Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-10-13 · Civilinė byla Nr. e2S-1440-881/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-10-13
Bylos Nr.
e2S-1440-881/2015
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00759-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Atsakovas
A. G.
Ieškovas
AB „Lesto“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1440-881/2015Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00759-2015-1Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. spalio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1533-860/2015 pagal ieškovo AB „Lesto“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Lesto“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. G. 3 922,14 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį turtą ir/ ar pinigines lėšas, neviršijant ieškinio sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino – areštavo atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, pinigines lėšas, neviršijant 3 922,14 Eur sumos.

Teismas nurodė, kad preliminariai įvertinus ieškovo pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus: 2014 m. kovo 21 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, 2014 m. gruodžio 19 d. Elektros energijos vartojimo vietos apžiūros aktą Nr. 11002695, 2015 m. sausio 9 d. AB ,,Lesto“ Rytų regiono Elektros energijos vartojimo vietos apžiūros akto Nr. 11002695 Komisijos nutarimą Nr. L-2012-2251, 2014 m. gruodžio 31 d. Elektros energijos suvartojimo apskaičiavimą per neapmokestinį laikotarpį prie akto Nr. 11002695, ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas.

Be to, teismas atsižvelgęs į ieškovo nurodytus argumentus bei pridėtus įrodymus dėl piniginio reikalavimo, taip pat į tai, kad ginčo prievolė nėra užtikrinta įkeitimu ar laidavimu, padarė išvadą, kad šioje byloje reikalaujama suma atsakovui yra didelė, egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovas gali perleisti turtą tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti, ir, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį bei pareikalauti, kad ieškovas pateiktų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Nurodo, kad nesuprantama, kodėl ieškovas prašomą priteisti iš atsakovo sumą vadina „žala“, nes įrodymų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovas būtų negavęs pajamų, nėra. Todėl teismas, priimdamas nutartį, negalėjo remtis tik įtarimais, kurių nustatymas įvyks posėdžio metu. Be to, atsakovas kreipėsi į ieškovą dviem skundais, tačiau atsakymo dar nėra gavęs, kas reiškia, kad ikiteisminis ginčas dėl šio įvykio dar neišnagrinėtas, todėl ieškovas į teismą kreipėsi neteisėtai. Teismas neturėjo teisės tenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes „žala“ nėra įrodyta. Žalos atsiradimas ir dydis turėjo būti įrodytas įstatymų nustatyta tvarka, ir tik tada teismas galėjo tenkinti ieškovo prašymą. Be to, šiuo atveju nebuvo vertinamas atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo, nors atsakovas du kartus kreipėsi į ieškovą, norėdamas išsiaiškinti reikalavimo pagrįstumą.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas tinkamai išnagrinėjo visas aplinkybes ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Pagal teismų praktiką, teismo atliekamas preliminarus (lot. prima facie) ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Nagrinėjamu atveju apeliantas neneigia, kad pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms, ieškinys teoriškai galėtų būti tenkinamas, apeliantas taip pat nenurodo, kad ieškinio faktinis pagrindas niekaip nesusijęs su ieškinio reikalavimu ir (ar) kad ieškovas pasirinko neleistiną (neįmanomą įgyvendinti) galimai pažeistų teisių gynybos būdą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad apelianto nurodomi motyvai dėl neįrodyto žalos fakto yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės ir negali būti teismo išsamiai analizuojami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Dėl šalių pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės teismas gali pasisakyti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. priimdamas teismo sprendimą dėl ginčo esmės. Teismas pažymi, kad, nors teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir yra skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai. Šis procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad jomis nėra sprendžiamas šalių ginčas, bet užtikrinamas būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Taigi apelianto argumentai, kad teismas galėjo tenkinti ieškovo prašymą tik ieškovui įrodžius jam padarytą žalą (kaip minėta, tai, ar ieškovas įrodė jam padarytos žalos dydį, galės būti nustatyta tik teismui išnagrinėjus bylą iš esmės), neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmės.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pagal teismų formuojamą praktiką, ši aplinkybė preziumuojama tuomet, kai ieškinio suma yra didelė, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2311/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1465/2014; kt). Nagrinėjamu atveju apeliantas didelės ieškinio sumos prezumpcijos, o kartu ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nepaneigė, t. y. nepateikė įrodymų, kad ieškinio suma jam nėra didelė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai.

Teismas pažymi, kad CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas įstatymų nustatytais atvejais laikytis išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos yra taikomas tam asmeniui, kuris ketina kreiptis į teismą su ieškiniu, t. y. ieškovui. Taigi aplinkybė, kad su skundais į ieškovą kreipėsi apeliantas, vertinant ieškovo inicijuoto proceso teisėtumą, teisinės reikšmės neturi.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nagrinėti apelianto prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, kadangi šio klausimo pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nesprendė, atitinkamai jis nėra šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas. Teismas išaiškina, kad dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo apeliantas turi kreiptis į pirmosios instancijos teismą, pateikdamas Civilinio proceso kodekso reikalavimus atitinkantį prašymą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Vilija Mikuckienė