Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas),

vie­šame teismo po­sė­dy­je ape­lia­ci­ne tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal Kauno apy­gardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Petraitytės apeliacinį skun­dą dėl Kauno apy­lin­kės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį, iš­tei­sintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo pro­ceso ko­dek­so (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2018 m. balandžio 22 d. apie 01.15 val. (duomenys neskelbtini), tarnybiniame au­to­mo­bi­ly­je „Dacia Dokker“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas sustabdytas vairuojantis automobilį ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siekdamas neteisėto valstybės tarnautojų neveikimo vyk­dant įga­liojimus, t. y. kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už vairavimą neblai­viam, tiesiogiai pa­siū­lė duoti 1 000 eurų kyšį, nurodydamas, kad pinigai yra bankomate bei vėliau tiesiogiai pasiūlė duoti po 300 eurų kiekvienam savo įgaliojimus vykdantiems vals­ty­bės tarnautojams – (duomenys neskelbtini) aps­krities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vy­riau­siems patruliams E. P. ir K. M., tokiu būdu siekė neteisėto paperkamų po­li­ci­jos pareigūnų neveikimo, t. y. buvo kal­ti­na­mas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straips­nio 2 dalyje.

4. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, patvirtino skundo argumentus. Iš­tei­sintasis ir jo gy­nėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti apylinkės teis­mo nuosprendį.

5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Petrai­ty­tės ape­liacinis skundas atme­tamas.

7. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pa­grin­džia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis tai­syk­lė­mis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsi­ti­ki­nimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įs­ta­tymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir neša­liš­ku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu. Duomenų pri­pa­ži­ni­mas įrodymais ir įro­dy­mų ver­ti­ni­mas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiai prokurorei nepri­im­tinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių ap­lin­ky­bių vertinimo, nelai­ky­tina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­žei­dimu.

8. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvir­ti­nan­čiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė bau­džia­mo­joje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvir­tinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės prin­cipu ,,in dubio pro reo“ (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

9. Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija kons­tatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl kal­ti­na­majame akte G. K. inkriminuoto papirkimo. Skundžiamame nuosprendyje teismo iš­vados dėl G. K. išteisinimo išsamiai motyvuotos, todėl apeliaciniame skunde nepa­grįs­tai teigiama, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straips­nio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Priešingai, būtent prokurorės apelia­ci­niame skunde išdėstytas įrodymų vertinimas yra paremtas prielaidomis. Teisėjų kolegija, įver­tinusi tai, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vien objektyviųjų po­žy­mių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsa­ko­mybėn pagal BK 227 straipsnį, jeigu nenustatoma jo kaltė, todėl spren­džia, kad G. K. iš­tei­sintas pa­grįstai.

10. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tiesiogiai arba netie­sio­giai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje nu­matyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia pavojingą nusi­kals­ta­mos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais.

11. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo me­tu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, kaltės, jos for­mos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atsklei­džia­mas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios pas­ka­tos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiks­mus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo pa­daryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/­2011, 2K-406/2011).

12. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad nustatyti objektyvieji G. K. inkriminuotos nusi­kals­ta­mos veikos, įtvir­tintos BK 227 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai – pasiūlymas duoti kyšį valstybės tarnautojui už neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus. Tačiau, priešingai nei tei­giama prokurorės skunde, nagrinėjamoje byloje įvairių įrodymų šaltinių pa­grindu nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, jog G. K. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas papirkti vals­tybės tarnautojus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra su­rinkta in­forma­tyvių ir patikimų išteisintojo tyčios turinį bei kryptingumą atskleidžiančių įro­dy­mų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog G. K. padarė nusikalstamą veiką. Aukštesnės ins­tan­cijos teismas pažymi, jog apylinkės teismas, išteisindamas jį pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, laikėsi šio nusikaltimo įrodinėjimui būtinų reikalavimų.

13. Apeliaciniame skunde teigiama, jog tiek liudytojo policijos pareigūno E. P. pateiktas vaizdo ir garso įrašas, tiek liudytojų parodymai apie tai, kad G. K. pareigūnų buvo įspėtas, kad už kyšio davimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau vis tiek siūlė kyšį, patvirtina aplinkybę, jog išteisintojo veiksmai nebuvo neadekvatūs ir jis suprato savo veiksmus, jų pasekmes bei turinį. Kolegija sutinka su aplinkybe, jog iš liudytojų parodymų ir iš garso ir vaizdo įrašo matyti, kad G. K. buvo įspėtas apie kyšio davimo pasekmes, tačiau vis tiek siūlė pareigūnams kyšį. Vis dėlto, at­mes­dama šiuos skundo argumentus, kolegija pažymi, jog vien pats faktas, kad kyšis buvo siūlomas, negali būti vertinamas kaip pakankamas įro­dy­mas, jog išteisintasis tyčia ir suvokdamas savo veiksmų, šiuo atveju – neapibrėžtai pasakytų žodžių prasmę, sąmoningai darė nusikalstamą veiką.

14. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad G. K. pasiūlymą duoti kyšį policijos pa­rei­gūnai suprato kaip realų, todėl veika laikytina baigta. Atsakydama į šį argumentą, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiks­mus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens keti­ni­mą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) – turi būti įrodyta, kad papirkėjas su­vo­kia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas pri­imtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2013).

15. Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančio garso ir vaizdo įrašo matyti, kad G. K. iš pradžių policijos pareigūnams siūlė po 500 eurų kyšį. Policijos pareigūnams įspėjus, kad už tai yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, išteisintasis atsakė, kad jam tai yra neįdomu ir toliau siūlė duoti kyšį. Toliau kelis kartus siūlydamas policijos pareigūnams susitarti, jis pasiūlė po 300 eurų kyšį. Iš esmės analogišką situaciją apibūdino ir pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai K. M. bei E. P.. Vis dėlto, išteisintasis G. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio aplinkybių neatsimena ir nerealu, kad būtų siūlęs tokią sumą, nes turėjo tik banko sąskaitoje esančius 2 ar 4 eurus. Išteisintojo nurodytas aplinkybes patvirtina by­lo­je esantis asmens kratos protokolas, kuriame nenurodyta, kad G. K. su savimi būtų tu­rėjęs grynųjų pinigų (t. 1, b. l. 57-58) bei banko sąskaitos išrašas, kad įvykio dieną išteisintasis turėjo kiek daugiau, nei 2 eurus savo banko sąskaitoje (t. 1, b. l. 123). Apygardos teismo ver­ti­nimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bei pasisakė dėl G. K. tyčios, jos kryptingumo ir minėtus išteisintojo veiksmus pagrįstai nepripažino kyšio pasiūlymu. Aki­vaiz­du, kad išteisintasis neturėjo realių galimybių įvykdyti savo siūlymą, t. y. duoti policijos pa­reigūnams kyšį, kadangi siūlomų sumų jis neturėjo nei grynaisiais pinigais, nei banko sąskai­to­je. Atmestina ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad G. K. neva galėjo pi­ni­gi­nių lėšų gauti iš kitos sąskaitos, kadangi tokių duomenų byloje nėra pateikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad G. K. galėjo pinigų gauti iš kito asmens.

16. Byloje taip pat nėra nustatyta ir kita aplinkybė – ko konkrečiai siūlydamas kyšį siekė ištei­sin­tasis G. K.. Nors teismų praktikoje nurodoma, kad įstatyme nėra įtvirtintas reika­la­vi­mas kiekvienu atveju būtinai nustatyti konkrečius siekiamus paperkamo asmens veiksmus, tačiau nagri­nė­jamu atveju nenustatyta ir tai, ko konkrečiai kyšiu siekė G. K.. Tiek teis­me apklaustas liudytoju policijos pareigūnas E. P., tiek byloje esantis vaizdo ir garso įrašas patvirtina ap­linkybę, kad G. K. buvo akivaizdžiai neblaivus, nors ir jo neblaivumas by­lo­je ir nebu­vo nustatytas. Iš aukščiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad G. K. pasiū­ly­mas duoti kyšį yra nelogiškas, nerealus ir labiau panašus į girto asmens emocijų proveržį sie­kiant pasireikšti, o ne į rimtą ketinimą. Asmuo, kuriam toks kyšis neva buvo siūlomas, to nega­lėjo nesuprasti (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-176/2014).

17. Skunde taip pat teigiama, jog G. K., žinodamas kad už vairavimą neblaiviam gresia ad­ministracinė atsakomybė, automobilio konfiskavimas, suprasdamas, kad kyšio siūlymas po­li­cijos pareigūnams yra drau­džia­ma ir įstatymu uždrausta veika, prašė susitarti, siūlė pinigus. At­mesdamas šiuos skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pažy­mi, jog šios aplinkybės byloje nėra įrodytos, toks prokurorės situacijos vertinimas paremtas prielaida. Tiek apklausti policijos pareigūnai, tiek garso ir vaizdo įrašas, tiek paties G. K. parodymai nepa­tvir­ti­na jo žinojimo apie gresiančias pasekmes. Teismas neturi pagrindo netikėti išteisintojo versija, kad jis neatsimena aplinkybių ir negalėjo siūlyti tokio dydžio kyšio, kadangi tokių pinigų netu­rėjo. Šios versijos nepaneigia jokie kiti teisme ištirti įrodymai. Byloje nenustatyta, ko kon­kre­čiai siekė G. K. siūlydamas pinigus, ir ar apskritai jis siekė kokių nors jam palankesnių policijos pareigūnų sprendimų (veiks­mų). Tai patvirtinančių įrodymų savo apelia­ci­nia­me skun­de nenurodo ir pro­ku­rorė. Vien policijos pareigūnų pa­rodymai apie įvairaus dydžio pinigų su­mos siūlymą, esant tokioms aplinkybėms, negali būti pakankamu pagrindu pri­pažinti, kad G. K. sąmoningai ir tyčia sie­kė papirkti policijos pareigūnus ir tą suvokė, ir pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numa­ty­tą BK 227 straipsnio 2 dalyje.

18. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad vien kyšio siūlymo faktas yra pakankamas, dėl kurio bau­džia­masis įstatymas numato atsa­ko­mybę pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, tačiau, kaip jau buvo minėta, vien objektyviųjų požymių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį bau­džia­mo­jon atsakomybėn. Tuo remiantis, teisėjų kolegija spren­džia, kad apylinkės teismas tin­kamai rė­mė­si byloje esančiais įrody­mais ir rašytine bylos me­džiaga, pakankamai ir objek­ty­viai juos iš­ana­lizavo bei įvertino, padarė ištir­tus įro­dy­mus ati­tin­kančias išvadas ir pagrįstai pri­ėmė ištei­si­na­mąjį nuosprendį, todėl tenkinti prokurorės apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Petrai­ty­tės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.