Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. P. ir J. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-439-280/2016 pagal ieškovų G. P. ir J. P. ieškinį atsakovams antstoliui A. B. ir žemės ūkio bendrovei „Viltis“, trečiasis asmuo atsakovų pusėje akcinė bendrovė SEB bankas, dėl varžytynių ir turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai G. P. ir J. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, netenkino ieškovų prašymų, susijusių su ekspertizės skyrimu, įrodymų iš trečiųjų asmenų išreikalavimu, todėl bylos aplinkybės ir pateikti įrodymai buvo ištirti neobjektyviai ir galimai šališkai.Teismas, skubos tvarka išnagrinėjęs bylą per vieną posėdį, netenkindamas ieškovų prašymų išreikalauti įrodymus, skirti turto vertės ekspertizę arba suteikti leidimą turto vertintojui apžiūrėti turtą, ignoruodamas bylos nagrinėjimo metu kilusius klausimus dėl iš varžytynių parduoto turto tikrojo ploto, įpareigojęs trečiuosius asmenis pateikti duomenis ir juos gavęs tik iš dalies, bylą nagrinėjo ir priėmė neteisingą teismo sprendimą.Teismas siekė aiškintis, kokie pagerinimai, už kokią vertę buvo atlikti po turto realizavimo iš varžytynių, įpareigojo tokius duomenis pateikti atsakovę ŽŪB „Viltis“, tačiau negavęs duomenų, bylą nagrinėjo. Teismas nenustatė reikšmingų aplinkybių, susijusių su parduoto turto kaina, nes teismas negavo visų duomenų iš trečiųjų asmenų.Teismas netyrė aplinkybės, kad vykdymo procese, siekiant kuo skubiau parduoti ieškovams priklausiusį turtą, nebuvo pasinaudota maksimaliomis įstatymo leidėjo nustatytomis galimybėmis antstoliui skirti pakartotinę ekspertizę ir nustatyti realią turto rinkos kainą, gavus skolininko prieštaravimus ar duomenų, kad turto, parduodamo iš varžytynių rinkos kaina gali būti didesnė. Ieškovo pateiktus duomenis, kad analogiški butai tame pačiame rajone parduodami brangiau, antstolis įvertino skeptiškai, nors turėjo galimybę skirti pakartotinę ekspertizę ir pasiūlyti ieškovui apmokėti jos išlaidas.Teismas nevertino aplinkybių ir netyrė, netenkino ieškovų prašymo bei nereikalavo papildomų įrodymų iš trečiųjų asmenų, nesuteikė galimybės ieškovams tikslinti ieškinio reikalavimų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, ieškovams sužinojus, jog ginčo turtas parduotas tretiesiems asmenims, nepadėjo ieškovams gauti reikiamų įrodymų, kurie būtų įrodę, kad buvo pažeistas priverstinio turto išieškojimo santykis su ieškovų nuosavybės teisių apsauga – antstolio skirta ekspertize buvo įvertintas neteisingas turto plotas ir kt.UAB „Verslavita“ rašytinė konsultacija – tik pirminis maksimalus įrodymas, kurį ieškovai galėjo gauti ir teikti teismui. Specialias žinias turinčio asmens tyrimas, atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, taip pat ne pagal antstolio patvarkymą vykdomojoje byloje, nepaisant jo išvados tiriamojo mokslinio pobūdžio, negali būti laikomas eksperto išvada CPK nurodyta prasme. Tokia išvada gali atitikti kitą CPK numatytą įrodinėjimo priemonę – rašytinį įrodymą, jeigu jame yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.Teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias pasirengimą bylos nagrinėjimui ir įrodymų teikimą. Pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje teismas privalėjo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, o esant šalių prašymui – išreikalauti įrodymus, kurių šalis pati pateikti negali, patikslinti šalių pareigą įrodyti tam tikras aplinkybes.Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių bylose dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais.Teismas, gavęs duomenų, kad atsakovės ŽŪB „Viltis“ turtas perleistas tretiesiems asmenims, nepagrįstai atsisakė juos traukti į bylą.Atsakovė ŽŪB „Viltis“ prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą, įpareigoti ieškovus įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 1 000 Eur atlyginti atsakovės ŽŪB „Viltis“ bylinėjimosi išlaidas, paskirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovai ieškinį ir apeliacinį skundą grindžia preliminaria turto vertės nustatymo išvada, kuri nelaikytina tinkamu įrodymu ir ja negali būti remiamasi, be to, ji surašyta prieš 6 metus, esant nekilnojamo turto rinkos pikui.Ieškovai, teikdami savo pamąstymus apie jų teisių ir bendrųjų teisės principų pažeidimus, tarptautinę žmogaus teisių apsaugą, Konstitucijos straipsnių nelogišką interpretavimą, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.Ieškovai skundžiasi, kad butas buvo parduotas už per mažą rinkos kainą, pamiršdami paminėti, kad turtas buvo pardavinėjamas viešose varžytynėse ir parduotas tik iš antrųjų varžytynių, esant vieninteliam pirkėjui, kas rodo minėto buto nepaklausumą ir atspindi realią kainą.Atsakovas antstolis A. B. prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovai ieškinį grindžia 2008 m. liepos 17 d. preliminaria išvada dėl turto vertės, kurią paruošė UAB „ŽIA valda real estate“ (ši įmonė 2010 m. rugpjūčio 23 d. išregistruota iš įmonių sąrašo kaip bankrutavusi), t. y. daugiau nei 5 metų senumo preliminaria išvada dėl turto vertės bandoma nuginčyti UAB korporacijos „Matininkai“ 2014 m. gegužės 2 d. turto ekspertizės aktą, kurį parengė nekilnojamojo turto vertintojai-ekspertai, bei UAB „Verslavita“ 2016 m. rugpjūčio 19 d. konsultacija, pagal kurią ginčo buto tikėtina rinkos kaina yra 90-110 tūkst. Eur. Nors UAB „Verslavita“ konsultacija yra tik informacinio pobūdžio, tačiau ir jos preliminariai nustatyta rinkos vertė sutampa su UAB korporacijos „Matininkai“ 2014 m. gegužės 2 d. turto ekspertizės aktu nustatyta buto verte – 364 000 Lt (105 421,68 Eur).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl bylos esmės

Areštuoto turto realizavimas (CPK 691 straipsnis) yra reikšminga vykdymo proceso stadija. CPK 700 straipsnyje numatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje „Vykdymo procesas“ nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Šiuo atveju kilo ginčas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas).Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008.). Ši praktika apibendrinta ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, išdėstant joje tiek ankstesnėse nutartyse suformuluotas, tiek naujas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo taisykles. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. Pažymėtina, kad tokia praktika nepakito ir iš dalies pasikeitus teisiniam varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu reglamentavimui, t. y. nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuriuo buvo papildytas galimų šio akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas nuostata dėl esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, atsisakius teismo kontrolės tvirtinant antstolio sudarytus aktus (žr. CPK 724-725 straipsnių redakciją, galiojusią iki 2011 m. spalio 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014.).Nurodytose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta ir dėl to, kad CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu. Vadinasi, pirmiau aptartas CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) ir kvalifikuoti jį esminiu (trečioji sąlyga).Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Kaip jau nurodyta, pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus, todėl ir turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).Apeliantų ieškinys dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu grindžiamas tuo, kad jiems priklausęs turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas varžytynėse už neadekvačiai žemą ir rinkos neatitinkančią kainą. Apeliantų nuomone, antstolis nepagrįstai neskyrė pakartotinės turto vertinimo ekspertizės, nors apeliantai antstoliui pateikė duomenis, kad analogiškų butų rinkos kaina yra didesnė. Apeliantų nuomone, šias aplinkybes įrodo UAB „ŽIA valda real estate“ 2008 m. liepos 17 d. preliminari išvada dėl turto vertės, UAB „Verslavita“ 2016 m. rugpjūčio 19 d. konsultacija dėl galimos buto pardavimo kainos, analogiškų butų pardavimo 2014 m. skelbimai internete.Pasisakydama dėl apeliantų argumentų dėl jų kaip skolininkų interesų priverstinio skolos išieškojimo procese tinkamo neužtikrinimo, ginčo butą realizuojant už komerciškai nepagrįstą kainą, teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantų teiginiai dėl netinkamai nustatytos kainos yra deklaratyvūs, neįvardijant jokių konkrečių imperatyvių teisės normų esminių pažeidimų (pvz., įtvirtintų CPK 681 straipsnyje ar kt.).Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netyrė apeliantų nurodytos aplinkybės, jog vykdymo procese nebuvo pasinaudota maksimaliomis įstatymo leidėjo nustatytomis galimybėmis antstoliui skirti pakartotinę ekspertizę ir nustatyti realią turto rinkos kainą. Šį argumentą apeliantai grindžia tuo, kad jie pateikė antstoliui duomenis, jog analogiški butai tame pačiame rajone parduodami brangiau. Tačiau teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su šiuo apeliantų argumentu.Pagal CPK 682 straipsnio 2 dalį pakartotinė ekspertizė gali būti skiriama išieškotojo ar skolininko prašymu antstolio patvarkymu, jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados. Antstolio patvarkymas atsisakyti skirti pakartotinę ekspertizę turi būti motyvuotas ir gali būti skundžiamas teismui.Byloje nustatyta, kad antstolis 2014 m. gegužės 20 d. patvarkymu dėl turto įvertinimo, remdamasis UAB korporacijos „Matininkai“ 2014 m. gegužės 2 d. turto ekspertizės aktu, nustatė, kad ginčo buto vertė – 364 000 Lt (105 421,67 Eur). 2014 m. birželio 11 d. ieškovas pateikė antstoliui skundą dėl antstolio veiksmų, prašydamas skirti papildomą arba pakartotinę ekspertizę. 2014 m. birželio 13 d. patvarkymu antstolis atsisakė tenkinti ieškovo skundą ir persiuntė jį su vykdomąją byla į Panevėžio miesto apylinkės teismą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5070-837/2014 ieškovo skundas dėl antstolio veiksmų atmestas, nutartis įsiteisėjo 2014 m. liepos 29 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šioje nutartyje Panevėžio miesto apylinkės teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių kitokią buto vertę, nei nustatyta antstolio; ieškovo pateikti interneto skelbimai nepagrindžia buto vertės, nes jie tik parodo kitų asmenų pageidaujamą gauti kainą už parduodamą turtą; Panevėžio miesto apylinkės teismas padarė išvadą, kad antstolis tinkamai nustatė buto vertę. Taigi apeliantai kaip skolininkai pasinaudojo CPK 682 straipsnio 2 dalyje jiems suteikta teise prieštarauti dėl ekspertizės išvados ir prašyti skirti pakartotinę ekspertizę. Prieštaravimų ir prašymo pagrsįtumas įvertintas įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo procesiniu sprendimu (CPK 18 straipsnis), todėl iš naujo kelti šiuos klausimus nėra pagrindo. Įvertinus tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų argumentą dėl pakartotinės ekspertizės (ne)skyrimo.Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepagrįstai remiasi nekilnojamojo turto skelbimuose nurodyta siūloma kitų butų pardavimo kaina, kuri be išsamaus turto vertinimo negali būti prilyginama ginčo buto rinkos vertei. Šiuose skelbimuose nurodoma pardavimo kaina, iki turtas nebus parduotas būtent už tokią sumą konkrečiam pirkėjui, gali patvirtinti tik tiek, kad tokią pinigų sumą už savo turtą pageidauja gauti jo pardavėjas. Skelbimuose nurodyta turto pardavimo kaina negali būti besąlygiškai vadovaujamasi ir dėl to, kad tokiu būdu būtų neatsižvelgiama į lyginamųjų objektų skirtumus, galinčius turėti esminės reikšmės vertinant ginčo turtą.Apeliantai apeliaciniame skunde iš esmės neginčija vykdymo procese UAB korporacijos „Matininkai“ parengtos turto ekspertizės išvados, jos atžvilgiu neišsako jokios konkrečios kritikos, jų argumentai apsiriboja deklaratyviais teiginiais apie ginčo buto vertės nustatymo netinkamumą. Rėmimasis UAB „ŽIA valda real estate“ 2008 m. liepos 17 d. preliminaria išvada dėl turto vertės, įvertinus tai, kad ginčo varžytynės vyko 2014 metais, neturi jokio pagrindo. UAB „Verslavita“ 2016 m. rugpjūčio 19 d. konsultacija dėl galimos buto pardavimo kainos, kurioje nurodyta, kad tikėtina buto rinkos kaina 2015 m. balandžio 25 d. buvo 90-110 tūkst. Eur, nepaisant to, kad varžytynės vyko 2014 m., iš esmės tik patvirtina, o ne paneigia, UAB korporacijos „Matininkai“ turto ekspertizės išvadą dėl ginčo buto vertės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad vien turto nerealizavimo pirmosiose varžytynėse faktas iš esmės patvirtina, kad buvo nustatyta ne per maža, kaip įrodinėja apeliantai, o per aukšta turto realizavimo kaina.Vadovaujantis CPK 704 straipsnio 1 dalies nuostata, iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją. Duomenų apie tai, kad apeliantai, turėdami pareigą aktyviai domėtis vykdymo eiga, patys būtų suradę ginčo turto pirkėją, tačiau turtas buvo parduotas ne jų surastam pirkėjui, o kitam asmeniui, nėra (CPK 644 straipsnio 4 punktas).Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visas bylos aplinkybes, netenkino apeliantų prašymų, susijusių su ekspertizės skyrimu, įrodymų iš trečiųjų asmenų išreikalavimu, todėl bylos aplinkybės ir pateikti įrodymai buvo ištirti neobjektyviai ir galimai šališkai. Tokie apeliantų argumentai laikytini deklaratyviais, nes apeliantai konkrečiai nenurodo, kokių aplinkybių neišnagrinėjo teismas, kokių prašymų netenkino, kokių įrodymų neišreikalavo. Pasisakydama dėl apeliantų nurodomų prašymų, susijusių su ekspertizės skyrimu, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesuformulavo ir nereiškė prašymo skirti ekspertizę. 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžio metu apeliantų atstovė išdėstė savo vertinimą, nuomonę, kad teismui būtų tikslinga skirti turto vertės nustatymo ekspertizę, tačiau prašymo dėl ekspertizės skyrimo nereiškė.Apeliantai 2016 m. rugpjūčio 22 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą įpareigoti atsakovę ŽŪB „Viltis“ pateikti ginčo buto perleidimo tretiesiems asmenims dokumentus. Teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi šį apeliantų prašymą tenkino. Atsakovė ŽŪB „Viltis“ 2016 m. rugsėjo 14 d. pateikė teismui ginčo buto 2015 m. lapkričio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopiją. 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžio metu apeliantų atstovė pareiškė prašymą įpareigoti atsakovę ŽŪB „Viltis“ pateikti ginčo buto 2015 m. lapkričio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties originalą, nes pateiktoje kopijoje trūksta vieno (antro) puslapio. Apeliantų atstovė minėto teismo posėdžio metu išreiškė nuomonę, kad šis sutarties puslapis yra svarbus, nes be šio puslapio neaišku, kokiems asmenims atsakovė ŽŪB „Viltis“ pardavė ginčo butą. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį apeliantų atstovės prašymą motyvuodamas tuo, kad nurodytas trūkstamas sutarties puslapis nėra esminis, o byloje esančių aplinkybių visuma patvirtina, jog pateikta sutarties kopija yra ta, kurią prašė išreikalauti apeliantai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantų atstovės prašymo dėl įrodymų išreikalavimo, nes atsakovė ŽŪB „Viltis“ teismo įpareigojimą dėl ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties pateikimo iš esmės įvykdė tinkamai. Aplinkybė, kad atsakovė ŽŪB „Viltis“ nepateikė vieno sutarties lapo, laikytina nereikšminga, nes byloje esančių duomenų (ginčo buto Nekilnojamojo turto registro išrašo ir kt.) pakanka nustatyti, kad ši sutartis yra būtent ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis, kurią prašė išreikalauti apeliantai. Pažymėtina ir tai, kad apeliantai, reikšdami prašymą dėl ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties išreikalavimo, nenurodė, kokią bylai reikšmingą aplinkybę grįs šiuo įrodymu.Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo bylos nagrinėjimo metu kilusius klausimus dėl iš varžytynių parduoto turto tikrojo ploto. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžio metu apeliantų atstovė nurodė, jog antstolio nurodomas ginčo buto plotas – 114,80 m², o VĮ Registrų centro duomenimis – 118 m². Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nei apeliantų atstovė nurodyto teismo posėdžio metu, nei apeliantai apeliaciniame skunde nepaaiškino, kokią reikšmę ši aplinkybė turi teisingam bylos išnagrinėjimui. Be to, ieškinyje ši aplinkybė iš viso nėra nurodyta, ja ieškinio reikalavimai nebuvo grindžiami. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai, kaip buvę ginčo buto savininkai, geriausia žino faktines aplinkybes, susijusias su jiems priklausiusiu butu. Deklaratyvus klausimų ir abejonių kėlimas, ypač įvertinus apeliantams tenkančią pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas jų reikalavimas (CPK 178 straipsnis), nelaikytinas tinkamu procesiniu elgesiu, siekiant savo reikalavimų patenkinimo. Todėl apeliantų argumentas dėl bylai reikšmingų aplinkybių ignoravimo atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad pačių apeliantų pateikiamuose įrodymuose (UAB „ŽIA valda real estate“ 2008 m. liepos 17 d. preliminarioje išvadoje dėl turto vertės ir UAB „Verslavita“ 2016 m. rugpjūčio 19 d. konsultacijoje dėl galimos buto pardavimo kainos) ginčo buto plotas yra nurodytas 114,86 m². Būtent toks buto plotas nurodomas UAB korporacijos „Matininkai“ 2014 m. gegužės 2 d. turto ekspertizės akte, kuriuo remdamasis antstolis nustatė ginčo buto vertę, taip pat ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašuose, aktualiuose tuo laikotarpiu, kuomet ginčo butas priklausė apeliantams.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs duomenų, jog atsakovės ŽŪB „Viltis“ turtas perleistas tretiesiems asmenims, nepagrįstai atsisakė juos įtraukti į bylą, teisėjų kolegijos vertinimu, nelemia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl dėl jo plačiau taip pat nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliantų argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl atsakovės ŽŪB „Viltis“ procesinių prašymų

Atsakovė ŽŪB „Viltis“ prašo apeliacinės instancijos teismo įpareigoti ieškovus įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 1 000 Eur atlyginti atsakovės ŽŪB „Viltis“ bylinėjimosi išlaidas. Civilinio proceso įstatymas numato ieškovui pareigą užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tik tais atvejais, kai ieškovas yra kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo (CPK 794 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovai yra Lietuvos Respublikos fiziniai asmenys, todėl užstato galimų atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti įmokėjimas negalimas. Tuo labiau, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų.Atsakovė ŽŪB „Viltis“ taip pat prašo paskirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis Atsakovės prašymas yra visiškai nemotyvuotas, ji nenurodė jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl ieškovų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, todėl bauda ieškovams neskirtina (CPK 95 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šalys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nepareiškė ir šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.