- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-19
- Bylos Nr.
- e2-1449-450/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00205-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Suinteresuotas asmuo
- R. S., A. J., I. J., I. P.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mankerta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mankerta“ bankroto administratorės R. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. S., A. J., I. J. ir I. P. dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mankerta“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Mankerta“ bankroto administratorė R. V. kreipėsi į teismą, prašydama BUAB „Mankerta“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
2. Nurodė, kad bankroto administratorei neperduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai; administratorės gauta informacija apie dokumentų praradimą yra prieštaringa ir neįtikinama; BUAB „Mankerta“ nemokumą nulėmė bendrovės piniginių lėšų paėmimas iš bendrovės banko sąskaitos, bendrovės lėšų naudojimas trečiųjų asmenų naudai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi BUAB „Mankerta“ bankrotą pripažino tyčiniu.
4. Teismas nustatė, kad BUAB „Mankerta“ įsteigta 2012 m. spalio 29 d. Suinteresuotas asmuo I. P. bendrovės vadove buvo nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d., R. S. – nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. sausio 11 d. ir nuo 2017 m. kovo 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo; A. J. – nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. sausio 25 d., I. J. – nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 1 d. 2018 m. rugsėjo 3 d. įmonei iškelta bankroto byla; 2018 m. spalio 23 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai bendrai 193 087,13 Eur sumai.
5. Teismas nustatė, kad buvęs įmonės vadovas R. S., 2016 m. pabaigoje praradęs įmonės buhalterinius dokumentus, bankroto administratorei neperdavė 2017–2018 m. įmonės buhalterinės veiklos dokumentų.
6. Vadovavimo įmonei metu R. S. pažeidė ne vieną įstatyme jam nustatytą pareigą (finansinės atskaitomybės dokumentų viešojo registro tvarkytojui nepateikimas, įmonės turto administratorei neperdavimas), todėl teismas sprendė, kad jis negali būti laikomas apdairiu, rūpestingu bei sąžiningu įmonės vadovu. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad byloje nustatytu įmonės buhalterinės apskaitos bei kitų dokumentų administratorei neperdavimu siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias BUAB „Mankerta“ bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, nei tai, kad nurodytos pareigos nevykdymas nulemtas kitų priežasčių. Teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinį bankrotą kvalifikuojantį kriterijų.
7. Teismas nustatė, kad BUAB „Mankerta“ direktorė I. P. 2016 m. rugpjūčio 22 d. perdavė R. S. 2013–2016 m. įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir balansą. Ikiteisminio tyrimo Nr. 05-6-00020-17 metu R. S. pripažino, kad jam perduotų įmonės apskaitos dokumentų neišsaugojo: dokumentai buvo saugomi patalpose, kurias tvarkant, po remonto išmesti kaip nereikalingi.
8. BUAB „Mankerta“ už laikotarpį nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2016 m. birželio mėn. neteisėtai sumažino mokėtiną 119 000,80 Eur pardavimo pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), nes PVM deklaracijose deklaravo pardavimo PVM sumas mažesnes, negu nurodė pirkėjams už parduotas prekes (suteiktas paslaugas) išrašytose PVM sąskaitose faktūrose (2018 m. vasario 28 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo). Teismas nustatė, kad per įmonės veiklos laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d., vadovaujant R. S., iš bendrovės banko sąskaitos jam grynaisiais išduota 92 389, 98 Eur. R. S. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad bendrovės lėšos buvo paskolintos fiziniam asmeniui už palūkanas, teismui pateikė su Ž. M. sudarytas paskolos sutartis ir kasos išlaidų orderius.
9. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad įmonė nuo 2013 metų tinkamai nevykdė mokestinių prievolių, laiku neteikė deklaracijų mokesčių inspekcijai. Buvęs įmonės vadovas R. S. iš bendrovės sąskaitos paimtas lėšas naudojo savo nuožiūra, nors įmonė turėjo mokestinių nepriemokų. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje pateiktos su Ž. M. 2016 m. rugpjūčio 30 d. – 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarytos paskolos sutartys bei kasos išlaidų orderiai nebuvo perduoti bankroto administratorei ir minėtas fizinis asmuo nebuvo įtrauktas į įmonės debitorių sąrašą. Be to, įmonė, turėdama pareigą atsiskaityti su mokesčių administratoriumi, vykdė operacijas su trečiaisiais asmenimis. Teismas sprendė, kad įmonės turto masės sumažėjimas, įmonės turtiniams įsipareigojimams nuolat didėjant, patvirtina išvadą, kad tokiu būdu buvo siekiama išvengti išieškojimų nukreipimo į įmonės pinigines lėšas.
10. Teismas konstatavo, kad BUAB „Mankerta” buvo valdoma netinkamai, neužtikrinta įmonės kreditorių interesų apsauga. Faktiniai duomenys apie įmonės valdymo organų ir dalyvių padarytus įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Suinteresuotas asmuo R. S. atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir pareiškimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Byloje nėra duomenų, jog buvę vadovai sąmoningai blogai valdė įmonę, siekdami ją privesti prie bankroto, mažinant įmonės turtą ar didinant įsipareigojimus. Apeliantas negalėjo objektyviai numatyti mokestinio tyrimo rezultatų, kuris baigėsi ir išvados buvo priimtos tik po 2 metų, t. y. 2018 m., todėl, teismas nepagrįstai susiejo nustatytus buhalterinius pažeidimus su neva neteisėtai vykdomais atsiskaitymais su trečiaisiais asmenimis iki Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) išvadų gavimo.
11.2. Teismas nenustatė įmonės faktinio nemokumo atsiradimo momento. Tik 2018 m. gavus VMI išvadas tapo aišku kiek įmonė skolinga valstybės biudžetui. Įmonė tuo metu piniginių lėšų neturėjo, todėl nebuvo pajėgi atsiskaityti su valstybės biudžetu, 2017-2018 m. įmonės veikla buvo minimali.
11.3. Skolinti pinigus fiziniam asmeniui už palūkanas buvo verslo sprendimas, siekiant naudos įmonei. Paskolos sutartyje buvo sąlyga, jog esant būtinybei pinigus įmonė gali sugrąžinti per 5 dienas nuo pareikalavimo. Atgauti paskolintų lėšų negali, nes neturi finansinių galimybių kreiptis į teismą.
11.4. Apie galimas skolas valstybės biudžetui apeliantas nežinojo. Tai, jog įmonė 2016 m. rugpjūčio 22 d. neturėjo skolų valstybės biudžetui, patvirtina Tauragės VMI 2016 m. lapkričio 25 d. Operatyvaus patikrinimo pažyma. Pradelsti įsiskolinimai VMI atsirado po Šiaulių VMI 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo, su kuriuo apeliantas susipažinęs 2018 m. kovo 5 d., pateikė skundą, tačiau apie skundo išnagrinėjimo baigtį duomenų neturi. Administratorė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų sąmoningą siekį išvengti prievolių po 2018 m. VMI priimto sprendimo.
11.5. Apeliantas 2016 m. rugpjūčio 22 d. perėmė 2012–2016 m. įmonės buhalterinius dokumentus, buvo sudarytas priėmimo–perdavimo aktas. Perimtus dokumentus laikė patalpose, kur tuo metu dirbo. Šiose patalpose buvo atliekamas remontas ir dalis dokumentų netyčia prarasti. Apelianto atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas šių aplinkybių nevertino, nors negali būti taikomas dvigubas baudimas. Tyčios apelianto atžvilgiu nustatyta nebuvo.
Atsiliepimas
12. Pareiškėja BUAB „Mankerta“, atstovaujama bankroto administratorės R. V., atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
12.1. Apeliantas dar iki jo įregistravimo bendrovės vadovu buvo informuotas apie galimą mokestinių nepriemokų atsiradimo riziką, tačiau kitą įregistravimo direktoriumi dieną (2016 m. rugpjūčio 30 d.) iš bendrovės banko sąskaitos pradėjo nuiminėti dideles piniginių lėšų sumas (30 000 Eur). Pinigines lėšas buvo stengiamasi paimti iš bendrovės sąskaitos vos tik jos patekdavo į ją. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. apeliantas iš banko sąskaitos paėmė viso 92 389,98 Eur.
12.2. Teismas bankrotą pripažino tyčiniu ne dėl to, jog apeliantas neperdavė 2016 m. dokumentų, bet dėl to, jog jis neperdavė vėlesnio laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentų. Iš viešos mokesčių administratoriaus duomenų bazės matyti, kad bendrovė 2017–2018 m. vykdė ūkines operacijas su trečiaisiais asmenimis, nes VMI teiktuose išrašomų ir gaunamų sąskaitų registruose buvo deklaruotos gautos ir išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Apeliantui neperdavus dokumentų, neįmanoma nustatyti įmonės turto sudėties.
12.3. Apelianto aplaidus elgesys su I. P. galimai perduotais dokumentais patvirtina tyčinio bankroto egzistavimo faktą. Aplinkybė, kad apeliantas yra baustas už dokumentų praradimą, neeliminuoja galimybės šioje byloje bankrotą pripažinti tyčiniu.
12.4. Apeliantas nesiėmė priemonių prarastiems dokumentams atkurti, todėl administratorė negali nustatyti bendrovės turto ir įsipareigojimų apimties, tinkamai vykdyti bankroto procedūras.
12.5. Sandoriai sudaryti su Ž. M. yra įtartini ir patvirtina egzistuojant dar vieną tyčinio bankroto sąlygą, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte (buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacijos objektu yra nutarties, kuria BUAB „Mankerta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant skundo ir atsiliepimo į jį ribų.
Dėl teisinių pagrindų bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu
14. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
15. Taigi ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
16. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė prašė BUAB „Mankerta“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose nurodytais teisiniais pagrindais, kuriuos grindė faktinėmis aplinkybėmis, kad administratorei neperduoti buhalterinės apskaitos dokumentai, bankrutavusios įmonės vadovas R. S. iš bendrovės banko sąskaitos išėmė grynuosius pinigus, kuriuos pervedė į savo asmeninę sąskaitą, dalis įmonės įgytų prekių ir paslaugų buvo panaudotos privatiems bendrovės vadovų ar kitų asmenų poreikių tenkinimui; esant įsiskolinimams aukštesnės eilės kreditoriui (VMI), buvo vykdomi atsiskaitymai su kitais asmenimis.
17. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad bankroto administratorės ir teismo nustatytos aplinkybės sudaro ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą pagrindą BUAB „Mankerta“ bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau iš esmės likusių teisinių pagrindų, kuriais pareiškėja prašė BUAB „Mankerta“ bankrotą pripažinti tyčiniu, neanalizavo ir nevertino.
18. Skundžiamos nutarties 15 punkte pirmosios instancijos teismas apsiribojo faktinių aplinkybių nustatymu, kad buvęs įmonės vadovas R. S. iš bendrovės paimtas lėšas naudojo savo nuožiūra, vykdė operacijas su trečiaisiais asmenimis ir sudarė paskolos sutartis su fiziniu asmeniu, BUAB „Mankerta“ turint pareigą atsiskaityti su mokesčių administratoriumi, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių nevertino, neanalizavo ir nekvalifikavo, nepasisakė ar nustatytos faktinės aplinkybės atitinka tyčinio bankroto požymius, o jei atitinka – kuriuos.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl tyčinio bankroto, turi būti aktyvus, savo iniciatyva imtis aktyvių veiksmų tyčinio bankroto požymiams nustatyti ir juos kvalifikuoti. Tais atvejais, kai byloje yra duomenų apie galimą tyčinį bankrotą arba teismas gauna procesinį dokumentą, kuriame yra informacijos apie galimą tyčinį bankrotą, tačiau įrodymų, leidžiančių teismui priimti atitinkamą procesinį sprendimą dėl tyčinio bankroto nustatymo, nepakanka, teismas turėtų įpareigoti byloje dalyvaujančius asmenis pateikti įrodymus, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti tyčinio bankroto požymius. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė savo pareigą būti aktyviam, nustatant, įvertinant ir teisiškai kvalifikuojant tyčinio bankroto požymius, taip pat, jeigu teismui trūko įrodymų, leidžiančių priimti atitinkamą procesinį sprendimą dėl tyčinio bankroto nustatymo, patikslinant šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus.
20. Taigi pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl visų pareiškime dėl BUAB „Mankerta“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytų ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl faktinių aplinkybių, reikšmingų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punkte nurodytiems pagrindams, nustatymas, jų ištyrimas ir įvertinimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės reikštų bylos išnagrinėjimą naujais aspektais.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtino tyčinio bankroto požymio
21. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas BUAB „Mankerta“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas šį tyčinio bankroto požymį iš esmės siejo su buhalterinių dokumentų neperdavimu bankroto administratorei.
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).
23. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).
24. Byloje ginčo, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti, nėra. Apeliantas pripažino, kad buhalterinius dokumentus laikė patalpose, kur tuo metu dirbo; patalpose atliekant remontą, dokumentai buvo prarasti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, nesiaiškino ir nevertino visumos aplinkybių, būtinų šios teisės normos taikymui, t. y. ar dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratorė negali visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros. Teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl byloje esančių netiesioginių įrodymų – sąskaitų faktūrų registrų, BUAB „Mankerta“ banko sąskaitos išrašų įrodomosios reikšmės įmonės veiklos ir nemokumo priežasčių nustatymui.
25. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas). Taigi vien tai, kad įmonės vadovas neišsaugojo įmonės buhalterinių dokumentų nereiškia, kad tai savaime yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu.
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino priežastinio ryšio tarp buhalterinių dokumentų neišsaugojimo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, o tik apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad dokumentų neperdavimu buvo siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias BUAB „Mankerta“ bankroto priežastis, netinkamo valdymo aplinkybes. Teismas taip pat visiškai nesiaiškino ir nevertino, ar byloje, be buhalterinių dokumentų neišsaugojimo fakto, yra kitų duomenų, pagrindžiančių teismo nurodomas aplinkybes, pvz. jog buvęs įmonės vadovas iki bankroto bylos iškėlimo būtų klastojęs įmonės dokumentus ir vėliau jų neišsaugojęs, siekdamas nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar kitus įstatymų nuostatų pažeidimus ir pan. Teismas visiškai nevertino to fakto, kad VMI pridėtinės vertės mokesčio patikrinimą atliko už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d., kai byloje nustatyta, jog suinteresuotas asmuo R. S. bendrovės vadovu buvo paskirtas nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d., o iki tol įmonei nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. vadovavo I. P..
27. Sprendžiant dėl neigiamų teisinių pasekmių, kylančių iš neperduotų buhalterinės apskaitos dokumentų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskleidė byloje esančių įrodymų turinio, nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė visų priemonių išsiaiškinti tyčinio bankroto klausimui tinkamai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių (priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų (neveikimo) ir įmonės nemokumo, taip pat kitų aplinkybių, susijusių su įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimu), kas lėmė nepakankamą teismo procesinio sprendimo motyvavimą, dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Mankerta“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, neištyrė ir neįvertino visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, nesiaiškino ir netaikė įmonės tyčinį bankrotą reglamentuojančių teisės normų, dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Mankerta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mankerta“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.