Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2024 m. liepos 20 d. apie 15.20 val. (duomenys neskelbtini), lauko pavėsinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto metu tyčia smurtavo prieš savo šeimos narį – motiną V. B., kuriai abiem kumščiais sudavė penkis smūgius į veidą, krūtinę, rankas, mentes, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) nuteistasis V. B. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

1.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, neapsunkino ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo atliekant šį ikiteisminį tyrimą. Nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas stipriai susijaudinęs, nes pasak nuteistojo, jo veiksmus išprovokavo pati nukentėjusioji, kuri įvyko metu buvo neblaivi, kėlė konfliktą, nors jis savo mamą tik norėjo parvesti namo. Šiuo metu jis dirba K. U. individualioje įmonėje, turi finansinių įsipareigojimų, todėl dirbdamas galėtų juos padengti. Taip pat skundo autorius teigia, kad turi nepilnametę dukrą, kurios mama yra mirusi, dukrai reikia teikti išlaikymą, ir nors ji šiuo metu gyvena kartu su globėjais, tačiau jis stengiasi su ja palaikyti ryšį, tuo tarpu jį pasiuntus atlikti bausme, tai jo dukrai būtų didelė moralinė trauma. Nuteistojo įsitikinimu, jam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, nes visus teismo paskirtus įpareigojimus jis sąžiningai vykdytų.

3. Atsiliepimų į nuteistojo V. B. apeliacinį skundą negauta.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.

5. Susipažinus su nuteistojo apeliacinio skundo turiniu matyti, kad V. B. neginčija pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, veikos kvalifikavimo ar savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai jo atžvilgiu neatidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendį tik bausmės individualizavimo ir skyrimo kontekste.

6. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio turiniu bei apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nurodė pakankamus bausmės rūšies ir dydžio parinkimo motyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė yra ne tik proporcinga ir tinkamai individualizuota, tačiau kartu ir tinkamai motyvuotas sprendimas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo negalimumo nuteistojo atžvilgiu.

7. Skirdamas bausmę bylą pirmąja instancija nagrinėjantis teismas vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies bei BK 54 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmė yra skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Taip pat laikantis BK 61 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, įvertinus atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir kitas aukščiau paminėtas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis bei nustatomas skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. B. už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažinta vienu trečdaliu paskiriant jam 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

9. Nuteistasis V. B. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas apsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nes tai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau buvo nustatytos ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktuose. Tai, kad nuteistojo teigimu, jis neapsunkino ikiteisminio tyrimo eigos, savaime nėra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, juolab, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo pakankamai kitų duomenų, kurie patvirtino jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliantas skunde teigia ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo stipriai susijaudinęs, o jo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją išprovokavo ji pati, nes buvo neblaivi ir kėlė konfliktą, kai tuo tarpu jis tik norėjo ją parvesti namo. Šiuo atveju skundo autoriaus argumentai suponuoja išvadą, kad jo manymu, turėtų būti pripažintos dar dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas) bei veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Vis tik teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo pripažinti šias nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Visų pirma iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios įvyko dėl to, kad V. B. prisiminęs vaikystės nuoskaudą savo mamos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Antra, pats nuteistasis savo iniciatyva atėjo į kaimynės pavėsinę, kurioje tuo metu buvo jo mama, ir pradėjo jos atžvilgiu smurtauti (1 t., b. l. 3–6, 36–37, 60–31). Šios aplinkybės buvo užfiksuotos tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, iš karto po įvykio, bei nukentėjusiosios apklausos metu sekančią dieną po įvykio, taip pat liudytojos D. V. apklausos protokole (1 t., b. l. 98–99), tuo tarpu apelianto skunde nurodoma versija apie tai, kad jam atėjus pas mamą, kuri buvo neblaivi, ji jo neatpažino ir pati pradėjo žodžiu konfliktuoti buvo pateikta tik paties nuteistojo ir nėra pagrįsta jokiais kitais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad šiuo atveju nei viena iš aukščiau paminėtų aplinkybių negali būti pripažintos nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis, nes jokie objektyvūs duomenys nepatvirtino, jog pati nukentėjusioji būtų provokavusi konfliktą ar būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus, dėl kurių nuteistasis galėjo itin susijaudinti.

10. Vertinant nuteistojo asmenybę bausmės skyrimo kontekste, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. B. praeityje yra teistas penkis kartus, tuo tarpu šis jo teistumas – šeštasis (1 t., b. l. 143–149). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro duomenų matyti, kad nuteistasis vykdo įvairias nusikalstamas veikas nukreiptas į svetimą turtą, turtines teises bei interesus, tačiau jam yra būdingas ir smurtinį pobūdį turinčių nusikalstamų veikų darymas, nes jis, be kita ko, yra teistas už nežymaus bei nesunkaus sveikatos sutrikdymą, plėšimą (1 t., b. l. 143–169). Be to, iš Administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad trejų metų laikotarpiu V. B. yra daug kartų baustas administracine tvarka, tame tarpe keletą kartų ir už jo atžvilgiu išduoto apsaugos nuo smurto orderio įsipareigojimų nesilaikymą, smulkias vagystes ir kitus administracinius nusižengimus, didžioji dalis jam paskirtų baudų nėra sumokėtos, jis turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 1–27). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą pagrindą išvadai, jog nuteistasis ne tik yra linkęs nusikalsti bei nepaisyti įstatymų nuostatų, tačiau jam būdingas ir smurtinis elgesys. Iš baudžiamosios bylos duomenų galima daryti išvadą ir apie tai, kad nuteistasis yra linkęs piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais. Šią aplinkybę patvirtina ne tik faktas, kad jam inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neblaivus, tačiau ir tai, jog nuteistasis yra įtrauktas į (duomenys neskelbtini) stebimų asmenų sąrašą, jam nustatyta diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas (2 t., b. l. 32). Taigi, nuteistasis, žinodamas, kad turi priklausomybę psichiką veikiančioms medžiagoms, renkasi ne iš esmės spręsti turimą problemą, tačiau toliau vartoti alkoholį, kuris tiesiogiai turi įtakos jo nusikalstamam elgesiui.

11. Nors nuteistojo teigimu šiuo metu jis yra dirbantis, turi finansinių įsipareigojimų bei nepilnametę dukrą, kuri patirs moralinę traumą sužinojusi apie tėčio įkalinimą laisvės atėmimo vietų įstaigoje, tačiau V. B. nusikalstamas veikas rinkdavosi daryti ir tuomet, kai turėdavo darbo vietą, tuo tarpu baudų, paskirtų už administracinius nusižengimus, nuteistasis nemoka nuo 2023 metų, o apie jų sumokėjimą pradėjo svartyti tik tuomet, kai jam gresia realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas. Be to, dukros turėjimas ankščiau nuteistojo taip pat nesulaikė nuo nusikalstamų veikų darymo, juolab, kad paties nuteistojo teigimu, ji šiuo metu gyvena su globėjais. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nuteistajam ankstesniais teismų procesiniais sprendimais buvo skiriamos ir švelnesnės bausmės – bauda, tris kartus paskirtas ir laisvės apribojimas, tačiau vėliau nuteistajam skiriamos bausmės griežtėjo ir paskutiniuoju Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu jam buvo skirta reali laisvės atėmimo bausmė (1 t., b. l. 155–169). Akivaizdu, kad nuteistasis teigiamų išvadų dėl savo teisei priešingo elgesio nepadarė, nors jam buvo taikytas ir lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos institutas (1 t., b. l. 149). Visos šios aukščiau aptartos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, kad šiuo atveju nuteistajam turėtų būti paskirta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Kadangi jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistojo atžvilgiu buvo taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos bei paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, artima straipsnio sankcijos bausmės minimumui, buvo sumažinta vienu trečdaliu nustatant galutinę, vos vienu mėnesiu viršijančią laisvės atėmimo bausmės minimalų dydį (BK 50 straipsnio 2 dalis) – keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

12. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad apylinkės teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Apygardos teismas šiame kontekste atkreipia dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, jog duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko asmenybę, tiek jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, jog pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-693/2017, 2K-45-654/2023, 2K-203-976/2023, 2K-283-697/2024). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos, pateikė išsamius ir aiškius motyvus, dėl kokių priežasčių nutarė V. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėti. Apeliacinės instancijos teismas šių apylinkės teismo nuosprendyje nurodytų argumentų iš naujo nekartoja, tačiau apibendrintai akcentuoja tai, kad nuteistojo nusikalsti linkusi asmenybė, sistemingas administracinių nusižengimų darymas, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pažeidimai, smurtinį pobūdį turinčių veikų darymas, turima priklausomybė alkoholiui ir menkos pastangos ją spręsti, taikyto lygtinio paleidimo instituto metu padaryti pažeidimai, bei ankstesniais teismų procesiniais sprendimais paskirtų švelnesnių bausmių teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjimas, šio įvykdyto nusikaltimo pavojingumas ir pobūdis, pagrįstai leido spręsti, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.

13. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nepažeisdamas BK 61 straipsnyje nustatytų taisyklių, nuteistajam už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakyta ir dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo negalimumo. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. lapkričio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas nurodant konkrečius ir aiškius procesinio sprendimo motyvus, todėl naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.