- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-31
- Bylos Nr.
- e2A-587-945/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04236-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Anita Sereikienė
- Atsakovas
- G. Š.
- Ieškovas
- A. G.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Anitos Sereikienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei G. Š. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. G. (toliau – ieškovas) prašė teismo priteisti iš atsakovės G. Š. (toliau – atsakovė) 2 896,20 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovas nurodė, kad atsakovė 2012 m. kovo 29 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria iš pardavėjos UAB „Audis“ pirko 21/100 dalį negyvenamosios patalpos – pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastogė). Atsakovė sandorio sudarymo metu neturėjo pinigų, todėl ieškovas už atsakovę 2012 m. kovo 29 d. bankiniu pavedimu savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo 10 000 Lt (Pastogės kainą). Atsakovė sutiko, kad ieškovas įvykdytų jos prievolę UAB „Audis“, UAB „Audis“ su tuo taip pat sutiko. Atsakovė iki šios dienos ieškovui nėra grąžinusi 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumos.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė atmesti ieškinį, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nurodė, kad Pastogės įsigijimo metu šalys palaikė artimus santykius, turėjo bendrą vaiką, planavo ateityje sukurti šeimą. Atsakovė neturėjo paskolų ar kitų finansinių įsipareigojimų, buvo moki ir galėjo sumokėti už perkamą Pastogę. Ieškovas laisva valia pervedė UAB „Audis“ 10 000 Lt (2 896,20 Eur) už atsakovės perkamą Pastogę pagal 2012 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovas žinojo, kad jis neturi pareigos mokėti pinigus už atsakovę, tai darė savo iniciatyva ir rizika, norėdamas padėti savo sūnaus motinai (atsakovei), kas atitinka geros moralės nuostatas. Mokėjimą ieškovas atliko kaip dovanojimą, be rašytinio ar kitokio pobūdžio susitarimo su atsakove dėl sumokėtos sumos už Pastogę grąžinimo, daugelį metų ieškovas nereikalavo iš atsakovės šių pinigų grąžinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. sausio 10 d. sprendimu patenkino ieškinį, priteisė iš atsakovės ieškovui 2 896,20 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. kovo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 170,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas yra įvykdęs atsakovės piniginę prievolę nekilnojamojo turto pardavėjai UAB „Audis“, kuri įvykdymą priėmė, todėl ieškovui perėjo pradinio kreditoriaus teisės, susijusios su atsakove. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, tvirtindama, jog buvo šalių susitarimas dėl 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumos jai padovanojimo, turi tai įrodyti. Be atsakovės teiginių, jokie duomenys nepatvirtina, kad ieškovo valia buvo ginčo sumą atsakovei padovanoti. Tokiu atveju, jeigu ieškovas būtų norėjęs atsakovei ginčo sumą padovanoti, nėra aišku, kodėl šių piniginių lėšų jis nepervedė į atsakovės banko sąskaitą, neperdavė jų grynais pinigais, kad atsakovė galėtų pati sumokėti už įgyjamą nekilnojamąjį turtą, ar dėl kokių priežasčių neįformino to rašytine dovanojimo sutartimi. Teismas nurodė, kad labiau tikėtina, jog nebuvo ieškovo valios padovanoti atsakovei 10 000 Lt (2 896,20 Eur).
6. Įvertinęs bylos medžiagos visumą, teismas sprendė nesant pagrindo teigti, kad ieškovas Pastogės kainą sumokėjo savanoriškai ir niekieno neprašytas. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad ieškovas apmokėjo sąskaitą, mokėjimo pavedime nurodė sąskaitos rekvizitus, patvirtina tai, jog sąskaitą jis turėjo, o ją perdavė pati atsakovė, todėl nėra pagrindo spręsti, kad sąskaita buvo apmokėta ne atsakovės prašymu. Teismas konstatavo, kad net jeigu atsakovė nekėlė klausimo, ar šiuos pinigus ji privalės grąžinti, tai savaime nesuponuoja dovanojimo sandorio ir nereiškia, jog ieškovas atsisakė savo kreditorinio reikalavimo ir tai neeliminuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio taikymo galimybės. Teismas nurodė, kad atsakovės teiginiai, jog ji nežinojo, kad ieškovas vykdo jos prievolę, nepagrįsti ir nelogiški, nes be atsakovės žinios jai išrašyta sąskaita nebūtų atitekusi ieškovui ir nebūtų jo apmokėta. Tai, kad atsakovė žinojo, jog ieškovas už ją įvykdė prievolę, yra akivaizdu iš pirkimo – pardavimo sutarties 4.4.1 punkto, kuriame nurodyta, kad Pastogės kainą – 10 000 Lt pardavėjas gavo iš pirkėjos (atsakovės) prieš pasirašant šią sutartį.
7. Atsakovės mamos E. K. patvirtinimą apie 10 000 Lt (5 000 Lt 2012 m. vasario 9 d. ir 5 000 Lt 2012 m. kovo 20 d.) dovanojimą atsakovei teismas pripažino rašytiniais paaiškinimais, kuriuose nurodytos aplinkybės nėra patvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta įrodinėjimo tvarka. Teismas, nustatęs, kad patvirtinimo turinys kelia abejonių, nėra galima nustatyti jame nurodytos informacijos tikrumo, šis dokumentas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, nesivadovavo patvirtinime nurodytais duomenimis. Teismas sprendė esant labiau tikėtina, kad atsakovės finansinė padėtis buvo sunki, ji nedirbo, augino neįgalų sūnų, neturėjo pinigų, todėl ji prašė, jog ieškovas sumokėtų už jos perkamas Pastogės patalpas. Be to, net jei atsakovei jos mama ir dovanojo 10 000 Lt, tai savaime nepatvirtina, kad ir ieškovas atsakovei dovanojo minėtą pinigų sumą, už ją įvykdymas prievolę.
8. Teismas iš ieškovo banko sąskaitos išrašo nustatė, kad ieškovui jo šeimos narys K. G. 2012 m. kovo 15 d. pavedimu pervedė 10 000 Lt, iš ko akivaizdu, jog ieškovas turėjo ginčijamą pinigų sumą ir ji jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. Atsakovės argumentus, kad dovanojimo sandorį įrodo aplinkybė, jog per laikotarpį nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2021 m. kovo 5 d. nebuvo rašytinio ieškovo pareikalavimo grąžinti už Pastogę sumokėtus pinigus, teismas atmetė kaip nepagrįstus, iš šalių paaiškinimų nustatęs, kad šalys buvo sugyventiniai, vedė bendrą ūkį, augino bendrą vaiką, todėl labiau tikėtina, jog, esant draugiškiems santykiams, įprastai visi prašymai buvo formuluojami žodžiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, prijungti naują įrodymą – telefoninio pokalbio garso įrašą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Konstatuodamas, kad tarp šalių nebuvo dovanojimo sandorio, teismas neįvykdė CPK nustatytos pareigos tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius.
1.2. Teismas, vertindamas, ar buvo ieškovo valia padovanoti atsakovei 10 000 Lt (2 896,20 Eur), neatsižvelgė į aplinkybes, susijusias su ieškovo valios išraiška. Teismas tik formaliai konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovas Pastogės kainą sumokėjo savanoriškai ir niekieno neprašytas. Teismas turėjo atsižvelgti į ieškovo ir atsakovės ryšį, piniginių lėšų, esančių ginčo objektu, dovanojimo (perdavimo) aplinkybes, tarp šalių susidariusią tarpusavio bendravimo praktiką, elgesį, vyravusius papročius, tačiau to nepadarė. Ieškovas buvo laisvas pasirinkti savo veikimo metodus, būdus, jis asmeniškai, niekieno neįtakojamas savo valią išreiškė sumokėdamas ginčo sumą už Pastogę, tokiu savo gestu išreikšdamas dėkingumą ir neatlygintinę pagalbą atsakovei. Savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, teismų praktikoje iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas.
1.3. Teismas neatsižvelgė į byloje esančią informaciją, kad šalys augino jųdviejų bendrą vaiką, palaikė artimus santykius. Vertinant ieškovo valią padovanoti atsakovei 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumą, turėjo būti atsižvelgta ne tik į formaliąją santykių pusę, bet ir į tai, kad ieškovas, kaip vaiko tėvas, jautė moralinę pareigą teikti pagalbą savo vaikui. Ieškovas, įvykdydamas prievolę už atsakovę, vykdė prigimtinę prievolę, todėl turi būti taikoma išimtis, numatyta CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
1.4. Teismas neįvertino, kad atsakovė už Pastogę galėjo sumokėti pati. Priešingu atveju atsakovė nebūtų net svarsčiusi apie Pastogės įsigijimą. Atsakovės mamos piniginių lėšų dovanojimo atsakovei faktas patvirtina, kad atsakovė, neskaitant savo pačios turimų lėšų, turėjo reikiamą už Pastogę sumokėti sumą.
1.5. Teismas įrodymus vertino nevisapusiškai, ignoravo atsakovės atsikirtimus į ieškinį patvirtinančius įrodymus, išvadą dėl atsakovės finansinės padėties grindė tik civiliniame procese draudžiamomis prielaidomis. Atsakovės pateikti įrodymai apie mokėjimus ieškovui patvirtina faktą, kad atsakovė turėjo lėšų, kuriomis galėjo pati sumokėti už Pastogę. Esant tokiam ydingam įrodymų vertinimui, būtų paneigtas bendro ūkio vedimas, o partnerio kitam partneriui suteiktos, pervestos lėšos, apmokėtos sumos automatiškai taptų skola be vieno iš partnerių sutikimo prisiimti tokią skolą, ją pripažinti asmenine skola ar ją grąžinti.
Atsiliepimas
10. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Nebuvo ieškovo valios padovanoti atsakovei 10 000 Lt (2 896,20 Eur).
2.2. Bendro vaiko turėjimas nepatvirtina atsakovės teiginio dėl 10 000 Lt (2 896,20 Eur) jai padovanojimo. Ieškovas 10 000 Lt (2 896,20 Eur) mokėjimo už atsakovės įsigyjamą nekilnojamąjį turtą nelaikė pagalba savo vaikui, nes išlaikymą vaikui jis teikė ir teikia atskirai.
2.3. Nusprendus atmesti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą kaip įrodymą ir juo nesivadovauti, kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovės galimybes pačiai susimokėti už įsigyjamą turtą, byloje nebuvo. Taip pat neaišku, kodėl pati atsakovė nemokėjo pinigų už Pastogę, jei, kaip teigiama apeliaciniame skunde, ji turėjo pinigų Pastogei pirkti.
2.4. Apeliaciniame skunde nėra detalizuota konkreti teisės norma, kuri patvirtintų atsakovės samprotavimus, kad CK 6.50 straipsnis netaikytinas sugyventiniams. Gyvenant nesusituokus, neatsiranda santuokos teisinės pasekmės, įskaitant ir sutuoktinių turto teisinį režimą, t. y. kiekvienas iš sugyventinių išlaiko savo turto ir prisiimtų prievolių atskirumą.
Šalies argumentai
2.5. Ieškovas nesutinka, kad atsakovės pateiktas įrodymas būtų prijungtas prie bylos ir juo būtų vadovaujamasi nagrinėjant apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
11. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 29 d. atsakovė su UAB „Audis“ sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovė iš UAB „Audis“ nupirko 21/100 dalį negyvenamosios patalpos – Pastogės. Sutartyje numatyta, kad Pastogės kaina – 10 000 Lt (3.1 punktas), 10 000 Lt pardavėjas gavo iš pirkėjo (atsakovės) prieš pasirašant sutartį (4.1.1 punktas). Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas už atsakovę pervedė UAB „Audis“ 10 000 Lt į pardavėjo banko sąskaitą. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktas 2012 m. kovo 29 d. mokėjimo pavedimas. Ieškovo nuomone, jis įvykdė atsakovės prievolę sumokėti pardavėjui už atsakovės perkamą Pastogę pagal minėtą pirkimo – pardavimo sutartį, todėl, vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 3 dalimi, jam perėjo kreditoriaus teisės, dėl ko jis turi teisę reikalauti iš atsakovės 10 000 Lt (2 896,20 Eur). Atsakovės teigimu, ieškovo už atsakovę Pastogės pardavėjui pervesti pinigai pripažintini ieškovo dovana atsakovei, todėl ieškovas negali šios sumos reikalauti iš atsakovės dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos išimties. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį, konstatavęs, kad ieškovas yra įvykdęs atsakovės piniginę prievolę nekilnojamojo turto pardavėjui, kuris įvykdymą priėmė, todėl ieškovui perėjo pradinio kreditoriaus teisės, susijusios su atsakove (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad ginčo teisiniai santykiai kvalifikuoti netinkamai, o byloje esantys duomenys patvirtina, jog tikroji ieškovo valia buvo padovanoti atsakovei 10 000 Lt (2 896,20 Eur), tokiu būdu atleidžiant ją nuo prievolės įvykdymo.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
13. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – telefoninio pokalbio su ieškovo mama V. G. garso įrašą. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovė, prašydama prijungti pateiktą naują įrodymą, nurodo, kad telefoninis pokalbis su ieškovo mama įvyko po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, jis įrodo, kad atsakovė grąžino pinigus už Pastogę. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė neįrodinėjo atsiskaitymo su ieškovu aplinkybių, neteikė jas patvirtinančių duomenų (priešingai, laikėsi pozicijos, kad ieškovas lėšas atsakovei padovanojo, atsakovė tos pačios pozicijos laikosi ir apeliaciniame skunde). Kadangi apeliacinis skundas negali būti grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija atsisako priimti ir vertinti tokioms aplinkybėms pagrįsti pateiktą naują įrodymą.
Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo
14. Nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti būtina kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, ieškovui už atsakovę atsiskaičius su Pastogės pardavėju, ko, atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepadarė tinkamai.
15. Kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti, ir prašomas pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdas (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016). Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių teisinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai.
16. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, naudojo argumentus, kurie atitinka CK instituto – trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę – taikymo sąlygas (CK 6.50 straipsnis).
17. CK 6.50 straipsnyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, jog skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Kreditorius taip pat negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį, o CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Taigi, įstatyme įtvirtinta, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas, skolininkui prievolė nepasibaigia – jis ją turi įvykdyti trečiajam asmeniui.
18. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovė, asmeninėn nuosavybėn įsigydama Pastogę, turėjo pareigą už ją sumokėti su pardavėju sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje nustatytą kainą. Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad šią kainą yra sumokėjęs ieškovas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas mokėjimo pavedimą atliko atsakovės prašymu, kadangi mokėjimo pavedime buvo nurodytas PVM sąskaitos faktūros, išrašytos atsakovei, numeris. Teisėjų kolegija pažymi, kad net jei mokėjimą ieškovas būtų atlikęs savo iniciatyva, tai nekeičia ginčo teisinių santykių vertinimo, kadangi kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.50 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, jog kreditoriaus interesų apsaugai ir civilinės apyvartos pagreitinimui įstatyme nustatyta, kad prievolę už skolininką kreditoriui visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, galintis tai padaryti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2010). Kadangi byloje nebuvo nustatytas atsakovės prievolės asmeninis pobūdis, taip pat nebuvo duomenų, kad Pastogės pardavėjas ar atsakovė būtų prieštaravę, jog ieškovas įvykdytų atsakovės prievolę Pastogės pardavėjui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą daryti išvadą, jog atsakovės prievolę sumokėti Pastogės įsigijimo kainą įvykdė trečiasis asmuo (ieškovas), todėl trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Būtent paminėtos aplinkybės buvo bylos nagrinėjimo dalykas, bylos šalys dėl jų teikė įrodymus ir pasisakė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo santykių teisinis kvalifikavimas pirmosios instancijos teismo buvo atliktas tinkamai.
Dėl ieškovo valios dovanoti atsakovei lėšas
19. Atsakovė, teigdama, kad ieškovo valia buvo 10 000 Lt (2 896,20 Eur) jai padovanoti, šią aplinkybę įrodinėja tuo metu buvusiais artimais jų santykiais, bendro vaiko turėjimu. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 29 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė Pastogę įsigijo savo asmeninėn nuosavybėn. 2014 m. balandžio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 49/100 dalis Pastogės. Iš atsakovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad už iš nekilnojamojo turto pardavimo gautas lėšas atsakovė įsigijo namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Šalys bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad jos, gyvendamos kartu, turėjo tikslą bendrosios nuosavybės teise įgyti kokį nors turtą, taigi šios aplinkybės nesudarė bylos nagrinėjimo faktinio pagrindo, byloje nebuvo pateikta jas paneigiančių ar patvirtinančių duomenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad vien faktas, jog asmenys kartu vedė bendrą gyvenimą, neturėdami tikslo kartu sukurti bendrą turtą, nesuponuoja išvados, kad vieno iš kartu gyvenančių asmenų kitam asmeniui perduotos lėšos arba prievolės už kitą asmenį įvykdymas yra neatlygintinas lėšų perdavimas. Tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neigia, jog jo valia buvo padovanoti lėšas ieškovei, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių lėšų dovanojimo faktą. Aplinkybė, kad tarp šalių nebuvo rašytinio susitarimo dėl lėšų grąžinimo, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog tarp šalių buvo susiklostę dovanojimo teisiniai santykiai, kadangi kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai trečiasis asmuo įvyko prievolę už skolininką, tai reikalavimo teisė pereina šiam asmeniui įstatymų pagrindu ir tam sudaryti sutarties nereikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014), dėl to atskiro susitarimo nebuvimas nepaneigia fakto, kad atsakovės prievolė sumokėti 10 000 Lt (2 896,20 Eur) yra išlikusi nepakitusi, pasikeitęs yra tik prievolės kreditorius.
Dėl atsakovės galimybių sumokėti už Pastogę
21. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad už Pastogę ji galėjo sumokėti pati, šią aplinkybę įrodinėdama atsakovės mamos E. K. pasirašytais patvirtinimais apie du kartus dovanotus 5 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos atsakovės pateiktus įrodymus, sprendė, kad patvirtinimo turinys kelia abejonių, nėra galima nustatyti jame nurodytos informacijos tikrumo, šis dokumentas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl aptariamais duomenimis nesivadovavo. Atsakovė, apeliaciniame skunde tvirtindama, kad turėjo lėšų Pastogei įsigyti, neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog laikotarpiu nuo 1995 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. ji dirbo tik vieną mėnesį, už kurį gavo 202,40 Lt pajamų, taip pat nepateikia kitų duomenų, patvirtinančių lėšų iš mamos E. K. gavimo faktą. Dėl to apeliacinio skundo argumentą dėl lėšų Pastogei įsigyti turėjimo teisėjų kolegija atmeta kaip neįrodytą. Be to, net atsakovei įrodžius lėšų, reikalingų Pastogei įsigyti, turėjimą, tai nepaneigtų fakto, kad pardavėjui už Pastogę sumokėjo ieškovas, o aplinkybės, jog atsakovė iš turimų lėšų grąžino skolą ieškovui, atsakovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
22. Apeliacinio skundo argumentus atmetus, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovės apeliacinis skundas yra atmetamas, ji neturi teisės į išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą, o ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atlyginimą yra tenkinamas. Ieškovo turėtos 450 Eur išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodyto dydžio (1 598,10 Eur × 1,3 = 2 077,53 Eur), todėl ieškovui iš atsakovės priteisiamas 450 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), iš atsakovės G. Š., gimusios (duomenys neskelbtini), 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.