Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2018 m. spalio 31 d.

6. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

7. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jos nurodomus nepatogumus, apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra kalinamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013 ir kt.). Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).

8. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, nepateikė įrodymų dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

9. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019 m. balandžio 24 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. (trejų metų laikotarpis). Ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, bus sprendžiamas tik už minėtą laikotarpį, o už ankstesnį laikotarpį, pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

10. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

11. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

12. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

13. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, visą ginčo laikotarpį nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, šiuo aspektu, nenustatyta.

14. Pareiškėjas nurodė, kad kameros plotą taip pat mažino kameroje esantys baldai. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo argumentus dėl ploto kameroje neužtikrinimo, nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.

19. Apie tai, kad užuolaida neužtikrina kalinamiesiems asmenims reikiamo privatumo savo praktikoje konstatuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiu, kaip jis kameroje kalėjo ne vienas (160 parų) nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.

20. Iš Pranešimo matyti, kad Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K buvo veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustatė reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

21. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyta.

22. Pareiškėjo nuomone, vienos valandos pasivaikščiojimas prieštarauja tarptautiniams teisės aktams. Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Europos žmogaus teisių teismo ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Taigi teisių pažeidimas pirmiausia vertintinas nacionalinių teisės aktų kontekste, o šiuo atveju pažeidimas nenustatytas.

23. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato kiemelių dydžio reikalavimo. Be to, kaip nurodyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 92 punkte ir BVK 110 straipsnio 1 punkte, laisvės atėmimo vietų kiemelius tvarko patys nuteistieji. Darytina išvada, kad vien tik abstraktūs ir jokiais teisiniais argumentais nepagrįsti teiginiai dėl per mažų ir nešvarių kiemelių Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nepatvirtina.

25. Nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu pagrindų darė išvadą, kad maistas, kuris buvo gaminamas Lukiškių TI-K ir patiekimas neatitiko fiziologinių mitybos normų reikalavimų. Vien tik šiuo aspektu išdėstyti konstatuojamojo pobūdžio argumentai, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų taip pat nepatvirtina.

26. Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, kurių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu.

27. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2015 m. gegužės 15 d. nutartis Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (2017 m. sausio 3 d. nutartis Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. A-442-1346/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje taip pat pateikti išaiškinimai, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (lot. tas, kas teigia, turi įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03 ir kt.). Iš paminėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumas skundžiamas. Pareiškėjas šiuo aspektu pagrįsdamas savo argumentus skunde itin abstrakčiai nurodė, kad, jo teigimu, kamerose nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų. Atsakovės atstovas paneigdamas šiuos argumentus nurodė, kad kamerose yra įrengti skubaus iškvietimo mygtukai. Nagrinėjamu atveju esant priešingiems argumentams, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas teigdamas, jog jis buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo kilęs pavojus ir dėl kameroje nesančių skubaus iškvietimo mygtukų jis realiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Tokių įrodymų į bylą nepateikus, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo teiginiais, kad skubaus iškvietimo mygtukai kamerose yra įrengti ir jie yra veikiantys.

29. Pareiškėjas skunde teigia, jog atliekant kratą nedalyvauja nei vienas kameroje gyvenęs nuteistasis ir tai sąlygoja neteisėtų nutarimų dėl galimų pažeidimų surašymo nepagrįstumą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nėra nurodęs jokių argumentų, ar pateikęs įrodymų, kokias konkrečiai teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė kratų atlikimas, kaip jis teigia, be kameroje gyvenusių nuteistųjų. Taip pat byloje nėra jokių skunde minimų neteisėtų nutarimų. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai vertintini tik kaip deklaratyvūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

30. Nuteistųjų teisė pasimatyti yra reglamentuojama BVK nuostatų. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Apeliacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nuteistųjų teisės į pasimatymą realizavimas siejamas su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustačius, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (2017 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017; 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018).

31. Laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. pagal pareigas). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).

32. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų. Pareiškėjas nurodydamas, kad jam nebuvo suteikti pasimatymai, aiškiai neišdėstė su šiais jo nurodomais pažeidimais susijusių aplinkybių. Pareiškėjas apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismas pažymi, kad byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją su prašymu suteikti jam pasimatymus su šeimos ar kitais asmenimis ir, kad tokie prašymai nebuvo patenkinti. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, teismas daro išvadą, kad vien abstraktūs teiginiai, dėl pasimatymų nesuteikimo, nesudaro pagrindo teigti, jog įkalinimo įstaiga, pareiškėjo atžvilgiu, padarė teisės aktų pažeidimus.

33. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prieštaravimus dėl negalėjimo paskambinti. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad neturėjo galimybės paskambinti šeimos nariams, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nesudarius sąlygų komunikuoti su artimaisiais telefoniniu būdu, buvo pažeista jo teisė į socialinius ryšius.

34. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo nustatyti apribojimai naudotis elektra. Nakties metu, esant reikalui arba poreikiui atsigerti arbatos, galimybės naudotis elektra nebuvo. Pabrėžia, kad už elektrą mokėjo pats, todėl elektros srovei ribojimų jokių net negalėjo būti. Pareiškėjas nekonkretizavo, kokią žalą patyrė neturėjęs galimybę nakties metu atsigerti arbatos, todėl įvertinus būtinybę įkalinimo įstaigoje palaikyti dienotvarkę ir režimą, nėra pagrindo konstatuoti kalinimo sąlygų pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu. Tai, kad pareiškėjas mokėjo už sunaudotą elektros energiją neduoda pagrindo tikėtis individualizuotų kalinimo sąlygų ir nesilaikyti įkalinimo įstaigos vidaus tvarkos bei nustatytos dienotvarkės ir režimo.

35. Pažymėtina, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. kovo 22 d. Patikrinimo akto (b. l. 46–47) nustatyta, kad kameroje Nr. 90, kurioje pareiškėjas kalėjo nuo 2016 m. liepos 2 d. iki 2017 m. sausio 24 d., oro temperatūra, kuri buvo atlikta oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės matuokliu, atitiko Higienos normos reikalavimus. Minėtos kameros dar vienos patikros rezultatai surašyti 2017 m. rugsėjo 8 d. Patikrinimo akte (b. l. 49–51), kurios metu taip pat buvo išmatuota šios kameros temperatūra ir temperatūros rodikliai atitiko teisės aktų reikalavimus. Iš 2017 m. balandžio 14 d. Patikrinimo akto (b. l. 54–55) matyti, jog buvo tikrinta kameros Nr. 205, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., temperatūra ir kurioje pažeidimų nebuvo nustatyta. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. kovo 7 d. Patikrinimo akto (b. l. 61–62) nustatyta, kad kameroje Nr. 226, kurioje pareiškėjas kalėjo nuo 2017 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko teisės aktų reikalavimus.

36. Nors, kaip minėta, ne visi aptartuose Patikrinimo aktuose užfiksuoti Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų duomenys susiję su vertinamu laikotarpiu, tačiau teismas, atsižvelgdamas į itin abstrakčius šiuo aspektu pareiškėjo išdėstytus argumentus, t. y. pareiškėjas konkrečiai net nenurodė, kokiose kamerose higienos reikalavimai (temperatūra, drėgmė) neatitiko teisės aktų reikalavimų, kokiu laikotarpiu, taip pat nenurodė, ar dėl higienos normų pažeidimų buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, ar kokia konkrečiai žala pareiškėjui dėl to kilo, neturi pagrindo skunde šiuo aspektu išdėstytų tik bendro pobūdžio (deklaratyvių) teiginių vertinti, kaip pagrįstų ir pripažinti, kad tos pačios kameros, kurios jau buvo tikrintos ir vėliau kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, neatitiko higienos reikalavimų. Vien tik abstraktūs ir jokiais įrodymais nepagrįsti teiginiai Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nepatvirtina.

37. Pareiškėjas nurodė, kad kalėjimo kameroje visada deganti šviesa kenkė jo sveikatai, tačiau byloje tokių įrodymų nėra pateikta, todėl nėra pagrindo išvadai, kad dėl degančios šviesos pareiškėjui buvo padaryta žala jo sveikatai.

38. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sąskaita buvo areštuota neteisėtai, todėl taip pat nėra teisinio pagrindo išvadai, kad Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjui už tai turėtų būti priteista žala.

40. Pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu ir kilusiais kitais nepatogumais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtųsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

41. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjo privatumo naudojantis (dalyje ginčo laikotarpio) sanitariniais mazgais, sudaro pagrindą pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų teiginių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 250 Eur neturtinės žalos dydis. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pvz. priteisdamas neturtinės žalos dydį dėl to, kad buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartis Nr. A-2299-525/2019).

42. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad prašo priteisti turėtas išlaidas, tačiau jokio patirtų išlaidų pagrindimo nepateikė (pvz. nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas turėjo išlaidų pirkdamas pašto ženklus, nepateiktas pirkimo čekis ir pan.), todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.