- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-22
- Bylos Nr.
- ATP-27-582/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-48-3-00234-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Dmitrijus Korsakovas
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dmitrijus Korsakovas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo V. J. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-09-28 nutarimu V. J. už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, paskirta 1250 (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, už pažeidimą, numatytą ATPK 123 straipsnio 5 dalyje, paskirta 100 (vieno šimto) litų bauda. Remiantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, šios nuobaudos subendrintos ir skirta galutinė subendrinta nuobauda - 1250 (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.
V. J. nubaustas už tai, kad 2012-02-27 apie 16.50 val. Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatvėje Nr. 14, būdamas neblaivus - nustatytas 0,91 promilės lengvas girtumas, vairavo automobilį „Opel Vectra“ valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) ir nepateikė transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 238 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-09-28 nutarimą ir bylą nutraukti, neįrodžius nusižengimo aplinkybių, V. J. kaltės ir todėl nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, šališkas, neobjektyvus, pažeidžiantis žmogaus teises ir neatitinkantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir LVAT) suformuotos teismų praktikos. Byloje nėra pateikta jokių tiesioginių V. J. kaltės įrodymų, išskyrus byloje liudijusių policijos pareigūnų nenuoseklius teiginius, kuriems prieštarauja V. J. nuoseklūs parodymai ir rašytiniai paaiškinimai. Apeliantas tikina automobilio „Opel Vectra“ nevairavęs, o tiesiog sėdėjęs automobilyje, kurį į jo stovėjimo vietą atvairavo kitas asmuo - L. M.. Tuo metu buvo tamsus paros metas, todėl tikėtina, kad tai ir suklaidino policijos pareigūnus, kurie prie automobilio, kuriame sėdėjo V. J., atvyko, kai automobilis jau stovėjo stovėjimo aikštelėje, ir policijos pareigūnai patys asmeniškai nematė ir negalėjo matyti, kaip automobilį vairavęs L. M. pastatė automobilį į stovėjimo aikštelę.
Į teismo posėdį dėl pateisinamos priežasties neatvykus L. M., teismas, pažeisdamas ATPK 276 straipsnio nuostatas, nusprendė, kad L. M. dalyvavimą teismo posėdyje turi užtikrinti pats atsakomybėn patrauktas asmuo, nors nei V. J., nei jo atstovė neturi jokių realių galių užtikrinti liudytojo dalyvavimą. Pats teismas nesiėmė jokių priemonių, kad užtikrintų V. J. gynybos liudytojo dalyvavimą. Todėl laikytina, kad pirmos instancijos teismas pažeidė teismo proceso nešališkumą, objektyvumą ir realiai neužtikrino V. J. teisės į gynybą, o kartu ir į teisingą ir nešališką teismą.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pateikė teismui prašymą išreikalauti iš policijos filmuotą medžiagą, kurioje būtų aiškiai matyti automobilį vairavęs asmuo ir kitos įvykio aplinkybės, tačiau šiuos įrodymus turėjusi policija šių duomenų neišsaugojo, tuo tinkamai neįvykdydama savo prievolės įrodyti V. J. kaltę, pašalindama bet kokias abejones. Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos 2011-06-27 raštu Nr. 5-S-3051 yra įpareigojęs policijos pareigūnus visą filmuotą medžiagą saugoti ne mažiau kaip 60 parų, o esant būtinumui naudoti įrašus kaip įrodymus administracinių teisės pažeidimų bylose iki įsiteisės nutarimai šiose bylose. Apeliantas teigia, kad nėra atsakingas už tai, kad šių nurodymų policijos pareigūnai tinkamai nevykdė, netinkamai organizavo įrodymų išsaugojimą ir į bylą nepateikė šių svarbių įrodymų, galėjusių patvirtinti V. J. nekaltumą. Teismui apribojus V. J. teisę gauti jo nekaltumą patvirtinančius įrodymus ir atsisakius užtikrinti gynybos liudytojo dalyvavimą, buvo realiai pažeista V. J. teisė į teisingą teismą ir veiksmingą teisminę gynybą. Todėl atmestinas pirmos instancijos teismo nemotyvuotas argumentas, kad V. J. pateikė prašymą išreikalauti filmuotą medžiagą tyčia per vėlai, žinodamas, jog šie įrodymai jau sunaikinti, nes tokie teismo motyvai nėra pagristi jokiais byloje esančiai įrodymais ir teisės normomis. Be to, tokie teismo motyvai tik akivaizdžiai rodo teismo abuojumą ir šališkumą, nes teismas ignoravo V. J. nekaltumo prezumpciją ir tai, kad jis neprivalo įrodyti savo nekaltumo, nes jo kaltę be jokių abejonių įrodyti privalo Institucija. Protokole yra aiškiai nurodyta, kad V. J. nesutinka su jam inkriminuojamu pažeidimu ir nesigaili, nes automobilio nevairavo, o tiesiog sėdėjo jame. Tačiau šioje byloje policija nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad V. J. ne sėdėjo automobilyje, o jį vairavo, būdamas neblaivus, nes byloje nėra pateikta policijos turima filmuota medžiaga, jog transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens (LVAT nutartis a.b. Nr. N-1-413/2007), galėjusi paneigti V. J. abejones, kad jis automobilyje sėdėjo kaip keleivis, o vairavo L. M., kurį apklausti teismas nesudarė V. J. jokių galimybių.
V. J. teigia, kad jo kaltė negali būti įrodyta vien tik policijos pareigūnų subjektyviais parodymais ir administracinio teisės pažeidimo protokolu, nes tokie argumentai nėra pakankami. Policininkų nenuoseklūs ir neišsamūs parodymai yra vieninteliai V. J. kaltės įrodymai, prieštaraujantys V. J. parodymams. Šis prieštaravimas nėra panaikintas kitomis savarankiškomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias pateikti privalo ne V. J., o Institucija, privalanti įrodyti V. J. kaltę. Tačiau policijos pareigūnai įrodinėjimo pareigos neįvykdė tinkamai, nes nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, savarankiškų įrodinėjimo priemonių, betarpiškai patvirtinančių ginčytinas aplinkybes, kurių pagrindu galima būtų daryti aiškią išvadą apie buvusią incidento situaciją - teisės pažeidimo subjektyviąją pusę, kad V. J. tikrai vairavo neblaivus. Analogiškai yra pasisakęs LVAT administracinėje byloje Nr. N-125/2004. Neįrodytas kaltumas negali prilygti įrodytam kaltumui. Šioje byloje vieninteliai V. J. kaltės tėra tik policijos pareigūnų prielaidos, kad V. J. galimai vairavo neblaivus, ir nubaustojo asmens V. J. parodymai, neigiantys pažeidimo faktą. LVAT yra išaiškinęs, kad jeigu ginčo atveju tarp parodymų ir aiškinimų yra prieštaravimų, tokie įrodymai turi būti sustiprinami kitais, susijusiais su ginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis, papildomais duomenimis. Tačiau to neįvyko. LVAT taip pat yra nurodęs, kad kilus neaiškumams, turi būti vadovaujamasi principu, kad visos abejonės ir netikslumai aiškinami apkaltintosios pusės naudai. Nutarimas ir nutartis pripažįstami pagrįstais, kai faktinės aplinkybės, kurios nustatytos įrodymais, įvertintos pakankamumo ir patikimumo aspektais. (ATPK 256 str., 257 str.). Tokios išvados iš policijos pateiktų dokumentų ir kitų „įrodymų" padaryti negalima.
Iš skundžiamo teismo nutarimo nėra aišku, kuo remdamasis pirmos instancijos teismas atmetė V. J. parodymus, nes, išskyrus policijos pareigūnų nenuoseklius paaiškinimus, byloje nėra nurodyta jokių įrodymų, paneigiančių V. J. parodymus. Todėl tikėtina, kad teismas V. J. parodymus atmetė pagal jų pateikimo šaltinį, o ne dėl jų neatitikimo byloje nustatytiems objektyviems duomenims. Nors pirmos instancijos teismas, priimdamas nutarimą pagal policijos pareigūnų surašytą protokolą, nurodė, jog V. J. nusižengimas įrodytas byloje surinkta medžiaga ir pareigūnų pateiktais įrodymais, tačiau tokia išvada nėra visiškai pagrįsta. Byloje iki šiol nėra apklaustas gynybos liudytojas L. M., kuris negalėjo atvykti į teismo posėdį dėl pateisinamos priežasties, nėra gauta filmuota medžiaga iš policijos, o visi V. J. pagristi ir teisėti prašymai buvo teismo įvertinti kaip teismo klaidinimas ir siekis išvengti atsakomybės už pažeidimą, kurio, kaip teigia V. J., policija net nesugebėjo tinkamai įrodyti, nes nepašalino visų abejonių dėl V. J. kaltės.
Teismas netyrė, ar alkoholio kiekio matavimo priemonės parodymai yra teisėtai gauti ir užfiksuoti. Nagrinėjamu atveju V. J. neblaivumas nustatytas techniniu matavimo prietaisu - alkotesteriu. Byloje nėra nustatyta, ar V. J. tariamą neblaivumą nustatę policijos pareigūnai susipažinę su techninių matavimo prietaisų naudojimo instrukcijomis, išlaikę įskaitą ir moka šiais prietaisais naudotis. Todėl alkotesterio parodymai negali būti pripažįstami tinkamu įrodymu.
Atsiliepimas
Lietuvos kelių policijos tarnyba atsiliepimu į V. J. apeliacinį skundą prašo palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-09-28 nutarimą, V. J. skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos kelių policijos tarnybos pareigūnai, užfiksavę V. J. pažeidimus, yra pasirašytinai susipažinę su prietaiso „Alcotest 6810“ naudojimo techninėmis instrukcijomis ir išlaikę atitinkamas įskaitas.
V. J. apeliacinis skundas netenkinamas.
V. J. pirmosios instancijos teismo nutarimu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnio 1 dalį ir 123 straipsnio 5 dalį, t.y., kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas girtumo laipsnis, ir nepateikė transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad automobilio nevairavo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 257 straipsnio nuostatomis, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. J. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 1 dalyje ir 123 straipsnio 5 dalyje, yra teisingos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodyti teismo šališkumą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pažeidimą fiksavusių policijos pareigūnų R. K. ir R. S. parodymais ir kritiškai vertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus. Policijos pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie pažįsta apeliantą, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Jiems be jokios priežasties apkaltinti V. J. nebūto administracinio teisės pažeidimo padarymu nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo. Tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir savo skunde. Todėl, kaip pagrįstai konstatuota nutarime, netikėti policijos pareigūnų parodymais nėra jokio pagrindo. Apelianto teiginiai, kad policijos pareigūnų parodymai nenuoseklūs, yra deklaratyvūs. Apeliantas nenurodo, kuo, jo nuomone, pasireiškė policijos pareigūnų parodymų nenuoseklumas. Apygardos teismas, įvertinęs policijos pareigūnų R. K. ir R. S. parodymus, neturi pagrindo konstatuoti, kad jie yra nenuoseklūs ar prieštaringi. Pažymėtina, kad policijos pareigūnų R. K. ir R. S. teisme duoti parodymai esminėse detalėse sutampa, be to, neprieštarauja R. K. tarnybiniame pranešime užfiksuotiems duomenims. Tiek R. K., tiek R. S. paaiškino, kad 2012-02-27 patruliuodami važiavo (duomenys neskelbtini) gatve ir pamatė atvažiuojantį įtartinai išsukusį „Opel“ markės automobilį. Juos pamatęs, vairuotojas staigiai stabdė ir nusuko į kairėje pusėje esančią aikštelę, o ten sustojo. Todėl jie nusprendė patikrinti šį automobilį ir iškart privažiavo iš paskos. Policijos pareigūnai kategoriškai patvirtino, kad matė, kas vairavo automobilį. Tai buvo tas pats asmuo, kuriam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas – V. J.. Jokio kito asmens nebuvo. Nuo vairuotojo sklido alkoholio kvapas. Vairuotojas įpūtė iki promilės. Vairuotojas niekur nepasirašinėjo. Policijos pareigūnų R. K. ir R. S. parodymai tarpusavyje sutampa, neprieštarauja vieni kitiems bei R. K. tarnybiniame pranešime užfiksuotiems duomenims, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Ko negalima pasakyti apie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus. Pažeidimo padarymo vietoje V. J. atsisakė rašyti paaiškinimą. Jis teigė, kad automobilio nevairavo, tačiau byloje nėra duomenų, kad ikiteisminėje stadijoje V. J. būtų nurodęs, kas tokiu atveju vairavo automobilį. Teisme V. J. tvirtino, kad L. M. atvyko savo automobiliu į Vilnių, todėl jis paprašė pastarojo parvežti jį į Alytų. Važiuodami užsuko į (duomenys neskelbtini). Automobilį vairavo L. M., o jis buvo keleivis. L. M. sustojo aikštelėje ir su pažįstamo automobiliu išvyko savais reikalais. V. J. tvirtino likęs „Opel“ automobilyje. Belaukiant grįžtančio L. M., jis nusprendė nueiti į netoliese esančią biblioteką. Eidamas prisiminė, kad nepasiėmė skaitytojo pažymėjimo, todėl grįžo į automobilį jo pasiimti, o tada ir atvažiavo policijos pareigūnai. Tokie V. J. parodymai visiškai prieštarauja nuosekliems policijos pareigūnų R. K. ir R. S. parodymams, yra neįtikinami, nelogiški, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris registruotas L. M. vardu, V. J. ne kartą padarė administracinius teisės pažeidimus, kas leidžia manyti, kad V. J. L. M. registruotu automobiliu laisvai disponuoja. Į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė spręsdamas V. J. kaltės klausimą.
Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė liudytojo L. M., nesiėmė priemonių užtikrinti šio dalyvavimą teismo posėdyje, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas yra naikintinas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo vertinimu, taip pat ir su tuo, jog administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ir jo atstovei buvo perkelta pareiga užtikrinti liudytojo L. M. dalyvavimą teismo posėdyje. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi atitinkamų priemonių, jog L. M. dalyvautų teismo posėdyje ir būtų apklaustas. L. M. ne kartą buvo siunčiami šaukimai, kad jis atvyktų į teismo posėdžius, tačiau pastarasis neatvyko. Vėliau gauti duomenys, jog L. M., žinodamas apie teismo posėdį, išvyko iš Lietuvos. Dėl L. M. neatvykimo į teismo posėdžius buvo vilkinamas bylos nagrinėjimas. Pastebėtina ir tai, kad 2012-09-21 vykusio teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens buvo klausiama dėl reikalingumo bylos nagrinėjime apklausti liudytoją L. M.. V. J. šio teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl liudytojo apklausos palieka spręsti teismui. Teismas nusprendė bylos nagrinėjimą tęsti liudytojui L. M. nedalyvaujant.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tuo, kad byla išnagrinėta neišsamiai, kadangi teismui iš policijos nebuvo pateikti vaizdo įrašai. Apelianto prašyti išreikalauti vaizdo įrašus yra neišsaugoti, kadangi Lietuvos kelių policijos tarnybos tarnybiniuose automobiliuose padaryti vaizdo ir garso įrašai yra saugomi 60 parų. Apeliantas prašymą dėl šių įrašų išreikalavimo pateikė praėjus nurodytam terminui, todėl jų objektyviai gauti yra neįmanoma.
Pažymėtina, kad faktas, kad liudytojas L. M. teismo posėdyje nebuvo apklaustas, kad byloje nėra filmuotos medžiagos, savaime nesudaro pagrindo abejoti visų kitų byloje esančių įrodymų patikimumu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažįsta, kad jais nuoseklia ir logiška tąsa galima nustatyti administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybes, byloje surinkti įrodymai yra pakankami išvadai dėl V. J. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad byloje nėra duomenų, jog byloje liudiję policijos pareigūnai būtų buvę pasirašytinai susipažinę su alkoholio kiekio matavimo prietaisų naudojimo techninėmis instrukcijomis ir išlaikę atitinkamas įskaitas, dėl to teismas negalėjo alkotesterio rodmenų pripažinti teisėtai gautu įrodymu. Pažymima, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šis klausimas išvis nebuvo keliamas. Kadangi teismui nekėlė abejonių tai, kad girtumas V. J. nustatytas tinkamai, su tuo susijusių aplinkybių jis nesiaiškino. Nežiūrint to, apeliacinės instancijos teismui Lietuvos kelių policijos tarnyba pateikė duomenis apie tai, kad V. J. pažeidimą užfiksavę policijos pareigūnai R. K. ir R. S. yra pasirašytinai susipažinę su matavimo prietaiso „Alcotest 6810“ naudojimo techninėmis instrukcijomis ir išlaikę atitinkamas įskaitas. Todėl matavimo prietaisu „Alcotest 6810“ gauti duomenys yra gauti teisėtai ir teismas jais pagrįstai vadovavosi spręsdamas V. J. kaltės klausimą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-09-28 nutarimas paliekamas nepakeistas, o V. J. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą nepakeistą ir V. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.