Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 2 dalimi, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. B. paskirta galutinė 4 (ketverių) metų 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2017 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, ir R. B. galutinė subendrinta bausmė nustatyta 6 (šešeri) metų laisvės atėmimo.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio R. B. sulaikymo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę pagal 2017 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį įskaitytas R. B. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 14 d. (viena diena).

R. B. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o ją pradėjus vykdyti, panaikinta.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. T. ir A. Č., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. B. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo 1,075 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 0,390 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, 2017 m. lapkričio 18 d., apie 1.15 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), už 20 eurų pardavė V. T., kitą dalį – 0,685 g psichotropinės medžiagos - metamfetamino, 2017 m. lapkričio 18 d., apie 1.20 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), už 30 eurų pardavė A. Č.;

1.1. be to, jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo 0,242 g psichotropinės medžiagos – MDMA, ir 0,246 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurias, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), iki 2018 m. vasario 21 d., nuo 10 val. iki 11 val., kai apžiūros minėtame name metu minėtas psichotropines medžiagas surado ir paėmė policijos pareigūnai;

1.2. be to, jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo nedidelį kiekį 0,103 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), iki 2018 m. balandžio 12 d., nuo 15 val. iki 16.20 val., kai kratos minėtame name metu minėtą psichotropinę medžiagą surado ir paėmė policijos pareigūnai.

3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neviršijant apeliacinio skundo ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, remiantis minėta norma, teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo, t. y. pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan.

6. Nagrinėjamu atveju nuteistojo R. B. pateiktame apeliaciniame skunde (4 t., b. l. 2-5) prašoma sumažinti jam paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir tuo pačiu galutinę subendrintą bausmę. Šis prašymas grindžiamas tuo, jog apylinkės teismas nepagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų, be to, neatsižvelgė į tai, kad jis gydosi nuo priklausomybės ligų, savo kaltės neneigia, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Taigi, teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį peržiūri bausmės individualizavimo aspektu, atsižvelgdama į nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius.

7. R. B. pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu dėl trijų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti), BK 259 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jas platinti) ir BK 259 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas disponavimas nedideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, neturint tikslo jas platinti), padarymo. Dvi veikos priskiriamos tyčiniams nusikaltimams (BK 260 straipsnio 1 dalis, 259 straipsnio 1 dalis), viena (BK 259 straipsnio 2 dalis) – baudžiamiesiems nusižengimams. Kadangi apeliantas prašo švelninti bausmes už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai aptaria kiekvienos parinktos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

8. Įstatymų leidėjas už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra numatęs laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki aštuonerių metų. Apylinkės teismas R. B. paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. švelnesnę bausmę, nei įtvirtintas sankcijos vidurkis. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcija numato alternatyvias bausmes – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, teismo diskreciją parinkti bausmę įtvirtina ir BK 259 straipsnio 2 dalis, numatanti viešuosius darbus, laisvės apribojimą, baudą arba areštą. Abiem šiais atvejais apylinkės teismas rinkosi griežčiausias bausmių rūšis, t. y. laisvės atėmimą ir areštą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamasis įstatymas nenumato konkrečių sąlygų, kurioms esant teismas parenka konkretų bausmės dydį, tačiau visais atvejais privalu paisyti BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų kriterijų, kuriuos teismas turi įvertinti, t. y. atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Visais atvejais, individualizuodamas bausmę, teismas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, t. y. teismas turi paskirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

9. Analizuojamu atveju parinktų bausmių individualizavimą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad nėra nustatyta R. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 straipsnis), o kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažinta tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat įvertinta, kad apeliantas anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už analogiškus nusikaltimus, baustas administracine tvarka, inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog R. B. asmenybės charakteristika nėra teigiama. Šis teistumas jam jau keturioliktas (3 t., b. l. 6-17). Anksčiau jis teistas už įvairias turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, o paskutiniai teistumai susiję būtent su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. 2017 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu R. B. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą buvo paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant vieneriems metams šešiems mėnesiams, nustatant BK 75 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose numatytus įpareigojimus. Tačiau jau po kelių mėnesių – 2017 m. lapkričio 18 d. jis vėl nusikalto, t. y. platino psichotropines medžiagas. Kitos nusikalstamos veikos užfiksuotos 2018 m. vasario 21 d. ir 2018 m. balandžio 12 d., kas patvirtina, jog neteisėtas disponavimas psichotropinėmis medžiagomis vyko sistemingai, neleistinas medžiagas apeliantas pirko tiek savo reikmėms, tiek platinimui, kas daro jo veiką pavojingesnę visuomenei.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis nors nėra stambus narkotinių ar psichotropinių medžiagų platintojas, turintis didelių ryšių šioje neteisėtoje rinkoje, tačiau savo netinkamo elgesio jis akivaizdžiai nekoreguoja, švelnus baudžiamumas neatgraso jo nuo naujų nusikalstamų veikų vykdymo. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau R. B. buvo taikytos švelnesnės bausmės – baudos, laisvės apribojimas, tačiau jos nebuvo efektyvios, kaip ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, kuris nuteistajam buvo pritaikytas du kartus, tačiau abiem atvejais teismo parodytas pasitikėjimas nebuvo pateisintas. Atsainus apelianto požiūris į teisės aktų laikymąsi atsispindi ir byloje esančiame Administracinių nusižengimų registro išraše (3 t., b. l. 51-58), kuriame užfiksuota, jog R. B. yra ne kartą baustas už šiukščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, pavyzdžiui, už transporto priemonės vairavimą, neturint teisės jos vairuoti, pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, taip pat už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 71 straipsnio 1 dalis). Sodros duomenimis nuteistasis nedirba (3 t., b. l. 4) ir prasmingo užimtumo nesiekia. Darbo biržoje jis registruotas tik nuo 2017 m. birželio 16 d., nedarbo draudimo išmokos negauna (3 t., b. l. 61).

11. Tai, kad apeliantas šiuo metu gydosi nuo turimos priklausomybės, nesudaro pagrindo bausmės švelninimui. Atkreiptinas dėmesys, kad R. B. į Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialą įrašytas nuo 2017 m. gruodžio 12 d. su diagnoze – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas (3 t., b. l. 63). Pažymoje nurodyta, jog apeliantas yra gydomas pagal Metadono programą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis gydymas nesulaikė nuteistojo nuo nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tolesnio vykdymo, nes neteisėtas psichotropinių medžiagų laikymas buvo nustatytas 2018 m. vasario 21 d. ir 2018 m. balandžio 12 d. Prie apeliacinio skundo R. B. yra pridėjęs Respublikinio priklausomybės ligų centro (duomenys neskelbtini) filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjos pažymą, kurioje nurodyta, kad jis reguliariai kartą per mėnesį yra tikrinamas dėl galimo narkotinių medžiagų vartojimo 10-ies medžiagų greito nustatymo testu, narkotinių medžiagų vartojimas nenustatytas. Gydymas tęsiamas (4 t., b. l. 6). Šiuo aspektu pažymėtina, jog turimos priklausomybės gydymas gali būti tęsiamas ir pataisos įstaigoje, o bausmės švelninimui tai neturi esminės įtakos, nes apylinkės teismas R. B. už dvi nusikalstamas veikas ir taip paskyrė mažesnes bausmes, nei sankcijos vidurkiai (už BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, kai bausmės vidurkis yra penkeri metai, o už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kai sankcijos vidurkis yra vieneri metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų).

12. Apelianto nuomone, už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, jam nepagrįstai paskirta maksimali keturiasdešimt penkių parų arešto bausmė, apylinkės teismas visiškai nemotyvavo šio savo sprendimo. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Nors pirmosios instancijos teismas prisipažinimą dėl nusikalstamų veikų padarymo ir nuoširdų apgailestavimą pripažino lengvinančia aplinkybe dėl visų trijų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau bylos medžiaga liudija, kad R. B. BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą pripažino ne iš karto, o tik surinkus pakankamai jo kaltės įrodymų. Ikiteisminio tyrimo metu apie 2018 m. balandžio 12 d. veiką jis atsisakė duoti parodymus (3 t., b. l. 90-91), o pirmosios instancijos teisme, nors ir pripažino kaltę, tačiau teigė nežinantis, ar kratos metu rasti narkotikai buvo jo, ar jo sugyventinės ankstesnio draugo, kuris vartojo narkotikus. Tokia nuteistojo versija atmetama. Visos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos jo sugyventinės D. K. namuose, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam V. B., kuris yra deklaravęs išvykimą į (duomenys neskelbtini). Būtent čia 2017 m. lapkričio 18 d. buvo parduotos psichotropinės medžiagos V. T. ir A. Č., tame pačiame name psichotropinės medžiagos buvo rastos 2018 m. vasario 21 d. įvykio vietos apžiūros metu. Tuomet R. B. pareigūnams pripažino, kad rastos medžiagos priklauso jam (1 t., b. l. 50, 3 t., b. l. 75-76). Pažymėtina, jog pareigūnai 2018 m. vasario 21 d. paėmė visas rastas įtartinas medžiagas, todėl kritiškai vertinamas nuteistojo teiginys, išsakytas pirmosios instancijos teisme, kad 2018 m. balandžio 12 d. rastos medžiagos galėjo priklausyti ir ankstesniam D. K. gyvenimo draugui. 2018 m. balandžio 12 d. kratos metu buvo rasti ir paimti trys švirkštai, su juose esančiu skaidriu skysčiu, tušti plastikiniai užspaudžiami maišeliai, skardinė su baltos spalvos milteliais bei du plastikiniai maišeliai su baltos spalvos milteliais (1 t., b. l. 100), kratos protokole nėra nurodyta, kuriose namo vietose minėti daiktai buvo rasti, kas laikytina kratos atlikimo trūkumu, vis dėlto, jau minėta, spręsti, kad visi šie daiktai priklauso kitam asmeniui, nėra objektyvaus pagrindo, nes R. B. nuo pat pirmos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo (2017 m. lapkričio mėnesio) faktiškai gyveno (duomenys neskelbtini), kur ir buvo įvykdytos visos nusikalstamos veikos.

13. Kadangi nuteistasis dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos su ikiteisminio tyrimo pareigūnais nebendradarbiavo, išsamių parodymų dėl šios veikos padarymo aplinkybių nedavė ir pirmosios instancijos teisme, o jo asmenybės charakteristika, jau aptarta šioje nutartyje, yra daugiau neigiama, nei teigiama, todėl maksimalaus termino arešto bausmės paskyrimas aiškiai neprieštarauja teisingumo principui. Teisėjų kolegija įvertina, kad pirminis pranešimas apie įtarimą dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis R. B. buvo įteiktas 2018 m. vasario 21 d. (3 t., b. l. 74), taigi, nuteistasis žinojo, kad dėl jo galimai neteisėtų veikų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau ir toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus, todėl trumpinti paskirto arešto termino nėra tikslinga.

14. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bausmės, nustatytos už atskiras padarytas nusikalstamas veikas, apeliantui paskirtos teisėtai ir pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir bausmių bendrinimo taisyklių pažeidimo. Bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu (viena arešto para pagrįstai prilyginta vienai laisvės atėmimo dienai) ir galutinė bausmė paskirta ketveri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. R. B. nuomone, ši bausmė turėjo būti sumažinta vienu trečdaliu, pritaikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, tačiau teisėjų kolegija tokiai nuteistojo pozicijai nepritaria. Minėto straipsnio taikymas reikalauja atitinkamų sąlygų visumos: 1) baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu; 2) asmuo turi prisipažinti esąs kaltas. Šiuo atveju tenkinamas tik antrasis kriterijus, t. y. R. B. prisipažino esąs kaltas, tačiau byla nebuvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taip pat nebuvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, byla užbaigta priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

15. Apelianto teigimu, šioje byloje buvo visos sąlygos atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau apylinkės teismas nepagrįstai netaikė BPK 273 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija, nepritardama tokiam nuteistojo vertinimui, paaiškina, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškia, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas (BPK 273 straipsnio 1 dalis). Taigi, įstatymų leidėjas nėra numatęs imperatyvo kiekvienu atveju taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kai kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, prisipažįsta esąs kaltas, o bylos aplinkybės nekelia abejonių. Teismas gali, bet neprivalo nutraukti tolesnį įrodymų tyrimą, kiekvienu atveju įvertinama susidariusi individuali situacija. Analogiškos nuostatos yra suformuotos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje pabrėžta, kad BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms sąlygoms, teismas sprendžia, ar nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Jeigu visuma faktų liudija, kad galima apsieiti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas priima nutartį atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. Įrodymų tyrimo galimybės sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka numatymas kaltinamajame akte nėra imperatyvi sąlyga tokiam bylos nagrinėjimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-308-693/2015, 2K-140-511/2018).

16. Analizuojamu atveju prokurorė kaltinamajame akte nurodė, kad sutrumpinto įrodymų tyrimo teisme atlikti negalima, nes R. B. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė (3 t., b. l. 120). Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad posėdžio metu klausimas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo nebuvo keliamas, todėl buvo apklausti atvykę kaltinamieji bei liudytojai, išvardinta bylos medžiaga. Taigi, pirmosios instancijos teisme procesas vyko bendra, o ne sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismas, netaikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatų ir nesumažinęs apeliantui paskirtos bausmės vienu trečdaliu, teisės taikymo klaidos nepadarė. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad neturėjo gynėjo, kas lėmė jo teisių suvaržymą, tačiau teisėjų kolegija jokių procesinių pažeidimų nenustatė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas (BPK 51 straipsnio 1 dalis), R. B. niekas netrukdė pačiam pasirinkti sau tinkamą gynėją ir su juo sudaryti teisinių paslaugų teikimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantui buvo pasirašytinai išaiškinta galimybė dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo teisme atlikimo (3 t., b. l. 84), be to, šio veiksmo atlikimo metu dalyvavo ir jam paskirta advokatė, kuri taip pat turėjo pareigą išaiškinti BPK 273 straipsnio turinį bei taikymo galimybes. R. B. protokole nurodė, jog dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo galimybės informuos vėliau, tačiau pirmosios instancijos teisme šio klausimo jis neiškėlė, atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą neprašė. Kokios priežastys sutrukdė skundo autoriui tai padaryti, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat pažymėtina, kad ankstesni apelianto teistumai liudija, jog jam BK 64¹ straipsnio nuostatos buvo ne kartą taikytos, todėl spręsti, kad nuteistasis nežinojo apie tokią galimybę ar jo teisės buvo nepagrįstai suvaržytos, nėra jokio pagrindo.

17. Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad šioje byloje nustatytos bausmės individualizavimui svarbios aplinkybės yra daugiau tipinės, negu išimtinės, visos jos buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo, kuris baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, todėl keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį nėra pagrindo. R. B. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.