ <...važiuoja ant žmogaus, oooo jis pervažiavo! Debilas, ne kitaip <...> Mano švogeris guli jam ant kapoto, ir jisai nusivežė jį lėkdamas kaip beprotis per kelią“ (administracinio nusižengimo byla, b. l. 68).

30. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties. Kaip teisingai pažymėta ir skundžiamoje teismo nutartyje, kad V. D. skambino ne kažkokiems asmenims, o siekdamas iškviesti policijos pareigūnus, patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir byloje esantis garso įrašas iš V. D. skambučio į bendrąjį pagalbos centrą, kadangi dar nespėjus operatorei atsiliepti girdima, kaip V. D. kalbasi su S. V. ir nurodo, kad „tuoj nustatysim tapatybę, surašysim...“ ir tuomet atsiliepus bendrojo pagalbos centro operatorei iš karto nurodo, kad nori išsikviesti ekipažą bei nurodo aukščiau jau aptartas aplinkybes. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad V. D. pokalbį su bendrojo pagalbos centro operatore pradėjo dar būdamas šalia S. V., kas akivaizdžiai įrodo, jog pastarasis turėjo girdėti, kam ir kokiu tikslu skambina liudytojas. Taigi, ir aplinkybė, kad asmuo puolė fotografuoti jo transporto priemonės valstybinius numerius, jam pradėjus judėti veržėsi į transporto priemonę patvirtina, kad liudytojai bandė taip sulaikyti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, kad jis nepasišalintų iš įvykio vietos, kol neatvyko pareigūnai, juo labiau, kad liudytojas V. D. visą tą laiką ir kalbėjo su bendrojo pagalbos centro operatore.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad iš pateikto ir peržiūrėto vaizdo įrašo, kuriame matosi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojų pokalbis, nematyti jokių požymių, kad asmenys būtų nusiteikę agresyviai, atliktų kokius nors aktyvius veiksmus S. V. atžvilgiu. Nors duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme S. V. nurodė, kad jam buvo grasinama, nežinojo, kuo viskas baigsis, todėl siūlė kviesti policijos pareigūnus, tačiau vaizdo medžiaga ir V. D. pokalbis su BPC operatore parodo priešingas aplinkybes, kadangi V. D. bekalbant telefonu, vietoj to, kad lauktų atvykstančių pareigūnų, S. V. pasišalina į savo transporto priemonę, kuria, kaip matosi vėliau iš vaizdo įrašo, stumia prieš ją esantį S. Ė. didindamas greitį, S. Ė. užsikabina rankomis už kapoto, ir S. V. dideliu greičiu vingiuodamas į kairę ir į dešinę, taip sukeldamas didesnį pavojų ant kapoto vežamam S. Ė. nukristi, nuvažiavo nemažą atstumą, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka, S. Ė. tvirtai besilaikant ir nenukritus, buvo išvengta žalos.

32. Apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo tirtas automobilio greitis ir atstumas, kurį S. Ė. buvo vežamas ant kapoto, yra visiškai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad chuliganiško vairavimo konstatavimui esminės reikšmės automobilio greitis ir atstumas neturi, kadangi vien pats važiavimas į priešais esantį asmenį, o vėliau šiam užkritus ir ant automobilio kapoto yra aiškiai pavojingas pėsčiojo sveikatai ir gyvybei, ir tą supranta visi kelių eismo dalyviai. Be to, apeliantas tvirtina, kad pats S. Ė., suprasdamas, kad S. V. ruošiasi važiuoti, įsirėmė ranka į kapotą, ant jo užšoko, dėl ko S. V. tokį S. Ė. veiksmą vertino kaip gresiantį pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmeta kaip visiškai nepagrįstą, kadangi, kaip matyti iš vaizdo medžiagos, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui pradėjus važiuoti, S. Ė. nebuvo ant automobilio užšokęs, o įsikibęs į automobilio priekį dar bandė kojomis bėgti atbulomis, vėliau kojos pakibo ore ir, jei jis nebūtų įsikibęs į automobilio kapotą, galimai būtų buvęs parblokštas į šalį ar net ir po automobilio ratais. Visa ši vaizdo medžiaga paneigia skundo argumentus, kad prieš pradėdamas judėti S. V. ėmėsi visų atsargumo priemonių.

33. Nors apeliantas tvirtina, kad nebuvo tirti neteisėti liudytojų veiksmai, bei nurodo, kad iš vaizdo įrašo matyti, kaip S. Ė. sąmoningai blokuoja S. V. kelią, taip neteisėtai stabdydamas automobilį, visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas klausimas tik dėl S. V. veiksmų ir padaryto administracinio nusižengimo, todėl kitų asmenų veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo klausimai nėra nagrinėjami. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad S. V. buvo privačioje teritorijoje, kuri priklausė būtent liudytojams, kurie ir bandė jį sulaikyti, kad nepasišalintų iš įvykio vietos, nes buvo kviečiami pareigūnai.

34. Įvertinus visas aplinkybes pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad liudytojų parodymai, vaizdo bei garso įrašai tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą, patvirtinančią, jog automobilio „Suzuki“ vairuotojas S. V. automobilio apsisukimo kieme metu – vienu metu užtraukdamas rankinį stabdį bei kartu spausdamas akceleratoriaus pedalą ir taip apsisukdamas praktiškai vietoje 180 laipsnių kampu, bei važiuodamas ant priekyje stovinčio žmogaus, o jam užkritus ant kapoto, važiuodamas tolyn pakankamai dideliu, kaip galima spręsti iš vaizdo įrašo, greičiu, automobiliu atliko pavojingus manevrus, pažeisdamas KET, nesiėmė visų veiksmų eismo saugumui užtikrinti, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, ir tokie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip chuliganiškas vairavimas, tai yra, S. V., vairuodamas savo automobilį ir atlikdamas anksčiau minėtus veiksmus, demonstravo savo išskirtinumą, nepagarbą kitiems piliečiams, nesilaikydamas nustatytų visuomenėje elgesio normų. Tai jis darė iš chuliganiškų paskatų, be jokio aiškaus motyvo, tokiais veiksmais keldamas grėsmę liudytojų teritorijoje galėjusiems būti asmenims (teritorijoje, kur S. V. greitai atvažiavęs apsisuko) bei sudaręs realią grėsmę ant variklio gaubto esančiam asmeniui, jei pastarasis neišsilaikytų ir nukristų, susižeisti.

35. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad Institucija jau išnagrinėjusi bylą prie bylos medžiagos neteisėtai išreikalavo ir prijungė papildomus įrodymus. Kaip matyti iš tyrimo medžiagos, žodinis bylos nagrinėjimas Institucijoje vyko 2021 m. balandžio 28 d., po bylos nagrinėjimo Institucija pasireikalavo papildomų duomenų, jais rėmėsi surašant 2021 m. gegužės 6 d. nutarimą. Vis tik apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, kuriame buvo pagarsinti ir ištirti įrodymai, surinkti Institucijos, dėl jų turėjo teisę pasisakyti tiek administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, tiek jo atstovas. Aukštesnysis teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tiek paties S. V., tiek liudytojų nurodytos aplinkybės nekelia abejonių pateiktų vaizdo ir garso įrašų tikrumu, autentiškumu. Taigi, ištyrus minėtus įrodymus, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui jie nesuteikia pagrindo abejoti ir Institucijos nutarimo teisėtumu, pagrįstumu ir jame padaryta išvada dėl S. V. kaltės padarius administracinį nusižengimą.

36. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, atitinkanti teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, o tenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo skundą jame nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. V. atstovo advokato Giedriaus Ulinsko apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 13 d. nutartį nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.