Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovų) V. P. ir J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-8753-925/2020 pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams V. P. ir J. P. dėl iškeldinimo iš savivaldybės būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, ir pagal atsakovų V. P. ir J. P. priešieškinį savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

13. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris yra perduotas ieškovei valdyti patikėjimo teise. Šios gyvenamosios patalpos 2007 m. spalio 22 d. Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotos atsakovės V. P. keturių asmenų šeimai. 2013 m. gegužės 16 d. mirus atsakovės V. P. sutuoktiniui šeimą atitinkamai sudarė trys asmenys (V. P. ir jos sūnūs J. P. bei R. P.), kuriems ir toliau buvo nuomojamos patalpos kaip socialinis būstas. 2016 m. atsakovės V. P. šeimos metinėms pajamoms PBĮIĮ leistiną 25 procentų perviršį, buvo prarasta teisė į socialinį būstą. 2017 m. liepos 24 d. su atsakove V. P. buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuota nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl buto nuomos vieneriems metams rinkos sąlygomis”. 2018 m. spalio 17 d. sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuota nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl buto nuomos vieneriems metams rinkos sąlygomis”. 2019 m. birželio 13 d. atsakovė V. P. kreipėsi į Savivaldybę su prašymu pratęsti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 1-190 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų” nutarė netenkinti V. P. prašymo. Kartu savivaldybės taryba įpareigojo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ teikti ieškinį teismui dėl atsakovės V. P. ir jos šeimos iškeldinimo. Šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad V. P. pajamos už 2018 metus viršijo PBĮIĮ nustatytą leistiną pajamų dydį, atitinkamai socialinis būstas šeimai nebepriklausė pagal PBĮIĮ. Atsakovė V. P. su šeima iki 2019 m. lapkričio 30 d. patalpų neatlaisvino, todėl SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu. Atsakovai byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašo įpareigoti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su atsakovais ginčo buto nuomos sutartį, nuomojant būstą rinkos kainomis.

16. Apeliantai byloje neginčijo ir pripažino, kad 2016 m. dėl jų šeimos metinėms pajamoms viršijus PBĮIĮ leistiną 25 procentų perviršį, jų šeima prarado teisę į socialinį būstą (PBĮIĮ 11 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai prarado teisę į socialinį būstą pagal PBĮIĮ, 2007 m. spalio 22 d. sudaryta Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis laikytina pasibaigusia.

17. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl iškeldinimo iš savivaldybės būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto bei atmestas atsakovų priešieškinys SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.

Dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos – socialinio būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, pasibaigus terminuotai nuomos sutarčiai

18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), susijusios su teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).

19. Nagrinėjamu atveju, apeliantams praradus teisę į socialinį būstą, 2017 m. liepos 24 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. buvo sudarytos terminuotos buto nuomos rinkos kainomis sutartys. Atsižvelgiant į tai, kad V. P. pajamos už 2018 m. 5 743,00 Eur viršijo PBĮIĮ nustatytą leistiną pajamų dydį, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, pagal savo kompetenciją apsvarsčiusi buto išnuomojimo atsakovei pagal PBĮIĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatas galimybę, nutarė atsakovės prašymo dėl terminuotos būsto nuomos sutarties su atsakove, kaip buvusia socialinio būsto nuomininke, sudarymo netenkinti. Apeliantai nesutikdami su šiuo savivaldybės tarybos sprendimu, prašo teismo įpareigoti sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.

20. Gyvenamosios patalpos nuomos santykius reglamentuoja specialiosios teisės normos, išdėstytos CK XXXI skyriuje. Remiantis CK 6.575 straipsnio nuostatomis – šio skyriaus normos nustato gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarką, kai šios patalpos priklauso : 1) fiziniams asmenims; 2) valstybei ar savivaldybei; 3) juridiniams asmenims. Pagal CK 6.582 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti neterminuota arba terminuota. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šalys gali atnaujinti gyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį sudarydamos naują terminuotą arba neterminuotą nuomos sutartį. Tame pačiame skyriuje reglamentuotos ir gyvenamosios patalpos terminuotos nuomos sutarties pasibaigimo pasekmės, t. y. kad pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama (CK 6.613 straipsnis).

21. Nagrinėjamu atveju, šalys sudarydamos 2018 m. rugsėjo 17 d. savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį, apibrėžė nuomos sutarties terminą, t. y. nuomos sutartis galioja iki 2019 m. liepos 25 d. (sutarties 21 punktas) bei numatė galimybę, bet ne pareigą atnaujinti Sutartį CK nustatyta tvarka (sutarties 22 punktas). Atsakovė V. P. akceptavo Sutarties 25.1 punkto sąlygą – nutraukti sutartį pasibaigus jos terminui, jeigu ji nebus pratęsta. Taigi, atsakovė sudarydama savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį, galėjo protingai numatyti, jog pasibaigus jos terminui, sutartis gali būti nutraukta. Juolab, kad tokią galimybę nustatė sutarties 25.1 punktas ir tokia sąlyga neprieštaravo CK nuostatoms, reglamentuojančioms nuomos sutarties pabaigą suėjus jos terminui.

22. Pagal PBĮIĮ 9 straipsnio 1 dalį teisę į socialinio būsto nuomą turi asmenys ir šeimos, kurie atitinka visus šioje dalyje nurodytus reikalavimus: 1) gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaravo turtą ir gautas pajamas; deklaruoto turto vertė ir pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių; 2) neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise būsto arba nuosavybės teise turimas būstas, Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, yra fiziškai nusidėvėjęs daugiau kaip 60 procentų, arba nuosavybės teise turimo būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam asmeniui ar šeimos nariui, yra mažesnis kaip 10 kvadratinių metrų arba mažesnis kaip 14 kvadratinių metrų, jeigu šeimoje yra neįgalusis arba asmuo, sergantis sunkia lėtinės ligos, įrašytos į Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, forma.

23. Pagal PBĮIĮ 20 straipsnio 5 dalies 2 punktą socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, kai deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius. Jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, asmens ar šeimos prašymu savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti, kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis vadovaudamasi savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto (PBĮIĮ 20 straipsnio 6 dalis).

24. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-809 patvirtinto Savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo 42.4 punkte nustatyta, kad savivaldybės būstas nuomojamas, jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio socialinį būstą, deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) už kalendorinius metus daugiau kaip 25 procentais viršija PBĮIĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ar turto dydžius. Asmens ar šeimos prašymu Savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį Savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą ne ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui nuomoti kaip Savivaldybės būstą rinkos kainomis, vadovaudamasi Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto. Šis aprašo punktas taikomas asmenims, auginantiems tris ar daugiau vaikų (iki 18 metų), neįgaliems bei vyresniems nei 60 metų asmenims bei asmenims ir šeimoms, kurių pajamos, įskaitant turtą, daugiau kaip 25 procentais viršija PBĮIĮ nustatytus dydžius, bet per mėnesį kiekvienam asmeniui (šeimos atveju – vienam šeimos nariui) viršijanti suma atėmus 25 procentų leidžiamą perviršį neviršija 1 valstybės remiamų pajamų dydžio.

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 360 patvirtintos Socialinės paramos koncepcijos 2 punktu – socialine parama siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms, kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie (jos) galėtų pasirūpinti savimi. Atsakovų pajamos per 2018 m. sudarė 17 333,00 Eur, t. y. ne tik 5 743,00 Eur viršijo PBĮIĮ nustatytą leistiną pajamų dydį, tačiau ir vertinant socialinės paramos tikslų kontekste negali būti laikomos nepakankamomis pasirūpinti gyvenamosiomis patalpomis savo lėšomis. Be to, iš byloje pateikto 2019 m. birželio 18 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad atsakovė V. P. turi nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį pardavus ar išnuomojus galėtų gauti papildomų pajamų. Atkreiptinas dėmesys, kad nors buto vertė Nekilnojamojo turto registro centro išrašo duomenimis siekia vos 4 837,00 Eur, pažymėtina, kad iš minėto išrašo matyti, kad šio buto vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta 2003 metais, todėl atsižvelgiant į dabartines sostinėje esančio gyvenamosios paskirties turto tendencijas, galima daryti tikėtiną išvadą, kad atsakovei V. P. priklausančio buto vertė lyginant su 2003 metais yra žymiai padidėjusi.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, jog apeliantai gyvena bute daugiau nei 10 metų, visą šį laikotarpį nepriklausomai nuo to, ar butas buvo suteiktas kaip socialinis būstas ar išnuomotas rinkos kainomis kaip savivaldybės būstas, butu rūpinosi, prižiūrėjo, remontavo, laiku mokėdavo komunalinius bei nuomos mokesčius negali būti pakankamu pagrindu įpareigoti savivaldybę pratęsti nuomos santykius. Be to, pažymėtina, kad atsakovams neužkertamas kelias kelti reikalavimą savivaldybei dėl lėšų atlyginimo, jeigu jie yra atlikę kokius nors pagerinimus ginčo bute, esant pagrindui, vadovaujantis CK 6.492 straipsniu (kapitalinio remonto atveju) ir 6.493 straipsniu (einamojo remonto atveju).

Dėl CK 6.607 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamu atveju

28. CK 6.607 straipsnis reglamentuoja nuomininko pirmenybės teisę pratęsti nuomos sutartį. Pagal šio straipsnio 1 dalį, pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomininkas turi pirmenybės teisę sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį naujam terminui, jeigu jis tinkamai vykdė sutarties sąlygas. Sutartis pratęsiama tokiam pat terminui, o jeigu ankstesnis sutarties terminas buvo ilgesnis nei dvylika mėnesių, tai sutartis pratęsiama dvylikai mėnesių, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Taigi ši teisės norma įtvirtina nuomininko pirmenybės teisę sudaryti terminuotą nuomos sutartį naujam terminui, taip pat šios pirmenybės teisės atsiradimo sąlygą – tinkamą nuomos sutarties sąlygų vykdymą.

29. Remiantis minėto straipsnio 2 dalimi, ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki nuomos sutarties pabaigos nuomotojas privalo raštu pranešti nuomininkui apie pasiūlymą sudaryti naują nuomos sutartį tokiomis pat arba kitomis sąlygomis arba apie atsisakymą pratęsti sutartį, jeigu tų patalpų ne trumpiau kaip vienerius metus jis nenumato nuomoti. Jeigu šios pareigos nuomotojas neįvykdo, o nuomininkas neatsisako pratęsti sutartį, nuomos sutartis pripažįstama pratęsta tokiam pat terminui tomis pačiomis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.607 straipsnio 2 dalis, nustatanti savaiminį terminuotos nuomos sutarties pratęsimą, esant įstatymo nurodytoms sąlygoms, gali būti taikoma tik tokiu atveju, kai nuomininkas turi pirmenybės teisę pratęsti nuomos sutartį, t. y. nustatomos CK 6.607 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos – tinkamas nuomos sutarties sąlygų vykdymas.

30. Pagal PBĮIĮ 20 straipsnio 1 dalį socialinio būsto nuomos sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis CK ir šiuo įstatymu. Taigi tuo atveju, jeigu yra sudaroma terminuota socialinio būsto nuomos sutartis, CK 6.607 straipsnio nuostatos turi būti taikomos atsižvelgiant į PBĮIĮ 9 straipsnį, nustatantį, kokie asmenys turi teisę į socialinio būsto nuomą. Tai reiškia, kad pagal CK 6.607 straipsnio 1 dalį pirmenybės teisę pratęsti terminuotą socialinio būsto nuomos sutartį turės tik tie nuomininkai, kurie ne tik tinkamai vykdė nuomos sutarties sąlygas, bet taip pat atitinka PBĮIĮ keliamus reikalavimus dėl socialinio būsto nuomos.

31. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu konstatavo, kad priežastys, dėl kurių savivaldybės būstas atsakovams buvo suteiktas nuomos pagrindais, sprendimo priėmimo dieną yra išnykę, t. y. V. P. pajamos už 2018 m. 5 743,00 Eur viršijo PBĮIĮ nustatytą leistiną pajamų dydį, ir nusprendė, jog nėra pagrindo su atsakove sudaryti buto nuomos sutartį naujam terminui. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės tarybos priimto sprendimo metu buvo išnykusios priežastys, dėl kurių turtas buvo suteiktas nuomos pagrindais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovai turėjo pirmenybės teisę pratęsti terminuotą socialinio būsto nuomos sutartį (CK 6.607 straipsnio 1 dalis). Nustačiusi, kad apeliantai neturėjo minėtos pirmenybės teisės, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju CK 6.607 straipsnio 2 dalis netaikytina.

Dėl teisės į būsto neliečiamybę ribojimo

32. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, nustatantį asmens teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, neįtvirtinta asmens teisė įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (Chapman v. United Kingdom, no. 27238/95, 18 January 2001, § 99; Jane Smith v. United Kingdom, no. 25154/94, 18 January 2001, § 106 ir kt.). Pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ar teisę į socialinio būsto nuomą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konstatavus, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, galima daryti tokią išvadą, jog gali būti taikomos Konvencijos 8 straipsnyje nustatytos garantijos, bet ne įgyjama teisė į konkretų būstą. Kitaip tariant, minėtas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnis nesuteikia asmeniui teisės būti aprūpintam būstu ar valstybės prievolės užtikrinti kiekvienam asmeniui gyvenamąją vietą, todėl priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantai, valstybė neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, jai taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste.

33. Pažymėtina, kad socialinio būsto terminuota nuomos sutartis negali būti vertinama kaip sudaryta valstybei ar savivaldybei vykdant socialinę politiką dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis. Socialinis (nekomercinis) būstas suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tenkinus atsakovų apeliacinį skundą būtų pažeistos ne tik savivaldybės, kaip savininkės, teisės, bet ir įstatymuose įtvirtintų sąlygų, pagal kurias asmenys įgyja teisę į būsto nuomos lengvatinėmis sąlygomis nustatytą tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad socialinio būsto nuomos sutartimi šalys aiškiai susitaria dėl būsto nuomos ir jos termino, taip pat dėl galimybės sutartį pratęsti, neišnykus priežastims, dėl kurių socialinis būstas buvo suteiktas nuomai, ir nuomininkui sutartyje nustatytu terminu pateikus tai patvirtinančius dokumentus. Taip pat ir tai, kad tuo atveju, jeigu nuomos sutartis su nuomininku nepratęsiama, tai šalys susitarė, kad nuomininkas iš nuomojamo būsto privalo išsikelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-701/2018). Be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų, ji neturi virsti privilegija; pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-194/2012; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2014; 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-701/2017). Taigi asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) forma. Atsižvelgiant į tai, pareiga rūpintis savo šeima, užtikrinti bent minimalias gyvenimo sąlygas, pasirūpinti būstu ir kt. negali būti perkeliama nei Lietuvos Respublikai, nei jokiai kitai institucijai.

34. Teisės aktai įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-51/2010). Nagrinėjamu atveju, atsakovai savo veiksmais trukdo ieškovei įgyvendinti nuosavybės teisę bei panaudoti socialinį būstą pagal paskirtį, suteikiant apgyvendinimui teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis PBĮIĮ 11 straipsniu, savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo. Atsakovų veiksmai – naudojimasis būstu, kai jų pajamos viršijo įstatyme įtvirtintus dydžius - nepagrįstai suvaržė kitų asmenų, turinčių teisę gauti socialinį būstą, teises ir teisėtus interesus ir tuo pažeidė viešąjį interesą.

35. Nors atsakovai byloje įrodinėja, jog jų finansinė padėtis 2019 metais žymiai pablogėjo ir jų pajamos už 2019 metus nesudaro PBĮIĮ leistino 25 procentų perviršio, nes iš buto išsikraustė vienas šeimos narys – R. P., tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovai byloje neįrodinėjo, jog jie apskritai gali būti laikomi asmenimis, turinčiais teisę į socialinį būstą, tačiau priešieškiniu prašė išnuomoti jiems savivaldybės būstą rinkos kainomis. Atsižvelgiant į tai, šis atsakovų finansinės padėties pablogėjimas negali būti pagrindu įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę atnaujinti savivaldybės būsto nuomos santykius su atsakovais jų prašomomis sąlygomis.

36. PBĮIĮ 3 straipsnyje įtvirtinta, kad parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama vadovaujantis: 1) lygiateisiškumo (Parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama užtikrinant asmenų ir šeimų lygybę); 2) socialinio teisingumo (Parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gaunamas pajamas ir kitus su asmens ir šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius); 3) pasirinkimo (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimas remiasi teise asmenims ir šeimoms rinktis vieną iš kelių paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti formų); 4) veiksmingumo ir efektyvumo (Parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama siekiant didinti asmenų ir šeimų, pagal šį įstatymą turinčių teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, motyvaciją integruotis į darbo rinką ir racionaliai naudoti turimus išteklius), principais.

37. Byloje nustatyta, jog šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąraše, yra įrašyti 1 837 asmenys ir šeimos, laukiantys socialinio būsto. Viešai prieinamais duomenimis, 2020 metais į sąrašą šiuo metu yra įrašyti 1 804 asmenys ir šeimos, turintys teisę į paramą būstui išsinuomoti (https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/sveikata-ir-socialiniai-reikalai/parama-bustui-isigyti-ar-issinuomoti/eiliu-sarasai-socialinio-busto-nuomai/). Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog Savivaldybei priklausančio būsto pasiūla yra gerokai mažesnė negu tokio būsto paklausa, t. y. asmenys, turintys teisę būsto nuomai, privalo laukti eilėje būstui išsinuomoti, taigi turintys pakankamas pajamas savarankiškai pasirūpinti savo gyvenamąja vieta asmenys, kaip šiuo atveju atsakovai, reikalaudami pratęsti savivaldybės būsto nuomos sutartį, apsunkina šio būsto gavimą kitiems mažesnes pajamas nei ieškovė gaunantiems asmenims, kuriems pagal įstatymus jis iš tikrųjų priklausytų. Taigi atsakovų veiksmai – naudojimasis būstu, kai jų pajamos viršijo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintus dydžius, įvertinus ir tai, kad atsakovė turi asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, kurį realizavus galėtų gauti papildomas pajamas – nepagrįstai suvaržo kitų asmenų, turinčių teisę gauti socialinį būstą, teises ir teisėtus interesus ir tuo pažeidžia viešąjį interesą.

38. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog jie yra priskirtini socialiai pažeidžiamų asmenų grupei, turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių atsakovų galimybės pasirūpinti gerai apmokamu darbu ir / ar susirasti kitą brangiau kainuojantį būstą yra objektyviai apribotos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovų šie argumentai negalėjo lemti palankaus atsakovams sprendimo, tam nebuvo teisinio pagrindo. Priešingu atveju būtų pažeisti kitų laukiančių eilėje savivaldybės būsto asmenų, kurių pajamos atitinka PBĮIĮ įtvirtintus kriterijus, interesus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad be kitų aplinkybių, pagrindinis vertinimo kriterijus, kuriuo remiantis su atsakovais galėjo būti tęsiama savivaldybės būsto nuoma, buvo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintų nuostatų atitikimas – nepakankamas apeliantų šeimos gaunamų pajamų dydis. Savivaldybės taryba, priimdama atsakovų ginčijamą sprendimą, įgyvendino nuosavybės teisę panaudoti būstą pagal paskirtį, suteikiant prioritetą apgyvendinti teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Kadangi šiai dienai apeliantų teisė į socialinio būsto nuomą nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su ieškovės argumentais pažymi, kad jei atsakovės V. P. šeimos pajamos šiai dienai neviršija PBĮIĮ nustatytų leistinų dydžių, ji turi iš naujo pateikti prašymą įrašyti ją ir jos šeimą į eilę socialiniam būstui išsinuomoti.

39. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, aukščiau aptartų įstatymų nuostatas, bei paramos būstui išsinuomoti teikimo principus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs kad su atsakove 2018 m. rugsėjo 17 d. sudaryta terminuota buto nuomos sutartis yra pasibaigusi, nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu netenkino atsakovės prašymo pratęsti terminuotą buto nuomos sutartį, taip pat yra suėjęs atsakovams išsikraustyti iš buto nustatytas terminas (iki 2019 m. lapkričio 30 d.) bei įvertinęs, kad atsakovai neįrodinėjo, jog jie gali būti laikomi asmenimis, turinčiais teisę į socialinį būstą, t. y. patys atsakovai byloje neginčijo ir pripažino, kad 2016 m. dėl jų šeimos metinėms pajamoms viršijus PBĮIĮ leistiną 25 procentų perviršį, jų šeima prarado teisę į socialinį būstą (PBĮIĮ 11 straipsnio 3 dalies 2 punktas), pagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė, kad bylos nagrinėjimo metu egzistuoja pagrindas iškeldinti atsakovus iš socialinio būsto.

40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Vien apeliantų nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas priėmė netinkamą sprendimą. Apeliantai, skunde nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių faktinių aplinkybių bei įrodymų turinio. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir faktinių aplinkybių neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo ir motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti.

41. Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl pagrįstai sprendė, jog nustačius, kad atsakovai prarado teisę į socialinį būstą, nuomos sutartis laikytina pasibaigusia, o atsakovai, esant ieškovės reikalavimui, su jiems priklausančiu turtu iškeldinami iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančio socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

Dėl priešieškinio reikalavimų

42. Atsižvelgiant į tai, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį ir iškeldinti atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio, ieškovės patikėjimo teise valdomo būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos (CK 6.613 straipsnis) ir įvertinus tai, kad atsakovai pagrindų ir sąlygų, sudarančių pagrindą neiškeldinti jų iš buto ir pratęsti jiems savivaldybės būsto nuomą rinkos kainomis, neįrodė, taip pat teismas nenustatė ir kitų svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovai negalėtų būti iškeldinti iš buto, todėl apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais sprendžia, kad atsakovų priešieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

43. Kiti apeliacinio skundo ar atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš savivaldybės nuosavybės teise valdomo socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovų apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsakovų apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

45. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

46. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė ir atsakovė pagal priešieškinį turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimų į atsakovų apeliacinį skundą parengimą. Tačiau nei ieškovė, nei atsakovė pagal priešieškinį įrodymų, pagrindžiančių jų apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

47. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovų (apeliantų) V. P. ir J. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.