Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-83-454/2016 pagal pareiškėjų J. B. ir P. B. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui, išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Trečiasis asmuo nepritaria pareiškėjų nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo formai. Teismas pažeidė trečiojo asmens interesus, neatsižvelgė į Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1129-436/2015, 2015 m. rugpjūčio 4 d. trečiojo asmens atsiliepimą, kreditoriaus ir nepilnamečio vaiko interesus. Įstatymų leidėjas nesuteikia išskirtinio prioriteto nepilnamečių vaikų interesams prieš kitas sutuoktinių turtines teises ir pareigas kreditoriams (CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Vertindamas, ar P. B. galės teikti išlaikymą vaikui, teismas neatsižvelgė į tai, ar jis galės vykdyti savo prievoles kreditoriui, ir jeigu galės, iš kokio turto ir pajamų.

Nepagrįstas teismo argumentas, kad apeliantas sutiko su pareiškėjų turto padalijimu. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-19977-713/2011 nurodė, kad pareiškėjams bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimas taikytinas atsižvelgiant į tai, kad P. B. turto dalis bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausančiame pareiškėjų turte privalėjo būti apsaugota ginant trečiojo asmens interesus skolos išieškojimo procese. Vaiko interesai nebuvo esminis pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tai, kad minėtoje byloje trečiasis asmuo sutiko su pareiškėjų turto padalijimu atsižvelgiant į pareiškėjų nepilnamečio vaiko interesus, negali būti laikoma sutikimu su turto priteisimu šalių vaikui. P. B. turtas sutuoktinių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo nustatytas trečiojo asmens naudai ir interesams.

Išlaikymo instituto paskirtis – nuolatinis lėšų teikimas vaiko poreikių tenkinimui. Nesuprantama, kokiais kriterijais teismas vadovavosi konstatuodamas, kad nepilnamečio vaiko interesai bus geriau apginti pardavus P. B. turtą, nei teikiant išlaikymą periodinėmis įmokomis. Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendime pasisakė, kad nėra pagrindo priteisti išlaikymo turtu dėl to, kad vaikas gali netekti gyvenamojo būsto, nes vaikas gyvena su motina. Skundžiamame sprendime padaryta priešinga išvada, jos neargumentuojant. Nors J. B. atstovas nurodė, kad vaikui atitenkančio nekilnojamojo turto (dalies buto, gyvenamojo namo su priklausiniais, žemės sklypo) atskirai realizuoti nebūtų galimybės, teismas nusprendė priešingai. Nurodė, kad nepilnamečiui atitenkantį turtą, esantį Lietuvoje, bet kuriuo atveju realizuoti bus paprasčiau ir naudingiau, nei vykdyti išlaikymo išieškojimą Rusijoje. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad P. B. negali teikti išlaikymo periodinėmis išmokomis, kai pradės gauti pajamas. Teismas nenurodė, kokie naujai gauti įrodymai, nevertinti 2015 m. gegužės 18 d. sprendime, patvirtina išlaikymo turtu pagrįstumą.

Teismas nesirėmė jokiais oficialiais įrodymais, kad P. B. faktiškai gyvena ir gali dirbti Rusijos Federacijoje. Atsižvelgiant į tai, kad nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo ketinimus gyventi ir dirbti Rusijos Federacijoje, išskyrus jo procesiniuose dokumentuose nurodytą korespondencijos adresą (korespondencijos adresas neprivalo būti oficialus asmens registracijos adresas), teismas negalėjo spręsti, ar pareiškėjas galimai gaus pajamas iš Rusijos Federacijos ir ar iš jų išieškoti išlaikymą būtų sudėtinga ir finansiškai nenaudinga.

Prašo panaikinti sprendimo dalį dėl įsiskolinimo už nepilnamečio vaiko išlaikymą priteisimo ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas pareiškėjų santuoką jų bendru sutarimu, pagrįstai patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią pareiškėjai susitarė dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui teikimo formos pareiškėjui priklausančia nekilnojamojo turto dalimi ir periodinėmis išmokomis.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nustatyta, kad ieškovė J. B. 2014 m. gegužės 23 d. pareiškė ieškinį atsakovui P. B. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Ieškinyje nurodyta, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini), kartu nebegyvena ir neveda bendro ūkio treji metai. Byloje nėra šalių santuokos liudijimo ir atsakovo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, tačiau iš notariškai patvirtintos 2012 m. balandžio 20 d. povedybinės sutarties matyti, jog P. B. asmens tapatybė buvo nustatyta pagal asmens tapatybės kortelę LTU Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2008 m. rugsėjo 5 d. Kauno Dainavos PK MP. Iš bylos duomenų matyti, kad P. B. gyvenamoji vieta deklaruota Kaune, (duomenys neskelbtini). Procesiniai dokumentai 2014 m. birželio 14 d. jam neįteikti dėl to, kad deklaruotu adresu negyvena, tačiau 2014 m. liepos 8 d. ieškovės atstovas teismui pranešė, jog su juo susisiekė atsakovą byloje atstovausiantis advokatas. Atstovavimo sutartis sudaryta 2014 m. balandžio 22 d. Atsiliepimo į ieškinį atsakovas nepateikė. Byla paskirta nagrinėti parengiamajame posėdyje 2014 m. spalio 15 d., kuriame buvo pereita prie bylos nagrinėjimo iš esmės ir teismo posėdis atidėtas 2014 m. lapkričio 20 d. 2014 m. lapkričio 19 d. šalys pateikė prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu. Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-808-800/2015 šalių prašymą patenkino, pareiškėjų santuoką nutraukė abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtino 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėjų sudarytą taikos sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių pareiškėjų sutartomis sąlygomis, be kita ko, nustatė, kad P. B. nepilnamečio sūnaus M. B. naudai 16000 Lt išlaikymo įsiskolinimą ir sūnaus išlaikymą iki pilnametystės skiria tokia forma: P. B. atitenkančiu turtu – 1/3 dalimi buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį pastatų/ statinių, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 1/2 dalimi žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir periodinėmis išmokomis po 320 Lt per mėnesį iki sūnaus pilnametystės, pinigus sumokant į J. B. sąskaitą, paskiriant J. B. nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteisto nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų valdytoja uzufrukto teise. Sprendė, kad tvirtinama sutartimi nepažeidžiami byloje esančių kreditorių interesai. Nustatė, kad P. B. turi 346 780,81 Lt (100 434,66 Eur) įsipareigojimą kreditoriui UAB „Medicinos bankas“. Išlaikymo įsiskolinimas sūnui sudaro daugiau kaip 16 000 Lt (4 633,92 Eur), o pareiškėjui tenkanti turto dalis sudaro 34 090 Lt (9 874,30 Eur). Kauno apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi buvo patenkintas kreditoriaus prašymas ir nustatytos skolininko P. B. turto dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, su kuo pats kreditorius sutiko. Esant dideliam skirtumui tarp kreditorinio UAB „Medicinos bankas“ reikalavimo ir P. B. turto, prioritetiškai buvo ginami nepilnamečio vaiko teisėti interesai ne tik gauti išlaikymą, bet ir teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas gyventi ir augti. Trečiasis asmuo UAB „Medicinos bankas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimo dalį dėl P. B. įsiskolinimo už nepilnamečio vaiko išlaikymą priteisimo ir šią dalį perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1129-436/2015 panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Konstatavo, kad byloje nebuvo jokių duomenų apie P. B. gaunamas pajamas, todėl nebuvo aišku, kokios realios finansinės galimybės mokėti teismo nustatyto dydžio (320 Lt) išlaikymą vaikui. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, kodėl pareiškėjas, būdamas darbingo amžiaus ir sveikas, negali teikti išlaikymo bei grąžinti įsiskolinimo už išlaikymą periodinėmis piniginėmis įmokomis. Šalių sūnus gyvena su motina Kaune esančiame bute, todėl nereikšminga aplinkybė, kad vaikas gali likti be būsto.

2015 m. birželio 1 d. nutartimi Kauno apylinkės teismas paskyrė bylą nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje. 2015 m. rugpjūčio 11 d. perėjus prie bylos nagrinėjimo iš esmės, teismo posėdis paskirtas 2015 m. spalio 26 d. Pastarajame posėdyje pareiškėjo P. B. atstovas įpareigotas pateikti įrodymus apie P. B. turtinę padėtį. 2015 m. gruodžio 22 d. P. B. atstovas pateikė Rusijos Federacijos valstybinės registracijos, kadastro ir kartografijos federalinės tarnybos pranešimą apie tai, kad P. B. vardu vieningame valstybės nekilnojamojo turto teisių ir sandorių registre nėra su juo susijusių duomenų. Pažymėtina, kad duomenys buvo tikrinti pagal nurodytą P. B. gimimo datą ir dokumentą užsienio pasą, numeris (duomenys neskelbtini), išduotą 2008 m. rugsėjo 1 d. Kauno Dainavos policijos komisariato pasų poskyryje. Išnagrinėjęs šalių prašymą 2016 m. sausio 12 d. posėdyje, 2016 m. sausio 15 d. pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 541 straipsniu, priėmė sprendimą nutraukti pareiškėjų santuoką jų bendru sutarimu ir patvirtinti pareiškėjų taikos sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantu dėl nepakankamai pagrįsto pirmosios instancijos teismo pritarimo pareiškėjų susitarimui dėl išlaikymo ir išlaikymo išsiskolinimo nepilnamečiam vaikui nustatymo nekilnojamuoju turtu ir sprendžia, jog tokią išvadą nulėmė netinkamas procesinės teisės normų pritaikymas, bylą išnagrinėjus ypatingosios teisenos tvarka.

Santuokos nutraukimą abiejų sutuoktinių bendru sutikimu reglamentuoja CK trečiosios knygos IV skyriaus antrojo skirsnio ir CPK XXXV skyriaus teisės normos. Nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių sutikimu galima tada, kai sutuoktiniai sutaria ne tik dėl santuokos nutraukimo, bet ir dėl teisinių jos padarinių. CK 3.53 straipsnio 2 dalyje ir CPK 539 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu nutraukti santuoką sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.). CPK 539 straipsnio 1 dalies 4 punkte sutuoktiniai įpareigojami prašyme nutraukti santuoką nurodyti duomenis apie sutuoktinių arba vieno iš jų kreditorius. CK 3.53 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių, jeigu ji prieštarauja viešajai tvarkai ar pažeidžia vaikų, vieno iš sutuoktinių teises ir teisėtus interesus, o bylą sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Jeigu sutuoktiniai nevykdo teismo nurodymų dėl sutarties turinio, teismas prašymą palieka nenagrinėtą. Taigi sutuoktiniai nutraukti santuoką supaprastinto proceso tvarka gali tik tuo atveju, jeigu prašymas nutraukti santuoką ir sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių atitinka CK ir CPK normų reikalavimus, t. y. neprieštarauja viešajai tvarkai ir nepažeidžia sutuoktinių, jų nepilnamečių vaikų, vieno arba abiejų sutuoktinių kreditorių teisėtų interesų. Priešingu atveju, teismui nustačius, kad prašymas nutraukti santuoką ir sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių neatitinka įstatymo reikalavimų ir sutuoktiniams nepašalinus nustatytų trūkumų, prašymas nutraukti santuoką paliekamas nenagrinėtas (apeliacine tvarka vertinamu atveju pažymėtina, kad byla yra pradėta ginčo teisenos tvarka).

Tvirtindamas pareiškėjų sudarytą sutartį, pirmosios instancijos teismas teisingai citavo sprendime nurodytą teismų praktiką, pagal kurią išlaikymas nepilnamečiams vaikams kas mėnesį dažniausiai priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kasacinio teismo suformuotas nuostatas dėl išlaikymo turtu galimumo tada, kai teismas nustato, kad tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, tačiau jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, cituotas nuostatas pritaikė netinkamai. Remiantis Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu prioritetiniu vaiko teisių gynimo principu, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus dėl pirmenybinių pareigų sutuoktinių kreditoriams, tačiau sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių negalima laikyti optimaliai užtikrinančia jų nepilnamečio vaiko interesus.

Pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad dėl pareiškėjo P. B. išvykimo į Rusiją nebūtų finansiškai naudingas periodinėmis išmokomis teiktino išlaikymo išieškojimas, todėl vaiko interesų ne tik gauti išlaikymą, bet ir teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas užtikrinimui yra naudingiau priteisti išlaikymą P. B. priklausančio nekilnojamojo turto dalimi, su kurios nustatymu sutiko kreditorius.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kreditoriaus sutikimas su skolininko turto dalimi, nustatyta Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-19977-713/2011, nereiškia, kad jis sutinka su vaikui nustatyto išlaikymo forma. Pažymėtina, jog, vadovaujantis prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, pastarąja nutartimi skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo nustatyta mažesnė, nei jo sutuoktinės. Vaiko interesų labui kreditorius neprieštaravo dėl 1/3 pareiškėjo P. B. turto dalies, o ne dėl vaiko išlaikymo šiuo turtu.

Pareiškėjų nurodytų duomenų vertinimo specifika byloje, nagrinėjamoje ne ginčo teisenos tvarka, nesudaro savaiminio pagrindo konstatuoti, jog tie duomenys atitinka faktines aplinkybes.

Nuspręsdamas, kad pareiškėjas P. B. yra išvykęs į Rusiją, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik pareiškėjų J. B. ir P. B. atstovo paaiškinimais, nurodydamas, kad jais netikėti nėra pagrindo, tačiau nevertino, jog šie paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (pvz., jei pareiškėjas yra Lietuvos pilietis, byloje turėjo būti įrodymai apie valstybės sienos kirtimą vykstant į Rusiją; apeliacinės instancijos teismo vertinimu, abejones dėl pastarosios aplinkybės kelia vien pirmiau nurodyta bylos proceso eiga). Nesant objektyvių duomenų apie išlaikymo išieškojimą Rusijoje (yra išlaikymo įsiskolinimas, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų apie įsiskolinimo išieškojimo vykdymą nei Lietuvoje, nei Rusijoje), negalima laikyti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvados apie išieškojimo sudėtingumu motyvuojamą išlaikymo nustatymą turtu. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl tokio išlaikymo tikslingumo, t.y. tiesioginės įtakos gauti pajamas vaikui išlaikyti. Byloje nėra jokių duomenų apie P. B. priklausančios turto dalies, nustatytos 2011 m. gruodžio 13 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-19977-713/2011, galimą nuomą ar nuosavybės teisės perleidimą. Apeliantas pagrįstai teigia, kad, nors pareiškėjos J. B. atstovas nurodė, jog vaikui atitenkančio nekilnojamojo turto (dalies buto, dalies gyvenamojo namo su priklausiniais ir dalies žemės sklypo) atskirai realizuoti nebūtų galimybės, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai nusprendė, kad nepilnamečiui atitenkantį turtą bet kuriuo atveju realizuoti bus paprasčiau ir naudingiau, nei vykdyti išlaikymo išieškojimą Rusijoje. Tvirtindamas sutartį, pirmosios instancijos teismas deklaratyviai rėmėsi ir vaiko teisės į gyvenamąjį būstą užtikrinimu – 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismas jau yra konstatavęs, kad vaikas gyvena su motina šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute, todėl vaiko teisės į būstą užtikrinimui priteisti išlaikymą turtu nėra būtina.

Vadovaujantis šiais motyvais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus padarė nepakankamai pagrįstą išvadą apie šalių nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimą sutartimi dėl pareiškėjų santuokos nutraukimo pasekmių, dėl to ją nepagrįstai patvirtino (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Išreikšta sutuoktinių valia tiek dėl santuokos nutraukimo, tiek dėl jos nutraukimo padarinių yra viena iš esminių CK 3.51 straipsnyje nustatytų teisinių sąlygų, leidžiančių bylą nagrinėti supaprastinto proceso tvarka. Jeigu sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį (CK 3.53 straipsnio 4 dalis). Įstatyme nenumatyta, kad teismas galėtų patvirtinti sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių dalį, o dėl likusių klausimų paliktų prašymą nenagrinėtą. Toks aiškinimas lemtų, kad būtų galima apeiti imperatyvų įstatymo reikalavimą santuokos nutraukimo byloje išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimo padariniais. Nesant galimybės apeliacine tvarka koreguoti dalį pareiškėjų sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apie turtą, iš kurio jo skolininkas P. B. turės vykdyti savo prievolę apeliantui, yra nutarta 2011 m. gruodžio 13 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-19977-713/2011, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šio apelianto argumento nepasisako.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.