Kauno apygardos teismo nutartis

2015-06-22 · Civilinė byla Nr. 2A-1030-153/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-22
Bylos Nr.
2A-1030-153/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-03540-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimondas Buzelis, Aušra Baubienė, Galina Blaževič
Atsakovas
UAB „Be group“
Ieškovas
E. L.
Kategorijos
  • 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1030-153/2015;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03540-2014-9;Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.8; 11.10; 15.3.2; 44.2.4.2; 99.5; 114.11; 121.18. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Raimondo Buzelio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Be group“ atstovės advokatės V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2030-638/2014 pagal ieškovo E. L. ieškinį atsakovei UAB „Be group“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo 2014-02-14 pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p., į darbą negrąžinti, priteisti 2 mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki dienos, kai ieškovas įsidarbino kitoje įmonėje (2014-11-04), priteisti delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą (t. 1, b. l. 3–6), papildomu ieškiniu prašė priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (t. 2, b. l. 21–22).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015-01-02 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo UAB „Be group“ vadybininko pareigų direktoriaus 2014-02-14 įsakymais, į darbą negrąžino, laikė, kad darbo sutartis tarp E. L. ir UAB „Be group“ yra nutraukta šiuo teismo spendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė ieškovui iš atsakovės išeitinę išmoką 2452,76 Eur (čia ir toliau sumos nurodomos priskaitytos, jeigu nenurodoma kitaip), darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po atleidimo iš darbo (2014-02-15) iki 2014 m. lapkričio 4 d. – 10 804 Eur, o nuo 2014-11-05 iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – po 13,85 Eur už kiekvieną darbo dieną, kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 1069,95 Eur, neturtinės žalos atlyginimą – 500 Eur (išmokėtina suma) ir 1296,57 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė valstybei iš atsakovės 461,42 Eur pašto išlaidas. Sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ieškovui iš atsakovo – 1226,38 eurų (priskaityta suma) nurodė vykdyti skubiai.

Teismas nurodė, kad ieškovas atsakovės įmonėje dirbo vadybininku nuo 2012-10-09 (darbo sutartis sudaryta 2012-09-19) (t. 1, b. l. 22). Ieškovas buvo supažindintas su Darbo tvarkos taisyklėmis (t. 1, b. l. 52), su vadybininko įgaliojimų instrukcija supažindintas nebuvo. Ieškovas buvo atleistas iš darbo 2014-02-14, atleidimas įformintas dviem atsakovo direktoriaus įsakymais: 2014-02-14 įsakymu dėl darbo drausmės pažeidimų (t. 1, b. l. 28) ir 2014-02-14 įsakymu Nr. P-2014-02-01 „Dėl E. L. atleidimo iš darbo“ (t. 1, b. l. 29).

Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo

Viename iš atsakovės direktoriaus įsakymų nurodyta, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, ieškovui paskirta remiantis 2014 m. vasario 10,12 ir 14 d. aktais.

2014-02-10 akte „Dėl darbo drausmės pažeidimo“ nurodyta, kad 2014-02-10 ieškovas neatvyko į darbą iki 13 val. ir apie tai direktoriaus neinformavo; piktybiškai nevykdė nevienkartinio direktoriaus nurodymo suorganizuoti susitikimą su klientu, neinformavo savo tiesioginio vadovo direktoriaus nė vienu iš aukščiau nurodytų atveju (t. 1, b. l.24). Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktą vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kad asmuo, panašus į ieškovą, atvyko į filmuojamą teritoriją 12.33 val. ir išvyko 12.55 val., darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kuriame pažymėta, kad ieškovas 2014-02-10 dirbo 4 valandas (t. 1, b. l. 84), atsakovės atstovų paaiškinimus apie pažymėtas ieškovo darbo valandas bei 2014-02-10 akto surašymo ir ieškovo supažindinimo su juo aplinkybes, liudytojų E. K. ir T. B. parodymais, sprendė, kad atsakovė neįrodė, kad ieškovas žodžiu neinformavo atsakovės direktoriaus, kur jis buvo 2014-02-10, neįrodė, jog ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą 2014-02-10, pasireiškusį neatvykimu į darbą iki 13 val.

Teismo vertinimu, nėra pagrįstas 2014-02-10 akto dėl darbo drausmės pažeidimo teiginys, kad ieškovas piktybiškai nevykdė nevienkartinio direktoriaus nurodymo suorganizuoti susitikimą su klientu (2014-02-07 susirinkime ieškovui buvo nurodyta suorganizuoti direktoriaus ir kliento – įmonės „Norac“ atstovo (-ų) susitikimą 2014-02-10), nes atsakovė neįrodė, kad nurodymas organizuoti susitikimą buvo nevienkartinis ir kad tas nurodymas nebuvo vykdomas piktybiškai, nes po vasario 7 dieną (penktadienį) duoto nurodymo organizuoti susitikimą su kitoje įmonėje, kitame mieste dirbančiais asmenimis, nepavaldžiais darbdaviui, yra normalu, kad pirmadienį tie asmenys gali būti užimti ir ieškovas negali organizuoti susitikimo būtent pirmadienį ne dėl savo kaltės. Todėl teismas sprendė, kad 2014-02-10 ieškovas nepadarė darbo drausmės pažeidimo, pasireiškusio piktybišku nevykdymu nevienkartinio direktoriaus nurodymo. Pažymėjo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas susitikimo nesuorganizavo, nes tarp šalių nėra ginčo, kad 2014-02-13 ieškovas kartu su direktoriumi buvo nuvykę į Panevėžį ir susitiko su įmonės „Norac“ atstovais.

2014-02-12 akte „Dėl darbo drausmės pažeidimo“ nurodyta, kad ieškovas pasitraukė iš darbo vietos ilgesniam laikui nei numatytoji pietų pertrauka nieko neinformavęs ir tuo pažeisdamas Darbo tvarkos taisyklių 5.36 p. ir vadybininko įgaliojimų instrukcijos 1.7 p. (t. 1, b. l. 25). Teismas, įvertinęs atsakovo atvykimo į darbą ir išvykimo iš darbo epizodus vaizdo įraše, žiniaraščio duomenis, liudytojos E. K. parodymus, sprendė, kad atsakovė nepateikė pakankamai įrodymų, kad vasario 12 dieną ieškovas pasitraukė iš darbo vietos ilgesniam laikui nei numatytoji pietų pertrauka (ką reiškia „ilgesniam laikui negu numatytoji pietų pertrauka“, atsakovės atstovai paaiškinti negalėjo).

Teismas pažymėjo, kad ieškovo darbo pobūdis buvo važinėti pas klientus, todėl smulkmeniškas fiksavimas, kada vadybininku dirbantis darbuotojas atvyksta ir išvyksta iš įmonės biuro, dar neįrodo, kad toks darbuotojas, nebūdamas fiziškai įmonės biure, neatlieka jokių darbo funkcijų darbdavio naudai, be to, nenustačiusi jokios kontrolės sistemos vadybininkų darbui kontroliuoti, atsakovė sudarė tokias sąlygas, kad nėra įmanoma nustatyti, kaip darbuotojas naudojo darbo laiką. Teismas sprendė, kad darbo drausmės pažeidimo fakto 2014-02-12 atsakovė neįrodė, taip pat neįrodė, kad surašytas 2014-02-12 aktas buvo įteiktas ieškovui.

2014-02-14 akte nurodyta, kad ieškovas pavėlavo atvykti į darbą 45 minutes ir apie tai neinformavo direktoriaus (t. 1, b. l. 26). Ieškovui pateikus UAB „Lankstonas“ pažymą, kad 2014-02-14 nuo 8 val. iki 8.30 val. lankėsi UAB „Lankstonas“, o atsakovei nepateikus duomenų, kad ieškovas negalėjo lankytis UAB „Lankstonas“, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė ieškovą padarius darbo drausmės pažeidimą, t. y. pavėlavimą atvykti į darbą 45 minutes. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovė pažeidė darbo drausmės pažeidimo tyrimo ir nuobaudos paskyrimo tvarką – tinkamai nepareikalavo, kad darbuotojas pasiaiškintų dėl pažeidimų, kuriais kaltinamas. Atsakovės atstovai neginčijo, kad ieškovas buvo premijuojamas kiekvieną mėnesį.

Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė paties šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo fakto, ar tai būtų vienkartinis pažeidimas, ar keletas. Todėl spręstina, kad ieškovas buvo iš darbo atleistas nepagrįstai ir neteisėtai. Ieškovas nepageidavo būti grąžintas į ankstesnį darbą, nes prarado pasitikėjimą darbdaviu, teismas laikė, kad darbo sutartis tarp šalių nutraukiama šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 300 str. 4 d.). Ieškovui priteisė išeitinę išmoką – dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (DK 140 str. 1 d. 2 p.) – 8468,88 Lt / 2452,76 Eur (priskaityta suma) (t. 1, b. l. 130), vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos – po 201,64 Lt / 58,40 Eur už kiekvieną darbo dieną (t. 1, b. l. 130) nuo 2014-02-15 iki 2014-11-04, kai ieškovas įsidarbino kitoje įmonėje (185 darbo dienos x 58,40 Eur, iš viso 10 804 Eur). Kadangi atsakovės pateiktoje pažymoje dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimo yra neteisingai apskaičiuotas vienos darbo dienos vidutinis užmokestis, todėl ieškovui buvo per mažai apskaičiuota piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas atleidžiant iš darbo, todėl teismas priteisė skirtumą – 60,23 Eur. Taip pat ieškovui iš atsakovės priteisė nuo 2014-11-04 po 13,85 Eur už kiekvieną darbo dieną už priverstinės pravaikštos laiką iki šio teismo sprendimo įsigaliojimo, piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014-02-15 iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (24,7 kalendorinės dienos atostogų) – 1009,72 Eur (skaičiuojama nuo 28 kalendorinių dienų atostogų per metus) (DK 170 str. 1 d. 9 p.).

Teismas ieškovo prašymo priteisti delspinigius už pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį netenkino, nes neteisėto ieškovo atleidimo iš darbo dieną su juo buvo atsiskaityta.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Nustatęs, kad 2014 m. vasario 10, 12, 14 dienų aktai dėl darbo drausmės pažeidimų buvo surašyti nepagrįstai, neišsiaiškinus reikšmingų aplinkybių, ieškovui už akių, apsunkinant galimybes ieškovui susipažinti su aktais, darbdaviui neprašius iš ieškovo pasiaiškinimų ir akivaizdžiai parodžius, kad jokių pasiaiškinimų gauti ir nagrinėti nenori, atsakovei netinkamai tvarkant dokumentaciją įmonėje, teismas darė išvadą, kad paminėti atsakovės neteisėti veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su ieškovo patirtais neigiamais išgyvenimais, todėl ieškovui priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Kadangi ieškinys patenkintas 90 proc., tai teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismo sprendimą apeliaciniu skundu skundžia atsakovė UAB „Be group“, kurios vardu apeliacinį skundą pasirašė atstovė advokatė V. K.. Apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2015-01-02 sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti apeliantei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Mano, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl argumentų:

Žemesnės instancijos teismas

Dėl teismo argumento, kad atsakovė pažeidė darbo drausmės pažeidimo tyrimo ir nuobaudos paskyrimo tvarką – tinkamai nepareikalavo, kad darbuotojas pasiaiškintų dėl pažeidimų, kuriais kaltinamas.

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vadovavosi tik ieškovo teigimu, tačiau neatsižvelgė į įrodymus, patvirtinančius atsakovės poziciją, kurią patvirtina 2014-02-10, 2014-02-12 bei 2014-02-14 aktai apie darbo drausmės pažeidimą, kuriuose darbuotojai E. K., G. A. bei T. B. pažymi, kad ieškovas su šiais dokumentais buvo supažindintas, bet atsisakė pasirašyti; 2014-02-14 pareikalavimas dėl E. L. darbo drausmės pažeidimų, 2014-02-14 įsakymas dėl darbo drausmės pažeidimų, 2014-02-14 įsakymas dėl E. L. atleidimo iš darbo, kur tie patys darbuotojai raštu patvirtina, kad su šiais dokumentais ieškovas buvo supažindintas, bet atsisakė šiuos dokumentus pasirašyti, taip pat kad ieškovas E. L. aiškiai nurodė, jog pasiaiškinimo nepateiks.

Dėl teismo argumento, kad atsakovė neįrodė šiurkštaus darbo pažeidimo

Faktines aplinkybes, kad ieškovas piktybiškai nevykdė / atsisakė vykdyti vadovo nurodymus dėl susitikimo suorganizavimo su klientu patvirtino visi teismo posėdžio metu liudiję liudytojai, įskaitant ir liudytoją T. B., kuris bylos nagrinėjimo metu pas atsakovę nedirbo. Liudytojas T. B. 2014-05-07 teismo posėdžio metu, o Š. B. 2014-12-15 teismo posėdžio metu paliudijo faktines aplinkybes dėl 2014-02-13 atsakovės direktoriaus vykimo į susitikimą Panevėžyje, tačiau teismas jų nevertino, nenurodė, kodėl nevertino ir neatsižvelgė į liudytojų parodymus (LR CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Teismas iš surinktų byloje duomenų negalėjo pagrįstai spręsti, jog ieškovas darbdavio nurodytu laiku suorganizavo susitikimą su klientu „Norac“. Nepateisinamas ieškovo elgesys kvalifikuotinas kaip savavaliavimas, kuris pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu.

Ieškovas tiek 2014-04-22, tiek 2014-05-07 posėdžiuose neneigė ir pripažino, kad 2014-02-10 atvyko į biurą apie 13:00 val., kad 2014-02-12 nebuvo biure ilgesnį laiką, nei nustatyta pietų pertrauka, kad 2014-02-14 pavėlavo atvykti į biurą po pietų pertraukos, t. y. ieškovas neginčijo ir patvirtino, kad biure iš tiesų jo nebuvo atsakovės nurodytais laikotarpiais, todėl vadovaujantis LR CPK 182 str. 5 punktu atsakovė apskritai galėjo neįrodinėti aukščiau aptartų aplinkybių. Akivaizdu, kad teismo padarytos išvados apie tai, kad atsakovė neva neįrodė, kad ieškovas atsakovės nurodytu laiku nebuvo biure, neatitinka teisės aktais nustatytų įrodinėjimo taisyklių. Ieškovas E. L. neįrodė nuolatinių savo vėlavimų ir neatvykimo į darbo vietą laiku priežasčių.

Ieškovo 2012-09-19 darbo sutartyje Nr. 27 nustatyta, kad jo darbovietė, kitaip tariant darbo vieta, yra UAB „Be group“, T. Masiulio g. 18B, Kaune, darbo sutartyje nenumatyta, kad ieškovo darbas buvo kilnojamojo pobūdžio ar pan., todėl neabejotinai jis turėjo būti atliekamas biure. Darbo tvarkos taisyklių 5.3 punktas nustatė, kad nustatoma 5 dienų darbo savaitė. Darbo dienos trukmė: 8 val., pradžia 8 val., pabaiga 17 val. 5.4 punktas nustatė, kad pertraukos pavalgyti ir pailsėti trukmė 1 val., pradžia 12 val., pabaiga 13 val. Ieškovas 2014-05-07 teismo posėdyje pripažino ir patvirtino, kad savo išvykimo iš darbo vietos, esančios adresu: T. Masiulio g. 18B, Kaunas, su niekuo nederino ir nieko neinformuodavo, nors tiek bendrovės dokumentai, tiek visų liudytojų parodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad bendrovėje buvo nustatyta aiški tvarka darbuotojams norint pasitraukti iš darbo vietos.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė įvykdė visas įstatymo leidėjo numatytas procedūras prieš skirdama drausminę nuobaudą (LR DK 240 str.), įvykdė įstatyme ir LAT praktikoje suformuluotą pareigą įrodyti, kad drausminė nuobauda ieškovui skirta teisėtai ir pagrįstai.

Dėl priteistos dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos.

Kadangi teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo atleidimas iš darbo buvo neteisėtas, todėl nepagrįsta laikoma ir ta sprendimo dalis, kuria priteista ieškovui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Dėl priteisto vidutinio darbo laiko užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, tai yra 2014-02-15, iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai įvertino šios kompensacijos dydžio atitiktį jos tikslams, esmei bei bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams. Byla buvo sustabdyta nuo 2014 m. gegužės iki 2014 m. lapkričio mėn., vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tai yra pagrindas mažinti priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 201/2013). Rašysenos ekspertizė, kuri atsakytų į klausimą, ar po vadybininko pareiginėmis instrukcijomis pasirašė ieškovas, šiuo atveju neturėjo būti skirta, nes vadybininko įgaliojimo instrukcijų 1.7 bei 2.1 punktuose nurodytos ieškovo bendro pobūdžio pareigos numatytos ir LR darbo kodekso 228 str. Teismas motyvuodamas sprendimą ekspertizės aktu apskritai nesivadovavo. Todėl paskyrus ekspertizę, kurios rezultatas neturi jokios reikšmės civilinės bylos nagrinėjimui bei teisingam ginčo sprendimui, neabejotinai buvo pažeisti proceso koncentruotumo, operatyvumo bei ekonomiškumo principai, o civilinės bylos nagrinėjimas užsitęsė be pagrindo. Ieškovas pas atsakovę dirbo tik vienus metus, tarp šalių santykiai buvo konfliktiški, o tai pagal kasacinio teismo praktiką taip pat yra pagrindas mažinti priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Be to, tokios didelės sumos priteisimas ieškovui neabejotinai yra neproporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui, dėl ko atsakovė neabejotinai gali tapti nemokia, ir dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai.

Dėl priteistos piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014-02-15 iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos.

Atsakovės vertinimu, net ir sprendžiant, jog ieškovas iš darbo atleistas neteisėtai, šios kompensacijos priteisimas ieškovui prieštarauja LR DK nuostatoms bei aiškiai suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Pagal LR DK 170 straipsnį ir kitus teisės aktus, priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, negrąžintam į pirmesnį darbą, nepriskirtas prie laikotarpių, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos (LR DK 170 str. 1 d. 9 p.), už šį laikotarpį taikomas darbuotojo teisių gynimo būdas, aptartas LR DK 300 straipsnio 4 dalyje. Todėl ši teismo sprendimo dalis bet kuriuo atveju yra neteisėta, todėl naikintina.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos darbo bylose, kuriose reikalaujama neturtinės žalos atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju nebuvo atsakovės neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu galėjo būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Net ir darant prielaidą, jog atsakovė ieškovą iš darbo atleido neteisėtai, neteisėto atleidimo faktas nepreziumuoja neturtinės žalos padarymo fakto, jį reikia įrodyti, taip, kaip reikalinga įrodyti ir priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir tam tikrų ieškovui kilusių neigiamų padarinių (LR CK 6.247 str.). Ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo, jis patyrė emocinius išgyvenimus, sukrėtimą ir dėl to pablogėjo jo sveikata, ar jam kitokiu būdu buvo padaryta neturtinė žala. Todėl ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti atmestas.

Atsiliepimas

Ieškovas E. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovės 300 Eur turėtas išlaidas advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas pateikė duomenis iš viešosios erdvės apie UAB „Be group“, kad įrodytų atsakovės turtinę padėtį.

Nurodo, kad teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo ir įvertino visus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovas patyrė neturtinę žalą. Teismo priteistas 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra byloje įrodytas tiek rašytiniais įrodymais, tiek ieškovo paaiškinimais. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad jos turtinė padėtis yra bloga. Ieškovas pateikia prie šio atsiliepimo duomenis apie atsakovės metinę apyvartą, iš kurios matyti, kad atsakovė yra ekonomiškai stipri bendrovė, kuriai 500 Eur yra labai nedidelė suma. Tokios neturtinės žalos priteisimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką darbo bylose.

Motyvuojamoji dalis

VI. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę, teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama.

Ieškovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta iš viešo duomenų portalo informacija apie atsakovės bendrovę nesudaro pagrindo pripažinti, kad šioje byloje yra pagrindas priimti naujus rašytinius įrodymus dėl aplinkybių, paminėtų CPK 314 straipsnio nuostatuose. Todėl ieškovo prašymas dėl dokumentų prijungimo netenkintinas.

Dėl DK 240 str. pažeidimo.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. vasario 14 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. P-2014-02-01 ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už padarytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (DK 136 str. 3 d. 2 p.), yra nepagrįsta, todėl skundžiamas įsakymas naikintinas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbdavys, prieš 2014 m. vasario 14 d. įsakymu skirdamas drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už padarytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, pasireiškusį tiesioginio vadovo nurodymų nevykdymu, nebuvimu darbe ir pavėlavimu į darbą, nepareikalavo darbuotojo pasiaiškinti. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad darbdavys, skirdamas drausminę nuobaudą, turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šio įstatymo reikalavimo tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiu darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet ir siekiama maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatymo leidžiama darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo, jeigu darbuotojas per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių pasiaiškinimo nepateikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009).

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovės direktorius patvirtino 2014-02-10, 2014-02-12, 2014-02-14 aktus dėl ieškovo E. L. tariamai padarytų 2014 m. vasario 10 d., 2014 m. vasario 12 d., 2014 m. vasario 14 d. darbo drausmės pažeidimų. Aktuose atsakovės komisija pažymėjo, kad ieškovas su aktais buvo supažindintas, tačiau atsisakė aktus pasirašyti ir aiškintis. Atsakovė teigia, jog kiekvieną kartą tinkamai įvykdė DK 240 str. reikalavimus, nustatyta tvarka pareikalavo iš ieškovo pasiaiškinti dėl padarytų darbo drausmės pažeidimo ir būdama įsitikinusi, kad ieškovas pasiaiškinimo neparašys, negavusi ieškovo pasiaiškinimo dėl inkriminuojamo ieškovui darbo drausmės pažeidimo, atleido ieškovą iš darbo. Tačiau su tuo sutikti negalima. Rašytiniai įrodymai, atsakovės darbuotojų paaiškinimai, vaizdo įrašai patvirtina, kad klausimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo ir pasiūlymo ieškovui surašyti paaiškinimą dėl ieškovo padarytų darbo drausmės pažeidimų atsakovė išsprendė formaliai, per trumpą laiką, faktiškai nesuteikusi ieškovui protingo termino pasiaiškinti (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo atsakovės darbuotojų paaiškinimu dėl atsakovės komisijos narių galimumo, vaizdo įraše užfiksuotu laiku nuo 12.33 val. iki 12.55 val., surašyti 2014-02-10 aktą ir jį įteikti ieškovui, kad šis pasiaiškintų dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo. Liudytoja E. K. paaiškino teismui, kad iš direktoriaus sužinojo, jog ieškovas nebuvo darbe ir kad komisija nusprendė rašyti aktą peržiūrėjusi vaizdo įrašą. Kai komisija rašė aktą, ieškovo darbe nebuvo, jis atvyko vėliau. O liudytojas T. B. parodė, kad ieškovas 2014-02-10 į darbą atvyko apie pietus, raštas buvo įteiktas ieškovui, ieškovas rašto nepasirašė. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad ieškovas dirbo 4 valandas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės liudytojų E. K. ir T. B. paaiškinimai dėl 2014-02-10 akto surašymo ir įteikimo laiko ieškovui, ieškovo buvimo darbe yra nenuoseklūs.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat byloje liko nepaneigtas ieškovo argumentas, jog 2014-02-10 iki pietų buvo išvykęs atsakovės direktoriaus pavedimu suderinti susitikimą su UAB „Norac“ atstovu, kad atsakovės direktorius apie tai žinojo, ieškovas teigia informavęs atsakovės direktorių telefonu apie išvykimą į Panevėžį. Teismo posėdžio metu atsakovės direktorius G. T. nurodė, kad faktiškai darbuotojai apie vykimą pas klientus jį informuodavo telefonu, tačiau tai nebuvo reglamentuota. Direktorius teisme taip pat patvirtino, kad vadybininkams (tarp jų ir ieškovui) buvo priskirti automobiliai, nes jų darbas susijęs su nuolatiniu važinėjimu: klientų paieška ir bendravimu su jau esamais klientais. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vykimas pas klientą negali būti vertinamas kaip Darbo tvarkos taisyklių 5.3, 5.3.4., 5.36 punktų pažeidimas. Taip pat tame pačiame akte nurodyta, kad ieškovas pažeidė Vadybininko įgaliojimų instrukcijos 1.7. p., tačiau kaip nustatyta byloje, kad su šia Vadybininko įgaliojimų instrukcija ieškovas nebuvo supažindintas, tai teigė ieškovas ir patvirtino byloje atlikta rašysenos ekspertizė. Todėl tikėtina, kad atsakovės direktorius, patvirtindamas komisijos surašytą 2014-02-10 aktą, buvo nesąžiningas.

Todėl atsakovės komisijos narių formalus nurodymas 2014-02-10 akte, kad ieškovas nebuvo 2014-02-10 darbe iki 13 val., kad pažeidė Darbo tvarkos taisyklių 5.3, 5.3.4., 5.36 punktus, Vadybininko įgaliojimų instrukcijos 1.7. punktą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad komisijos akte yra užfiksuotos aplinkybės kvalifikuotinos kaip ieškovo padaryti darbo drausmės pažeidimai.

Taip pat 2014-02-10 akte nurodyta, kad ieškovas piktavališkai nevykdė nevienkartinio direktoriaus nurodymo suorganizuoti susitikimą su klientu ir taip pažeidė Vadybininko įgaliojimų instrukcijos 2.1. p. bei Darbo tvarkos taisyklių 7.8.7. p.,7.8.12. p. Priešingai, nei nurodyta akte, 2014-02-10 ieškovas susitarė dėl susitikimo su UAB „Norac“ atstovu Panevėžyje. Susitikime 2014-02-13 dalyvavo atsakovės direktorius, ieškovas ir UAB ‚Norac“ atstovas, todėl visgi labiau tikėtina, kad ieškovas nepažeidė Darbo tvarkos taisyklių 7.8.7. ir 7.8.12. punktų, kad ieškovas įvykdė atsakovės direktoriaus nurodymą ir atsakovės direktorius pasinaudojo ieškovo darbo rezultatu.

Pažymėtina ir tai, kad 2014-02-10 akte nurodyta, jog atsakovas buvo supažindintas su aktu, tačiau kaip nustatyta byloje, komisija 2014-02-10 akto ieškovui neįteikė, komisija neprašė ieškovo pasiaiškinti raštu ir nesant jokio objektyvaus pagrindo tame pačiame akte patvirtino, kad ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą. Todėl atsakovės komisijos konstatuoti faktai 2014-02-10 akte, teisėjų kolegijos vertinimu, yra klaidinantys ir neatitinka faktinių aplinkybių (CPK 185 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenimis, atsakovės direktoriaus sudaryta komisija surašė 2014-02-12 aktą „Dėl darbo drausmės pažeidimo“, kuriame nurodė, kad ieškovas pasitraukė iš darbo vietos ilgesniam laikui, nei numatytoji pietų pertrauka, nieko neinformavęs ir taip pažeisdamas Darbo tvarkos taisyklių 5.36 p. ir vadybininko įgaliojimų instrukcijos 1.7 p. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog surašytas 2014-02-12 aktas buvo įteiktas ieškovui. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, nes ji pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Liudytojos E. K. paaiškinimu, 2014 m. vasario 12 d. aktas buvo įteiktas ieškovui po pietų, tačiau ieškovas numetė aktą ant stalo, tada liudytoja paėmė aktą ir išsinešė, nes nematė reikalo palikti akto egzemplioriaus ieškovui. Esant tokioms aplinkybėms, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2014-02-12 aktas, skirtas ieškovui, liko atsakovės komisijos nario žinioje, taigi nebuvo įteiktas ieškovui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aktas turi būti įteikiamas darbuotojui, todėl nėra logiška darbuotojui įteiktą aktą komisijos nariams paimti jį tuoj pat atgal, kadangi darbuotojas tokiu atveju netenka galimybės su aktu susipažinti, sužinoti, kuo yra kaltinamas, ir tinkamai nuspręsti, ar pasiaiškinti ir kaip pasiaiškinti dėl reiškiamų pretenzijų.

Atsakovės darbuotojai surašė 2014 m. vasario 14 d. aktą dėl ieškovo pavėlavimo 45 minutes atvykti į darbą. Ieškovas pavėlavimo faktą pripažino, tačiau nepripažino, jog padarė darbo drausmės pažeidimą, kadangi, jo paaiškinimu, jis lankėsi UAB „Lankstomas“.

Taip pat byloje pateiktas atsakovės 2014 m. vasario 14 d. pareikalavimas, surašytas atsakovės direktoriaus vardu, dėl įpareigojimo ieškovą pasiaiškinti dėl tariamai paties ieškovo padarytų 2014 m. vasario 10, 12 ir 14 dienomis darbo drausmės pažeidimų. Šiame akte nurodyta, kad ieškovas buvo supažindintas su šiuo dokumentu, bet atsisakė pasirašyti ir aiškiai nurodė, kad pasiaiškinimo nepateiks. Tą pačią dieną (2014-02-14) ieškovas buvo atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės surašytas 2014-02-14 pareikalavimas dėl E. L. darbo drausmės pažeidimų yra neinformatyvus, neatitinka tokio pobūdžio dokumento turinio, o terminas, per kurį atsakovė išsprendė klausimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo, patvirtina, kad ieškovui nebuvo suteiktas protingas terminas pasiaiškinimui surašyti. Atsakovės pareikalavime aiškiai nenurodyta ir nesuformuluota, kaip to reikalauja suformuota kasacinio teismo praktika, kokiu konkrečiu darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, darbuotojo padaryto pažeidimo padarymo laikas, vieta, darbuotojo kaltės įrodymai ir nenustatytas protingas terminas pasiaiškinimui pateikti. Palyginus 2014 m. vasario 14 d. atsakovės direktoriaus įsakymo, kuriuo ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, turinį su nurodyto pareikalavimo turiniu, laiko trukmę, per kurią išspręstas klausimas dėl ieškovo atleidimo nuo pareikalavimo pateikimo ieškovui, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė netinkamai prašė ieškovą pasiaiškinti dėl padarytų darbo drausmės pažeidimų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad darbdavys pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalį.

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo kaip darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindo

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Šiurkštų darbo pareigų pažeidimą reglamentuoja DK 235 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka, o 2 dalyje nurodytas šiurkščių pažeidimų sąrašas, kuris nėra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kurie reikšmingi sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo klausimą, pasisakyta dėl drausminės nuobaudos parinkimo kriterijų ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. C. v. individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. C. v. Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; kt.). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). DK 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai. Darbuotojų pareigas taip pat gali reglamentuoti kitos DK normos, kiti įstatymai ir norminiai bei vidaus teisės aktai, profesinės etikos kodeksai, taisyklės ar pan. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Tam teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti pagrįstas išvadas. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. UAB „Putokšnis“, bylos Nr. 3K-3-303/2011; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. UAB „Barker textiles“, bylos Nr. 3K-3-424/2011; kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2014-02-10 akte „Dėl darbo drausmės pažeidimo“ nurodė, jog ieškovas 2014-02-10 neatvyko į darbą iki 13 val. ir apie tai neinformavo direktoriaus;

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės 2014-02-10 akte užfiksuotas aplinkybės apie ieškovo padarytus darbo drausmės pažeidimus, dėl ieškovo 2014-02-10 nebuvimo darbe sprendė, kad atsakovė darbo drausmės pažeidimo fakto neįrodė, ir ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga.

Pirmos instancijos teismo vertinimu, priešingai, negu nurodyta atsakovės akte apie ieškovo neatvykimą 2014-02-10 į darbą iki 13 val., vaizdo įrašuose, kuriuos apžiūrėjo teismas, asmuo, panašus į ieškovą, 2014-02-10 12.33 val. atvyko į atsakovės filmuotą teritoriją, o išvyko 12.55 val. Atvykę į teismo posėdį atsakovės atstovai teigė, jog ieškovas atvyko ir išvyko iš darbo vaizdo įrašuose nurodytu laiku. Visgi atsakovės surašytame Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje buvo pažymėta, kad ieškovas 2014-02-10 dirbo 4 valandas, taigi priešingai, nei nurodė atsakovės atstovai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad duomenys, įrašyti apie ieškovo 2014-02-10 dirbtą laiką, nesutampa su paaiškinimu apie ieškovo išvykimą iš darbo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 5.36 p. įpareigoja darbuotojus informuoti bendrovės vadovą dėl darbuotojo nebuvimo darbe darbo laiku. Tačiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovės Darbo tvarkos taisyklės neįpareigoja darbuotojus teikti vadovui informaciją dėl darbuotojo išvykimo atlikti darbo užduotį, taip pat tai, kad darbuotojai informaciją apie jų išvykimą iš bendrovės atsakovės vadovui galėjo pateikti žodžiu ir kad atsakovė neturėjo reglamentuotos tvarkos darbo laikui apskaityti (registruoti) tada, kai darbuotojai darbo reikalais išvyksta iš bendrovės. Teismas liudytojo T. B. paaiškinimu nustatė, kad atsakovės bendrovėje ieškovas dirbdamas vadybininku per metus nuvažiuodavo darbo reikalais apie 25 000 kilometrų, kartais visą darbo dieną nebūdavo atsakovės būstinėje. Taip pat remdamasis ieškovo paaiškinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014-02-10 ieškovas žodžiu informavo atsakovės vadovą apie išvykimą iš bendrovės darbo reikalais. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nustatytų byloje įrodymų visuma nepaneigia ieškovo paaiškinimo, kad jis išvykęs darbo reikalais 2014-02-10 galėjo apie tai informuoti atsakovės direktorių žodžiu ir kad nuo 8 val. ryto iki 12.30 val. buvo 2014-02-10 išvykęs darbo reikalais direktoriaus nurodymu į Panevėžį, tad darbo drausmės pažeidimo ieškovas nepadarė. Tai, kad ieškovas paaiškino teismo posėdyje, jog kolegos žinojo apie ieškovo išvykimą iš darbo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad būtent 2014-02-10 atsakovės vadovui buvo žinoma, jog ieškovas išvyko į Panevėžį darbo reikalais. Todėl ieškovo neatvykimas į darbą 2014-02-10 negali būti vertinamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, nes bylos duomenimis, ieškovas išvyko vykdyti atsakovės vadovo nurodymą suderinti susitikimą su įmonės „Norac“ atstovu, o tai, kad atsakovė neįformino ieškovo kelionės komandiruotės įsakymu, nuo ieškovo valios nepriklausė.

Atsakovės 2014-02-10 akte „Dėl darbo drausmės pažeidimo“ teigiama, kad ieškovas pažeidė Vadybininko įgaliojimų instrukcijos 1.7. p., tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad su šia Vadybininko įgaliojimų instrukcija ieškovas nebuvo supažindintas, taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą pažeidęs šios instrukcijos nuostatas, taip pat yra teisinga.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo piktybišką nevykdymą atsakovės vadovo nurodymu, ir šiai išvadai pritaria. Priešingai, nei nurodyta atsakovės 2014-02-10 akte, kad ieškovas piktybiškai nevykdė nevienkartinių direktoriaus nurodymų suorganizuoti susitikimą su klientu ir pažeidė pareiginių įgaliojimų instrukcijos 2.1 punktą, Darbo tvarkos taisyklių 7.8.7 ir 7.8.12 punktus, byloje nenustatyta, kad ieškovas ne vieną kartą piktybiškai nevykdė bendrovės vadovo nurodymų. Priešingai, nei konstatuota 2014-02-10 akte, byloje nustatyta, kad 2014-02-07 bendrovės vadovas išreiškė pageidavimą susitikti su įmonės „Norac“ atstovu. Apeliantės atstovė sprendžia, jog ieškovo darbo drausmės pažeidimo faktą patvirtina tai, kad susitikimas su įmonės „Norac“ atstovu neįvyko būtent pirmadienį – 2014-02-10, tačiau su tuo sutikti negalima, nes byloje nenuginčyta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovas ėmėsi priemonių organizuoti susitikimą su įmonės „Norac“ atstovu telefonu, o vėliau, 2014-02-10, važiavo į Panevėžį tuo pačiu tikslu ir tai, kad susitikimas su įmonės „Norac“ atstovu įvyko 2014-02-13.

Negalima sutikti su apeliantės atstovės argumentu, kad ieškovo veiksmai organizuojant susitikimą su įmonės „Norac“ atstovu yra nelogiški, nes 2014-02-10 (pirmadienį) susitikimui tarp atsakovės ir įmonės „Norac“ atstovo neįvykus, ieškovas 2014-02-10 nuvažiavo į Panevėžį organizuoti susitikimą su įmonės „Norac“ atstovu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta, kad atsakovė susitikimo su įmonės „Norac“ atstovu atsisakė vien dėl to, kad įmonės „Norac“ atstovas būtent 2014-02-10 nesusitiko su atsakove. Atsakovės vadovo veiksmai po 2014-02-10 patvirtina, kad atsakovė ketinimo vėlesnę datą susitikti su įmonės „Norac“ atstovu neatsisakė. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovas atsisakęs organizuoti susitikimą su įmonės „Norac“ atstovu ir kartu su atsakovės vadovu 2014-02-13 nutaręs nuvažiuoti į Panevėžį į susitikimą su įmonės „Norac“ atstovu nepatvirtina, jog ieškovas piktybiškai nevykdė atsakovės vadovo užduoties dėl susitikimo organizavimo. Priešingai, nei teigia atsakovės atstovė ir atsakovės nurodyti liudytojai T. B., Š. B. apie ieškovo savivaliavimą, atsisakymą organizuoti (neorganizavimą) susitikimą su įmonės „Norac“ atstovu, apie tariamą ieškovo atsisakymą organizuoti susitikimą, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės labiau įtikina, kad ieškovas aktyviai (2014-02-10, 2014-02-13) vykdė atsakovės vadovo nurodymą organizuoti susitikimą su įmonės „Norac“ atstovu ir pats jame dalyvauti. Taigi ieškovas veikė atsakovės naudai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė ieškovo piktavališkų veiksmų nevykdant atsakovės vadovo nurodymų, taip pat yra teisinga (CPK 12, 178, 185 str.).

Atsakovės direktoriaus sudaryta komisija 2014-02-12 surašė aktą „Dėl darbo drausmės pažeidimo“, kuriame nurodė, kad ieškovas pasitraukė iš darbo vietos ilgesniam laikui nei numatytoji pietų pertrauka nieko neinformavęs ir taip pažeisdamas Darbo tvarkos taisyklių 5.36 p. ir Vadybininko įgaliojimų instrukcijos 1.7 p. Bylos duomenimis, ieškovas šio darbo drausmės pažeidimo nepadarė, nes 2014-02-12 beveik visą darbo dieną dirbo ne darbo vietoje, bendravo su klientais. Byloje nepaneigtas ieškovo paaiškinimas, kad jis dažnai pietų pertraukos metu dirba, todėl būdavo atvejų, kai pietų pertrauka persikeldavo vėlesniam laikui. Jokių pastabų dėl to iš direktoriaus iki ginčo situacijos ieškovas neturėjo. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvų, kad pas atsakovę nebuvo griežtos vadybininkų darbo laiko apskaitos sistemos: kelionės lapai nebuvo pildomi, nebuvo sukurta sistema, kuri leistų nustatyti, su kuo ir kada susitinka vadybininkai ir kokie yra tų susitikimų rezultatai, ir visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas pasitraukė iš darbo vietos ilgesniam laikui nei pietų pertrauka.

2014-02-14 atsakovės darbuotojų komisija surašė aktą, kad ieškovas pavėlavo atvykti į darbą 45 minutes ir apie tai neinformavo direktoriaus. Kaip nustatyta anksčiau, ieškovas pripažino, jog į darbą pavėlavo dėl to, jog buvo susitikęs su klientu UAB „Lankstomas“, ieškovas šią aplinkybę įrodė pateikęs teismui UAB „Lankstonas“ pažymą, kad ieškovas 2014-02-14 ryte buvo pas klientą ir dirbo. Taigi, ieškovas jokio darbo drausmės pažeidimo 2014-02-14 nepadarė.

Dėl piniginių išmokų dydžio ir priteisimo pagrįstumo

Bylos duomenimis, atsakovės direktorius teigė, kad iki 2014-02-07 jokių pretenzijų ieškovui neturėjo, jį ieškovo darbas tenkino. Ieškovas buvo atsakovės nuolat skatintas. Per 2013 metus ieškovui buvo daugiausiai iš visų atsakovo darbuotojų paskirta premijų už planų vykdymą. Nuo 2013 m. birželio iki 2013 m. gruodžio mėn. ieškovas buvo premijuojamas kiekvieną mėnesį. Taigi įvertinus tai, kad ieškovas buvo atsakovės bendrovėje vienas geriausių darbuotojų, o atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva per 5 darbo dienas nepagrįstai surašius 3 aktus dėl neva padarytų darbo drausmės pažeidimų, tikėtina, kad ieškovo atleidimas iš darbo nesusijęs su jo darbinėmis pareigomis, o buvo įtakotas kitų atsakovei UAB „BE GROUP“ žinomų priežasčių. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė be įstatyminio pagrindo atleido ieškovą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, yra teisinga. Esant nustatytai aplinkybei, kad ieškovas be teisėto pagrindo atleistas iš darbo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui išeitinę dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išmoką (2452,76 Eur).

Negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad ieškovui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti mažinamas apeliantės nurodytais motyvais. Kaip nustatyta byloje, atsakovės aktuose, kuriais buvo įrodinėjami ieškovo padaryti darbo drausmės pažeidimai, atsakovės komisijos buvo teigiama, kad ieškovas piktybiškai pažeidinėjo Vadybininko įgaliojimų instrukciją. Bylos duomenimis, atsakovė nesutiko byloje nesivadovauti Vadybininko įgaliojimų instrukcija, nors pirmosios instancijos teismas, siekdamas operatyviai išnagrinėti bylą, pasiūlė atsakovei nesivadovauti minėta Vadybininko įgaliojimų instrukcija ir sutikti pašalinti šias aplinkybes iš surašytų aktų. Ieškovas teigė, kad su Vadybininko įgaliojimų instrukciją nesusipažinęs, todėl negalėjo jos pažeisti, o ieškovo parašas, liudijantis, kad ieškovas su instrukcija susipažino, yra suklastotas. Byloje buvo paskirta rašysenos ekspertizė, kuri nustatė, kad ieškovo parašas ant šios instrukcijos yra suklastotas, taigi atmestinas apeliantės argumentas, kad rašysenos ekspertizės nereikėjo skirti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vadovavosi ekspertizės aktu ir spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl jo negrąžinimo į darbą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės suklastoto dokumento pateikimas teismui yra pagrindas ieškovui prašyti negrąžinti jo į darbą. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad rašysenos ekspertizės aktas turėjo reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, o ekspertizės paskyrimas nepažeidė nei koncentruotumo, nei ekonomiškumo principų, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl atsakovės kaltės, o ieškovas tokį ilgą laiką negalėjo gauti nei darbo užmokesčio, nei kito darbo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo mažinti priteistą ieškovui pinigų sumą už priverstinę pravaikštą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008). Taigi pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti, nes turi būti sprendžiama, kokios pažeistų teisių gynimo priemonės laikytinos būtinomis ir pakankamomis kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į reikšmingas bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą ir priteisdamas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, dėl to, kad ieškovui per trumpą terminą (savaitę) taikytos net trys drausminės nuobaudos, kurios visos pripažintos neteisėtomis, nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos nusprendęs, kad ieškovo pažeistai teisei apginti nepakanka vien panaikinti neteisėtas drausmines nuobaudas, kad yra pagrindas priteisti ieškovui neturtinės žalos atlyginimą.

Byloje nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai – neteisėtas ieškovo atleidimas iš darbo darbdavio iniciatyva: atsakovė nepareikalavo pasiaiškinti dėl tariamų darbo drausmės pažeidimų, atleido iš darbo gerai dirbantį darbuotoją per vieną savaitę, atleido ieškovą žeminančiu darbuotoją pagrindu – už vienkartinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, pateikė teismui suklastotą dokumentą – Vadybininko įgalinimų instrukciją. Atsakovės kaltė dėl neteisėto ieškovo atleidimo iš darbo yra akivaizdi. Taip pat yra priežastinis ryšys tarp kaltės ir atsiradusios neturtinės žalos. Byloje nenuginčytas ieškovo argumentas, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovas išgyveno, kad buvo pažemintas kitų asmenų akyse, ieškovas, turintis 3 nepilnamečius vaikus, negalėjo dirbti apie 9 mėnesius, jo šeima liko be pragyvenimo šaltinio (CK 6.250 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą patenkinti ieškovo prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo. Ieškovui priteistos neturtinės žalos suma yra protingo dydžio ir atitinka ieškovo patirtus nepatogumus ir išgyvenimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo, todėl apeliantės nurodytais motyvais žalos sumą (500 Eur) mažinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių teiginius apie jos dabartinę turtinę padėtį. Taip pat bylos nagrinėjimo metu atsakovė teikdama teismui prašymus panaikinti jai taikytas laikinąsias apsaugos priemones, argumentavo tuo, kad jos turtinė padėtis yra labai gera, taigi iš to sprendžiama, jog atsakovė yra finansiškai pajėgi išmokėti ieškovui darbo užmokestį ir priteistą neturtinės žalos atlyginimo išmoką.

Remdamasi nurodyta byloje esančių duomenų visuma ir kasacinio teismo praktika, suformuota įrodymų vertinimo klausimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė neturėjo pagrindo taikyti ieškovui drausminę atsakomybę atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p.

Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.), atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

LR CPK 98 str. numato, kad šaliai, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato pagalbą ruošiant procesinius dokumentus. Ieškovas E. L. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą Advokačių V. K. ir S. E. Š. profesinei bendrijai sumokėjo 300 Eur. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovas prašo šią sumą priteisti iš atsakovės. Ieškovo prašoma priteisti suma atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius (8.11 p.). Teisėjų kolegija atsiliepimo į apeliacinį skundą pripažino teisingais ir vadovavosi jais procesiniame dokumente. Ieškovo Kauno apygardos teisme turėtas išlaidas patvirtina pateikiamas kvitas Nr. 799359 bei sąskaita Nr. 10 už teisines paslaugas, todėl ieškovo turėtos išlaidos priteistinos iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. sprendimo nekeisti.

Priteisti iš atsakovės UAB „Be group“ (įm. k. 211685290, Kaunas, T. Masiulio g.18B, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas) bylinėjimosi išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti Kauno apygardos teisme – 300 (tris šimtus) Eur ieškovui E. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) Kaunas, (duomenys neskelbtini).

Teisėjai Aušra BaubienėGalina BlaževičRaimondas Buzelis