- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-25
- Bylos Nr.
- P-12-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01524-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- O. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. Z. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-480-815/2014 pagal pareiškėjos O. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja O. Z. (toliau – pareiškėja) kreipėsi su skundu, kurį patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1D-4257(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-4257(11)); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 15 876,68 Lt.
Pareiškėja nurodė, kad nuo 2004 m. kovo 1 d. jai paskirta 997,05 Lt valstybinė pensija, kurią Ministerija, taikydama Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas), pagal kurį buvo sumažintos pensijos, neįtvirtinant kompensavimo mechanizmo, 5 straipsnio 1 dalį, 1 ir 2 prieduose nurodytas formules, nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. neišmokėjo jai valstybinės pensijos dalies – 15 876,68 Lt. Pareiškėja, pagrįsdama savo reikalavimus, rėmėsi Konstitucijos 23, 48, 52 straipsniais, 29 straipsnio 2 dalimi, teisinės valstybės principu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, aiškinančia Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnius ir juose garantuotas asmenų teises (be kita ko, teisę į nuosavybę, teisę į pensiją), teisinės valstybės principą, jo elementus (2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimais). Pareiškėja, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nekvestionavo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, tačiau nesutiko su jai taikyta Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Teigė, jog akivaizdu, kad taip sumažinus pensijos dydį, remiantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pensija, varžoma dirbančio pensininko, gaunančio valstybinę pensiją, teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, ji negavo dalies teisėtai įgytos pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms (neišmokėtai valstybinės pensijos daliai). Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Viena vertus, Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų jai neišmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, todėl abu atsakovai turi atsakyti solidariai.
Pareiškėja pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą dėl procesinio termino atnaujinimo (pratęsimo), kuriame, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu, nurodė, kad nepažeidė procesinio termino ir laiku nustatyta tvarka su 2013 m. balandžio 19 d. skundu kreipėsi į Ministeriją, o, šiai institucijai priėmus sprendimą Nr. 1D-4257(11), jį per nustatytą terminą apskundė teismui. Savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, tačiau tokia data negali būti laikoma pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo data 2010 m. vasario mėn., o būtent 2012 m. rugsėjo 21 d., kadangi tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimas Konstitucijai konstatuotas tik Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, oficialiai paskelbtame 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki 2012 m. rugsėjo 21 d. negalėjo žinoti (suvokti), kad Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, kad sumažintos pensijos mokėjimas pažeidžia jos teises, be to, Ministerija, du kartus sumažinusi gaunamos valstybinės pensijos dydį, nei raštu, nei žodžiu jos neinformavo apie sprendimą mokėti sumažintą valstybinę pensiją, nenurodė, jog tokį sprendimą nuo pranešimo gavimo datos gali skųsti per nustatytą laikotarpį, o pirmą kartą apie sumažintos valstybinės pensijos dydį paaiškino tik sprendime Nr. 1D-4257(11).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą.
Teismas nustatė, kad pareiškėja prašė teismą panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1D-4257(11), tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžta, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, todėl šią administracinės bylos dalį dėl sprendimo panaikinimo teismas nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Teismas nustatė, jog pareiškėja taip pat prašė teismą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 15 876,68 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 10 d., apie pirmąją valstybinės pensijos nepriemoką ji turėjo ir galėjo sužinoti 2010 m. vasario 26 d. (sąskaitos išrašas), todėl teismas traktavo, kad pareiškėja praleido paminėtą procesinį terminą. Teismo nuomone, pareiškėjos paaiškinimai, kad ji nepraleido procesinio termino, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o atnaujinti termino pareiškėja, nors jai tai buvo išaiškinta, argumentuotai neprašė. Be to, teismas nematė jokių aplinkybių, leidžiančių paminėtą terminą atnaujinti, todėl šią administracinės bylos dalį nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėja 2014 m. liepos 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-480-815/2014, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje, jog būtų užtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos formavimas. 2014 m. liepos mėn. antroje pusėje sužinojo apie kitiems asmenims priimtus teigiamus teismo sprendimus dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, todėl nepažeidė ABTĮ 156 straipsnio dėl proceso atnaujinimo padavimo termino. Pažymi, jog prašyme dėl procesinio termino atnaujinimo (pratęsimo) nurodė, kokiomis nuostatomis vadovavosi prašydama teismo atnaujinti (pratęsti) procesinį terminą, bet jo baigiamojoje dalyje nenurodė, ko konkrečiai prašė teismo. Kolegos į teismą kreipėsi vėliau nei ji. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai dėl jų buvo priimti administracinėse bylose: Nr. I-163-437/2014, Nr. I-164-142/2014 ir Nr. I-6243-968/2014.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas atmestinas.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.
ABTĮ 156 straipsnis nustato prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus: prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (1 d.); asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2 d.); prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį (3 d.).
Proceso atnaujinimo pagrindai įtvirtinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu (b. l. 73–74). Remiantis šia teisės norma, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu paprastai paduotinas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos. Šiuo atveju trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuotinas nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties įsiteisėjimo dienos. Ši nutartis per septynias dienas nebuvo apskųsta apeliacine tvarka. Susipažinusi su priimtu teismo procesiniu sprendimu, pareiškėja turėjo galimybę įvertinti, kiek jis atitinka aktualią administracinių teismų praktiką. Akivaizdu, kad 2014 m. liepos 28 d. paduodama prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėja praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą. Vadovaujantis paminėta ABTĮ 156 straipsnio 2 dalimi, praleistas terminas nebegali būti atnaujintas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-480-815/2014 pagal pareiškėjos O. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Nutartis neskundžiama.