- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-24
- Bylos Nr.
- I-163-437/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01691-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės, Halinos Zaikauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4) ir patikslintu skundu (b. l. 14-18) prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22 405,72 Lt neišmokėtą pareigūno pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.
Pažymi, kad 2000 m. spalio 20 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus sprendimu Nr. 16876, nuo 2000 m. spalio 1 d. jam buvo paskirta 1 525,85 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 metų sausio mėnesio iki 2012 metų rugsėjo mėnesio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūno pensiją. 2013 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir paaiškinti, kodėl gavo sumažintą pensiją. 2013 m. gegužės 11 d. iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gavo sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), bei Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie 2010-2012 m. pensijos dydį. Sprendime Nr. 1D-4543(11) nurodoma, kad vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, kas mėnesį pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį taikant tam tikrą koeficientą pareiškėjui buvo neišmokėta pensijos dalis, o pagal aukščiau minėto teisės akto 5 straipsnio 1 dalį dar kartą buvo mažinta pareigūnų pensijos dalis, o sumažinta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta ir kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją neturi teisinio pagrindo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį.
Remiasi Konstitucinio Teismo praktika dėl Konstitucijos 23 str. ir 52 str. aiškinimo, teisėtų lūkesčių, lygybės principų, dėl valstybės pareigos mokėti nustatyto dydžio pensiją, bei nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias jam buvo mažinta pensija, prieštarauja Konstitucijai. Savo skunde neginčija pensijos sumažinimo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatomis.
Teigia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pervedusi priskirtą pensiją neišmokėjo jam nuo 2010 metų sausio mėnesio iki 2012 metų rugsėjo mėnesio iš viso 22 405,72 Lt. Valstybei nustačius teisinį reguliavimą negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Dėl valstybės veiksmų patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus negautoms pajamoms - neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 28-30) nurodo, kad pareiškėjui valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, buvo nustatytas atitinkamų valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas ir mokėjimas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą ir į tai, kad pareiškėjas 2010 m. sausio mėn. - 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu, kurį galiojo ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo ir mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažintą valstybinę pensiją. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2013 m. gegužės 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias pareiškėjo valstybinės pensijos sumažėjimą, nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinius pagrindus ir tai, kad išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo.
Taip pat nurodo, kad skundžiami atitinkami Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veiksmai perskaičiuojant ir išmokant atitinkamu laikotarpiu sumažintą valstybinę pensiją pareiškėjui buvo atlikti teisės aktų nustatyta tvarka iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, įsigaliojimo, to dėl mano, kad jie laikytini teisėtais, o skundžiamas sprendimas paliktinas galioti.
Šalies argumentai
Pažymi, kad pareiškėjas su skundu į ministeriją kreipėsi 2013 m. balandžio 19 d., t. y. po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. nustatyto 3 metų termino, nes pirma sumažinta pensija išmokėta 2010 m. vasario 26 d.
Taip pat pažymi, kad byla nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo ministerijai padavimo dienos (2013 m. balandžio 19 d.) buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 d. Įstatymai nesuteikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai teisės terminą atnaujinti. Įstatymo analogija negalima, jei yra ginčo santykį reglamentuojanti teisės norma, todėl Viešojo administravimo įstatymo terminas administracinei procedūrai inicijuoti turi prioritetą prieš Socialinio draudimo įstatymo termino analogiją. Be to, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 metų terminas būtų praleistas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio, vasario mėnesius, nes ji buvo išmokėta atitinkamai 2010 m. vasario 26 d., kovo 20 d., o į ministeriją kreiptasi tik 2013 m. balandžio 19 d.
Mano, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo, kadangi pareiškėjas neįrodo, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovių atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Terminas skundui paduoti atnaujintinas. Skundas tenkintinas iš dalies.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus patvirtinta (duomenys neskelbtini) išvada (b. l. 39) nuo 2000 m. spalio 1 d. neterminuotai paskirta 1 393,17 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą prašydamas išmokėti susidariusią paskirtos valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 5). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo prašymo netenkino (b. l. 6-7). Sprendime nurodoma, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui pareiškėjui paskirta pensija sumažinta vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiomis minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, bei pažymima, kad įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, lėšos tam nėra skirtos, nėra galimybės 2013 metais padengti pensijos nepriemokos, o tam reikalingos lėšos bus įtrauktos į 2014 m. valstybės biudžeto projektą.
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 metais teisėtumo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.
Nustatyta, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėn. (ką nurodo ir pats pareiškėjas), pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 22 d., todėl teismas 2013 m. lapkričio 19 d. raštu pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundą, prašant atnaujinti skundo padavimo terminą ir pateikiant įrodymus dėl termino praleidimo (b. l. 57).
Pareiškėjas teismui pateikė prašymą atnaujinti 3 metų terminą dėl pensijos nepriemokos kreiptis į teismą (b. l. 59-62), kuriame rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Pažymi, kad į valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančius teisės normas netiesiogiai nukreipia ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas ir jo 12 str. 2 d. Ginčo metu galiojusių Kalėjimo departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punktas nustatė, kad kitus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo, ginčų sprendimo klausimus, nenumatytus šiuos nuostatuose, reguliuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o ginčo laikotarpiu galiojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Todėl jis, kaip pareiškėjas, dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsakymą gavo paštu 2013 m. gegužės 11 d., o skundą apie pažeistas teises Vilniaus apygardos administraciniam teismui įteikė 2013 m. gegužės 22 d., todėl mano, jog nepažeidė nustatyto skundo pateikimo termino.
Taip pat pažymėjo, kad jam pirma sumažinti pensija buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesio pabaigoje, tačiau tuo metu dar nebuvo konstatuotas Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimas Konstitucijai. Tik kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame buvo pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo, suprato, kad jo atžvilgiu priimti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus. 2010 m. vasario mėnesį dar negalėjo žinoti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos yra prieštaraujančios Konstitucijai ir kad sumažintos pensijos mokėjimas pažeidžia jo teises. Pažymi, kad Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nei žodžiu, nei raštu neinformavo, kuo remiantis ir kokiomis apimtimis bus mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybės pensija. Taip pat pažymi, kad nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. spalio 17 d. buvo nedarbingas, nes buvo gydoma sunki plaučių liga. Keturis mėnesius buvo gydomas ligoninėje, o po jos beveik du mėnesius gydėsi ambulatoriškai namie.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą (b. l. 67-68) nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė 3 metų skundo padavimo terminą, o Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. numatytas 6 mėnesių padavimo terminas. Taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad skundas teismui turi būti paduotas per 3 metus nuo sužinojimo apie sumažintą pensiją dienos, šiuo atveju tai būtų 2010 m. vasario 26 d. Be to pareiškėjas į teismą kreipėsi neoperatyviai, o pareiškėjo nedarbingumas neturėjo įtakos termino praleidimui.
Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo (b. l. 70-71) nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad kreipimosi į teismą terminas šiuo atveju yra 3 metai, bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013 pasisakymu, kad skundas buvo paduotas praėjus daugiau nei pusei metu nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nedarbingumas nėra priežastis, dėl kurios jis praleido terminą, nes po ligos į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją jis kreipėsi po daugiau kaip 1,5 metų, kas neatitinka sąžiningumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d. nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 2 d., prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
LR valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė įstatymo analogiją pagal LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. Įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Be to, šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai ir, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.
Vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus dėl praleisto termino, taip pat tai, kad, kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008), teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, darytina išvada, kad tai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kuomet suėjo terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka. Tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai. Valstybėje susidarytų paradoksali situacija, jog dėl kiekvieno teisės akto pakeitimo (ypač jų pakeitimų, kuriais kaip nors keičiamos piliečių turėtų teisių apimtys), reikėtų kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas, teismą, nes galbūt ateityje šis teisės aktas (jo pakeitimas) Konstitucinio Teismo sprendimu bus pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkina suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį, kurioje be kita ko išaiškinta, kad prieš kreipdamasis į teismą asmuo prašymą turi pateikti pensiją skiriančiai ir mokančiai institucijai. Pažymėtina, kad prašymą išmokėti susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką pareiškėjas pateikė 2013 m. balandžio 19 d. (b. l. 5). Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir teismą pareiškėjas kreipėsi per protingą terminą po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo, todėl konstatuotina, kad gindamas savo teises, pareiškėjas veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Teismas atsižvelgia ir į tą aplinkybę, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų. Tai aptarta tik 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Be to, teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų yra labai nevienoda, o tai sudaro sunkumus pareiškėjams nuspręsti, kada suėjo tam tikras terminas kreiptis į teismą ar į atsitinkamas institucijas. Sutiktina su pareiškėju, kad jis nebuvo informuotas, kiek laiko bus mokamos sumažtinos pensijos bei kada jos bus kompensuotos. Pažymėtina, kad paskirta pensija pareiškėjui buvo mažinta jau nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau jis nebuvo informuotas apie tai koks individualus administracinis aktas dėl to buvo priimtas bei apie tai, kad savo teisę į pensijos nepriemoką jis galėjo ginti per 3 metus. Teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo klysti dėl kreipimosi į teismą tvarkos. Be to, pareiškėjas pagrįstai turėjo teisę tikėtis, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo atitinkamos institucijos pradės grąžinti jam neišmokėtą pensijos dalį ir neturėjo pareigos domėtis, ar yra sukurtas toks kompensavimo mechanizmas. Atsižvelgiant į tai bei į protingumo ir teisingumo principus, terminas skundui paduoti atnaujinamas.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2010 m. spalio 26 d.) nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 str. neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d.
Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str., 107 str., Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr. A575-1831/2011).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė lemia, kad asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama. Taip pat minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, todėl galimas visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimas.
Pažymėtina, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, mano, kad pareiškėjui visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. priteisimas nepažeis Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to pareiškėjo pensijos nepriemokos priteisimas užtikrintų veiksmingą jo teisių teisminę gynybą, socialinį teisingumą bei teisės viršenybę.
Svarbu paminėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei asmenų lygiateisiškumo principu nagrinėjamoje byloje pareiškėjui išlieka teisė ginti savo pažeistas teises ir reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 str. 1 daliai, taikymo.
Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 24 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 8) patvirtina, kad pareiškėjui A. B. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo 1 525,85 Lt (pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) antroji grafa). Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodyta paskirta pensija sumažinta iki 1 241,58 Lt ir ginčo laikotarpiu turėjo būti išmokėta 39 730,56 Lt (1 241,58 Lt. x 32 mėn.) (pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) trečioji grafa). Šiuo pagrindu pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai, tačiau ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dar kartą buvo perskaičiuota atsižvelgus į pareiškėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį ir sumažinta, o ginčo laikotarpiu buvo išmokėta 17 324,84 Lt (pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) ketvirtoji grafa). Taigi pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo yra 22 407,72 Lt (39 730,56 Lt - 17 324,84 Lt).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 22 407,72 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Atsiliepime atsakovės prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad teismo priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, sprendžia, jog šis įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, įpareigotina pareiškėjui išmokėti 22 407,72 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Pareiškėjas taip pat pateikė reikalavimą panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo sprendimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija iš esmės atsisakė kompensuoti pareiškėjui nepriemoką. Teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla tik dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti tik tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. ir 129 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. B. prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą tenkinti ir atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.
Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.
Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti A. B. 22 407,72 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus septyniasdešimt keturis litus ir dvidešimt keturis centus) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.
Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje atsisakyta A. B. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.