- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-29
- Bylos Nr.
- I-164-142/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01692-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. D. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. D. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimą dėl išskaičiavimo iš pareiškėjai mokamos valstybinės pensijos ir jos negrąžinimo; 2) priteisti 4 798,97 Lt valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl valstybinių pensijų mažinimo. Atsižvelgus į tai, kad skunde pareiškėja nurodo Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4579(11) ir jį pridėjo prie skundo, darytina išvada, kad pareiškėja prašo panaikinti būtent šį sprendimą.
Pareiškėja paaiškina, kad jai Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 11SP-3040 nuo 2006 m. spalio 10 d. paskirta 410 Lt dydžio valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. ji buvo sumažinta. Valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatomis, t. y. jai buvo taikomas Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, nes pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, ir mano, kad dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis jai turi būti grąžinta, nes valstybės nustatytas neteisėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę.
Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 55).
Atsiliepimas
Vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 15). Paaiškina, kad pareiškėja praleido 3 metų skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, t. y. 2010 m. vasario 26 d., arba byla nutrauktina, nes pareiškėja nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Pareiškėja praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos (nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.) buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai, o Vidaus reikalų ministerijai nesuteikta teisė atnaujinti terminą. Kitu atveju, 3 metų terminas praleistas ginčyti 2010 m. sausio, vasario ir kovo mėnesį neišmokėtą pensiją, nes dėl pensijos nepriemokos į Vidaus reikalų ministeriją pareiškėja kreipėsi 2013 m. balandžio 23 d. Pareiškėjai teigiamo sprendimo atveju prašo atidėti sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.
Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą neteikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 11SP-3040 pareiškėjai nuo 2006 m. spalio 10 d. neterminuotai paskirta 410,28 Lt dydžio valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 19). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, t. y. perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu (b. l. 23). Remdamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pareiškėja su 2013 m. balandžio 23 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo ir paskirto dydžio pensijos mokėjimo (b. l. 22). Vidaus reikalų ministerijos kancleris 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 1D-4579(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodamas tuo, kad įstatyme nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, valstybinių pensijų atstatymui neskirta lėšų (b. l. 20–21).
Taigi ginčas byloje kilo dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo ir Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl kreipimosi į teismą terminų.
Nagrinėjamai bylai aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Šioje nutartyje, spręsdama klausimą dėl terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimo, atsižvelgdama į pakitusį teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktas išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į procesinės analogijos ribas, turinčias egzistuoti tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo. Remdamasi nusistovėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika reziumavo, kad šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d.), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti. Tačiau procesinė analogija nėra taikoma sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).
Iš faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjos sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo. Byloje nėra ir duomenų, kad pareiškėjai buvo įteiktas koks nors pranešimas apie ginčijamus veiksmus. Taigi sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pasisakydama dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios, išplėstinė teisėjų kolegija aptariamoje nutartyje padarė išvadą, kad objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, yra pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte įtvirtinta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą nurodyta, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario 26 d. Pareiškėja šios faktinės aplinkybės nenuginčijo (atsiliepimas jai buvo išsiųstas paštu, b. l. 17).
Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.
Pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 21 d. (tą dieną skundą išsiuntė paštu).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėja kreipėsi praleidusi 3 metų procesinį terminą.
Remiantis nurodyta teismų praktika, 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.
Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsniu, 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi išaiškino pareiškėjai teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, nurodyti objektyvias termino praleidimo priežastis, jas pagrįsti įrodymais (b. l. 35–36). Pareiškėja nurodyta teise pasinaudojo ir pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 44–45). Paaiškino, kad, kaip nurodyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimus, visų pirma ji kreipėsi į kompetentingą valstybinę pensiją mokančią instituciją, kuri skundžiamu sprendimu išnagrinėjusi jos prašymą iš esmės ir atsisakydama jį tenkinti nieko nepasisakė apie praleistą kreipimosi terminą. Jos netenkinantį Vidaus reikalų ministerijos sprendimą pareiškėja teismui apskundė per sprendime nurodytą apskundimo terminą. Kita vertus, pirmą kartą sumažintą valstybinę pensiją pareiškėja gavo 2010 m. vasario mėnesį. Valstybinę pensiją mokanti Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos nei žodžiu, nei raštu jos neinformavo, kuo remiantis ir kiek jai bus mokama sumažinta pensija, ar gali skųsti jų sprendimą. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Tik tada pareiškėja turėjo teisinį pagrindą apskųsti antikonstitucines Laikinojo įstatymo nuostatas. Be to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 išaiškino pažeistų teisių dėl valstybinės pensijos nepriemokos gynimo tvarką ir terminus. Taip pat skundžiamame Vidaus reikalų ministerijos sprendime pirmą ir vienintelį kartą jai yra paaiškinta apie sumažintos jai priklausančios pensijos dydį.
Vidaus reikalų ministerijos nuomone, atnaujinti procesinį skundo padavimo terminą nėra pagrindo (b. l. 52–53). Vidaus reikalų ministerija paaiškina, kad sužinojimas apie Konstitucinio Teismo nutarimą nėra termino pradžia, nes Socialinio draudimo įstatymas termino pradžią sieja su sužinojimu apie sprendimo priėmimą. Nesikreipimas į teismą iki Konstitucinio Teismo nutarimo galėtų būti pateisinamas, bet išnykus šiai priežasčiai, į teismą kreiptasi neoperatyviai, nes net po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki termino pabaigos buvo likę 5 mėnesiai. Kreipimasis į valstybinę pensiją mokančią instituciją nelaikytinas termino pradžios momentu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas daro išvadą, kad procesinis skundo padavimo terminas atnaujintinas.
Asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies prasmę, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Tai reiškia, kad pareiškėja, 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmąją sumažintą pensiją, nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Taip pat Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pensijų gavėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jiems kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Nurodytos aplinkybės sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl jos yra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014).
Teismas, įvertinęs tai, kad ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis, pareiškėjos elgesį ginant pažeistas teises (į Vidaus reikalų ministeriją pareiškia kreipėsi 2013 m. balandžio mėnesį, t. y. per protingą terminą nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta pažeistos teisės gynimo tvarka ir terminai), pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjai skundo padavimo teismui terminą.
Dėl ginčo esmės.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjos valstybinė pensija sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis (b. l. 20–21, 23). Pareiškėjos valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį mažinama nebuvo, nes pensija neviršijo Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto ribinio dydžio – 650 Lt.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį.
Ištyręs nurodytos teisės normos atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek jame nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Paminėtina, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjai išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.
Teismui atnaujinus skundo padavimo teismui terminą, darytina išvada, kad pareiškėja turi teisę teisme reikalauti pašalinti teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka.
Dėl Konstitucinio Teismo sprendimų galios nukreipimo tik į ateitį pažymėtina, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. Atsakovė pateikė teismui duomenis apie dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – tai 2013 m. gegužės 6 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-3122 esančios lentelės paskutinėje skiltyje nurodytas skirtumas – 4 798,97 Lt (b. l. 23). Pareiškėja neginčijo šios pažymos duomenų teisingumo, teismui taip pat nėra pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino valstybinę pensiją apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Taigi dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo pareiškėjai neišmokėta 4 798,97 Lt valstybinės pensijos.
Vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisių kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pareiškėjai neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nes pareiškėjos teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai sureglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus.
Dėl skundžiamo sprendimo.
Atsižvelgdamas į tai, kad Laikinasis įstatymas nenustatė sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, teismas daro išvadą, kad priimdama 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4579(11) Vidaus reikalų ministerija iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo atsisakoma išmokėti pareiškėjai valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.
Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.
VRM atsiliepime į skundą prašo atidėti valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. Tokį prašymą teismas vertina kaip prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d. Kadangi šis teismo sprendimas priimamas likus keletui dienų iki nurodyto termino pabaigos, vadovaudamasis protingumo principu, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti šį atsakovės prašymą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu
nusprendė:
Atnaujinti V. D. skundo padavimo terminą.
Pareiškėjos V. D. skundą tenkinti.
Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4579(11), kiek juo atsisakoma išmokėti pareiškėjai valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjos V. D. naudai 4 798,97 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt aštuonis litus 97 centus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.