Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, TA-280-1062/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-24
Bylos Nr.: TA-280-1062/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01602-2019-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Ramutė Ruškytė (pirm.), Rytis Krasauskas
Pareiškėjas: V. M.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų

Kategorijos

20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas

Administracinė byla Nr. TA-280-1062/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01602-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. (V. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. M. (V. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė , kad jis neturtinę žalą patyrė dėl neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) veiksmų, nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2018 m. spalio 31 d.

3. Pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas mažose kamerose kartu su dar keliais asmenimis, todėl kameroje trūko gyvenamojo ploto, kurį mažino baldai. Dėl baldų, vietos trūkumo pareiškėjas neturėdavo galimybės atsisėsti prie stalo, nes stalas buvo pritaikytas tik dviem asmenims, taip pat dažnai tekdavo valgyti stovint. Kameroje esantis sanitarinis mazgas nebuvo uždaras, o tik atitvertas žema sienele. Naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjas nuolat buvo stebimas kitų asmenų ir pareigūnų. Sanitariniame mazge nebuvo atskiros ventiliacijos, todėl kamerose būdavo drėgna, trūko oro. Pareiškėjui suteikiamas vienos valandos pasivaikščiojimas prieštarauja tarptautinei teismų praktikai. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, purvini, nebuvo aiškaus vedimo pasivaikščioti grafiko. Nebuvo užtikrintas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas. Sportuoti pareiškėjas buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, prašė, kad būtų galima sportuoti tris kartus per savaitę, tačiau administracija neleido. Maistas neatitiko fiziologinių mitybos normų. Pareiškėjui buvo apriboti socialiniai ryšiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, nebuvo sudaryta galimybė paskambinti artimiesiems. Kalint Lukiškių TI-K, jo sąskaita buvo areštuota, todėl neturėjo galimybės įsigyti kanceliarinių prekių. Kamerose nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Esant reikalui neturėjo galimybės iškviesti pareigūnų. Pareiškėjas teigė, jog negalėjo pats apsipirkti, nes nebuvo tokio įsakymo. Tokia situacija keldavo nepatogumų. Nusimaudyti duše buvo galima tik vieną kartą per savaitę, o toks ribojimas vertintinas kaip higienos normų pažeidimas. Kalėjimo kameroje visada deganti šviesa kenkė jo sveikatai. Įkalinimo įstaigoje esančioje parduotuvėje prekės neatitiko kokybės, dažnai trūko reikiamų prekių. Laisvės atėmimo vietoje atliekamų kratų niekas nefilmavo, kratos metu nėra užtikrinta, kad bent vienas kameros gyventojas galėtų stebėti kratos procedūrą, o tai lėmė neteisėtų nutarimų surašymą. Nustatyti ribojimai dėl elektros taip pat kėlė didelių nepatogumų. Drabužius teko plauti vienintelėje kriauklėje, kurioje prausiamasi, plaunami indai. Drabužiai buvo džiovinami kameroje, todėl joje būdavo drėgna.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad visos nurodytos aplinkybės sukėlė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus ir padarė žalą.

Atsiliepimas

5. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, o taip pat taikyti ieškinio senatį.

6. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, paaiškino, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kratos yra atliekamos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. V-362 pagrindu, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Lukiškių TI-K organizavo nuteistųjų socialinę reabilitaciją, tačiau dalyvavimas socialinėje reabilitacijoje yra pagrįstas savanoriškumo principu. Išvedimas sportuoti buvo vykdomas pagal Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymą.

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog kalinimo laikotarpiu kreipėsi į administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Atsakovo atstovas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

10. Teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Byloje nenustatęs objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. balandžio 24 d.

11. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo kameros ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu ir nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, jog visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį Įsakyme Nr. V-124 nustatytas 3,6 kv. m ploto reikalavimas nebuvo pažeistas, todėl šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nekonstatavo.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė nei nacionalinių teisės aktų, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, jog dėl baldų, vietos trūkumo jis neturėdavo galimybės atsisėsti prie stalo, nes stalas buvo pritaikytas tik dviem asmenims, dažnai tekdavo valgyti stovint, teismas pažymėjo, kad visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas arba dviese, todėl šį pareiškėjo teiginį atmetė.

14. Teismas aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktą, nurodė, kad jokie teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Teismas analizavo bylos duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas kalėjo kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atitverti tvorele ir užuolaida. Teismas sprendė, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiu, kaip jis kameroje kalėjo ne vienas (160 parų) nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.

15. Nustatęs, jog Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, teismas pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu nekonstatavo.

16. Pareiškėjas neneigė, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas vieną valandą per dieną, todėl teismas nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Dėl pareiškėjo argumento, jog vienos valandos pasivaikščiojimas prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, teismas aptarė subsidiarumo principu grindžiamą Konvencijos reglamentavimą, pagal kurį pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms, Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad teisių pažeidimas pirmiausia vertintinas nacionalinių teisės aktų kontekste, o nagrinėjamu atveju toks pažeidimas nenustatytas.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas nurodė, jog teisės aktai nenumato pasivaikščiojimo kiemelių dydžio reikalavimo. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 92 punktą ir BVK 110 straipsnio 1 punktą laisvės atėmimo vietų pasivaikščiojimo kiemelius tvarko patys nuteistieji. Teismas priėjo prie išvados, kad vien tik abstraktūs ir jokiais teisiniais argumentais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl per mažų ir nešvarių kiemelių Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nepatvirtino.

18. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė dalyvauti atitinkamose socialinėse programose, renginiuose, nedetalizavo, kaip pasireiškė jo teisių neužtikrinimas, nepateikė jokių įrodymų, kad prašė, jog būtų įtrauktas į atitinkamas programas, renginius, o administracija atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą, teismas sprendė, kad pareiškėjas vien tik bendro pobūdžio nusiskundimais įkalinimo įstaigos pareigūnų veiksmų neteisėtumo neįrodė.

19. Teismas aptarė nuteistųjų maitinimą reglamentuojančius teisės aktus, nustatė, jog valgiaraščius parengia Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC), jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu pagrindu darė išvadą, kad maistas, kuris buvo gaminamas Lukiškių TI-K ir patiekiamas, neatitiko fiziologinių mitybos normų reikalavimų, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

20. Teismas nustatė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Įvertinęs itin abstrakčius pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų, bei atsakovo atstovo priešingus argumentus, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teigdamas, jog jis buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo kilęs pavojus, ir dėl kameroje nesančių skubaus iškvietimo mygtukų, jis realiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Byloje nesat tokių įrodymų, teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo teiginiais, jog skubaus iškvietimo mygtukai kamerose yra įrengti ir jie yra veikiantys.

21. Teismas nustatė, jog atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, suteikdavo galimybę asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. To neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, jog Lukiškių TI-K teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė.

22. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog atliekant kratą nedalyvauja nei vienas kameroje gyvenęs nuteistasis ir tai lemia neteisėtų nutarimų dėl galimų pažeidimų surašymo nepagrįstumą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, nepateikė įrodymų, kokias konkrečiai teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė kratų atlikimas be kameroje gyvenusių nuteistųjų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių skunde minimų neteisėtų nutarimų.

23. Dėl pareiškėjo teisių į pasimatymus, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų. Pareiškėjas skunde aiškiai neišdėstė su šiais jo nurodomais pažeidimais susijusių aplinkybių, apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais. Byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją su prašymu suteikti jam pasimatymus su šeimos ar kitais asmenimis ir, kad tokie prašymai nebuvo patenkinti. Teismas priėjo prie išvados, jog vien abstraktūs teiginiai dėl pasimatymų nesuteikimo, nesudaro pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K padarė pareiškėjo nurodomus teisės aktų pažeidimus.

Žemesnės instancijos teismas

24. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo paskambinti šeimos nariams, atmetė skundo argumentus dėl teisės į socialinius ryšius pažeidimo.

25. Dėl Lukiškių TI-K nustatytų apribojimų naudotis elektra, teismas nurodė, jog pareiškėjas nekonkretizavo, kokią žalą patyrė neturėjęs galimybės nakties metu atsigerti arbatos, todėl įvertinęs būtinybę įkalinimo įstaigoje palaikyti dienotvarkę ir režimą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti minėtų kalinimo sąlygų pažeidimą. Tai, kad pareiškėjas mokėjo už sunaudotą elektros energiją, teismo vertinimu, nesuteikė pagrindo tikėtis individualizuotų kalinimo sąlygų ir nesilaikyti įkalinimo įstaigos vidaus tvarkos bei nustatytos dienotvarkės ir režimo.

26. Teismas sprendė, jog pareiškėjas jokiais įrodymais nekonkretizavo, kokius teisės aktus pažeidė Lukiškių TI-K, ir kokia žala jam buvo padaryta dėl to, kad drabužius teko plauti kameroje esančioje kriauklėje, kur prausiamasi, plaunami indai. Teismas nurodė, kad teisės aktai neįtvirtina, jog gyvenamosiose kamerose būtų įrengtos drabužių džiovyklos.

27. Išanalizavęs byloje esančius NVSC patikrinimo aktus, įvertinęs abstrakčius pareiškėjo argumentus dėl kamerose buvusios temperatūros bei drėgmės, teismas sprendė, jog neturi pagrindo šių teiginių vertinti kaip pagrįstų ir pripažinti, kad tos pačios kameros, kurios jau buvo tikrintos ir vėliau ir kuriose kalėjo pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

28. Byloje nesant įrodymų, jog kalėjimo kameroje visada deganti šviesa pakenkė pareiškėjo sveikatai, jog pareiškėjo sąskaita buvo areštuota neteisėtai, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

29. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kokiu pagrindu darė išvadą, jog parduotuvės valdytojas maisto produktų ir kitų prekių kainas buvo nepagrįstai padidinęs 20–60 procentų, nenurodė, kokių metodu remiantis apskaičiavo kainų pakilimą, taip pat nepateikė duomenų, kokios tų pačių prekių kainos buvo iki jo nurodomo kainų pakilimo. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytus teiginius, kad maistas nekokybiškas, prekės nekeičiamos ir panašiai. Į bylą tokių įrodymų nepateikus (nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių su raštiškomis pretenzijomis kreipėsi į administracijai), teismas sprendė, kad neturi teisinio pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

30. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio) teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, nėra duomenų, jog jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais) mastą, intensyvumą ir trukmę, priteisė pareiškėjui 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

31. Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

32. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Konvencija turi dvi absoliučias teises: teisė į gyvybę (2 str.) ir teisę nepatirti nežmoniško elgesio (3 str.). Absoliuti teisė skiriasi nuo paprastos fundamentalios teisės (teisė į šeimos gyvenimą, į nuosavybę ir t. t.) tuo, kad jai negali būti taikomi jokie apribojimai. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino ir, kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė;

32.2. Atsakovo atstovas nepateikė Socialinės reabilitacijos būrio viršininko apskaitos žurnalo kopijos su pažyma, kad pareiškėjui buvo individualiai išaiškintos jo teisės, pareigos ir atsakomybė. Kadangi pareiškėjas nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, kaip tai numato teisės aktai, todėl negali būti konstatuojama, kad jis suprato savo teises Lukiškių TI-K. Pareigūnai, dalijantys lankstinukus, tikrai neaiškina, kad kamerose galimai gali trūkti ploto ir kaip nustatyti minėtos kameros bendrą plotą, kad ventiliacijos nėra, pareiškėjui taip pat nėra galimybės per trumpą laiką (apie 10 min.) sužinoti apie savo kalinimo sąlygų netinkamumą. Naujai atvykęs į įkalinimo įstaigą registravimo, patikrinimo ir kratos metu pareiškėjas yra streso būsenoje, informacijos priėmimas yra tikrai blokuojamas ir ribotas, o didelės apimties taisyklių išaiškinimas per 10 min. tikrai nėra pakankamas, kad pareiškėjas suprastų;

Žemesnės instancijos teismas

32.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio l dalis įtvirtina 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Teismas turėtų tinkamai vertinti bausmės atlikimo metu pareiškėjo psichologinę-emocinę būseną ir atsakovo netinkamą supažindinimą su vidaus tvarka. Kalinant pareiškėją nustatyti pažeidimai, be abejonės, siejami su Konvencijos 3 straipsnio ir kitų tarptautinių teisės aktų pažeidimais, todėl teismui nebuvo pagrindo taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą. Teismas turi analizuoti kalinimo sąlygų pažeidimus nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2018 m. spalio 31 d.;

32.4. Teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl nakties metu degančios šviesos kameroje. Įstatymai tik nustato koks turi būti dieninis bei naktinis apšvietimas, bet nenurodo, kad šviesa privalo degti kameroje visą parą. Vidaus tvarkos taisyklėse nurodyta, jog dienos metu, pagal nuteistojo pageidavimą, dieninė šviesa yra išjungiama, tas pats turi būti ir nakties metu. Vidaus tvarkos taisyklėse nėra aiškiai nustatyta, kad šviesa turi degti kameroje naktį. Miegant dviaukštės lovos antrame aukšte, nuo miegamosios vietos iki naktinės šviesos lemputės buvo apie 140 cm atstumas, todėl nakties metu visada deganti šviesa trukdė ramiai ir normaliai išsimiegoti. Dažnai buvo sutrikęs miegas, apetitas, pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į gydytoją (psichiatrą bei klinikinį psichologą), kad skirtų gydymą, kuris padėtų atstatyti tiek fizinę, tiek psichinę būklę. Pareiškėjas ne kartą prašė atsakovo atstovo administracijos, kad leistų miegoti visiškoje tamsoje, bet prašymai netenkinti, atsakovo atstovas patvirtino, kad miego metu šviesa degė. Jeigu byloje nėra duomenų (kopijų) iš medicininės kortelės, pareiškėjas prašo jų kopijas išreikalauti iš atsakovo atstovo;

32.5. Teismas nepagrįstai taikė 3,6 kv. m gyvenamojo ploto standartą, įskaitant į šį plotą baldus, nors skunde nurodyta skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą, taikyti 4 kv. m laisvo ploto vienam asmeniui, atskaičiavus baldus bei sanitarinio mazgo užimama plotą, standartą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, sprendžiant ginčą dėl minimalaus gyvenamojo ploto, vadovavosi net 3 kv. m standartu vienam asmeniui, kas pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, kuriose nustatyta, kad vienam asmeniui turi atitekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto;

32.6. Atsakovo atstovas neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotos sanitarinio mazgo plotas. Pareiškėjas pateikia kameros ploto bei juose esančių baldų išmatavimus ir teigia, kad kameroje tarp sanitarinio mazgo sienelės bei lovos buvo labai mažas atstumas (praėjimas), o tai dar labiau pablogino judėjimą kameroje. Kameros plotas buvo užstatytas lovomis, įrengtas sanitarinis mazgas, kriauklė, pastatytas stalas, spintelės daiktams susidėti, spintelė su drabužių džiovykla, radiatorius ir kt., todėl darytina išvada, jog iš tiesų tenkantis plotas buvo itin mažas, kad būtų galima laisvai judėti kameroje;

32.7. Žmogaus teisių apsaugos reikalavimai lemia, kad proceso rezultatas administracinėje byloje turi kuo mažiau priklausyti nuo šalies sugebėjimo ginti savo interesus administraciniame teisme, o teismo sprendimas turi kuo labiau atitikti tarp šalių realiai susiklosčiusius teisinius santykius bei jiems taikytinas teisės normas. Todėl teismas turėtų imtis aktyvesnio vaidmens, kai mato, kad šalis yra teisiškai neišprususi, jai neatstovauja advokatas ir dėl to jai gali būti sunku pačiai realizuoti savo procesines teises, kai kyla abejonių dėl šalių nurodytų faktinių aplinkybių tikslumo, ypač jei galbūt nenurodytos aplinkybės ir įrodymai gali nulemti teismo sprendimą byloje, o jų neištyrus būtų pažeistas viešasis interesas, taip pat tų kategorijų bylose, kuriose asmens galimybės pateikti įrodymus ribotos;

32.8. Dėl atsakovo atstovo veiksmų ir kalinimo nežmoniškomis sąlygomis, nuolat jaučiami dvasiniai išgyvenimai, kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jaučiama įtampa, labai sumažėjo pasitikėjimas savimi. Teismas nepagrįstai atmetė naktinio apšvietimo, tenkančio minimalaus ploto vienam asmeniui ir skunde nurodytus pažeidimus bei priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą, neatitinkantį EŽTT praktikos.

Šalies argumentai

33. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. M. skundą atmesti.

34. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

34.1. Teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus;

34.2. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. M.iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo jam naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 250 Eur kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas kitų pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimui atsakovo atstovo prašymu buvo taikytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas ir dėl to pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2016 m. balandžio 23 d. (įskaitytinai), atlyginimą buvo atmestas.

37. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė pareiškėjas ir atsakovo atstovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, be jokio pagrindo atmetė pareiškėjo argumentus dėl nakties metu degančios šviesos kameroje, dėl pareiškėjui tekusio minimalaus ploto vienam asmeniui bei priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą, neatitinkantį EŽTT praktikos. Pareiškėjo teigimu, jo skundas tenkintinas ir jam iš atsakovo priteistinas 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovo atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nors ir konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

38. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

40. Atsižvelgus į aptartą EŽTT jurisprudenciją, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog ieškinio senaties terminas negali būti įtvirtintas nacionalinėje teisėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014 ir kt.).

41. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovo atstovas pareiškė reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė ir teisingai nustatė, kad pareiškėjui 2019 m. balandžio 24 d. (spaudas ant voko) (b. l. 10) pateikus skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2018 m. spalio 31 d., ieškinio senatis taikytina dėl pareiškėjo reikalavimo dalies nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2016 m. balandžio 23 d.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai įvertinti pareiškėjo psichologinę-emocinę būseną bausmės atlikimo metu ir atsakovo atstovo netinkamą supažindinimą su vidaus tvarka. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas teises (niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas), dėl kurių pažeidimo jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei kitus nepatogumus, pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų, t. y. pareiškėjas turėjo suvokti patį žalos faktą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių tai, kad jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

44. Įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į aptartas teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, byloje esant atsakovo atstovo prašymui ir ex officio (pagal pareigas) nenustatęs svarbių aplinkybių ieškinio senaties terminui atnaujinti, taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2008 m. spalio 31 d. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog nagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas iki 2018 m. spalio 31 d., taigi pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytas ginčo laikotarpis atitinkamai tikslintinas ir nustatytina, jog nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo skunde pareikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2016 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. spalio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

45. Nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažymėtina, kad EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų, taigi sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-146/2016; ir kt.).

46. EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

47. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuris įtvirtino, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, pagrįstai vadovavosi būtent Įsakyme Nr. V-124 nustatytu teisiniu reguliavimu.

48. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kurie įrodo, jog pareiškėjui kalint kamerose Nr. 77, 84, 90, 98, 124, 205, 210, 226 jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,97 kv. m iki 7,94 kv. m. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, visą ginčo laikotarpį Įsakyme Nr. V-124 nustatytas 3,6 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas, todėl pagrįstai nekonstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme.

49. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokią judėjimo galimybę pareiškėjas turėjo kameroje, į minimalią ploto normą įskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; kt.).

50. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstomis pareiškėjo pretenzijų, kad kalėjimo kameroje visada deganti šviesa kenkė jo sveikatai, nes nustatė, jog byloje tokių įrodymų nėra pateikta. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad dėl nakties metu visada degančios šviesos jis buvo priverstas kreiptis į gydytoją (psichiatrą bei klinikinį psichologą), ne kartą prašė atsakovo atstovo administracijos, kad leistų miegoti visiškoje tamsoje, bet prašymai netenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš atsakovo atstovo medicininės kortelės kopiją.

51. Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti medicininės kortelės kopiją, pažymėtina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui po atsakovo atsiliepimo į skundą ir su skundu pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus. Pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir kodėl naujų įrodymų išreikalavimo ir pateikimo būtinybė iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme. Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo prašymų išreikalauti papildomus įrodymus netenkina, nes prašymas nėra teisiškai pagrįstas ir motyvuotas.

53. Vertinant nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, yra analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikiami duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu. Nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo teisės aktų normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai atmetami. Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

54. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl visą naktį kameroje degančios šviesos, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktame skunde tik abstrakčiai nurodė, kad buvimas šviesoje kenkia jo sveikatai, nedetalizavo apeliaciniame skunde minimų aplinkybių dėl kreipimosi į gydytojus, todėl pareiškėjo teisių pažeidimai šiuo aspektu pagrįstai nenustatyti.

55. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai pasireiškė tik tuo, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu 160 parų, kai jis kamerose kalėjo ne vienas. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

56. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

57. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad kiekvienu atveju yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. bei atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

58. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

59. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

60. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovo atstovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

61. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (160 parų pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais), sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas šiuo atveju, atsižvelgus į aptartą nusižengimo pobūdį, nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 250 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas (100 000 Eur). Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti būtent pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

62. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. M. (V. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRytis KrasauskasRamutė Ruškytė